(NE)Knygos rašymas. Pirmieji žingsniai.

Tai pirmieji žingsniai būtų tokie: nusprendi, kad nori rašyti. Sėdi ir rašai. Viskas.

Būtų paprasta, jei atsisėdus užsiimti kūrybiniu procesu, neiškiltų begalė klausimų bei abejonių. Ar tai turėtų būti trilogija? Gražesnis vardas Gaudendas ar Bryan? Kokio riebumo sekso sceną įkomponuoti? Įdomu, teksto gylis matuojamas metrais ar skaitytojų ašarų litrais?

Tai yra labai svarbūs klausimai, apie kuriuos aš nieko nepasakosiu. Už tai pamėginsiu pasidalinti dalimi to, ką man pavyko atrasti ir sužinoti apie rašymą per savo margą rašytojos – mėgėjos karjerą.

Ko reikia norint pradėti rašyti?

Rašome tam, kad papasakotume istoriją, o, štai, kaip ją pasirinkti, kartais gali būti pakankamai keblus klausimas. Jei negalite apsispręsti – pasinaudokit mano mylimiausiu argumentu: rašyti geriausia tai, ką labiausiai norėtųsi paskaityti.

1. Mielai pasinertum į mistinę istoriją apie sodų bendrijoje klaidžiojantį zebrą?
2. Vis svarstai, jog kaimynui puikiai tiktų gaujos, besiverčiančios nelegalia odos pleiskanų bei iškritusių blakstienų prekyba, vado rolė?
3. O gal tavo dėmesį patrauktų romantinis pasakojimas (net nesiimsiu fantazuoti, apie ką tiksliau)?

Žinai, ką mielai paskaitytum, tačiau nieko panašaus nerandi? Tuomet imk ir parašyk apie tai! Kadangi autorius yra tas žmogus, kuriam teks daugiausiai laiko praleisti su tekstu, neatsižvelgti į jo nuomonę būtų neatleistina. Taigi išsirink tai, kas labiausiai žavi, ir pirmyn!

Ne, palauk – stop. Mintys krypsta link madingos temos, kuria rašo visi aplinkui ir manai, kad neturėtum likti nuošaly?

Pirmas klausimas: ar tau ta tema bent kiek patinka? Kitas, ne ką mažiau svarbus: ar turėsi pasakyti kažką naujo? Jei į abu klausimus atsakei teigiamai, tuomet puiku. Jei nors kiek suabejojai, geriau sustok ir palauk. Kam užsikrauti tai, kas nežavi arba būti papūga? Žinai, ką yra pasakiusi mados ikona Coco Chanel? „Norint būti nepakeičiama reikia nuolat keistis“. Tad nebūk, kaip kiti – nekartok to, kas jau buvo, geriau sukurk kažką naujo.

Taigi geriausia kurti tai, kas pačiam patinka. Net jei tai bus pats savotiškiausias kūrinys, vis tiek atsiras, kas jį supras ir kam jis bus aktualus. O rašymas suteiks malonumo autoriui ir nereikės prie kompiuterio sėsti kaip prie kankinimų stalo.

Iškart verta pripažinti ir susitaikyti su tuo, kad VISADA bus skaitytojų, kuriems tekstas nepatiks, atrodys neįdomus, neužkabins. Tai yra visiškai normalu, nes ne visi mėgsta picą su ananasais, ne visi alpsta dėl tos naujausios dainos, yra keistuolių, kurie mina dviratį ir nė neplanuoja pirkti prabangaus automobilio, nors galėtų sau tai leisti. Žodžiu kaip žmonės pasirenka skirtingus ledus, klausomą muziką, skirtingai leidžia laisvalaikį, taip skirtingai jie renkasi ir knygas.

