Pokalbiai su įsivaizduojamais draugais arba kaip parašyti dialogą?

P

Daugelis personažų turi vieną, itin šlykščią savybę: jie kalba. Bendrauja vienas su kitu, skelia monologus. Net jei kūrinyje yra vienas vienintelis personažas, gali vykti vidinis dialogas. Baisu, ar ne?

Kritikos dėl personažų kalbos gaudavau bene nuo pirmojo kūrinio, kurį perskaityti daviau ne tik mamai. Nežinia kada atėjo suvokimas, kad tą informaciją reikėtų kažkaip sistematizuoti ir daryti  išvadas.

Iš pradžių, kaip ir kiekvienas doras pradedantis autorius, rinkausi tas komentatorių mintis, kurios man patiko. Vėliau, kai atsirado patirties, pradėjau rinkti tas nuomones, kurios man nepatinka. Bandžiau iš visos tos makalynės daryti tinkamas išvadas.

Recepto kaip teisingai parašyti dialogą tikriausiai nėra, bet kūrybos danguje pakabinti kelias kelrodes žvaigždes niekas netrukdo. Jos neparodys kelio į amžinas tiesas, bet jei norite nelaipioti ant jau ir taip numindžiotų grėblių, skaitykite toliau.

 

Ar jūsų tekstui iš vis reikalinga tiesioginė kalba?

Manau, visi žino kaip vyksta dialogas. Vienas personažas kažką pasako, tuomet – kitas… Štai ir ne! Jie bendrauja.

Gerai pagalvokite ar iš tiesų reikalinga tiesioginė kalba.

Palyginimui:

var.1

– Labas, – tarė Jonas.
– Labas, – tarė Petras.

var.2

Jonas pasisveikino su Petru.

Koks skirtumas? Kiek informacijos gavo skaitytojas? Tiek pat. Pirmu atveju buvo panaudoti šeši žodžiai, antruoju – keturi. Taigi, sutaupom apie trisdešimt tris procentus žodžių. Kas iš to? Skaitytojas greičiau perskaito, teksto tempas atrodo kiek greitesnis, nėra balasto. Tikrai daug pašnekesių galima tiesiog atpasakoti, jei pats dialogas nėra svarbus:

Susėdę su Jonu prie alaus (nealkoholinio) bokalo prisiminėm jaunystę. Pasakojomės nuotykius mokykloje ir klausėme vienas kito taip tarsi patys juose nebūtume dalyvavę. Šnekėjomės apie tai kaip likimas išskiria ir suveda žmones. Ir tuomet Jonas uždavė klausimą nuo kurio man nealkoholinio alaus nealkoholis išlakstė…

Pabandykite mintyse sudėlioti šį dialogą tiesiogine kalba. Daugokai teksto gaunasi ir jis gali būti visiškai nereikalingas visam likusiam kūriniui.

 

Tiesioginės kalbos funkcijos

Tiesioginė kalba turi atlikti ne tik dialogo atpasakojimo funkciją, bet ir kurti atmosferą, suteikti papildomą informaciją.

– Tu neatimsi mano laisvės, prakeikta imperialistine kiaule!
– Nutilk, beždžione, vergovės atnaujinimas svarstomas senate!
– Gal mes galėtume susėsti ir pasikalbėti, kaip ir derėtų protingiems dvidešimt ketvirto amžiaus žmonėms?
– Su juo? Nebent surakintas!
– Su tuo primatu? Tikrai ne!

Keli personažai kalbasi?

Teisingas atsakymas: trys. To niekur nenurodžiau, tačiau galima nujausti.

Iš teisingai suformuoto pokalbio galima ištraukti daug informacijos, kurios autorius tiesiogiai nenurodo, vis dėl to skaitytojas ją gauna. Pašnekesys gali pakankamai daug pasakyti apie aplinką ar laikotarpį.

Paprasčiausiu bandymu galiu tai įrodyti. Personažas karys. Jūsų tikslas – teisingai priskirti kalbą teisingam laikotarpiui:

  1. ~3000000~m. pr. Kr.
  2. ~XV a.
  3. XX a. pradžia.
  4. XXI a. pradžia.
  5. CXIII a. vidurys.

