Giedrius Vilpišauskas: „Vėjas nuo jūros“ tęsinys, be abejo, yra suplanuotas

G

Tekstas orginaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 5 numeris, 2020 ruduo. Visą žurnalą galite skaityti internetu. Taip pat įsigyti ir popieriuje.

Nors Giedrius Vilpišauskas kol kas parašė tik vieną fantastikos knygą, tikriausiai būtų sunku surasti Lietuvos fantastą, kuris apie jį nebūtų girdėjęs.

Jo parašytas pirmasis lietuviškas siaubo romanas „Vėjas nuo jūros“ 2008 metais buvo išleistas jau legendinės leidyklos „Eridanas“, o 2017 metais perleistas leidyklos „Tyto alba“. Knyga susilaukė puikių įvertinimų, o 2019 metais Lietuvos fantastų ir fantastikos mėgėjų sudarytame rekomenduojamos fantastinės literatūros sąraše įrašyta kaip viena iš geriausių folklorinės fantastikos ir siaubo bei lietuviškos fantastikos knygų. Vienas autoriaus apsakymas („Metas dalintis“) įtrauktas į almanachą „Geriausia Lietuvos fantastika 2003-2006“. Be kita ko Giedrius Vilpišauskas žinomas ir kaip maisto tinklaraštininkas išleidęs knygą „Virtuvės užkariavimo menas“.

Išgirdusi apie Protagonisto skaitytojų pageidavimus, susiradau autorių ir vieną lietingą vasaros popietę pakalbinau apie fantastiką, „Vėją nuo jūros“ ir kūrybinį rašymą.


✍️ Kiek tavo gyvenime svarbi fantastika? Ar tarp visų hobių ir darbų dar lieka laiko jos skaitymui ir rašymui?

Mano gyvenime fantastika buvo svarbi nuo pat vaikystės, kaip būdas pabėgti nuo kartais pernelyg aštrios gyvenimo realybės. Visada mėgau skaityti fantastines apysakas ir romanus. Ir kai vienu gyvenimo laikotarpiu atsirado galimybė rinktis iš gyvenimo, ko noriu, nusprendžiau kurti pats. Tiesą pasakius, tas laikotarpis buvo gan trumpas, tačiau pradžia buvo padaryta ir palikti nepabaigtą kūrinį sąžinė nebeleido.

Šiuo konkrečiu momentu laiko fantastikai beveik nebeliko, trukdo darbas ar šiaip gyvenimas. Bet mielai paskaitau fantastinės tematikos knygą besisupdamas hamake vakarais.


✍️ Kokie yra tavo mėgstamiausi fantastikos autoriai ir kūriniai?

Ko gero vieno ir labiausiai patinkančio nėra. Jau nuo vaikystės esu jų daug labai priskaitęs. Tada iš tikrųjų skaitėm tai, ką gaudavom. Tais laikais labiausiai įsiminė Ray Bradbury. Dar iš tokių nuotykinių, Harry Harrison „Plieninė Žiurkė“ – tokia „kramtūškė“, bet visai smagiai skaitosi.

O iš rimtesnių tai dabar neieškau kažko specialiai, skaitau kas pakliūna. Gal dabar daugiau siaubo žanro, ne tiek fantastikos. Iš siaubo autorių irgi vieno neišskirčiau. Stephen King man labiausiai imponuoja kai veikėjus reikia kurt, bet jo knygų siužetas kartais būna gan vaikiškas. Dean Koontz labai neblogai parašo.


✍️ Esu girdėjus komentarų iš Lietuvos fantastų, kad Vilpišauskas iškeitė fantastiką į kulinariją. Kiek tame yra tiesos?

Justino Žilinsko ausys kyšo iš šito klausimo, matau.

Na kaip pasakyt… Gal aš šiaip toksai žmogus, kad negaliu visą gyvenimą užsiimt kažkuo vienu. Kažkuo užsiimu, užsidegu, tobulėju tame kiek tik įmanoma, bet po kelių metų tai atsibosta. Kažko naujo, kažko nepabandyto norisi. Tai va ta kulinarija taip ir atsirado. Tuo momentu neplanuotai, netikėtai, bet užsikabinau.

