Džiaugiuosi šį kartą galėdama pristatyti pirmąjį mūsų kalbintą poetą – Tomą Vyšniauską, praeitais metais leidykloje „Kauko laiptai“ išleidusį savo debiutinę poezijos knygą „Įelektrinto piemens“. Ši knyga netruko būti įvertinta ir šių metų vasarą poetas buvo apdovanotas Zigmo Gėlės premija už geriausią metų debiutinę poezijos knygą.
Tomas Vyšniauskas, be to yra ir ilgametis rašyk.lt narys ir kritikas. Apie tai, kaip ši bendruomenė gali paveikti autoriaus kūrybą pakalbėsime antroje pokalbio dalyje.
O dabar pasikalbėsime apie tai kaip gimsta eilėraščiai ir ką daryti, kai nori jais pasidalinti su kitais.
✍️ Papasakokite kaip rašote eilėraščius? Kokie tie kūrybiniai ritualai? Laukiate įkvėpimo ar turite tam skirtą dienos valandą? Spausdinate kompiuteriu, turite užrašų knygutę, ar, tarkim, rašote ant servetėlių?
Na, dar garinu actą baidydamas ufonautus ir šoku aplink laužą apsikarstęs ožio kailiais bei bikiniais. Sudėtingi tie kūrybiniai ritualai. Paukštė nesileidžia pagaunama. Reikia laukti kol pati atskris. Vis noriu trupinių patrupinti. Kaip jauką. Bet suvalgau…
Turiu ir užrašų knygelę, ir failą ant desktopo, ir telefono užrašinę, ir diktofoną – žodžiu, priemonių ir amunicijos tiek, kad galėtų pavydėti net oligarchas, išsirengęs į safarį migdomaisiais apkvaitinto liūto nušauti. Bet svarbiausia kantrybė. Laukti kol pati atskris. Antraip bus išstenėta. O stenėjimo rezultatas dažniausiai turi negerą kvapą. Išrankus skaitytojas jį užuodžia.
✍️ Ar galima išmokti kurti poeziją? O gal poetu tiesiog gimstama?
Technikos išmokti galima. Į ritmikos taisykles įsisprausti galima. Su gūglo ir įdėto triūso pagalba. Nežinau, kiek galima pakeisti mentalitetą, mąstymo gylį, pasaulėžiūros akiplotį. Derėtų suvokti, jog norint parašyti kažką nebanalaus, reikia būti pasiryžus peržengti sugalvotų tiesų ribą. Tai, ko negalima sugalvoti, reikia išjausti. Geras eilėraštis ne tas, kurį suprantame, o tas, kurį pajuntame.
✍️ Ar yra kokios bendros savybės, kuriomis pasižymi geri poetai?
Empatija, jautrumas galėtų būti tomis poeto savybėmis. Kita vertus, pažįstu labai skirtingomis asmeninėmis savybėmis pasižyminčių poetų. Ko gero, mūza ne itin skrupulingai taikosi kam įpūsti kūrybiškuosius fluidus.
✍️ Ar esate „grynas“ poetas ar esate bandęs rašyti ir kitą literatūrą?
Laiškai mylimajai, programų projektai, uogienių receptai ir komentarai kibernetinėje erdvėje tikriausiai nesiskaito?
Kažkada rašiau prozos gabalėlį. Tokios prozos, kokią įsivaizduoju iš didžiosios raidės. Po šiai dienai galvoju, jog tai vienas iš geriausių mano parašytų kūrinių. Nugulęs dabar mano poezijos knygoje. Aplinkiniai nuklasifikavo į eiles. Ko gero, tai įrodymas, kad esu „nepamaišytas“. Galime pavadinti ir kaip tai blatnai: „siauros specializacijos“ ar „ribotų kompetencijų“. Bet prozą skaitau mielai. Jei nebūčiau tinginys gal ir rašyti bandyčiau. Nesakau kad pavyktų, bet…
✍️ Skaičiau, kad esate baigęs finansinius mokslus. Ar darbas, nesusijęs su literatūra ir menu, padeda kuriant ar kaip tik trukdo?
Prieštvaniniais laikais studijavau verslo administravimą, vėliau finansų vadybą magistrantūroje. Juokingiausia, kad per pastaruosius du dešimtmečius mano darbai (kurių būta įvairių: pradedant šuniukų auginimu, baigiant vyrų šukuosenų formavimu) neturėjo daug bendro nei su finansais, nei su literatūra. Velniai žino, ar tai padeda. Kartais jaučiuosi levituojantis kažkokioje tarpinėje būsenoje: banalus tarp literatų ir pasiklydęs tarp banaliųjų. Bet džiaugiuosi, jog nevalgau duonos iš rašymo. Toji paukštė drąsiau atskrenda, kai žino, jog nesiruošiu jos iškepti ir parduoti. Žino, kad mano saviraiškai reikalinga lygiai tiek pat, kiek manoji nupešiota plunksna jos materializavimuisi.
