Monika Mikėnaitė: „Mėgstu mesti sau iššūkius ir eksperimentuoti“

M

Apie Moniką Mikėnaitę tikrai yra girdėję, kas bent kiek domisi jaunimo literatūra. Tinklaraščio rašytojams „Kitty Writer“ įkūrėja, dviejų knygų autorė, jaunimo literatūros tyrinėtoja, „NaNoWriMo“ bendruomenės atstovė Lietuvoje. Pirmoji knyga jaunimui „Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų” išleista „Aukso pievos“ leidyklos, antroji „Išblukusi siela“ išleista elektroniniu variantu „Naujas vardas“ leidyklos.

Kada ir kaip Monika pamilo rašymą, jos veiklas ir ateities planus perskaitysite šiame pokalbyje.

Monika Mikėnaitė Knygų mugėje. Nuotrauka iš asmeninio archyvo


✍️ Esate beveik visur, kas siejasi su jaunimo literatūra: rašymo platformos, puslapis, knygos. Kaip ir kada prasidėjo susidomėjimas šiuo literatūros žanru?

Kaip bebūtų keista, būdama maža niekaip negalėjau suprasti, kodėl knygos yra giriamos ir žmonės savu noru gali prie vienos iš jų praleisti ištisas valandas. Mokykloje pateikta literatūra manęs nežavėjo ir sudarė įspūdį, kad visos knygos yra nuobodžios. Taigi, tikrai neskubėjau jų atsiversti, tačiau greitai viskas apsivertė aukštyn kojomis.

Man buvo 14 metų ir kaip tyčia ta vasara buvo nuobodi ir neturėjau jokių veiklų. Akys klajojo po kambarį ir stabtelėjo prie knygų lentynos, o ten Hario Poterio serija. Kadangi patiko filmai ir turėjau laiko, nusprendžiau atsiversti pirmąją dalį. Tada atsiverčiau antrąją… ir dar vėliau trečiąją ir taip per du mėnesius iš viso perskaičiau 17 jaunimui skirtų fantastinių knygų. Skaičius tikrai įspūdingas ir man pačiai buvo neįtikimas. Tada supratau, kad yra ir įdomių knygų, tik jas pačiai reikia susirasti. Nuo tos vasaros įnykau į vyresniems vaikams ir paaugliams skirtų knygų pasaulį, kuriuo domiuosi iki šiol.

Netrukus po šio rekordo sumaniau pati išmėginti savo jėgas kuriant istoriją. Tiesa, pirmi mėginimai nors ir buvo linksmi, nepasiteisino. Greitai numečiau į šalį mintį kada nors sukurti istoriją ir tiesiog nusprendžiau būti skaitytoja, kuri netrukus pritrūko fantastinių knygų.

Perskaičiusi į lietuvių kalbą išverstas norimas knygas, pradėjau dairytis į anglakalbę literatūrą. Įsigijau pirmąją skaityklę ir pradėjau skaityti paaugliams skirtas knygas anglų kalba. Įveikti pirmas knygas nebuvo lengva dėl pačių knygų apimties ir žodyno, tačiau po kelių knygų įsivažiavau. Pripratau prie ritmo, rašytojų stiliaus ir žodynas tapo pažįstamas. Tokiu būdu atradau dar didesnius istorijų horizontus, kuriais norėjau pasidalinti su kitais skaitytojais. Taip atsirado „Kitty Writer“ tinklaraštis, kuris siekė supažindinti su paauglių literatūra bei atskleisti, kad ji skirta tikrai ne tik paaugliams, o gali būti įdomi visiems. Tiesa, tinklaraštyje dabar galima paskaityti ne tik apie literatūrą, bet ir apie ekranizacijas, rašytojus ir kūrybinį rašymą.


✍️ Papasakokite, kaip atsirado
Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų”? 