Įvertinimas „man tokie nepatinka“ – neturi nieko bendro su tekstu, tai tik nusako skaitytojo skonį. Į tokius atsiliepimus galima nekreipti dėmesio, nes rašymas yra toks pat individualus, kaip balta mišrainė: visos babos tokią gamina, bet pas kiekvieną ji vis kitaip (ne)skani.

Kitas klausimas – banalios temos. Aš tokių nežinau. Jūs žinot? Nes man atrodo, jog yra tik geras, įdomus idėjos išpildymas arba nevykęs. Pastaruoju atveju bet kuri tema nublanks, o su gerais rašymo įgūdžiais bei žiupsniu fantazijos galima „ištempti“ bet kokią istoriją. Na gerai – beveik bet kokią.

Ir paskutinis svarbus dalykas, be ko negalėsite apsieiti rašydami, yra fantazija. Nebijokit sugalvoti kažko, ko kiti dar nebandė. Prigalvokite savo veikėjams keisčiausių užduočių, nematytų kliūčių, supažindinkit juos su pačiais didžiausiais keistuoliais, o niūrų bendrabučio kambarį aprašykite taip, kaip dar niekas to nedarė.

Štai ir viskas, ko reikia, norint pradėti rašyti – taip paprasta, kad net banalu… Bet kad per daug nenusisaldintume su banalybėmis, pereikime prie kiek konkretesnio klausimo.

Kaip rašyti?

Gal nustebsite, o gal ir ne, tačiau pradedantiems kurti autoriams, kartais atrodo, kad reiktų rašyti taip, kaip matė kine, nes filme tokia scena atrodė tiesiog awesome.

Vat ir ne.

Kai atsirado kinas, intelektualai pergyveno, kad jis išstums knygas. To paties nerimo buvo ir atsiradus televizijai, gal kiek mažiau – internetui. Tačiau nuo 1895 metų, kai buvo parodytas pirmasis viešas kino seansas, knygos niekur neišnyko. Kodėl? O todėl…

Daugumai jūsų turbūt jau neteko naudoti diskelių (floppy disk), nes juos gan greitai pakeitė daug talpesni kompaktiniai diskai. Pastarieji taip pat karaliavo ne itin ilgai, mat USB atmintinės pigo taip greitai, kad nieko nebedomino galimybė įsirašyti vieną filmą, jei gali į daug mažesnį daiktą sukelti jų net keliolika o gal ir keliasdešimt. Tačiau ir pastarieji, rinkoje prabuvę gerą dešimtmetį, netruks vietą užleisti vis labiau įsigalintiems debesų (cloud) serveriams.

Kodėl apie tai rašau? Todėl, kad šioje pastraipoje taip mėgėjiškai aptariau vieno daikto, informacijos laikmenos, evoliuciją. Tačiau šis, ar panašūs pavyzdžiai, knygai netinka: kinas jokiais būdais nėra literatūros evoliucija. Tai nėra tapatūs dalykai ir rašant svarbu suvokti skirtumą.

Kas matė Avatarą ar kitą fantastinį filmą, pritars, kad dabartinės technologijos leidžia sukurti nepakartojamus vaizdus bei įspūdingą garsą.

Knyga to negali. Bet jai to ir nereikia.

Knyga yra ne tam, kad nupieštų vaizdus, o tam, kad perteiktų jausmą ir išgyvenimą. Taigi rašant tekstą reikia pasakoti taip, kad vaizdus skaitytojas susikurtų savo galvoje, kad įsijaustų į veikėjus ir priimtų jų pasaulio suvokimą bei emocijas kaip savus. Skaitytojas nėra stebėtojas (kaip žiūrovas kine), jis pats yra veikėjas, todėl itin svarbi nuotaika, veikėjų išgyvenimai bei galimybė skaitytojui save įsivaizduoti kuriamoje aplinkoje. Kaip tai sukuriama? Kiekvienai scenai tinkančiu balansu, tai yra mišiniu, į kurį skirtingomis proporcijomis įeina: aprašymų, dialogų, veiksmo, emocijų, apmąstymų ir kitų elementų.