✍️ Su prozininkais, rodos, paprasčiau: parašo romaną ir siunčia į leidyklą, o kaip su poezija? Kaip nusprendėte, kad eilėraščių jau gana, ir kad reikia juos išleisti? Ar rašydamas juos jau galvojote apie leidybą?
Visų pirma, derėtų nepamiršti, jog gera poezijos knyga nėra eilėraščių kratinys. Knyga, netgi poezijos, turi turėti vieningą struktūrą, kūrinius apjungiančią tematiką ir aiškiai išreikštą koncepciją.
Nežinau, ar ta mano knyga gera. Tiesiog, tam tikro laikotarpio eilėraščiai subėgo į vientisą lydinį, o naujieji konceptualiai pradėjo nuo knygos teminio stuburo ir idėjos tolti. Nei labai šildžiau, atrodo, nei labai laisčiau. O ėmė ir sudygo, praplėšę popieriaus lapą. O kad jau sudygo, teko ir šiltnamį konstruoti, ir apie viršelius galvoti.
✍️ Kaip pasirinkote, kokiai leidyklai siųsti savo kūrinius?
Šiuo klausimu abejonių nekilo. Tiksliai žinojau, kokioje leidykloje noriu išleisti savo knygą. Turiu savo kūrybinius idealus. Labai norėjau, kad mano tekstus redaguotų ir išleistų poetas, žurnalistas, leidėjas Viktoras Rudžianskas. Be to, didžiąją savo savarankiško gyvenimo dalį praleidau Kaune. Šiam miestui jaučiu prieraišumą. Todėl „Kauko laiptai“ atrodė tinkamiausia vieta mano kūrybai sugulti į puslapius. Smagu, kad radome bendrą kalbą.
✍️ Ar susidūrėte su kokiais nors sunkumais knygos leidybos metu?
Jei sumažėjusį sviesto sluoksnį ant sumuštinio nelaikysime sunkumu, tai ne.
✍️ Prozininkai sako, kad iš rašymo Lietuvoje neišgyvensi, o kaip su poezija? Ar finansiškai apsimoka ją rašyti?
Manyčiau, kad ne. Nebent esi socialinių tinklų žvaigždė ir rašai sentimentalias santykių instrukcijas lėkštoko mąstymo paaugliams. Bet vargu ar tos instrukcijos nusipelno „poezijos“ vardo. Popsą, gyvenimo būdo guru pamokymus, kulinarinę išmintį iš literatūros sampratos taipogi eliminuočiau.
O dabar klausimas: kiek savo aplinkoje pažįstate žmonių skaitančių poeziją? Kiek iš jų skaito šiuolaikinę poeziją? Ko gero, artėjame prie tos tragikomiškos situacijos, kai poetai rašo kitiems poetams. Normalūs piliečiai skrolina Instagram’o storius, ir su tv pagalba žiūri 24 valandų romantiškąją prozą. Nei labai liūdna, nei ką. Būtų liūdna, iš tos frustracijos bent eilėraštis užgimtų. Dabar gi, maža rinka, apkarpytas valstybinis finansavimas, gyvenimo tempo augimas (skatinantis vaizdinio turinio vartojimą) ir panaši kasdienybė.
✍️ Ką galėtumėte patarti mūsų skaitytojams norintiems išleisti savo eilėraščių knygą?
Būtinai ją išleiskite. Net jei kritikai knygos nepastebės, skaitytojai nepirks, nebus minios gerbėjų prašančių autografo, draugai ir artimieji nesupras, ką norėjote savo kūriniais pasakyti, gamtos mylėtojai skaičiuos kiek medžių buvo nukirsta dar vienam grafomanijos pluoštui išspausdinti, būtinai išleiskite. Ne dėl savęs. Dėl eilėraščio. Gali būti popierinė, gali būti elektroninė. Tik tegul tai būna Knyga, o ne kūrinėlių kratinys.
Taigi, o dabar dar šiek tiek apie rašyk.lt įtaką kūrybai.
