Virginija Zlabienė: „Rašytojo darbas yra labai vienišas ir atsiskyrėliškas“

V

„NaNoWriMo“ projektas – kasmet vykstanti, JAV gimusi, iniciatyva, siekiantį suburti visus norinčius išbandyti savo jėgas rašant. Per lapkritį dalyvis pasižada parašyti 50 tūkstančių žodžių, o mėnesio gale gali džiaugtis pirmuoju romano juodraščiu. Taisyklės paprastos – lapkričio pirmą dieną įsipareigojama parašyti 1667 žodžių, ir tą kartoti kiekvieną dieną, visą lapkritį. Apie tai pasikalbėjome su Virginija Zlabiene – entuziastinga „NaNoWriMo“ iniciatyvos Lietuvoje dalyvė ir palaikytoja.

Prieš 18 metų išvykusi į Angliją ir prisiminusi pirmuosius mokyklinius kūrybos bandymus Virginija vėl pradėjo rašyti. Norėdama pasitikrinti savo sugebėjimus pasivadino slapyvardžiu Virginija Taylor ir net išleido tris vaikiškas knygutes Lietuvoje. Apie tai, kad visos jos puikuojasi Martyno Mažvydo bibliotekoje Virginija sužinojo pernai dalyvaudama Pasaulio lietuvių pirmajame suvažiavime. Knyga „Burbulynas“ tapo labai populiari tarp dramos būrelių vadovų ir įtraukta į ikimokyklinukų knygelių sąrašą.

 

✍️ Gal galėtumėte papasakoti kas yra „NaNoWriMo“? Kaip ir kur gimė ši iniciatyva?

NaNoWriMo“ – „Nacional Novel Writing Month“. Pirmą kartą freelancininkas amerikietis Chris Baty šį projektą išbandė 1999 metais, liepos mėnesį  San Franciske, kuriame dalyvavo dvidešimt vienas dalyvis. Jau kitais metais iniciatoriaus draugas sukūrė specialią svetainę visiems norintiems dalyvauti, o visą projektą pastūmėjo į lapkričio mėnesį, nusprendęs, jog tai pats tamsiausias ir niūriausias mėnuo, kurį verta panaudoti knygos rašymui. Paskutiniaisiais metais „NaNo“ dalyvauja šimtai tūkstančių rašytojų visame pasaulyje. Žinoma, tai nereiškia, kad visiems pavyksta pasiekti tikslą – dažniausiai, tik maždaug trečdaliui prisiregistravusių.


✍️ Kodėl pasirinktas lapkričio mėnuo?

Tai pagrindinis rašymo mėnuo, bet metų bėgyje veikia dar kelios rašymo stovyklos, pavasarį ir vasarą, tiems, kas nori nuolatinės motyvacijos.


✍️ Ar žodžių kiekis (būtent 50 tūkstančių) turi kažkokią reikšmę?

Buvo paskaičiuota, kad 50 tūkstančių žodžių per mėnesį yra nesunkiai pasiekiamas skaičius žodžių net tiems, kas turi dienos darbus ir rašyti gali tik kelias valandas. Išdalinus į trisdešimt dienų, kasdien tereikia parašyti 1667 žodžius, kas neatrodo daug net ir pradedantiesiems. Žinoma, kai kuriems žmonėms ir tokį žodžių kiekį būna per sunku pasiekti per parą. „NaNoWriMo“ yra valios išbandymas. Jeigu tu tikrai pradedi rašyti savo kūrinį nuo lapkričio pirmos dienos, jeigu nesi iki galo apgalvojęs ir susiplanavęs savo projekto, tai gali tapti vos ne kankinimo forma pačiam sau. Tačiau įmanoma, jeigu esi užsispyręs ir disciplinuotas.


✍️ Kaip ir kada „NaNoWriMo“ iniciatyva pasiekė Lietuvą ir lietuviškai rašančius?

Aš apie tai sužinojau 2014 metais ir nuo tada kasmet dalyvauju. Manau, kad kiti gal ir anksčiau žinojo bei dalyvavo, bet „NaNoWriMo“ lietuviai grupės įkūrimas tikrai padėjo supažindinti su šiuo projektu daugiau žmonių. Apie tokią grupę pagalvojome kartu su Danieliumi Goriunovu, kuris nuo pradžių buvo aktyvus grupės narys. Grupės tikslas buvo sujungti po pasaulį išsibarsčiusius rašančius bei bandančius rašyti lietuvius – gyvenant užsienyje visada norisi lietuviško bendravimo. Labai didžiuojuosi savo grupele, joje daug jaunų žmonių, kurie turi dar daug galimybių ir laiko tapti autoriais.


✍️ O kaip jūs apie tai sužinojote?

Aš sužinojau skaitydama anglišką žurnalą rašytojams, kurį iki šiol prenumeruoju. „NaNoWriMo“ mane įkvėpė staiga. Kaip žinia, rašytojo darbas yra labai vienišas ir atsiskyrėliškas. Labai sunku prisiversti rašyti, nuolat abejoji savimi ir trūksta motyvacijos. O kai bandai motyvuoti kitus, pats tampi savotišku pavyzdžiu. Taip atsitiko ir man. Ėmiau visus raginti dalyvauti, kas reiškė, kad pati turėsiu išbandyti ir įrodyti, jog sugebėsiu pradėti ir pabaigti per mėnesį tai, kas pradėta. Negaliu apsakyti kaip buvo sunku. Pradžioje visada lengva, kol pasieki pirmus dešimt tūkstančių. O tada… Visaip save keiksnoji, kad pradėjai, pasižadi daugiau niekada nedalyvauti, meti ir vėl rašai. Tik tie, kas bandė, žino, ką turiu galvoje.


