„Kada gali praversti prologas?“ ir kiti patarimai dėl kūrinio struktūros

[PATARIMAI PRADEDANČIAJAM RAŠYTOJUI]

Pradėkime nuo klausimo: ar visi kūriniai turi struktūrą?

Taip, visi. Kartais ji būna tokia, kaip kofeinu pašerto voro voratinklis, todėl ne taip lengvai pastebima ir suprantama, bet kad ir kokia unikali, ji vis tiek yra.

Struktūros gali būti griežtos ir korektiškos kaip įrašai buhalterinės apskaitos knygose ir gali būti išplaukusios bei laisvamaniškos kaip maniakų grybautojų judėjimo trajektorijos, jaunam mėnuliui patekėjus, tad kad būtų aiškiau, nupiešiau jums labai gražią schemą. Kai kurie joje pavaizduoti elementai būna visuose kūriniuose (apie vorus narkomanus nekalbam) ir apie juos žinoti, ar bent būti girdėjus – pravartu. Be to, kūrybiškas požiūris į šią terorijos dalį, gali būti netikėtu įkvėpimo šaltiniu, tad keli žodžiai apie kūrinio struktūrą.

Taigi mano pirmoji labai graži diagrama. Vos užmetus akį, galima pasakyti, koks tai kūrinys – akivaizdžiai linksmas:

Gerai jau gerai – surimtėjam. Gal kiek papokštavau piešdama, tačiau tas grafikas kuo puikiausiai atspindi klasikinės struktūros istoriją, kurią ir panagrinėsime, kad suprastume svarbiausius kūrinio struktūros elementus.

 

PROLOGAS

Visų pirma ne veltui nupiešiau debesėlį – jis, kaip neprognozuojamas oras, reiškia, kad ši dalis kūrinyje gali būti, o gali jos ir nebūti – priklausomai, nuo to, iš kurios pusės vėjas papūs, arba, kitaip tariant, kaip bus nusiteikęs autorius.

Tam, kad nuspręstumėte, ar jūsų istorijai reikia prologo, turite suprasti, kas tai yra ir kokią naudą iš jo galima išpešti.

Prologas yra dalis, kurioje pasakojami nuo pagrindinio veiksmo laike ir/arba erdvėje nutolę įvykiai.

Taigi, kokiose situacijose jums gali praversti prologas?

Pavyzdys Nr. 1. Tarkime nutarėte rašyti istoriją apie tai, kaip pirmakursis istorijos studentas Kasparas ieško pradingusios Mindaugo karūnos. Suplanavote, kad veiksmas vyks mūsų laikais. Tuomet prologas galėtų nukelti skaitytoją į 1253-uosius, kai po vainikavimo ceremonijos, karūnos perduodamos pasiuntiniams, kad būtų nuvežtos į saugią vietą, tačiau kelyje juos netikėtai užpuola…

Pavyzdys Nr. 2. Planuojate rašyti detektyvinę istoriją. Pagrindinis veikėjas bus žurnalistas, nepritariantis oficialiai nužudymo tyrimo versijai. Tokiu atveju prologas gali būti parašytas „sekant“ nusikaltėlį, jam vykdant žmogžudystę, kuri vėliau bus narpliojama pagrindinėje knygos dalyje.

Taigi prologo veiksmas gali vykti visiškai kitu laiku, kitoje vietoje, jame gali veikti veikėjai, kurie pagrindinio pasakojimo metu tiesiogiai nedalyvauja (galbūt net jau yra mirę prieš šimtmečius).

Šią dalį pravartu pasirinkti, kai yra jūsų istorijai svarbus įvykis, tačiau nėra kito būdo, kaip jį įterpti į pagrindinę istoriją (arba toks įterpimas būtų per daug griozdiškas, nepakankamai išsamus ir panašiai). Kai norite suintriguoti skaitytoją dar pasakojimui neprasidėjus, kai norite, kad skaitytojas jau nuo pačios pradžios žinotų daugiau, nei jūsų pagrindinis veikėjas ir panašiai.

Ko nereikia daryti prologe?

Svarbiausias dalykas, ko NEREIKIA daryti prologe, tai yra per anksti atskleisti sumanymą. Tarkime detektyvinės istorijos atveju, kuomet aprašote nusikaltimą iš žudiko perspektyvos, turėtumėte tai padaryti taip, kad jo tapatybė išliktų nežinoma, nes kitaip, ką veiks jūsų tyrėjas pagrindiniame pasakojime, jei skaitytojas žinos atsakymą, dar neuždavus pagrindinio klausimo?