Mažas pavyzdys su aplinkos aprašymu. Klasikiniu atveju galite rasti patarimų, kad platesni aplinkos aprašymai reikalingi: kūrinio pradžioje, kai veikėjas pereina iš vienos erdvės į kitą, kūriniuose su skaitytojui netipinėmis aplinkomis, kai ta pati aplinka kaip nors drastiškai pakinta ir kita. Bendru atveju taip, o išties tai pagal situaciją. Štai du pavyzdžiai, kuriuose kinta aplinka.

1. Rašote siaubo romaną. Pašto kurjeris, pristatęs siuntą, per klaidą užrakinamas nakčiai gyvulių skerdykloje. Turbūt norėsite skirti laiko ir aprašyti tai, ką jis mato, girdi, užuodžia (kaip kvepia kraujas?).
2. Rašote dramą. Veikėjas hipnozės seanso metu prisimena, kad vaikystėje buvo išnaudojamas. Jis paklaikęs išlekia į gatvę. Šiuo atveju turbūt nenorėsite aprašyti, kokios markės automobilius jis regi pravažiuojančius, nes daug įdomiau bus tai, kas vyks jo galvoje ir tai, kas darysis su jo jausmais.

Taigi balansuokite ir derinkitės prie situacijos, prie veiksmo bei emocijų. Venkite kinematografinio vaizdavimo, tai yra, vaizdo nereiktų aprašyti taip, kaip jį „matytų“ judanti kamera ir kaip keistųsi vaizdas ekrane. Taip pat nėra tikslo surašyti visus veikėjų veiksmus, pavyzdžiui: ji eina, prisėda sukryžiuodama kojas, pažiūri į lubas, nubraukia plaukų sruogą nuo veido ir galiausiai pažvelgia jam į akis. Rašant istoriją, nereikia „prisiklijuoti“ prie veikėjų, lyg būtumėt koks webcam’as ir sekioti juos be atvangos, vietoje to, patartina atsirinkti tuos momentus, kurie yra svarbūs kiekvienu konkrečiu metu. Vienoje scenoje svarbiausia gali būti sukurti nuotaiką, tuomet verta dėmesį sutelkti į elementus kuriančius tą nuotaiką. Kartais svarbiausia bus veiksmas, tuomet nedera jo nutraukti išplėstais aplinkos aprašymais. Taip pat bus momentų, kai norėsis susikoncentruoti į veikėją ir sukurti jo portretą.

Ach taip, ir tas niekada nesenstantis, auksinis patarimas: show, don’t tell…

Taigi literatūra yra daug plačiau, nei garsas ir vaizdas ir nereikia savęs riboti tais dviem pojūčiais. Knygų adaptacijos kinui tam ir daromos, nes neįmanoma paimti knygos ir jos perkelti į ekraną. Scenarijaus tikslas yra rasti būdą, kaip ribotomis kino galimybėmis perteikti neribotą knygos pasaulį.

Kaip išsirinkti kūrinio žanrą?

Taigi, jei jau nutarėte, apie ką bus jūsų istorija ir sutarėme, kad nerašysit jos taip, kaip rodoma kine, laikas išsirinkti žanrą. Ar tai bus meilės romanas, detektyvas, ar mokslinė fantastika?

Iš tikro tai ne – nereikia to daryti – aš pajuokavau (jau įsivaizduoju, kaip renkamos malkos mano laužui už tokius bedieviškus pareiškimus…).

Mano labai laisvamaniška nuomone žanrai rašytojui yra iš viso nereikalingas išmislas, kuris svarbus tik skaitytojui (kad jis galėtų lengviau išsirinkti, ką nori skaityti) ir kritikams (kad galėtų pasikabinėti ir pabambėti, kad kažkas neįsipaišo į rėmus). Kodėl taip sakau? Todėl, kad labai dažnai apsisprendus dėl žanro, jaunas autorius save apriboja ir neišnaudoja visų galimybių, kurios galėtų padaryti tekstą gyvesniu, o istoriją labiau įtraukiančią.