Kai rašiau „Vėjas nuo jūros“  gyvenau Amerikoj, Teksase. Kai grįžau į Lietuvą prie rašymo grįžt jau buvo sunkiau. Nežinau kodėl, gal kad kaip sako „savam krašte pranašu nebūsi“. Ir šiaip darbų milijonai. Norisi, kad jei jau ką darai, daryt kokybiškai, o ne prišokamai, po pusę valandos per dieną ar panašiai.

Yra toks senas priežodis, kurį tie patys fantastai labai mėgsta kartot jauniesiems grafomanams: „jei gali nerašyti, tai nerašyk“. Aš puikiai galiu nerašyt. Not a problem. Tikiuosi sugrįšiu prie to kada nors, bet dar ne šiuo momentu. Gal kai gyvenimas apsiramins.


✍️ Ar tas sugrįžimas planuojamas su „Vėjas nuo jūros“ tęsiniu ar kažkuo nauju?

Negaliu pasakyt, nežinau kaip bus. „Vėjas nuo jūros“ tęsinys be abejo yra suplanuotas. Knygos pabaigoje akivaizdžiai matosi, kad reikia „prikabint“ kažką, kas vyks toliau. Aš tą ir turėjau omeny, bet tiesiog taip gavosi, kad neradau laiko pratęsimui. Bet tęsinys tikrai bus.

O dėl kitų… Tiesiog čia reikia užsidegimo ir įkvėpimo. Pavyzdžiui pradėjęs rašyti tą knygą, apie kurią dabar šnekam, net nežinojau apie ką ji bus, nei koks bus siužetas. Ji kažkaip taip gimė. Gal net ne mano rašyta, gal nuchannel‘inta.


✍️ Tai rašant „Vėjas nuo jūros“ nebuvo kažkokio plano?

Kažkiek buvo. Buvo galvoj keletas vaizdų, maniau, kad būtų visai įdomu jei veikėjas atsidurtų va kažkokioj tokioj situacijoj, jei būtų kažkas tokio ir tokio. Pačio pasaulio idėja irgi daugiau mažiau buvo sukonstruota. O tada tiesiog įmečiau veikėjus į pasaulį ir žiūrėjau kas gaunasi, kaip jie reaguoja. Ir patys pasufleruoja ką autoriui reikia toliau daryti.


✍️ Kiek maždaug užtruko pats rašymas nuo pradžios iki galo?

Hm. Parašyti ant popieriaus – gal keturis mėnesius. Gal ir penkis. Bet sąžiningai rašiau kiekvieną rytą. Nors tada irgi daug laiko neturėjau, bet, kaip sakiau, yra toks dalykas kaip užsidegimas ir aš buvau užsidegęs. Šeimoje tada buvo mažų vaikų, tai keldavausi ketvirtą ryto, kad niekam netrukdyčiau ir iki darbo pora – trejetą valandų rašydavau. Kiekvieną dieną nuo pirmadienio iki penktadienio. Savaitgaliais jau leidau sau pailsėti. Tai surašiau maždaug per keturis mėnesius. Bet jei visiškai nuo nulio tai per keturis pasirašę nebūtų. Prieš tai buvo daug daug medžiagos rinkimo, daug abejotinos vertės literatūros skaitymo. Be to pasamonė toksai dalykas – kažką prikaupia, o paskui neaišku iš kur tas išlenda.


✍️ O po to dar reikėjo redaguoti, perrašinėti?

Perrašinėt man visada labai sunku buvo. Tai pirmam leidime buvo tik gramatika pataisyta. Siužeto – tik smulkmenos. Pataisiau tik keliose vietose, kuriose jau akivaizdžiai buvo pastebėta, kad kažkas logiškai nesiriša. Daugiau jau pakratė dabar, kai „Tyto alba“ antrą leidimą darė. Redaktorės pasakė: čia viskas blogai, reikia visai kitaip rašyti. Siužeto keisti neleidau, bet teko pakovot ir kad išliktų kažkiek ir mano paties kalbos.


✍️ Girdėjau kad „Vėjas nuo jūros“ gimė pagal kūrybinio rašymo pratimą.

Taip.


✍️ Ar dar teko naudoti kūrybinio rašymo pratimus kitiems kūriniams?

Darbe jie padeda, kai ateini į susirinkimą nepasiruošęs ir reikia kūrybiškai sugalvot, ką šnekėsi. Bet jeigu rimtai, jie labai naudingi jei nori susikomplektuoti mintis. Juos naudojau ir rašydamas kulinarinę literatūrą. Pavyzdžiui visokių minčių medžių paišymas ir panašiai, kai iš vienos idėjos išsišakoja kitos, toliau dar kitos. Taip po truputį prigeneruoju minčių, už kurių gali užsikabinti.

