Kūrinio personažai turi įvairių šlykščių savybių. Tai, kad jie kalba, jau esu minėjęs anksčiau. Vis dėl to, jie turi dar vieną žymiai šlykštesnę savybę, apie kurią papasakosiu šįkart – jie egzistuoja.
Autoriams reikia savo veikėjus kurti, stengtis, galvoti, kad jie būtų įsimintini, atliktų savo vaidmenį kūrinyje.
Turiu kelis patarimus kurie gali praversti rašant.
Kai personažas pristatomas kūrinyje, nuo ko reikėtų pradėti? Teisingai, nuo išvaizdos!
Petras. Žmogus. Vyras. Ūgis metras aštuoniasdešimt du centimetrai. Akys dvi, mėlynos. Plaukai juodi, tūkstantis šimtas penkiolika vienetų ant galvos. Ausys dvi, priešingose galvos pusėse. Nosis viena, šnervės žiūri žemyn, lyjant lietui nepaskęsta. Burną turi. Trisdešimt du vienetai dantų, inventorinis sąrašas priede nr.1.
Ar Jūsų kuriamo personažo apibūdinimas neprimena tokio? Ar tikrai? Labai retai personažui iš tiesų yra svarbi išvaizda. Na, tarkime, jei žmogus turi daug įgimtų fizinių defektų ir gyvena visuomenėje, kurioje gyvuoja kūno kultas, tai gali tapti labai įdomia kūrinio dalimi. Tačiau ar bus koks skirtumas, jei tas jaunas, turtingas, žavus, stiprus, plačiapetis, protingas, rūpestingas, jautrus vyras bus rudaakis ar mėlynakis? Čia atmetant autoriaus asmeninį skonį. Tikriausiai, kad jokio. Kaip ir kalbant apie visus likusius parametrus. Detalizuoti verta tik tuomet jei tos savybės išsiskiria arba turi įtakos pačio kūrinio įvykiams. Jei vienaakis neteks akies, jis netaps 50% blogiau matančiu, jis taps aklu. Tai gali smarkiai įtakoti ką jis galės ir ko negalės padaryti. Arba jei personažas smulkaus sudėjimo, jam pasislėpti lagamine bus žymiai lengviau nei tam, kurį peršokti paprasčiau nei apeiti.
Kada derėtų minėti personažo išvaizdą? Svarbiausia, kad jie tinkamai įsilietų į patį kūrinį. Dažniausiai, jei tiesiog pradėsite vardinti parametrus kaip ankstesniame pavyzdyje, nieko gero nesigaus, tikėtina, kad skaitytojui net atsibos. Kartais verta pagalvoti apie dialogą:
– Kontaktinis asmuo, – tarė labai slaptos agentūros direktorius, – agentas Ozonas. Lengvai atskirsite jį: plika galva, trūksta nosies, vienintelė ausis ant kaktos, akys skirtingos spalvos.
– Be to, – pridūrė direktoriaus pavaduotojas, – jis mėgsta susipinti kasas.
– Taigi sakėt, kad jis plikas? – pasitikslino labai slaptos agentūros agentas.
– Jo tik galva plika, – eksperto tonu tarė pavaduotojas.
– Supratau, – linktelėjo agentas, – o kokių nors įsimintinų požymių jis turi?
Tam tikras išvaizdos savybes galima nurodyti labai tiksliai, tačiau tiesiogiai to nepasakant.
Nežinia ar jį galima pavadinti liesu, tačiau pro uždarytų durų plyšį praeidavo net nepasisukęs šonu.
Jei jis būtų priaugęs dar du gramus svorio, būtų tapęs juodąja skyle.
Išskirtinių fizinių savybių pateikimas neturėtų būti paliktas tai akimirkai, kai jos yra reikalingos tolimesniam siužeto plėtojimui. Net tuomet, kai jos yra slepiamos, galima pateikti tam tikrų užuominų, kad skaitytojas nenuspręstų, kad iš kokios nors situacijos bandote išsisukti labai nekūrybiškai.
– Ateiviai sunaikins Žemę ir Gedimino bokštą, jei mes nesusprogdinsime šito laivo! – supanikavo pagrindinio personažo patelė.