Tuo metu, kai pradėjau rašyti „Anapus sienos. Tarsi feniksas iš pelenų” paauglių literatūroje vyravo distopijos banga. Kadangi mėgstu mesti sau iššūkius ir eksperimentuoti, nusprendžiau pažaisti ir pamėginti sukurti apie tamsią ateitį, tačiau nieko stulbinančio ar įtraukiančio nepavyko sukurti. Galiausiai, gegužės mėnesį universitete prasidėjo egzaminų sesija. Rašymas tuo metu pavirto savotišku atsipalaidavimu tarp visų atsiskaitinėjimų. Negalvodama apie siužetą ar žanrą, tiesiog rašiau ir stebėjau, kur mano pačios mintys mane nuves. Pačios nuostabai, jos buvo įtraukiančios ir patrauklios. Istorija įgavo formą, pasaulį, veikėjus ir siužetą. Netrukus po to buvo paskelbtas pirmasis „Alma litteros“ leidyklos paauglių literatūros konkursas. Nusprendžiau šią istoriją pabaigti ir nusiųsti. Nusiųsta versija buvo trumpesnė ir švelnesnė, nes atsiųstos istorijos turėjo tikti ir jauno amžiaus skaitytojams. Po nesėkmės aš istoriją papildžiau.


✍️ Ar ilgai ieškojote, kas išleistų knygą?

Po „Alma litteros“ konkurso net negalvojau ieškoti leidyklos ir publikuoti kūrinį. Labiau rūpėjo sužinoti ar Lietuvoje išvis būtų įmanoma tokią istoriją publikuoti. Parašiau „Aukso pieva“ leidyklai, su kuria palaikau gerus santykius, ir paklausiau ar jie galėtų paprasčiausiai perskaitę kelis skyrius pasakyti, koks yra tokios istorijos potencialas Lietuvoje. Visai netikėtai jie paprašė viso rankraščio, pasakė, ką galima būtų pakeisti ir papildyti, o man pakoregavus kūrinį jie nusprendė jį išleisti.


✍️ Tarp rašytojų sklando kalbos, kad jaunimo literatūra nėra rimtas reikalas. O kaip manote jūs? 

Sukurti knygą vaikui ir paaugliui gali būti net didesnis iššūkis nei suaugusiems dėl daugybės toms amžiaus grupėms būdingų peripetijų, pradedant žodyno, sakinių struktūros ir baigiant dėmesiu prikaustančiu ir jiems aktualiu siužetu. Todėl sakyti, kad jaunimo literatūra nėra rimtas reikalas ir rašyti jaunimui yra lengva tikrai nederėtų, o ir pati nedrįstu.

Keista, kad ši neigiama nuomonė yra gaji, ypatingai Lietuvoje, kur paaugliai nori skaityti savo šalies rašytojų istorijas, bet jiems rašančių žmonių yra mažai.

Gal dėl to dar susidaro įspūdis, jog rašyti šiai amžiaus grupei neverta ar tiesiog pats manymas, kad paaugliai nėra rimti, paskatina manyti, jog ir jiems skirta literatūra nėra rimta. Tačiau, kaip minėjau, tai yra klaidingas manymas.


✍️ „Išblukusi siela“ egzistuoja tik elektroniniame variante. Kodėl toks sprendimas?

Rašydama istorijas niekados neturiu užgaidos iš jų užsidirbti. Man smagu dalintis istorijomis su kitais ir drauge džiaugtis literatūriniu pasauliu. Pamėginti publikuoti „Išblukusią sielą“ elektroniniu būdu nusprendžiau dėl kelių priežasčių. Pirmoji buvo noras pasidalinti sutvarkyta istorija su platesne auditorija t.y. ne tik Lietuvos. Elektronines knygas bet kas iš bet kur gali parsisiųsti tik vienu mygtuko paspaudimu.

Antroji priežastis buvo proga prisidėti prie augančio elektroninių knygų skaičiaus, kad žmonės galėtų turėti istorijas su savimi telefonuose, kompiuteriuose ir skaityklėse. Galiausiai, trečioji, ir svarbiausia priežastis – pats publikavimo būdas. Publikuoti elektroninę knygą nereikia didelių išteklių, t.y. spaustuvių, popieriaus ir kt. Procesas paprastesnis ir todėl leidykla nėra tokia išranki kaip įprastos leidyklos, leidžiančios knygas popieriniu formatu. Autoriams suteikiama galimybė papildyti knygų pasaulį unikaliomis, keistomis, truputį nuskriaustomis istorijomis ir žanrais. Labai džiaugiuosi, jog leidykla „Naujas vardas“ nusprendė išleisti „Išblukusią sielą“ ir taip ji papildė nemokamų elektroninių lietuviškų knygų biblioteką.