Paskutinis pastebėjimas apie prologą – apimtis. Niekur nėra nurodyta, kurią kūrinio dalį turi užimti prologas, tačiau jis, būdamas praktiškai savarankiška istorija, turi būti pilnai išvystytas.

 

PRADŽIA

Pradžią turi kiekviena istorija. Čia jau nebus jokio pasirinkimo. Žinoma, yra atvejų, kai galima pradėti pasakoti istoriją nuo veiksmo (tas linksmas veidelis, kurį pavadinau „atidarymo įvykiu“), tačiau, kad viską geriau suprastume, kol kas apsistokime ties klasikine istorija.

Pradžia, dar vadinama ekspozicija. Ji yra skirta tam, kad skaitytojas susipažintų su aplinka, pagrindiniu veikėju, tiesiog susidarytų bendrą vaizdą: kas, kada, kur ir ką veikia.

Jei tai bus istorija, kurioje dominuos veikėjas, tuomet daugiau dėmesio bus skirta jo būsenai, jausmams, charakterio atskleidimui. Kūrinyje, kuriame dominuos pasaulis, pradžioje greičiausiai atsirastų ne vienas ir ne du išplėstiniai aprašymai, apimantys ne tik vizualią aplinką, bet ir visuomenės gyvenimo aktualijas ar vienaragių dauginimosi ypatumus (na, čia jei koks fantasy pasaulis ar ką). Istorijose, kuriose dominuos paslaptis ar įvykis pradžių variantai gali būti įvairūs: tiek labiau sukoncentruoti į veikėjus (pavyzdžiui,  pasakosite apie super herojų, kuriam teks gelbėti pasaulį, bet kol kas jis tėra Pyteris Parkeris), tiek į aplinką (pavyzdžiui, jei kuriate mistinę gotikinę istoriją apie demonų apsėstą dvarą, pradžioje gali norėtis daugiau papasakoti apie pačią blogio irštvą, kad skaitytojas geriau įsivaizduotų, į kokią peklą netrukus pateks jūsų veikėjas).

Pradžios esmė yra nusakyti „normalią“ padėtį, išeities tašką, būseną, kaip viskas buvo iki to momento, kai TAI įvyko, išsiplečiant tiek, kad skaitytojas susidarytų pakankamai aiškų vaizdą.

 

„ATIDARYMO“ ĮVYKIS

Tai tas momentas, kai baigiasi įžanga. Skaitytojas jau turi susidaręs nuomonę apie aplinką ir pagrindinius veikėjus (bent jau pagrindinius jų bruožus) ir yra pajėgus suvokti, kaip TAS įvykis viską pakeičia.

Tai yra momentas, kai pradingsta buvęs balansas ir veikėjas nutaria/ yra priverčiamas ieškoti išeities iš susidariusios situacijos, spręsti problemą, mėginti atskleisti paslaptį.

Tai pirmas reikšmingas įvykis jūsų istorijoje arba kabliukas, ant kurio pagaunate skaitytoją: ar ji pasiduos mergišiaus vilionėms? Ar šeimos prakeiksmas sunaikins paskutinį paveldėtoją? Ar ateiviai užkariaus pasaulį? Ar jie sugebės užkirsti kelią atominei apokalipsei? Ar…

 

VEIKSMAS

Tai yra ta dalis, kur vyksta veiksmas. Ką čia daug rašyt…

Prasidedant šiai kūrinio daliai skaitytojas jau yra susipažinęs su pagrindiniu veikėju ir žino, su kokia problema jis susidūrė, kokį iššūkį ketina įveikti.

Veiksmas yra ta kelionė, kurią nueina veikėjas, kad išnarpliotų susidariusią situaciją.

Kad jam nebūtų per lengva, o skaitytojui neįdomu skaityti (rašytojui – rašyti), pakeliui pagrindiniam veikėjui prikaišiosim daug pagalių į ratus, kad jis šiek tiek pasikankintų, sužinotų šį tą naujo apie save, gal kitus, gal aplinką, o gal išvis išsiaiškintų, jog jis ateivis iš kitos planetos.

Taigi visų sunkinančių aplinkybių visuma, kurios pasitaikys veikėjo kelyje ir jo priimami sprendimai, stumiantys istoriją pirmyn ir bus jūsų istorijos veiksmas.