Įsivaizduokit, kad rašot žiaurų trilerį apie mafijos smogikus. Visur kraujas, žarnos, viduriai ir pyškantys ginklai. Viskas labai LABAI rimta ir labai pavojinga. Koks durnius galėtų sugalvoti juokauti tokiomis aplinkybėmis? Bet jei turit gerą humoro jausmą, imkit ir suskelkit bajerį. Įterpkite kokią komišką sceną ar juokingą nutikimą. Bus puikus kontrastas ir istorijos atgaivinimas.

Rašot, nežinau… meilės romaną? Išsiskyrimai, dramos, ašaros, aistros, tiesiog prieš akis kuriasi ir griūna santykiai. O ant liežuvio galo sukasi kažkokia filosofinė mintis, kuri rodos nedera prie žanro, bet būtų labai į temą… Ką daryti? Ką ką – parašyti ją, žinoma.

Žodžiu, neribokit savęs ten, kur nebūtina. Tegu jūsų istorijos būna tokios pat įvairiapusės, kaip pats gyvenimas, kuriame gali stebėti, kaip vienu metu toje pačioje gatvėje spygaudami žaidžia vaikai, pensininkė tempia pirkinius iš Norfos, ant suolelio bučiuojasi įsimylėjėlių porelė, o keliu važiuoja laidotuvių procesija. Maišykit viską, kas siejasi su jūsų pasakojimu ir kas padeda geriau perteikti sumanymo esmę.

Kol istorija dar neparašyta, nesukit galvos dėl žanro – tą etiketę priklijuosite vėliau, kai jau viskas bus sugulę ant popieriaus ir ji niekaip neberibos autorinių sprendimų.

O-bet-tačiau…

Vieną dalyką prieš rašant vis dėlto padaryti pasiūlysiu.

Apgalvokit, kas yra jūsų stiprioji pusė ir kas bus kūrinio kabliukas, kas bus istorijos pagrindas ir kam skirsit daugiausiai dėmesio.

Kitaip tariant, kas bus dominuojantis kūrinio elementas. Iš ko galima pasirinkti? O, net iš kelių variantų!

1) Istorijos, kuriose dominuoja VEIKĖJAS

KAS TAI? Šio tipo istorijoje dominuoja veikėjas ir jo pastangos pakeisti savo vaidmenį gyvenime. Šie pokyčiai gali būti nulemti jo asmeninio pasirinkimo (pavyzdžiui jis meta savo gerai apmokamą darbą ofise ir tampa klajojančiu muzikantu), arba veikėjas priverstas keistis dėl susiklosčiusių aplinkybių (pavyzdžiui kovoje su vilkolakiais žūsta karalius bei jo sūnūs ir vienintelė likusi dukra turi užimti sostą, nors niekada tam nesiruošė).

Tokia istorija paprastai prasideda situacija, kurios veikėjas ne(be)gali ištverti ir pasiryžta keisti(s), o baigiasi, kai įvyksta transformacija arba personažas grįžta į pradinę padėtį (tarkime supranta, kad jam nevertėjo mesti savo darbo ofise, nes klajojančio muzikanto life sucks). Verta pažymėti, kad veikėjas gali keisti ne tik statusą visuomenėje (tapti karaliene), bet ir santykius su žmonėmis (pavyzdžiui moteris sužino apie neištikimą vyrą ir nutaria skirtis). Taigi iš esmės tokia istorija yra apie naujojo savo „aš“ paieškas.

VEIKĖJAI: pagrindinis labai išvystytas. Jis yra pagrindinė kūrinio ašis. Skaitytojas turi kuo geriau suprasti jo motyvaciją ir paskatas, kurios stumia jį į pokyčius. Kiti veikėjai tik padeda jam atsiskleisti, pasikeisti, gali būti menkiau charakterizuojami.