Tomas Vyšniauskas, rašyk.lt pirmą kartą užsiregistravo dar 2012 06 06. Datą, sako atsimenantis tiksliai. „Buvo pilnatis, sirpo vyšnios, vienaragiai laižė radioaktyvias undinių ašaras, o aš kone pridėjęs kelnes iš baimės visą naktį laukiau pirmo komentaro po savo sentimentaliu pasiseilėjimu“. Slapyvardžių buvo įvairių, bet labiausiai svetainės bendruomenei pažįstamas turbūt “Tomkompotas“. Kodėl toks? Nes „nikas“ skamba taip kvailai, kad net unikalumu pakvimpa.“ Šiuo metu iš rašyk.lt regalijų Tomkompotą puošia rašytojo ir kritiko ženkliukai. O kritikas jis iš tiesų aktyvus – per pastaruosius metus, parašė jau daugiau kaip 1500 komentarų. Todėl ir pamanėme, kad ko jau ko, o Tomkompoto paklausti apie rašyk.lt tikrai galima.
✍️ Kaip atradai rašyk.lt? Kas šioje svetainėje tave patraukė?
Ieškojau „vorkšopinės“ erdvės. Kur galėčiau pasidalinti savo kūryba, sulaukti kažkokios reakcijos, paskaityti kitų kūrybos. Atrodo, radau. Pridėkime dar galimybę dalyvauti veikloje, vertinti kūrinius, dalyvauti konkursuose, literatūriniuose mūšiuose. Skamba visai smagiai. Savotiškos saviraiškos konvulsijos.
✍️ Kas tau yra rašyk.lt? Kiek esi įsijungęs į svetainės gyvenimą?
Stengiuosi būti aktyvus. Kiek leidžia laisvalaikio minutės. Prioritetą teikiu kūrinių komentavimui ir vertinimui. Rizikuoju tapti „durniumi su iniciatyva“. Tiesa, reikia nepamiršti, jog tokios erdvės išaugamos – atsiranda naujų aktyvių, patobulėjusių vartotojų, senieji praranda entuziazmą arba jis banguoja. Kartais ir manoji aktyvumo banga atslūgsta. O vėliau, žiūrėk, ir grįžta apyjuode puta.
✍️ Ko sieki talpindamas savo kūrinius rašyk.lt?
Liaupsių ir aplodismentų. Dar minios gerbėjų išsirikiavusių į eilę dėl autografo.
O labiausiai, tiesiog, požiūrio iš šalies į savo kūrybą.
✍️ Ar bandai kokiais nors būdais pritraukti skaitytojų ir komentatorių savo kūriniui?
Komentuoju. Ar patinka? Ne. Bet visiems patinka gauti vieną kitą komentarą. Tad turi kažkas ir puodus lipdyti. Galioja energijos tvermės dėsnis – kiek įdedi pastangų pats, tiek dėmesio gauni atgal. Nebent būtum vietinis folkneris, murakamis ar eliotas. Tada neapykantos gautum už dyką.
✍️ Kiek tau vertingi rašyk.lt gaunami atsiliepimai? Ar būna kad jie labiau ne padeda, o trukdo?
Suabsoliutinti nereikėtų. Gali ir klystkeliais nuvesti. Sunku išvengti subjektyvumo. Svarbu atsirinkti. Tiek asmenis kurių nuomonės paisyti verta, tiek komentarus, kurie konstruktyvūs. Aš smalsus. Man įdomios visos nuomonės. Ar paisau jų? Velniai žino – laikui bėgant oda vis storėja, o pasipūtimas ir įtikėjimas savo neklystamumu vis didėja. Sprogsiu vieną dieną kaip muilo burbulas. Ir aptaškysiu putomis komentarą, kuriame labai konstruktyviai buvo patarta: „neišpūsk eilėraščio apimties“.
✍️ Kiek tave patį, kaip rašytoją, suformavo ši bendruomenė?
Kalbant apie procesus nereiktų pamiršti svetainės socialinių aspektų: komunikavimas, komentavimas, simpatijos, antipatijos, minčių formulavimas ir reiškimas. Taikyčiau žodį erdvė. Bendruomenė nebūtų visai tinkamas apibrėžimas, mat egzistuoja gan nemaža vartotojų (aktyvių) kaita. Toji erdvė man davė daug. Suveikė kaip kūrybos detonatorius. Buvo dirva, kurioje išsikerojau usnimi. Barsčiau spyglius ir laukiau kol sudygs eilėraščiai. Tebelaukiu.
✍️ Ar laikui bėgant rašyk.lt atsirado žmonių, į kurių patarimus atsižvelgei labiau negu į kitų? Kaip juos pasirinkai?
Atsirado. Pasirinkti nebuvo lengva. Šnarinau rupūžės išnarą, brazdinau tarp pirštų žiurkės kaulelius, varvinau karštą vašką į šaltą girą, vis dairiausi, ar lava apspjauna, ar nepelnytai giria.
Ir dar atkreipdavau dėmesį į komentarų konstruktyvumą, stilių, raštingumą.