✍️ Kaip apibūdintume skirtumą tarp popierinės ir elektroninės leidybos? Kokie abiejų leidybos būdų minusai ir pliusai?

Didžiausi skirtumai tikriausiai būtų laikas ir pinigai. Popierinę knygą išleisti trunka ilgau, jos leidyba kainuoja daugiau, o tuo tarpu elektroninę knygą galima išleisti greičiau ir į jos leidybą neįeina tiek daug sudedamųjų dalių. Tačiau pats pirmasis etapas abiems būdams yra vienodas: istorija yra tvarkoma paties autoriaus, vėliau ji nuguli pas redaktorių, kuris triūsia prie kablelių ir nosinių, o viską padaręs atsiunčia patikrinti ir patikslinti pakeitimus. Kai abi pusės sutaria, istorija juda pas skaitytoją. Taigi, iš tiesų didelio skirtumo tarp procesų pati nepajutau, tiesiog galutinis produktas buvo išreikštas skirtingu formatu. Vieną galėjau pačiupinėti ir pakilnoti, o kitą įkėlinėti iš vieno įrenginio į kitą.


✍️ Kokia jūsų patirtis su „Naujo vardo“ leidykla? Kam ją rekomenduotumėte? 

Nieko blogo apie elektroninių knygų leidyklą „Naujo vardo“ negaliu pasakyti. Priešingai,  miniu tik geru žodžiu ir giriu už iniciatyvą suteikti progą skaityti įvairią lietuvių autorių literatūrą elektroniniu pavidalu, o autoriams publikuoti savo kūrinius ir taip stiprinti savo kaip rašytojo stuburą bei surasti savo skaitytoją. Dėl šios priežasties šią leidyklą rekomenduoju visiems, kurie nori dalintis savo istorijomis, įgyti patirties su leidybos procesu ir kalbėtis su skaitytojais. „Naujo vardo“ leidykla naujiems autoriams yra puikus atsispyrimo taškas, o pažengusiems galimybė džiuginti jų literatūrą pamėgusius skaitytojus naujais kūriniais.


✍️ Šiuo metu rašote naują knygą ar labiau koncentruojatės į kitas su rašymu susijusias veiklas?

Rašytojai, kaip mamos ar mokytojai, jie turi būti visų galų meistrai, jeigu nori parašyti įtikinamas ir įdomias istorijas, kurios ne tik suteiks galimybę pasprukti iš savo kasdienybės, tačiau pristatys ir kažką naujo ar mažiau pažįstamo. Todėl vienu metu visada būnu užsiėmusi mažiausiai keliomis veiklomis. Rašau ir ieškau įvairių faktų bei informacijos, skaitau ir narstau siužetus po kaulelį arba tiesiog tobulinu kalbos žinias ir skaitau teorijas apie paauglių literatūrą.

Būtent šiuo metu visos mano veiklos persipina viena su kita, o to kaltininkai įprastai yra laikas ir nuotaika. Nelaukiu mūzų, jog galėčiau prisėsti rašyti, jeigu nėra nuotaikos ar jaučiuosi pavargusi narplioti sukurtų siužetų mįsles tikrai savęs nevarau su botagu, o paprasčiausiai nukreipiu dėmesį į kitą veiklą. Tačiau, kad ir ką veikčiau, kompiuteryje visada yra pradėta viena ar dvi istorijos, o užrašų knygutės saugo daugybę kilusių minčių.


✍️ Ar kasmet dalyvaujate „NaNoWriMo“?

Kasmet metu sau iššūkį per lapkričio mėnesį parašyti tuos 50000 žodžių, bet tikrai ne visados pavyksta pasiekti finišo tiesiąją. Studijų laikais lapkritis man visada būdavo tarsi pragaro reinkarnacija. Tuo metu būdavo daugybė pristatymų ir drauge buvo ruošiamasi gruodį vykstančiai egzaminų sesijai. Magistratūros metais dar prisidėdavo baigiamojo darbo dalių rašymas. Taigi, laiko papildomiems užsiėmimams pritrūkdavo.  Dabar laiko vagies vaidmenį atlieka darbas ir hobiai. Paskirti visą mėnesį tik rašymui nėra lengva.