Pasiruošę? Judam:

  1. Apie mano žygius menestreliai dainuos iki pat pasaulio pabaigos!
  2. Maistas! Niam, niam, niam! Moterys! Uch, uch, uch!
  3. Girdėjai, anglai prie Somos panaudojo kažkokias velnio mašinas? Taigi visi aplinkui tik apie tai ir kalba!
  4. Maistas! Niam, niam, niam! Moterys! Uch, uch, uch!
  5. Ei, pasidarom selfiuką prie šitos minos? Tik detonatoriaus nelie…

Manau, kad be problemų atrinkote kokio amžiaus atstovas kalba.

Jei kilo klausimų – pažymėkite tekstą ir atsakymus pamatysite 1-b, 2-a, 3-c, 4-e, 5-d.

Vienintelis sakinys gali suteikti pakankamai informacijos apie tai kada vyksta veiksmas, konkrečiai to nenurodant. Galima pateikti nuorodų į veiksmo vietą, aplinką, kalbančių profesiją.

 

Kaip naudojant dialogą galima tekstą sugadinti?

Taip pat, kaip keli pokalbio sakiniai gali netiesiogiai suteikti daug informacijos, taip gali ir viską sugadinti.

Personažo sakomi žodžiai turi atitikti jį patį. Tas atitikimas turi būti visame erdvėlaikyje. Reikia atsižvelgti į laiką, išsilavinimą, pareigas, gyvenimo būdą, kilmės šalį.

Viduramžių pirklys nesakys, kad žirgo geri genai, kaip ir dvidešimt pirmo amžiaus genetikas nesakys, kad tos šeimos stiprus kraujas. Vis dėl to, jei genetikas bendrauja su žmogumi, kuris laiko mašina yra atgabentas iš viduramžių, terminologija gali smarkiai pasikeisti. Kuo labiau lendama į profesinę kalbą, tuo didesni šansai paslysti. Tokiose situacijose autoriui verta pagalvoti ar iš tiesų verta naudoti tiesioginę kalbą.

1 var.

Leitenantas pro žiūronus stebėjo kaip jo vyrai eina per ką tik artilerijos nušluotą teritoriją. Priešų ten neturėtų būti, bet ką gali žinoti. Iš radijo stoties atsklido:

– Viski Tango Fokstrot vienas nulis du, viski tango foxtrot vienas nulis du, čia artilerijos štabas, – pranešimą užgožė šnypštimas ir po jo pasigirdo pakankamai aiškus „Baigiau!“

Nedelsdamas karininkas paėmė mikrofoną ir tarė:

– Artilerijos štabui, artilerijos štabui, čia viski tango fokstrot vienas nulis du, pakartokite, baigiau!

2 var.

Leitenantas pro žiūronus stebėjo kaip jo vyrai eina per ką tik artilerijos nušluotą teritoriją. Priešų ten neturėtų būti, bet ką gali žinoti. Iš radijo stoties atsklido šnypštimų užgožtas artilerijos štabo pranešimas. Nieko nelaukdamas karininkas paprašė informaciją pakartoti.

Koks skirtumas tarp šių dviejų pokalbių? Pirmajame leitenantas artilerijos štabui liepia apšaudyti savo vyrus, antrajame – pakartoti perduotą informaciją. Smulkmenėlė, kuri daugeliui praslys pro akis, bet bus tokių, kuriems užklius.

Praslydo pro akis, bet smalsu kodėl žuvo kariai? Radijo ryšyje yra tam tikros taisyklės, kurių, ypač kariuomenėje, laikomąsi griežtai. Informacija turi būti perduodama kiek galima glaustai ir tuo pačiu vienareikšmiškai. Norint, kad siuntėjas pakartotų informaciją, naudojama frazė „pasakyk dar kartą“. Karo lauke dažniausiai nebūna laiko per daug malti liežuviu, todėl artileristams (arba artimo palaikymo aviacijai) skirta frazė „Pakartok“ reiškia, kad jie turės pakartoti apšaudymą į anksčiau nurodytas koordinates.

Jei nesate tos srities, apie kurią rašote, profesionalas, klaidų neišvengsite. Vis dėl to reikėtų bent nesąmonių neparašyti.

 

Kalbėjimo maniera

Kiekvienas žmogus turi savo kalbėjimo manierą, kuri gali būti atpažįstama net jei balsas pasikeitęs. Taip ir personažai turėtų būti atskiriami ne tik pagal autoriaus žodžius.

