Ar knygų rašymas gali būti tik hobis? Atsako Justinas Žilinskas

Justinas Žilinskas – žinomas ne tik kolegoms teisininkams bei Mykolo Romerio universiteto studentams. Pradėjęs rašytojo karjerą fantastiniais apsakymais almanachuose „Geriausia Lietuvos fantastika“ šiuo metu yra pažįstamas ne tik kaip rašytojas – fantastas, bet ir kaip knygų vaikams autorius. Naujausia jo knyga „Kaukas Gugis ir kerų karas“ metų knygos rinkimuose 2018 metams nominuota knygų paaugliams kategorijoje.

Nepaisant literatūrinių nominacijų ir apdovanojimų, Justinas Žilinskas išlieka kuklus ir nuoširdus žmogus, kuris mielai sutiko papasakoti apie fantastiką ir knygų leidybą Lietuvoje.

✍️ Atrodo, esi užimtas žmogus: teisininkas, dėstytojas, muzikantas, trijų vaikų tėvas, aktyviai reiškiesi Lietuvos fantastų bendruomenėje… Kaip randi laiko rašymui?

Pora patikslinimų – fantastų bendruomenėje jau senokai aktyviai nesireiškiu, viešai muzikuoju ypač retai, ir, tiesą sakant, nesu produktyvus rašytojas. Jeigu per porą metų sugebu parašyti knygą – tai man jau yra daug. Tačiau kai užpuola rašymas, laiko kažkaip atrandu – kartais tiesiog visus kitus darbus į šoną numetu, kartais taip, bandau kažkaip suplanuoti, bet esu siaubingai neplaningas.

 

✍️ Ar turi kokį tam skirtą kampelį, dienos valandą, ar kažkokį kasdieninį tikslą, tarkim „parašyti tūkstantį žodžių“?

Vienintelis eksperimentas, kurį esu daręs su tiksliu kiekiu – tai trečdalis puslapio per dieną. Sekėsi visai neblogai. Bet ir vėl užmečiau. Ir dar man labai patinka rašyti bet kur – kadangi kompiuteris visada su savimi, tai jeigu esu „rašymo būsenoje“, galiu nors ir automobilių aikštelėje prie parduotuvės sėdėti ir rašyti.

 

✍️ Turbūt dabar leidyklas sudomina jau vien tavo vardas. O kaip buvo pradžioje? Ar ilgai rašei, kol pasiryžai parodyti kūrinį leidyklai? Ar lengva buvo išleisti pirmąją knygą?

Dėl leidyklos ir vardo – negaliu net atsakyti. Nei viena mano knyga netapo rimtu bestseleriu, nesu tas autorius, kuris dar ir televizoriuje gyvena. Leidyklos turi savo reikalavimus ir pirmasis iš jų – romanas! Tai, štai, jeigu atsineščiau romaną, gal tuomet šiek tiek foros ir turėčiau, bet jeigu pamėginčiau bet kokį kitą tekstą – vargu.

O pradžia buvo labai paprasta: susipažinau su fantastų bendruomene, jiems parodžiau ką rašau, ir tuo metu buvo leidžiami „Geriausios Lietuvos fantastikos“ rinkiniai, o aš juk ir pradėjau nuo fantastikos. Taip mano apsakymai ir apysakos pateko į rinkinius, vėliau po tuo pačiu sparnu pasirodė ir pirmasis romanas „Genomas 3000“. Ir tik tada drįsau iš specifinės fantastikos rinkos išeiti į platesnius vandenis su pirmąja Gugio nuotykių dalimi.

Bet irgi per pažintis – mat leidykloje dirbo viena iš fantasčių bendruomenės, tad ji įsiūlė leidėjoms bent pažiūrėti, kas ten rašoma.

 

✍️ Vienoje fantastinio romano recenzijoje rašei „lietuvišką fantastinę literatūrą turbūt reikėtų perkrikštyti Juodosios gulbės literatūra“. Kodėl? Trūksta jos autorių, ar skaitytojų?

Skaitytojų netrūksta, o autorių, bent iki šiol, kurie prasibrautų plačiau už fantastinės literatūros mėgėjų ar netgi taptų neabejotinai kultiniais burbule – labai. Ką ten, tą padarė tik vienas – Andrius Tapinas.

 

✍️ Kaip nutiko, kad nusisukai nuo fantastikos suaugusiems ir pradėjai rašyti vaikams? Vaikams rašyti įdomiau?

Pradžioje tai nebuvo joks nusisukimas, juk pirmasis pasakojimas apie Gugį – mano vienas pirmųjų kūrinių, bet galiausiai kažkaip supuolė, kad pastaruoju metu daugiau rašiau vaikams bei paaugliams, nors knygų balansas yra trys suaugusiems, trys vaikams bei paaugliams. Žiūrėsim, kaip bus su septinta.

 

✍️ Jau turi planų septintai knygai?

Ir aštuntai, ir dešimtai. Klausimas tik – kada, ir kuri?

 

✍️ Bus įdomu. O ar esi kada pradėjęs rašyti knygą ir po to metęs? Na, pavyzdžiui, supratęs, kad ta pradinė idėja visgi ne tokia įdomi kaip atrodė?

Tai visos jos, tos iš ateities, pradėtos ir numestos. Bet dažniau ne dėl pradinės idėjos, o tiesiog – imi ir užstringi, nežinai, kas bus toliau.