✍️ Svetainėje „Kitty Writer“ taip pat skelbiate straipsnius apie rašymą. Gal galėtumėte mūsų skaitytojams parekomenduoti svetainės įrašų rašymo tematika? 

Tinklaraštyje yra visa gausybė įvairių straipsnių apie rašymą. Atrinkti kelis ir juos rekomenduoti būtų labai sudėtinga. Vieni iš jų pristato technines rašymo detales, o kiti tyrinėja siužetus. Asmeniškai man labiausiai patinka tyrinėti siužetus, klišes ir šablonus. Kol pati istorija yra įdomi, skaitytojas gali atskleisti technines detales, bet jeigu istorija yra šimtus kartų girdėta ir nepasiūlanti nieko naujo, tada nesvarbu kaip meistriškai yra sužaista su technika. Dėl šios priežasties rekomenduočiau būtent tokius straipsnius tinklaraštyje. V

ienas iš jų yra apie dvynius istorijose „Sudedamosios dalys: dvyniai“, kuriame mėginame apžvelgti dažniausiai naudojamus siužetus ir temas susijusias su dvyniais ir kokie tie dvyniai gali būti.

Kiti straipsniai būtų susiję su žanrais ir Azijos šalyse randamomis istorijomis. Daugiau įvairių tipų ir formatų istorijas gauname iš Amerikos, todėl kartais net nesąmoningai mėgdžiojame jų padiktuotas istorijų pasakojimo taisykles ir siužetus, visai nepagalvojant, kad galima pasižiūrėti ir viską iš kitos pusės. Azijos šalių istorijų pasakojimo tradicijos, siužetai ir būdai skiriasi nuo Amerikos ir kartais net labai stipriai, o tai gali pavirsti tikru įkvėpimo šaltiniu kuriantiems. Dėl to rekomenduočiau dirstelėti į „Literatūros žanrai: wuxia ir xianxia“, pristatantį ypatingą, Kinijai būdingą ir populiarių istorijų žanrą, ir „Novoland: bendromis jėgomis sukurtas istorijų pasaulis“, kuriame kalbama apie nepaprastą bendromis jėgomis sukurtą fantastinį istorijų pasaulį. Šis projektas traukia jį tyrinėti ir analizuoti kūrybos procesą, veikėjus ir patį pasaulį.


✍️ Kaip apibūdintume save kaip rašytoją – negalite neplanuoti ar atsiduodate įkvėpimui?

Esu eksperimentuoti mėgstanti rašytoja. Kiekviena kuriama istorija yra rašoma vis kitokiais būdais. Kartais juos padiktuoja pati istorija, o kartais tiesiog noriu pasižiūrėti ar kitokie rašymo procesai yra patogesni ir naudingesni. Pavyzdžiui, esu rašiusi istoriją „Wattpad“ stiliumi, kai publikuoji skyrius ir negrįžti prie ankstesnių. Taip rašyti buvo įdomu, bet ganėtinai sunku, jeigu neturiu iki pačių smulkmenų susikūrusi istorijos plano. Esu kūrusi istoriją tinklaraščio pagrindu, kai yra įrašas ir komentarai, nes paprasčiausiai tokio pasakojimo būdo reikėjo istorijai.

Įprastai nemėgstu būti planuotoja (angl. planner) ar kaip G. R.R. Martinas yra įvardinęs – architekte. Man labiau priimtina atsiduodanti įkvėpimui (angl. pantser), tai yra sodininke. Ta paslaptis, kas įvyks, kur pasisuks siužetas, ką padarys personažai ir, galiausiai, kaip viskas pasibaigs, yra mano varomasis variklis. Kai žinau istorijos pabaigą, kartais sunku surasti motyvacijos sujungti pradžią ir pabaigą, nes nebelieka to netikėtumo momento. Tiesa, pasirinkus sodininkės metodą vėliau tenka už šį malonumą kentėti redaguojant visą istoriją, trinant nereikalingas scenas ar jas perrašant taip, kad pradžia ir pabaiga neatrodytų, kaip du atskiri gyviai.