Rašymu susidomėjau kai gyvenau Amerikoje ir tarp dviejų darbų buvo ilgas laiko tarpas. Taip sakant, pradėjau galvot „o kuo aš iš tikrųjų gyvenime norėčiau užsiimti? Kas man teiktų malonumą? Ką aš galėčiau daryti?“. Tada sakiau „davai aš parašinėsiu ką nors! Pažiūrėsim kas čia man gausis“. Bibliotekoj pasiėmiau knygą „kaip parašyti pirmąjį romaną“ ar kažkas tokio, visokių kitokių knygučių. Jų vertė buvo abejotina, bet kartais rasdavau keletą gerų minčių ar pratimų, kuriuos naudojau. Taigi vienas iš tų pratimų buvo pasirinkti bet kokį žodį iš žodyno, tai yra, atversti ir durti pirštu į žodį bei pagal jį sugalvoti kažkokią istoriją. Man kažkaip „grybas“ iškrito. Užsikabinau. Tada dar nežinojau, kad romaną rašysiu. Ką aš apie grybus žinau? Na aš dzūkas, tai nemažai žinau. Sakau, gal ir dėkinga tema, pabandom. Taip va po truputį, po truputį.


✍️ Tai vis tik ar kūrybinio rašymo knygos turėjo daug įtakos tavo rašymui?

Iš tikrųjų rekomenduočiau visiems pasiieškot tokios literatūros. Nežinau kiek lietuviškai išleista, bet angliškai tai tikrai yra nemažai. Tik nesirinkit tokių kaip „kaip parašyt pirmą romaną“ nes jose bus tik didžiulis šablonas, pagal kurį rašai, įklijuoji kartoninius veikėjus ir ten kažkas gaunasi. Geriau yra knygos, pavyzdžiui, apie tai kaip sukurti įtampą. Ten visas mokslas, taisyklės, kurių, atrodo, neįmanoma net visų sudėti.

Kai jau turi kažkokius įrankius, gali žiūrėti, kas tau tinka, ką gali taikyti. Jautiesi labiau apsiginklavęs, negu kad tiesiog sėdėtum ir galvotum „nu kas čia turėtų būt toliau?“, nes tada realiai nematai daugiau negu du sakinius į priekį.


✍️ Kas romano rašyme buvo sunkiausia?

Pabaigti. Nes kaip sakiau, kad pabaigiau per keturis mėnesius, tai realiai pabaigiau gal 85 procentus knygos. Liko penkiolika ir arba reikėjo rašyt dar vieną tokio pat storio knygą, nes minčių buvo, arba „užrišt“. Kaip man paaiškino leidykloj: tokių storų knygų nieks Lietuvoj neparduos, pamiršk. Tai teko sugalvot kaip padaryt kad būtų pirma dalis, o kitas mintis kol kas užkonservuot. Tai, sakyčiau, buvo sunkiausia.

Kas dar? Buvo sunku įsijaust į moters vaidmenį. Kadangi aš pats ne moteris, tai buvo pagalbos šiek tiek, bendrom jėgom kažkaip susitvarkėm. Nes kai vyras iš savo pozicijos bando aprašyti moterį, rašyt taip kaip ji mąsto, tai lengva visiškai prasilenkti su realybe. Ypač jeigu prireikia keisti patį pasakotojo požiūrio tašką. Kai įlendi į veikėjo galvą, turi jį suprasti taip, kaip pats save. Tai buvo ten toks nedidelis eksperimentukas vienoj vietoj, bet jis gavosi gana sunkiai.


✍️ Kaip ten nutiko su tuo rusišku muzikos kūriniu, kuris davė „Vėjas nuo jūros“ pavadinimą? Kokia jo istorija, kaip jis įsipaišė?

Nėra taip, kad jis man kažką reikštų. Tiesiog kilo asociacijos, ir jaučiu ne man vienam. Pažintį šį kūrinį turėtų bet kas užaugęs laukiniais devyniasdešimtaisiais. Tada kiekvienoj kavinėje tą dainą grojo. Veiksmas romane panašiam laike vyksta, tai kodėl gi ne. Tiesiog tų laikų atgarsis. Ir dar, kad pirmi tos dainos žodžiai „Ветер с моря дул Нагонял бедуs“. Tas „bėdos“ dalykas atrodo nieko nereiškia, bet, kita vertus, kažkokia bėda visgi ten yra. Tas irgi kažkuo užkliuvo.