 

✍️ Kaip tik planavau paklausti ką darai, jei berašydamas užstringi. Vadinasi ėmiesi kito pasakojimo?

Tada priklauso nuo to: jeigu yra susitarimas su leidykla, lipu sienomis ir užstrigimą pramušu. Jeigu nėra – laukiu, kol žinojimas ateis. Arba jeigu labai piktinuosi tuo, kad galėjau užstrigti – tada irgi laipioju sienomis, kol pramušu.

 

✍️ Tai kaip suprantu, turbūt nesi iš tų rašytojų, kurie detaliai suplanuoja savo romanų siužetą prieš pradėdami rašyti?

Ne. O net jeigu ir suplanuoju, planas neretai sugriūna. Vis svajoju, kada nors turėti pilną planą. Gal kada ir pavyks.

 

✍️ Tai kas tau sunkiausia rašant knygą, kuri veikla atneša mažiausiai malonumo?

Užstrigimas yra pats bjauriausias reikalas. Visa kita – išgyvenama daug lengviau.

 

✍️ Kaip pasirenki leidyklą, kuriai siūlysi savo kūrinį?

Nelabai mane vargina šitos kančios: pirmasis romanas pasirodė „Eridane“, dėl to, kad tai buvo mokslinė fantastika, pirmasis „Gugis“ – Tyto alboj, nes, kaip sakiau, ten dirbo fantastų agentas. Ir tik su trečia nutiko netikėtumas – leidykla „Aukso žuvys“, kuri pati mane susirado, bei pateikė literatūrinį užsakymą, kuris vėliau virto „Mano Vilnius mano“, o aš jai – daviau rankraštį, kuris virto „KGB vaikais“. Kas leis „Kauką Gugį ir Kerų karą“ jau ir abejonių daug nebuvo, aišku, kad „mano leidykla“, t.y. „Aukso žuvys“. Bet net ir tos pačios „AŽ“, kaip sakiau, tikrai neskubėtų leisti kiekvieną mano rankraštį – tada pasitelki į pagalbą inovatoriškus „Naujas vardas“, na, ir kas, kad nemokamai – užtat kiek džiaugsmo!

Ir dar vienos taisyklės laikausi: visos mano knygos turi būti bent dvejomis versijomis: paprasta knyga ir garso knyga. Na, ir elektronine, jeigu pavyksta sutarti su leidykla.

 

✍️ O kodėl yra ta taisyklė? Norisi daugiau auditorijos pasiekti?

Taip. Tuštybė (arba mesianizmas). O gal kada nors ir pinigai!

 

✍️ Bet, kiek teko susidurti, daug lietuvių autorių teigia, kad iš knygų rašymo lietuviškai rinkai uždirbti beveik neįmanoma. Ar su tokiais teiginiais nesutinki?

Žinoma, kad sutinku. Knygų rašymas – hobis ir tik hobis, netgi sąmoningas galimybės uždirbti daugiau atsisakymas.

 

✍️ Ar turi skaitytojų, kurie įvertina tavo kūrinį prieš teikiant leidyklai? Ar po jų pastabų tenka perrašinėti?

Mano kiekviena knyga prasideda padėka, ir paprastai toji padėka skirta vadinamiesiems „beta-testeriams“, t.y. žmonėms, kuriems duodu juodraščius. Taip, neretai jie pastebi svarbių dalykų, kuriuos kartais tenka ir taisyti ar perrašyti. Niekada negalvojau, kad tai aš esu neklystantis genialus autorius, o visi kiti – nieko neišmano.

 

✍️ Vis norisi rašytojų paklausti: tai kaipgi išmokti rašyti? Vieni juk veda įvairiausius rašymo kursus, kiti tiesiog siūlo daug skaityti ir rašyti (ir dar kiekvieną dieną, ir dar tuo pačiu metu)… Kokia tavo nuomonė?

Yra dalykai, kurių galima išmokti. Struktūros, žanrų, triukų „kaip užkabinti skaitytoją“ ir t.t. Yra dalykų, kuriuos privalu visą laiką daryti – t.y. skaityti, gausinti savo žodyną, žinias, rašyti, kad įgūdžiai neatbuktų. Vis dėlto, mano manymu, kažkiek turi būti duota: pirmiausia, gebėjimo papasakoti. Ir ar tai visada ir bet kas gali išmokti – nežinau.

 

✍️ Ką galėtum patarti mūsų puslapio skaitytojams norintiems išleisti savo knygą?

Pirma, ją parašyti. Antra, net ir pati geriausia mintis liks nesuprasta, jeigu rašysite su elementariomis klaidomis. Trečia, neliūdėti, jeigu nepasiseks iš pirmo karto. Ketvirta, pasimokyti iš to, kas nepasisekė.

 

✍️ Labai ačiū už interviu.

Pašnekovą Justiną Žilinską galite sekti Facebook. Ten pat galite sužinoti naujienas apie paskutinę jo knygą „Kaukas Gugis ir Kerų karas“.

Jo knygų sąrašas:

• Genomas 3000 (2004)
• Gugis – girių kaukas ir žmonių draugas (2006)
• KGB vaikai (2013)
• Mano Vilnius mano (2015)
• Kaukas Gugis ir kerų karas (2017)
• Sarbintai (2017)

Na, o kaip jums? Ar šio autoriaus patirtis įkvėpia rašyti knygą?