– Nesijaudink, – didvyriškai atstatęs krūtinę tarė pagrindinis personažas, – kare aš netekau kojos ir dabar man pritaisytas protezas, varomas atominio reaktoriaus energija. Jis turi susinaikinio mechanizmą, sprogimo pakaks, kad sunaikinti visą ateivių laivyną.
– O kaipgi tu? – apsibliovė anksčiau minėta panelė.
– Aš turiu pasiaukoti dėl žmonijos, o tu greičiau nešdinkis, kol skaitytojui nekilo klausimas kaip to reaktoriaus nepastebėjo radiacijos patikrinimo punkte antrajame knygos skyriuje arba kaip nepastebėjai tu ugningoje mūsų poravimosi scenoje penktame skyriuje! Pagailėk autoriaus proto!
Jei būtų paminėta, kad radiacijos patikrinimo punkte kažkas supypsėjo, o pagrindinis veikėjas papirko tikrintojus, o karštoje sekso scenoje būtų paminėta, kad viena koja buvo kažkokia keista, viskas neatrodytų blogai. Jei tokios savybės nukrenta iš dangaus tik tą akimirką, kai prisireikia išsisukti iš padėties – atrodo tikrai prastai.
Kartais, tikrai verta skirti daug vietos, tačiau pats išvaizdos aprašymas turi būti istorija.
Jo veidas buvo rūstus. Vešlūs, susipynę antakiai grėsmingai kybojo viršuje, tarsi bombonešis ką tik numetęs dvi akių bombas, taip ir besiruošiančias nusiristi skruostais šalia nosies Everesto. Vešlios barzdos miškas, kuriame kelios partizanų kartos slėpė savo maisto ir ginklų atsargas tūnojo nedidelė burnos šachta su įmontuotomis kreivomis strateginėmis dantų raketomis. Vis dėl to pirmąjį įspūdį nustelbė melodingas, kaip nuo Antrojo pasaulinio karo nevažinėto tanko vikšrų girgždėjimas, balsas.
Jeigu aprašymas yra teisingai įpinamas į visą kūrinį juo galima atskleisti personažo istoriją, savybes, profesiją, pomėgius. Nudegimai ant rankų gali būti neatsargaus virėjo ar ugnegesio požymis, jei trūksta pirštų, galbūt tai išminuotojas, o gal tiesiog pirštas nulužo nosį besikrapštant? Svarbiausia, nepamiršti, kad išvaizdos detalės yra tarsi prieskoniai patiekale: jei persistengiama – neskanu. Dažniausiai geriau, kad šiek tiek trūktų, nei būtų per daug. Geriau valgyti kepsnį, kuriam šiek tiek trūksta pipirų, nei pipirus su kepsniu.
Kai jau nusprendėme kaip mūsų personažas atrodys, galima pagalvoti ir apie tokias smulkmenas kaip jo tikslas kūrinyje
Kiekvienas personažas kūrinyje turėtų turėti savo tikslą. Nereikia grandiozinių, dažniausiai turėtų užtekti vieno sakinio.
Pagrindinis personažas – negauti ko siekia.
Panelė – būti pagrobta.
Draugas – parodyti kelią.
Brolis – mirti.
Turint tokias nuorodas jau galima toliau konstruoti personažus. Autorius turi žinoti ko tiksliai siekia pagrindinis personažas, kad galėtų jam to neduoti. Panelės pagrobimas tik trumpas apizodas ar visa kūrinio dalis? Draugas kelią parodys pirštu ar spyriu į subinę? Brolis mirs padėdamas ar tik šiaip, kad pagadinti nuotaiką pagrindiniam personažui?
Jei personažas nėra itin svarbus kūriniui, jo planavimui galima skirti mažiau dėmesio. Tarkime barmenas, kurį tematysime porą kartų gali turėti itin abstraktų aprašymą: kūdas, aukštas, piktas. Pagrindinis personažas jau turi turėti išsamų apibūdinimą. Kokia jo motyvacija, vertybių sistema, politinės pažiūros ir mėgstamiausias vaikystės filmukas? Tiesa, dar ir išvaizdą galime pridėti.
Ar vidinės veikėjo savybės turėtų įtakoti išvaizdą?
Tai labai priklauso nuo kūrinio. Išvaizdą gali formuoti savybių visuma: vidinės savybės, profesija, pomėgiai, gyvenimo laikotarpis, veiksmo vieta.