Tikriausiai paprasčiausias būdas sugalvoti personažo kalbėseną – klausytis. Aplinkui yra daug žmonių, kurie kalba kažkaip kitaip. Paprasčiausiai klausykitės! Taip, žinau, kad nemandagu klausytis svetimų pokalbių, bet juk tai dėl MENO! Iš pradžių gal kiek ir sunku sugaudyti išskirtinius kalbėtojus, bet vėliau galima lengvai pagauti. Tarkime archaizmų naudojimas ir parazitiniai žodžiai yra vieni paprasčiausių būdų išskirti personažus.

– A nor zupos užsrėbti?
– Einanamas, kaip išalkęs. Nešk greičiau, einanamas!

Sunkiau, bet gražiau atrodo tam tikros kalbėjimo manieros sukūrimas. Tarkime, personažas gali veiksnį nukelti į sakinio pabaigą:

– Namo ėjau aš. Pro šalį pravažiavo sunkvežimis. Tuomet pastebėjau skraidančią lėkštę aš.

Kas dar būdinga prieš tai burną aušinusiam personažui? Jis kalba paprastais sakiniais. Jei visi likusieji itin šnekūs, šis išsiskirtų iš visos grupės ir skaitytojui būtų lengvai atpažįstamas. Idealiu atveju skaitytojas turėtų atpažinti pašnekovus iš kalbėjimo manieros. Nepersistenkite. Jei kiekvienas kalbėtojas kūrinyje bus išskirtinis, tikriausiai tai atrodys kaip nevykusi makalynė. Pagrindiniai personažai tikrai verti būti atpažinti, likusiems tokių privilegijų galima nesuteikti.

Dialogai yra vieta, kurioje galima visiškai laisvai naudoti neliteratūrinę kalbą, tokią, nuo kurios bet kuriam kalbos grynintojui plaukai ant plikės piestu pasistotų. Kalba turi atitikti žmogaus statusą, taigi, jei kalbasi pora profesionalių kalinių, labai tikėtina, kad sakiniai bus pagardinti keiksmažodžiais. Vis dėl to ir paprastas pilietis, pasakojantis apie savo dieną gali paminėti, kad pakilęs nuo raskladuškės išsitraukė kurtkę iš duchovkės ir išėjo į miestą. Pabandykite įlįsti į kalbinio nacio kailį ir pasiklausykite ką aplinkiniai kalba. Tam, kad įsijausti, reikės pastangų, bet tikrai verta, jei norite, jog dialogai gerai skaitytųsi. Ar pastebėjote dvi klaidas ankstesniame sakinyje? Nors jos ir žinomos, tačiau kalboje pakankamai dažnai pasitaiko. Ir jos gali padėti sukurti personažo kalbėseną.

 

Informacijos pateikimas dialogu

Dialogas turi daug funkcijų ir viena jų – perteikti informaciją. Atrodo čia negalima padaryti nieko blogo, bet yra ne vienas paslystantis.

– Šis robotas gali padaryti daug visokių darbų. Jei paspausi raudoną mygtuką su raide „A“, jis iššluos kambarį. Jei paspausi geltoną mygtuką su trikampiu robotas išvalys langus. Paspaudus mygtuką su kvadratu jis keliaus įsikrauti prie artimiausio elektrinio lizdo. Jei paspausi violetinį mygtuką su trikampiu, jis įsijungs diagnostinį režimą. Ei, nemiegok!
– Aš ir nemiegu!
– Ne tau, o skaitytojui sakiau!

Prieš sukišdami daug informacijos į dialogą gerai pagalvokite, ar tai teisingas sprendimas. Jei manote, kad būtinas, dar pagalvokite, ar reikalinga tiesioginė kalba. „Bevardis pašnekovas papasakojo, kaip naudotis robotu.“ To mums pilnai užtenka, jei nebūtina žinoti ką tiksliai koks mygtukas daro. Vis dėl to yra ir kita problema. Ar tikrai tam reikia dialogo? „Bevardis personažas perskaitė roboto instrukciją.“ Ar blogiau? Yra daugybė būdų kaip be pokalbių suteikti informaciją.

Var. 1

– Išgersi šio srėbalo ir tavo dančiai bus tokie tvirti, – skiedė orakulas, – kad galėsi metalą nukąsti! Ir dar turėsi visišką imunitetą kritimo žalai.

var. 2

Jis dantimis sugriebė trosą, tačiau nukando it krokodilas makakos uodegą. „Oi, bl… “ – dar spėjo pagalvoti herojus krisdamas į prarają. Atsitrenkęs į dugną jis susiplojo į blyną, tačiau greitai vėl atgavo pradinę formą. „Tas gėralas tikrai ne alus buvo!“ – suprato herojus.