✍️ Ar gaunate atsiliepimų iš skaitytojų? Kokie jie? Kaip į juos reaguojate?

Gaunu įvairius atsiliepimus iš skaitytojų. Priimu gerus ir blogus, nes abu tipai skatina tobulėti ir stengtis. Esu žmogus, kuris suklupęs atsistos ir su dar didesniu ryžtu eis į priekį. Tiesa, šią charakterio savybę teko išsiugdyti, tai padaryti padėjo vienas iš dažniausių duodamu patarimų – rašantiems reikia užsiauginti storą odą. Šiame pasaulyje yra daugybė žmonių ir vieniems tavo mąstymas, stilius ir istorija bus priimtina ir artima, o kitiems – ne. Visiems neįtiksi, o kiti net specialiai ieško priežasties prie kažko prikibti ir pabambėti.

Juk net pats Kurtas Vonnegutas pataria rašyti vienam asmeniui, o ne visiems, nes visiems įtikti nesugebėsi ir dėl to nukentės pati istorija.

Kai tai suvoki, priimti pagyras ir kritiką tampa lengviau ir į ją žvelgi kitaip. Kritika tikrai nėra blogis, jeigu yra išsami ir argumentuota. Ji gali padėti pastebėti silpnas vietas ar pažvelgti į pačią istoriją iš kitos perspektyvos, apie kurią net pati nebuvai susimąsčiusi.


✍️ Kokie jūsų mėgstamiausi autoriai ar kūrėjai, kurie jūs įkvepia?

Išskirti vieną ar kelis mėgstamus rašytojus yra sudėtinga. Dažniausiai man patinka patys kūriniai, o ne jų autoriai, kadangi retas iš jų iš tiesų rašo visus savo kūrinius tuo pačiu stiliumi ar naudoja tą patį žanrą. Dažnai jie linkę eksperimentuoti. Dirstelėjusi į knygų lentynas, galiu pasakyti, kad vertinu Ursula Poznanski, Tahereha Mafi, Leigh Bardugo, Soman Chainani, J.K. Rowling bei Sabaa Tahir. Šių autorių kūriniai mane pakerėjo savo pasauliais, personažais ir pasakojimo stiliais.


✍️ Ar palaikote santykius su kitais rašytojais? Ar turite kas jus palaiko rašant, ar pati noriai palaikote kitus rašytojus?

Stengiuosi palaikyti santykius su Lietuvoje paaugliams rašančiais rašytojais, tačiau dėl jų mažumos, amžiaus ir kuriamų istorijų žanro ar tematikos, deja, daug jų nėra. Daugiau kontakto turiu su mėgėjais rašytojais, kurie publikuoja savo istorijas „Wattpad“ ir feisbuko platformose bei yra prisijungę prie įvairių feisbuko rašančiųjų grupių.


✍️ Ką galėtumėte patarti mūsų skaitytojams, kurie svajoja parašyti ir išleisti knygą?

Dažniausiai visi pataria kuo daugiau rašyti ir kuo daugiau skaityti. Jie yra teisūs. Reikia skaityti ir rašyti norint parašyti knygą, tačiau tik to, manau, yra per mažai. Asmuo norintis parašyti knygą ir matyti ją išleistą elektroniniu ar popieriniu formatu turi būti drąsus, būti savimi, būti smalsus, ryžtingas bei nebijoti eksperimentuoti. Jis neturi savęs apriboti žanrais, tematikomis, formomis, taisyklėmis ir kitais dalykais, kurie galėtų sutrukdyti vaizduotei ganytis ir visada viskuo domėtis.

Mano patarimas rašantiems yra suvokti kodėl rašai ir kam rašai, kad būtų motyvacija pabaigti pradėtą rankraštį. Taip pat patarčiau būti atviriems naujovėms ir visada viskuo domėtis, nes būtent naujos žinios atveria horizontus ir suteikia naujų įkvėpimų.


✍️ Ačiū už pokalbį!

Eliza

Rašytoja mėgėja ¯\_(ツ)_/¯

Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
>