Krovikas turės daugiau raumenų, nei kompiuterinių tinklų administratorius. Vis dėl to, jei kompiuterinių tinklų administratorius kiekvieną dieną nešioja kompiuterius milžiniškame pastate, o po darbo dar lekia į sporto salę auginti raumenis – nežinia kuris nugalėtų rankos laužimo varžybose. Spartietis su įgimtais defektais atrodys keistai, kaip ir tokia situacija tolimoje ateityje, kai medicina galės išspręsti visas problemas.
Personažo motyvai, pasaulėžiūra neturėtų keistis staiga
Jei vieną dieną jis nemėgsta šunų, o kitą – pasiima auginti į namus, reiškia naktį kažkas turėjo įvykti, kas pakeitė jo nuomonę. Galbūt jis prieš miegą norėjo paskaityti kokią lengvą knygutę ir netyčiom iš skyriaus vaikams pasiėmė “Brisiaus galą”?
Kuo ilgesnis kūrinys tuo didesni šansai, kad personažai turėtų keistis jo eigoje. Netektys, atradimai, aplinka – viskas, kas formuoja gyvus žmones, tas keičia ir veikėjus.
Pusę amžiaus klajojantis ir tėvo žudikų ieškantis personažas tiesiog nebegali likti tokiu pačiu, tai veiktų tiek fiziologiniai procesai, tiek patirtis, tiek kintantis pasaulis. 1969 metais žmonės nusileido Mėnulyje, o 2019 tenka įrodinėti, kad Žemė nėra plokščia. 1969 informacijos ieškodavo bibliotekose, 2019 metais viską galima rasti internete ir čia yra tik teisinga informacija, nesvarbu kas ją parašė. Tokie pokyčiai turės įtakos ir pačiam personažui.
Arba jį galima palikti tokį, koks buvo kūrinio pradžioje siekiant parodyti kaip nykstančią rūšį, dinozaurą.
Kiekvienas žmogus turi tam tikrų įpročių, prietarų, ritualų
Jeigu ir personažams tai suteiksite, jie atrodys žymiai tikroviškesni. Veikėjas gali bijoti aukščio, turėti prietarą, kad jei iš aukštai krenta kirvis – lauk nelaimės, na o be rytinio puodelio alaus būna piktas kaip velnias. Nereikia pirštu baksnoti į šiuos smulkmenas, tačiau, tačiau jei skaitytojas žinos ar nujaus apie tokius dalykus, tikėtina, kad ir patį personažą prisimins gerokai ilgiau.
Personažai yra varomoji kūrinio jėga ir kuo geriau jie suplanuoti, tuo autoriui sunkiau patekti į kūrybinius akligatvius. Jei veikėją įkišote į tokią situaciją, kad nebežinote kaip jį iš ten iškrapštyti, pirmiausiai pagalvokite kas tai per žmogus. Persiskaitykite aprašymą ir pagalvokite kurios savybės ar jų derinys galėtų praversti. Paprastai atsiranda kokia viena reikšminga detalė, kuri gali išgelbėti. Na, arba tiesiog nužudykite tą kvėšą, kuris sugebėjo (Jūsų vedamas) įlįsti į tokią makalynę iš kurios nebegali išsimakaluoti. Na, bet žudymą paliksiu kitam kartui.
Kaip jau minėjau, visa informacija pateikiama internete yra absoliučiai teisinga, taigi ir šis tekstas yra absoliučiai teisingas, neginčijamas ir tobulas. Jeigu nepritariate šiai minčiai, galite apie personažus parašyti savo teisingą, neginčijamą ir tobulą straipsnį, arba tiesiog padiskutuoti komentaruose.
Ačiū už patarimus! Skaitydamas jau ir galvojau kaip pasinaudosiu patarimais kitąsyk rašant grožinį kūrinį, taigi dėkui!
Ir beje, jūsų labai juokingi pavyzdžiai, net balsu nusijuokiau vietomis skaitydamas – apibūdinimai idealūs humoristiniams kūriniams 😀
Dėkui už gerus žodžius.:) Linksmi pavyzdžiai geriau įsimena, todėl ką įmanoma stengiuosi pateikti su humoru. 🙂