 

„UŽDARYMO“ ĮVYKIS

Tai yra orgazmas. Nesupykit, už vaizdų palyginimą, bet jis puikiai atskleidžia esmę:

  • prologas, tai kaip pasimatymas su kava, kinu ir lėtu pasivaikščiojimu iki namų;
  • pradžia – įžanginės glamonės;
  • veiksmas, visomis prasmėmis yra veiksmas;
  • baigiamasis įvykis, finalas, atomazga. Aukščiausias įtampos taškas ir didysis „bam“.

Tai yra momentas, kai yra atsakoma į pagrindinį klausimą, atskleidžiama didžioji paslaptis, randamas sprendimas ir panašiai. Iki šiol įtampa buvo auginama, po šio įvykio ji pagaliau nuslūgs ir viskas normalizuosis.

 

PABAIGA

Pabaigoje sudedami finaliniai štrichai. Jei kūrinyje buvo kelios siužetinės linijos, gali būti, kad jų atskleidimas paliekamas po pagrindinės atomazgos.

Pabaigai būdinga slopstanti įtampa, visų taškų sudėliojimas.

Keletas galimų pabaigos variantų:

  • Netikra pabaiga: kai skaitytojui pagaliau parodoma, kad viskas yra ne taip, kaip jis galvojo.
  • Kai viskas baigiasi mirtimi (su labai retomis išimtimis netaikoma istorijoms, parašytoms pirmu asmeniu).
  • Atvira pabaiga: toks erzinantis pabaigos variantas, kai istorija nutrūksta neišsprendus pagrindinio konflikto.
  • Apibendrinanti: kai (paprastai) pagrindinis veikėjas apžvelgia visus įvykius ir (bet nebūtinai) pateikia išvadas, suformuluoja kažkokį iš to sekantį teiginį, paskatina skaitytoją pasidaryti išvadas (nebūtinai tiesiogiai).
  • Grįžimas į pradžią: gali būti fizinis grįžimas (keliautojas grįžta namo), gali būti situacijos (artojas išėjo į karą, pakariavo, grįžo ir toliau savo laukus aria), vidinio pojūčio (buvo vienišas ir liko vienišas) ir panašiai.
  • Grįžimas į „normalias“ vėžes: turbūt dažniausias variantas, kai išsisprendžia visos problemos ir vėl nusistovi vienokia ar kitokia pusiausvyra.
  • Nauja pradžia: dažniausiai teko pastebėti visokio plauko siaubo romanuose – jie nugalėjo blogį, bet mažas blogiukas pabėgo ir palindęs po akmeniu laukia, kada ir vėl galės iš naujo užvaldyti pasaulį.

 

EPILOGAS

Dar vienas debesėlis mano nuostabiam piešinėly, tad jau turbūt supratot, kad jo buvimas neprivalomas. O jei jau jis yra, epilogas dažniausiai bus skirtas nupasakoti tolimesniam veikėjų likimui (gali būti nušokama ir toli į ateitį nuo pagrindinio įvykio bet nebūtinai).

 

Štai ir visi patarimai pradžiai.

Kai apsvarstysite ir susidėliosite čia (ir mano pirmame straipsnyje) išvardintus dalykus, toliau galėsite imtis veikėjų, siužeto, scenų konfliktų, dialogų ir kitų elementų dėliojimo bei gludinimo.

Arba ne. Juk visada galite pamėginti būti kaip Stephen King ir rašyti be plano ir be vizijos, darbo imtis tik su pagrindiniu veikėju mintyse ir žiūrėti, kur nuneš fantazija. Jam neblogai pavyksta – galbūt pavyks ir jums. Sėkmės ieškojimuose ir nebijokit šiek pasiklysti.

Širšė

Rašytoja – bandytoja, jau ne vienerius metus vykdanti įvairius kūrybinius eksperimentus, elektroninės knygos „Spiečius“ autorė.

  • Erna parašė:

    čia tai bent! Ir vėl 🙁 pavogė mano mintį. Juokauju, bet rimtai – taip jau ne kartą yra atsitikę. Aš įsivaizduodavau kūrinio struktūrą kaip seksą su orgazmu(būna ir be jo, gi 🙂 ), ir niekur nesu skaičiusi tokio palyginimo. Pasirodo, ne aš viena taip galvoju… Cha

  • Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
    >