✍️ Skaitytojai dažnai nesutaria ar „Vėjas nuo jūros“ siaubo romanas, ar ne. Kaip pats apibūdintum tą žanrą?

Aš tai sakyčiau, kad kiekvienas skaitytojas susiras kas jam svarbiau. Tą patį tekstą du skirtingi žmonės skaitys kitaip. Aš pats norėjau pasaulio, kuris yra grynai fantastinis ir ta idėja yra ne iki galo, bet pagrįsta, kad taip galėtų būti. Šnekėjau su viena matematike, ji sakė „kaip pas tave parašyta, tai mes kažkada mokėmės – čia viskas aišku“. Bet pats veiksmas tam fantastiniam pasauly labiau kyla iš siaubo. Būtent tai, kad nežinai kas yra tikrovė, kas yra tiktai tavo galvoje, tie nesutapimai. Bandžiau į psichologinio siaubo žanrą nukrypti. Nežinau kiek tas pavyko. Pats internete atsiliepimus skaičiau. Vienas rašo, kad visiška nesąmonė ir jokio siaubo tenai nėra, o kitas, kad va užmigt negalėjo nes buvo siaubinga. Tai, ko gero, kiekvienam savo.


✍️ Kiek skaitytojų nuomonė yra tau svarbi?

Šios knygos pirmus penkis ar šešis skyrelius pradžioje įdėjau į savo puslapį ir padalinau draugam. Žodžiu, „pažiūrėkit kažką rašau, ar čia įdomu, ar čia kažką daryt toliau“. Tų draugų nebuvo daug, gal dvidešimt, ir didžioji dalis tų pačių Lietuvos fantastų, kurie greit pasigavo ir ėmė raginti rašyti toliau. Tai taip gavosi – parašai skyrelį, įdedi, visi paskaito, pakomentuoja. Ar aš tikrai labai kreipiau dėmesį į tuos komentarus? Ne visada. Kartais tas pats Justinas (aut. past. Justinas Žilinskas) labai jautriai sureaguodavo, kai aš noriu daryti truputį aštriau ir nieko aš ten „neminkštinsiu“.

O kai knyga išleista – tai jau viskas. Čia kaip aš mėgstu palyginti: tarkim, kad pagaminau patiekalą pagal savo mėgstamiausią receptą, man jis yra fantastika, tobulybės viršūnė. Duočiau aš tą patį patiekalą tūkstančiui žmonių paragaut ir tikrai nebūtų, kad visiems patiktų. Greičiausiai tik koks 10-15 procentų sakytų „nu taip, čia tobulybė“, o kiti – „nu baik čia, neįmanoma valgyt, kažkokia nesąmonė“. Taigi čia grynai subjektyvus dalykas.

Jeigu aš tikrai norėčiau, kad ta knyga būtų gerai parduodama ir visi ją mėgtų, visų pirma nebūčiau rinkęsis siaubo žanro, nes jis labai nišinis. Gal būtų meilės romanas ar dar kažkas, ką imtų visi ir skaitytų. Bet ar man tai rašyti būtų smagu? Nelabai. Pinigų daug iš to neuždirbsi, tai bent jau sau pačiam kažkokį malonumą stengiesi pasidaryti. Rašyti tai ką aš pats norėčiau skaityt.


✍️ Lietuvos fantastai dūsauja kad Lietuvos leidyklos fantastikos nemėgsta ir neleidžia, bet tavo knygą perleido „Tyto alba“, tai kaip čia taip nutiko?

Nežinau kaip ten nutiko. Aš pats jos net nereklamavau, tik pasakiau leidyklai, kad ją turiu. Ta pati leidykla anksčiau leido mano kulinarinę knygą. Sakau yra taip ir taip, jau autorinės teisės perėjo man atgal kadangi „Eridano“ kaip ir nėra. Be to tie penki metai autorinių teisių seniausiai pasibaigę, atsiliepimai buvo neblogi, daviau paskaityti. Gal dėl to, kad jau kontaktas su redaktore buvo užmegztas iš anksčiau, nežinau.