ESMINIAI BRUOŽAI: veikėjas, kuris privalo keistis, kūrinio eigoje jis pereina transformaciją. Skaitytojas privalo suprasti pokyčių būtinybę ir juos pateisinti.

DAŽNI ŽANRAI: meilės istorijos, psichologiniai romanai, dramos.

2) Istorijos, kuriose dominuoja PASAULIS (aplinka)

KAS TAI? Tai yra istorijos, kuriuose aplinka (pasaulis) aprašomi taip išsamiai, kad gali būti prilyginti veikėjui. Nesupraskite to ribotai: pasaulis gali būti tiek svetima šalis, kurią lanko veikėjas, tiek paralelinė visata, su savais dėsniais, kultūra, visuomenės struktūra, savitu maistu, dainomis bei įvairiomis tradicijomis. Svarbiausia, kad autorius tokio tipo istorijose itin daug dėmesio skiria būtent detaliam aplinkos aprašymui, kuris apima ne tik vaizdą, bet jau minėtas tradicijas bei visuomenę bendrai. Šios tipo pasakojimo tikslas nėra išnagrinėti veikėją, jo jausmus ar gyvenimo pasirinkimus, o labiau parodyti aplinką.

Šio tipo pasakojimuose taip pat mažiau dėmesio skiriama veiksmui bei siužeto vingiams. Nors jis vis dėlto egzistuoja, bet gali būti, kad jis reikalingas tik tam, kad veikėjai judėtų po pasaulį ir padėtų skaitytojui pamatyti jo sandarą. Istorija paprastai prasideda, kai veikėjas patenka į naują aplinką (teleportuojasi į kitą dimensiją ar išvažiuoja į Indiją), tuomet jam suteikiamas tikslas, dėl kurio jis keliauja per naują pasaulį, suteikdamas progą skaitytojui pamatyti visas jo įdomybes. Paprastai tokia istorija baigiama, kai veikėjas grįžta į pradinę vietą (pavyzdžiui namo) arba tas pasaulis išnyksta, tampa neprieinamas ar panašiai.

VEIKĖJAI. Pagrindinis veikėjas dažnai yra iš skaitytojo aplinkos (taip yra lengviau perteikti jo įspūdžius, skaitytojui lengviau įsijausti į jam artimą tipažą), dažnai mažai charakterizuojamas, nes jo paskirtis yra tiesiog retransliuoti skaitytojui tai, kas vyksta aplink jį. Kiti veikėjai taip pat mažai detalizuojami, dažnai tiesiog atstovauja savo rūšiai/ klanui/ luomui (pavyzdžiui kaip hobitai iš Žiedų valdovo – juk ne kiekvienas pasakys, kuo Merris skiriasi nuo Pippino, nes jie reprezentuoja hobitus, o ne atskirus individus).

ESMINIAI BRUOŽAI: dažnai veiksmas nutraukiamas, įterpiant ilgus aplinkos, tradicijų ar kito tipo (ne veikėjo) aprašymus, mažai dėmesio vidiniam veikėjų pasauliui, veiksmas gali būti ribotas, kiek jo reikia pasauliui parodyti.

DAŽNI ŽANRAI: kelionių knygos, distopijos, utopijos, dažnai mokslinė fantastika ir fantasy.

3) Istorijos, kuriose dominuoja PROBLEMA (paslaptis)

KAS TAI? Šios istorijos turi pakankamai paprastą struktūrą: pradžioje skaitytojas supažindinamas su problema ar paslaptimi, kuri kūrinio eigoje išsprendžiama arba atskleidžiama. Pats geriausias pavyzdys yra detektyvas: pradžioje įvykdomas nusikaltimas, tuomet vyksta veiksmas, kurio tikslas yra jį išaiškinti ir pasakojimas užbaigiamas, atskleidžiant nusikaltimą. Taip pat šio tipo istorijos gali pasitaikyti ir mokslinėje fantastikoje (pavyzdžiui kosminiame laive įvyksta avarija ir keleiviai turi rasti būdą, kaip išgyventi – išspręsti problemą).