Perteikiant informaciją be dialogų skaitytojui suteikiamas atradimo džiaugsmas. Vis dėl to pokalbis gali suteikti daug informacijos apie pačius personažus ir reikėtų tinkamai įvertinti kada ko reikia.

 

Autoriaus kalba

Dialogo metu be žodžių sakymo vyksta ir daugybė kitų įdomių procesų. Personažai (norėtųsi tikėtis) galvoja, gestikuliuoja, kinta aplinka. Jei pokalbyje dalyvauja daugiau nei pora asmenų, tikriausiai nepavyks išsisukti ir teks paminėti kur kuris šneka.

Derėtų pamiršti tokius žodelius kaip tarė, pasakė.

– Įdomu, – tarė Petras.
– Įdomu, – nusižiovavo Petras.
– Įdomu, – Petras pabandė ištraukti pirštą iš nosies.
– Įdomu, – Petras palinko artyn.
– Įdomu, – išstenėjo Petras.

Kiekvienas „įdomu“ skamba kitaip, priklausomai nuo to ką personažas daro ir tai reikėtų išnaudoti. Žinoma, yra situacijų kada paprasto „tarė“ visiškai užteks, bet jis turėtų būti svarstomas paskutinis. Jei turite galimybę suteikti skaitytojui papildomos informacijos, nepatingėkite, pasinaudokite ja.

Pasakotojo žodžiai, įsiterpę į dialogą neturėtų užgožti pačio dialogo. Kelios trumpos pastabos yra nejuntamos. Kuo daugiau  pasakotojo žodžių įsiterpia į tiesioginę kalbą, tuo didėja tikimybė, kad pradės jaustis pauzė. Jei ta pauzė tampa pakankamai ilga skaitytojas gali pamiršti apie ką iš viso kalbėjo personažai. Gana dažnai dalį pamąstymų apie dialogą galima surašyti tiesiog po jo.

1 var.

– Tu rašai tokias nuostabias erotines eiles!
– Tai, kad nelabai eiles, aš programinu su sy plius plius, – susimąstė Anzelmutis, ar teisingai kontrargumentavo. Taip, pastaruoju metu jis daugiausiai kodino su sy, tačiau visai neseniai sukonstravo grafikos varikliuką ant pitono, kartais, kai niekas nematydavo jis užsiiminėdavo Java skriptu. Taip, tikriausiai šito minėti niekam nederėtų. O gal teisingiausia buvo pasakyti, kad iš tiesų jam labiausiai patinka asembleris? Kaip ir primityvu, bet užtat kaip sukasi! O gal Rasa tiesiog su juo nevykusiai flirtuoja? Na, kas gi taip daro? Galėjo paprasčiausiai papų (tegul ir savų) nuotrauką atsiųsti, o štai čia prisigalvojo nesąmonių. Norėdamas tai patikrinti, jis pridūrė:
– Asembleris man labiausiai patinka.

2 var.

– Tu rašai tokias nuostabias erotines eiles!
– Tai, kad nelabai eiles, aš programinu su sy plius plius, – susimąstė Anzelmutis, – Asembleris man labiausiai patinka.

Paskutinis sakinys buvo skirtas patikrinimui ar Rasa su juo nevykusiai flirtuoja.

Pirmajame variante mes puikiai susipažįstame su personažo minčių eiga, tačiau nežinia kiek ji yra reikalinga ir atsiranda labai juntamas tarpas tarp pirmos ir antros personažo žodžių dalies. Antrajame variante dialogas įvyksta greitai. Jei reikia galima detalizuoti kaip Anzelmutis sugalvojo, kad Rasa su juo flirtuoja ir pateikti visą informaciją iš pirmo varianto. Vis dėl to, tai vyktų po tam tikros pokalbio dalies ir nesukels jausmo, kad vienas personažas labai ilgai galvojo prieš kažką pasakydamas.

 

Veikla dialogo metu ir jo trukmė

Nereikėtų užmiršti, kad dažnai pokalbio metu vyksta dar kažkas. Žmonės kažkur eina, važiuoja, tvarkosi namus, renovuoja atominį reaktorių. Laikas, kurį užima dialogas, gali būti išnaudojamas ir pačio kūrinio judesiui, erdvės kitimui. Žinoma, reikia tinkamai įvertinti kiek gali trukti dialogas ir kiek – tas veiksmas, kuris atliekamas tuo metu. Jei personažai pokalbio metu nueina keturis kilometrus, o vienas kitam tepasako kelis sakinius, skaitytojas jaus, kad kažkas čia negerai. Visada galima perskaityti parašytą dialogą garsiai, norėdami sužinoti kiek laiko jis iš tiesų gali užtrukti.