O ar ta knyga turėjo pasisekimą aš nežinau. Nemanau, nes į pakartotinį leidimą neperėjo. Galbūt praėjus tiek metų pasikeitė ir pats skaitytojas, nes iš leidėjos girdėjau, kad skaitytojams nepatinka tokio storio knygos. Jie pasižiūri į tokią knygą ir numoja ranka. Ne, čia tiek daug skaityt, baik tu, nesąmonė. Knygos turi būti trumpos, kokie 100 puslapių, kad per vakarą suvertei, suvertei ir viskas – laisvas. O dar geriau audioknygos, kad nereikėtų skaityt. Nes, nu reikia vartyt, ranka pavargsta.


✍️ Ar dabar žiūrint į pirmąjį romaną norėtųsi kažką rašyti kitaip? Kas nors erzina?

Be abejo. Tada kai rašiau tą knygą kiek man buvo? Gal trisdešimt metų. O dabar jau keturiasdešimt penki. Penkiolika metų praėjo, tai galvoj pasikeitė irgi nemažai, gyvenime irgi – požiūris į patį gyvenimą pasikeitė. Skaitai ir kartais taip naiviai atrodo viskas. Rašyčiau kitaip, žinoma. Dėl to aš truputį abejoju dėl pratęsimo. Nes pratęsimą irgi turbūt reikėtų atitinkamai daryti, jeigu jau toliau pirmu asmeniu rašau. Tai gal kaip Diuma su savo muškietininkais – „po dvidešimt metų“. Tai turbūt po dvidešimt metų ir bus. Nežinau. Kad stilius pasikeis, tai garantuoju, jis bus kitoks, bet tikiuosi pati esmė ir pagrindas išliks.


✍️ Tai ar yra šiuo metu kažkokių konkretesnių kūrybinių planų?

Šiuo metu mano kūrybiniai planai labai labai riboti. Laiko trūkumas ir visą kitą. Jeigu užsidegčiau netyčia, tai tada gal ir rasčiau to laiko, bet tada darbe jau nebepavežčiau. Tačiau manau, kad tai labai ilgai nesitęs, dabar tiesiog toks laikotarpis. Jis praeis, atsiras to laiko parašinėt ir parašinėsiu, be abejo. Jeigu yra vietos tam tęsiniui, parašysiu tęsinį. Norėtųsi kažką parašinėt. Gal kokių trumpesnių istorijų, kokių apsakymų, bet nežinau kur juos po to naudočiau. Tiek neprirašysiu, kad visa knyga gautųsi, o vieną parašyt ir kažkam parodyt tai savotiškas dalykas – nežinau. Konkursas gal, bet vėlgi kažkaip… Turbūt ne tas galvoj, kai to gyvenimo aplinkui tiek daug.


✍️ Toks keistas klausimas: ar kulinarinės knygos rašymas buvo panašus kažkiek į fantastinės knygos rašymą?

Į fantastinės knygos nebuvo, bet… Nežinau ar tau teko mano šitą kulinarinę vartyt bent jau?


✍️ Labai planuoju, bet dar neteko.

Na atsiversk, pasižiūrėk kaip atrodo. Realiai ji kitokia negu kitos kulinarinės knygos. Yra toks standartas, kad kulinarinė knyga tai tokia maisto pornografija: didžiulė nuotrauka ir truputį teksto. O aš rašiau pasakojimo būdu: su įžanga, su priežastimi, kodėl taip ir ne kitaip, su paaiškinimais, išplėtimais. Stengiausi, kad būtų istorija, o ne va toks padėliojimas su didelėm nuotraukom. Toje knygoje nuotraukos kaip pašto ženkliukai, mažytės.


✍️ Ką patartum rašytojui mėgėjui, kuris va norėtų atsisėst ir parašyt fantastinę knygą?

Prieš tai perskaityti daug daug fantastinių knygų, kad įsivaizduotų kas tai per dalykas. Tai čia pirmas punktas.

Tada nepakenktų pasidomėti pačio rašymo teorija, kaip dėstyti savo mintis. Tas pats Stephen King yra parašęs „On writing“. Pusė tos knygos yra daugiau tokie pasiplepėjimai apie gyvenimo istoriją, o kita pusė yra labai labai geri patarimai. Kaip išbraukyti žodžius iš savo sakinio, kad tas sakinys taptų taiklesnis, kaip išmokti klausyti… Vat eini gatve ir klausai kaip kiti žmonės šneka. Nebūtinai suprast pasakojimą, bet įsiklausyt, kokia yra kalbėjimo maniera, kaip skirtingi žmonės perteikia tą pačią mintį, kaip tekstu išreiškiamas agresyvumas ar baimė, ar laimė, ar džiaugsmas. Nes juk šypsenėlių į knygą nepridėliosi. Tą visą irgi reikia išmokt padaryti.