VEIKĖJAI. Dažnu atveju pagrindinis veikėjas nėra itin išsamiai aprašomas, tačiau jam suteikiama keletas ryškių bruožų, kurie suteikia jam savitumo ir įsimintinumo (pavyzdžiui Šerlokas Holmsas – keistuolis, tobulai narpliojantis nusikaltimus, grojantis smuiku ir kartais užsukantis į opiumo namus. Bet ar kas kada ką girdėjo apie jo vidines dramas?). Kiti veikėjai atskleidžiami tiek, kiek reikia, kad būtų aiški jų motyvacija bei vaidmuo (pavyzdžiui įtariamieji detektyvinėje istorijoje aprašomi tiek, kad būtų aišku, dėl ko jie galėjo įvykdyti nusikaltimą ir kokios aplinkybės lėmė tokį jų pasirinkimą).

ESMINIAI BRUOŽAI: koncentruojamasi į problemą (paslaptį) ir sprendimo paieškas, į veikėjus gilinamasi mažiau.

DAŽNI ŽANRAI: detektyvai, kriminalinės istorijos, politiniai trileriai, mokslinė fantastika.

4) Istorijos, kuriose dominuoja ĮVYKIS

KAS TAI? Šio tipo istorijoje dominuoja įvykis. Paprastai tai suprantama kaip nusistovėjusios pasaulio tvarkos suirimas ir siekis tą tvarką atstatyti, arba prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Minėta tvarka gali būti sugriaunama pačiais įvairiausiais būdais: pasaulyje pasklinda mirtinas virusas, elfų karalystę užpuola niekšai nykštukai, valdžią šalyje paveržia naciai, JAV dangoraižius subombarduoja teroristai, rajonui grasina įsisiautėjęs mafijos klanas…

Tokio pasakojimo struktūra gana paprasta: pradžioje įvyksta įvykis, kuris sugriauna egzistavusią tvarką, arba pagrindinis veikėjas įtraukiamas į tokios „netvarkos“ likvidavimą.

VEIKĖJAI. Kaip detaliai charakterizuoti veikėjus – sprendžia autorius. Gali būti įvairių variantų, pradedant nuo visiškai minimalaus veikėjų atskleidimo, kuris apsiriboja aiškia motyvacija (nes skaitytojui svarbu žinoti, kodėl tas vyrukas su raudonai mėlynom timpom šoka į degantį namą gelbėti bobutės). Lygiai taip pat gali būti pasirenkamas variantas, kai veikėjas yra atskleidžiamas ir kinta kartu su besikeičiančia situacija (kovodamas su drakonais trečias brolis Jonas išgyvena vidinius lūžius ir supranta, kad jis nei kvailelis, nei looser’is).

ESMINIAI BRUOŽAI: intensyvus veiksmas, kuriame vyrauja įvykiai.

DAŽNI ŽANRAI: nuotykinė literatūra, trileriai.

Taigi daug labiau nei žanro pasirinkimas, jums pagelbės žinojimas, į ką norite susikoncentruoti. Tai nėra joks suvaržymas, tai tiesiog būdas susidėlioti akcentus, kad autorius nenuklystų, o skaitytojas žinotų, ko gali tikėtis.