Atpasakojant dialogą pakankamai lengva nuslėpti laikų nesutapimus. „Jonas su Petru, eidami iš Kauno į Vilnių, šnekučiavosi apie Oną.“ Gal jie iš tiesų turėjo ką apie ją pakalbėti dvidešimt valandų? Gal odes Onai kūrė? Jei autorius nepatikslins skaitytojas to ir nesužinos. Nerekomenduoju mestis į tokius kraštutinumus, bet jau kaip minėjau anksčiau, atpasakojimas gali išgelbėti kailį: „Chirurgai eidami į operacinę aptarė būsimos operacijos smulkmenas.“ Sakinys pakeičia erdvę, skaitytojas gauna abstrakčią, bet neklaidinančią informaciją, autoriui nereikia galvoti ką tiksliai kalba personažai, apie kurių profesiją nelabai ką težino.

Dialogo trukmė gali būti naudojama kaip pakankamai tikslus veiksmo laikrodis.

– Dabar, eik tiesiai, jau turėjai pasiekti išsišakojimą.
– Aha, – pasigirdo balsas iš racijos.
– Pradėk skaičiuoti žingsnius, jei mums pavyks, iki čia turėsi grįžti visiškoje tamsoje. Suk į kairę pusę ir eik, kol ant sienos pamatysi užrašą „Užrašas“, pasakyk, kai būsi.
– Jau, – vos baigus kalbėti pasigirdo atsakymas.

Kiek žingsnių nuėjo personažas? Tikriausiai, kol neperskaitėte klausimo jūs daugiau mažiau žinojote atstumą. Dabar pradėjote galvoti kiek iš tiesų nuėjo ir viską sugadinote. Vis dėl to skaitydami galėjote nujausti kiek galima nueiti per to pokalbio trukmę. Tai bus itin subjektyvus matas, nes kiekvienas skaitytojas vertins pagal save, tačiau to gali pilnai pakakti.

Manau, kad šįkart apie dialogus tiek. Kaip jau minėjau pradžioje, tai nepretenduoja į amžinąsias gyvenimo tiesas, tačiau galbūt mano išsakytos mintys palengvins kai kuriuos kūrybinius sprendimus.

Patiko mano straipsnis? Pasidalinkite komentaruose savo džiaugsmu. Manote, kad tai nieko nevertas skaitalas, kuris kartu su autoriumi turėtų būti sudegintas ant laužo? Neužmirškite komentare paminėti po kokiu jūrų kūriniu palikau neigiamą komentarą. Manote, kad kažko trūksta ar yra per daug? Sakykite, konstruktyvios kritikos ar įdomios diskusijos visada laukiu.

Eduardas Žemeckis

Kūrėjas. Plačiąja prasme.

  • Mantas parašė:

    Šmaikščiai ir įdomiai.

    • Eduardas Žemeckis parašė:

      Dėkui už komentarą. 🙂

  • Rasa Borodina parašė:

    Ačiū! Buvo naudinga, o ir „pažvengiau“ 😁

    • Eduardas Žemeckis parašė:

      Džiaugiuosi, kad buvo naudinga. 🙂

  • Rima Rita parašė:

    Dėkui. Labai naudinga informacija.

    • Eduardas Žemeckis parašė:

      Džiaugiuosi, kad buvo naudinga. 🙂

  • Aleksandras parašė:

    Džiaugiuosi šiuo straipsniu. Manau, tokie konkretūs patarimai yra ypač aktualūs. Gal kas nors kada nors brūkštels apie, tarkim, stilių ir panašius dalykus?

    • Eduardas Žemeckis parašė:

      Na, su stiliumi, tai sunku, nes pakankamai individualus dalykas. Baisiąsias stiliaus klaidas galima atsikapstyti, o toliau kas vienam patinka, kitam nesąmone gali būti. 🙂 O štai apie kokius panašius dalykus tamsta norėtų išgirsti?

  • Todėl parašė:

    Kunigo ir kekšės dialogas.
    – Tu su Jėzum Kristum?
    – Krisčiau.

  • Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
    >