Na, o tada, jeigu norisi parašyti būtent knygą… Aš visgi sakyčiau, kad reikėtų pradėt nuo apsakymų, bet tai nereiškia, kad gerą apsakymą parašyt lengviau. Sakyčiau, gerą apsakymą parašyti gali būt dar ir sunkiau, nes ten turi būt labai labai sukoncentruota pagrindinė mintis, ji turi „smeigti“. Romane ji gali truputėlį išsiskleisti. Jei ne apsakymus, tai bent kažkokių trumpų kūrinėlių pabadyti parašyti. Pats, atsimenu, rašinėjau kokio pusės puslapio ilgio tekstukus. Tarkim, yra koks postapokaliptinis pasaulis ir yra vienas veikėjas. Ir rašai jo mintis, kur jis, ką aplinkui mato, kur jis eina, kas jam nutiko, kas jį neramina. Sugebėti perteikti savo sugalvotą veikėją ir visą jo pasaulį tekstu kitam žmogui – va tą labiausiai reikėtų išmokti. Aš pastebėjau, ypač pradedantieji, labai mėgsta pasakot vat taip: jis buvo apsirengęs raudonom kelnėm ir geltonais marškiniais ir kardas jo buvo didžiulis ir aštrus +5 HP. Bet realiai – niekam tas neįdomu – įdomu tai, kas dedasi to žmogaus galvoj. Juk kiekvienas tekstas yra daugiau apie žmones, ne apie tai koks ten jo kardas!

Ir kitas dalykas, ko negalima pamiršti – tai, kad mes ne tiktai regėjimą turim. Turim ir uoslę, ir skonį jaučiam, ir klausom. Ta visa visuma, jeigu į ją neįsijauti, atrodo kaip natūralus dalykas, bet jeigu pradedi pats save stebėti (ką šiuo metu girdi, ką užuodi), tai truputi pasitreniruoji ir išmoksti perteikti tekstu. Nebūtinai labai tiesmukai: „jis pauostė ir užuodė“. Gal kaip nors „jam truputį trukdė degėsių kvapas“ ar kažkas tokio. Išmokti tai įpinti subtiliai, kad neišlįstų. Bet jeigu tas užuominas iš visų juslių surinksi, perteiktas pasaulis bus žymiai tikroviškesnis. Skaitytojas netgi gali nesuprasti, kodėl jis tikroviškesnis, bet jis bus į tą pasaulį įtraukiamas labiau. Patarčiau pabandyt pasitreniruot. Net jeigu skaitai kito žmogaus tekstą su ta mintimi, tai gali pamatyti kur jis čia duoda pauostyti, o kur leidžia kažką išgirsti.

Kas dar? Vat, iš savo patirties: jeigu tikrai norisi didesnį kūrinį parašyti, tai nerekomenduoju bandyti jo parašyti per dvi savaites. Geriau jau užsibrėžt tikslą vienai dienai. Manasis – per dieną bent po keturis word‘o puslapius. Tas užtrunka apie dvi valandas. Iš pradžių perskaitai praeitos dienos, galbūt dviejų praėjusių dienų tekstą, kad  įsivažiuotum, kad atsirastų, įsijungtų tas kas ten įsijungia, kur pradeda mintis generuoti. Ketvirtą ryto tos mintys labai neblogai generuojasi, nes niekas daugiau netrukdo.

Tai va. Ir viskas. Atsisėsti, įsijausti… Ir kad niekas netrukdytų. Nes kiekvieną kartą, kai kas nors ateina pažiūrėti ką darai arba paklausti, ar arbatos nori gert – viskas, sutrukdė ir vėl nebeįsijungsi. Patariu susirasti tokią darbo vietą ar laiką, kur niekas netrukdytų susikaupti ir channel‘int tas mintis iš kitos dimensijos.


✍️ Ačiū už pokalbį!

Greta Musteikienė

Rašymo mėgėja, norinti tai daryti vis geriau ir geriau, elektroninės knygos „Alsuojanti tamsa“ autorė.

  • Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
    >