Svarbiausia prisiminti, kad:

1. Bet kuri istorija gali būti papasakota susitelkiant tiek į veikėją, tiek į pasaulį, įvykį ar problemą. Jums tereikia apsispręsti, apie ką labiausiai patiktų rašyti (jausmus, aplinką, įvykius) ir tai sau kartas nuo karto priminti.
2. Nė viena istorija neapsieina be veikėjo ir bent minimalaus jo charakterizavimo, kaip nebus teksto, kuriame nebūtų aprašoma aplinka. Ir žinoma, kiekvienai istorijai reikia įvykių, kurie stumtų pasakojimą pirmyn. Taigi visuose tekstuose jie figūruos visi. Klausimas, tik kokiomis proporcijomis ir kaip išsamiai.
3. Galite apjungti kelis svarbius elementus. Jūs turite pilną teisę nuspręsti, kad rašydami kūrinį apie pasaulį įpinsite paslaptį, kurią turės išsiaiškinti veikėjai. Galite rašyti detektyvą ir sukurti labai išplėtotą personažą, kuris patirs didelį sukrėtimą ir išgyvens virsmą.
4. Jūs negalite tik vieno – parašyti apie viską. Na gerai, „negalite“ gal ne tas žodis. Nes galite, tiesiog tai išpūs istoriją iki begalybės, skaitytojui bus sunku orientuotis ir koncentruoti dėmesį, atsirinkti svarbius elementus.

 

Šiek tiek apie skaitytoją.

Kad jau prakalbom apie skaitytoją… Kadangi jis yra antras pagal svarbą po paties autoriaus, negalima jo ignoruoti. Vos pradėjęs skaityti, jis pradeda susidaryti vaizdą, kas tai per istorija ir kam bus skiriamas didžiausias dėmesys. Šioje vietoje yra svarbu jo neapgauti, nes jei skaitytojas tikisi meilės romano (ir jūs kaip tik jį rašote!), bet teksto pradžia yra nesibaigiantis kitos visatos aprašymas, su planetų judėjimo trajektorijomis, klajojančių asteroidų apibūdinimais, pasitaikančių anomalijų pristatymu ir aplink zujančių erdvėlaivių klasifikacija, tai kas nutiks su skaitytoju? Jis paprasčiausiai nuspręs, kad knygos aprašymas buvo netikslus ir tai yra ne tai, ko jis nori.

O jūsų sukurta istorija taip ir liks neperskaityta.

Kitas skaitytojo apgaulės variantas: jūs pradėjote rašyti detektyvą, pradžioje puikiai aprašėt įvykdytą nusikaltimą, pristatėt tyrėją, jis ėmėsi darbo ir … įsimylėjo kolegę, darbą užmiršo, iš istorijos liko vien tik erotika, kol galiausiai viskas baigėsi vestuvėmis. O tai kas buvo žudikas taip ir liko neaišku. Arba buvo paminėta kažkur prabėgomis tarp pavydo priepuolio ir audringo susitaikymo. Ar skaitytojas, kuris tikėjosi geros kriminalinės istorijos bus patenkintas tokia pabaiga? Abejotina. Ar jis rekomenduos tokį kūrinį draugams? Patys galit nuspėti atsakymą. Žinoma, tai nereiškia, kad detektyvas negali vykdyti tyrimo IR sutikti savo gyvenimo meilės, tačiau tas pažadas, duotas knygos pradžioje, privalo būti ištesėtas, kitaip skaitytojas jausis nusivylęs.

O juk mes nenorime, kad mūsų skaitytojai būtų nusivylę. Mes norime, kad jie būtų patenkinti ir spirgėtų dėl istorijos tęsinio!

Taigi susikurkite sau galvoje būsimos istorijos koncepciją ir jos nepamirškit. Juk autorius ir skaitytojas dar istorijos pradžioje sudaro sutartį: autorius leidžia suprasti, kokią jis planuoja istoriją parašyti, skaitytojas įvertina, ar tai jam priimtina ir susikuria tos „dovanėlės“, kurią išpakuos pabaigoje, vaizdą.

Juk niekam nepatinka, kai vietoje taip laukto dviračio, Kalėdų senelis ima ir padovanoja vaflinę…

Tad nebūkit kaip koks Bad Santa.