✍️ Ar dalyvaujate kasmet?

Nors ir sakiau sau, kad po pirmo karto daugiau niekada, bet dalyvavau jau šešis metus iš eilės. Šiemet bus septintas. Pirmiausiai, privalau dalyvauti, nes jaučiuosi tarsi mama visiems savo nanowrimiečiams. Kitas aspektas, kad tik lapkričio mėnesį prisiverčiu rašyti kiekvieną dieną ir visada pasiekiu tą stebuklingą 50 tūkstančių žodžių ribą. Žinoma, parašau ir daugiau, kai užbaigiu savo pirmą juodraštį – kartais 53 ar 52 tūkstančius, ar net daugiau. Geresnės motyvacijos ir nereikia: esi įspraustas į rėmus, privalai kasdien įrašyti žodžių skaičių į tą stebuklingą langelį – geras jausmas.

Stalčiuje jau guli šeši detektyvų juodraščiai – mano mėgstamiausias žanras.

Ir dar, visada smagu pabaigoje išsispausdinti laimėtojo sertifikatą. Nors niekas kitas, išskyrus tavo geriausią draugę, jų nemato, vis tiek smagu. Pirmąjį draugė net įrėmino.


✍️ Gal galėtumėte pasidalinti savo pastebėjimais, kas jus traukia dalyvauti „NaNoWriMo“, kokius įvardytumėte pliusus, kokius minusus?

Pliusai dalyvaujant „NaNoWriMo“ – laiko rėmai. Privalai save suimti į rankas ir parašyti tą žodžių skaičių kiekvieną dieną, nes kitaip atsiliksi. O atsilikus labai sunku pasivyti. Aš visada stengiuosi parašyti kuo daugiau, viršyti žodžių skaičių, kad kitą dieną jausčiausi saugesnė. Bet visada būna „juodų“ dienų, nuo kurių niekas nesame apsaugotas: rankos nekyla, galva tuščia, nuotaikos nėra. Tačiau kitą dieną privalai liautis savęs gailėjęsis ir vėl kimbi į klaviatūrą. Tokiomis dienomis ir reikalingi bendraminčiai, tokia grupė, kur gali imti ir prisipažinti kaip jautiesi, pasidalinti savo abejonėmis. Visada atsiras palaikymas, supratimas, net užuojauta. Padeda. Viena aišku, kad niekas neparašys už tave – privalai vėl kibti į darbą.

Minusai – esi vienas vienišas žodžių pasaulyje ir net nežinai, ar tai, ką  rašai, apskritai turi kokią nors vertę…


✍️ O kaip „NaNoWriMo“ judėjimas atrodo Lietuvoje? Ar daug žmonių dalyvauja? Kokios yra su tuo susijusios iniciatyvos?

Kol kas Lietuvoje silpnas „NaNoWriMo“ judėjimas. Mes dar neturime vado, kokius turi kitos šalys. Jeigu gyvenčiau Lietuvoje, mielai juo tapčiau. Visada maniau, kad būtent tokio mums reikia. Nes tas žmogus „NaNoWriMo“ metu organizuoja motyvacinius susitikimus, padeda patekusiems į rašytojo „bloką“ ir panašiai. Tačiau dabar, kai pasaulis tampa virtualus, imu galvoti kitaip. Gal kitais metais.


✍️ Ar jau yra „NaNoWriMo“ vaisių Lietuvoje, pavyzdžiui parašytų ir išleistų knygų?

Turime Danieliaus Goriunovo rašymo vaisių „Tinginio manifestas“ – jis vienas iš pirmųjų mūsų narių ir motyvuotojų. Taip pat Vilma Kava, gyvenanti Čikagoje, išleido lietuviškai savo knygą „Aš tau sakiau“. Manau, kad yra ir daugiau, bet kažkodėl visi labai kuklūs, nesiskelbia. Labai tikiuosi, kad iš mūsų grupės iškils ir daugiau autorių.


✍️ Ar pati tikite, kad per mėnesį įmanoma parašyti knygą?

Pirmąjį juodraštį – tikrai taip. Kaip jau minėjau, viskas įmanoma, kai turi tikslą ir norą. Tačiau tas juodraštis reikalauja dar daug taisymų ir perrašinėjimų, bet tam juk yra likę dar vienuolika mėnesių!


✍️ Kokie būtų jūsų patarimai, norintiems sudalyvauti „NaNoWriMo“?

Visada visiems sakau – dalyvaukite. Jeigu mėgstate rašyti, tai be galo puiki patirtis. Niekas netikrina, neverčia, neteisia – rašai pats sau, dėl savęs. Nepasieksite žodžių skaičiaus – nesvarbu. Svarbiausia, kad kažką pradėsite, kas skatins kurti, lavinti vaizduotę. Jeigu nepavyks užbaigti šiais metais, gal pavyks kitais. Įgysite patirties, pajusite kūrybos laisvę. Visi rašytojai pasaulyje gali rašyti savo kalba arba kita pasirinkta kalba. Niekas nemato ir neskaito tavo kūrinio – nebent pats norėtum paskelbti ištrauką ir sužinoti kitų nuomonę. Jokių apribojimų. Rašymas – tai laisvė išreikšti save. Juk ne veltui sakoma, kad kiekviename iš mūsų slypi knyga, bet ne kiekvienas (pa)tiki, kad ją turi.

Linkiu sėkmės visiems savo grupės nariams, šiais metais pasiryžusiems dalyvauti „NaNoWriMo“. Su meile x

Eliza

Rašytoja mėgėja ¯\_(ツ)_/¯

Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
>