✍️ Ar galėtum sakyti, kad rašyk.lt bendruomenė gali suformuoti rašančiojo stilių? Įtakoti jį?
Gali. Bet juk tam reikalui autoriai ne kopūstą ant pečių nešiojasi. O jei jau kopūstą tai gal jame ne tik baltuko vikšrai, bet ir viena kita sava mintis bei nuomonė krebžda. Žodžiu, visada yra galimybė atsirinkti ką pasiimti sau, o ką praleisti pro ausis.
✍️ Dažnai tenka išgirsti skundų dėl rašyk.lt bendruomenės, ypač iš pradedančiųjų rašančiųjų, kad ten nedraugiški, nejautrūs žmonės, nepalaikantys, kurių tikslas kuo labiau sudirbti ar prisikabinti prie kūrinio. Kaip pats apibūdintum rašyk.lt atmosferą? Kiek ji palanki pradedančiajam rašančiajam ir ko jam tikėtis iš rašyk.lt?
Rašyko bendruomenė auklėja pradedančiuosius tiek pyrago, tiek botago principais. Kaip ir gyvenimas. Įsivaizduokite, kad tai maža pasaulio kopija. Su geriečiais, su palaikančiaisiais, su įsižeidžiančiaisiais, su chuliganais, su kompleksuotaisiais, su sužvaigždėjusiais, su ramunėmis pievoje, su ekshibicionistų lietpalčiais, su voverės sperma ant erdvėlaivio iliuminatoriaus. Žodžiu, su visa spalvų įvairove. Ir dar su kaukėmis. O su kauke žmogus sau leidžia reikštis drąsiau. Ne tik gerąja prasme.
Jei pageidaujate tik liaupsių galbūt rašyk.lt ne Jums. Bet jei norite sulaukti įvairių (tame tarpe kritiškų, o neretai konstruktyvių) pastebėjimų, sužinoti ne giminių ir draugų ratelio, o rašančių žmonių nuomonę apie savo kūrybą, verta surizikuoti ir įžengti į tą pavojingą teritoriją.
✍️ Kaip manai ar iš viso verta ieškoti tokios ar panašaus tipo bendruomenės rašant?
Neverta net pradėti rašyti. Bet jei jau mintys veržiasi pro pirštų galus ir raidės desperatiškai bėgioja klaviatūra ieškodamos kur nugulti, tai kodėl gi jų nepaleidus į erdvę, kurioje galima bičiuliautis, diskutuoti, peštis, skaityti, komentuoti. Žodžiu, susilaukti šiokio tokio dėmesio. Ir augti (augintis šarvus) kartu.
Ačiū už pokalbį!
Idomu buvo paskaityti,Radau geru patarimu.Nuo jaunystes rasau eilerascius( lyrinius).Dabar pradejau rasyti romana-autobiografini,romantini,su siek tiek erotiniu elementu.
Noreciau isleisti knyga bet nezinau,ar uzteks lesu-juk brangu…Nebent tik keleta egzemplioriu-sau ir artimirms draugams…
Knygą išleisti nebūtinai yra brangu, jei pavyksta sudominti leidyklą :). Ar tai paprasta – jau kitas klausimas 😀 Bet jei tikslas tik keletas kopijų draugams ir artimiesiems gal paprasčiau kreiptis tiesiai į spaustuvę?
Įdomiai skamba, mielai paskaityčiau kada kai turėsite daugiau kūrinio! 😉
Naudingas straipsnis- radau geru patarimu.Nuo jaunystes rasau lyriskus eilerascius,dabar pradejau rasyti knyga-romantinu,siek tiek autobiografini romana,su erotikos elementais.Noreciau rasti leidykla,galincia isleisti mano romana,bet nezinomam rasytojui- megejui sunku.
Ar gal reiketu pabandyti nusiusti istrauka kuris nors leidyklai…Ar tiesiog isleisti tik keleta egzemplioriu savo lesomis-sau draugams…
Buvo labai įdomu ir naudinga paskaityti, ačiū! 🙂
Smagu girdėti, kad Tomas Vyšniauskas – mūsų Tomkompotas yra įvertintas. Tad linkiu jam didelės sėkmės visur, ne tik poezijoje, nes šis žmogus yra labai tolerantiškas kitiems. Ir už http://www.rasyk.lt smagu. Tarp kitko, šioje svetainėje esantys – gražūs su visais savo talentais ir trūkumais. Žmogus toks ir turi būti. :O)
[…] Įelektrinto piemens ribų nyksmas / Zurnalasmetai.lt („Metai“ 2018, Nr. 10 (333) Tomas Vyšniauskas: „Geras eilėraštis ne tas, kurį suprantame, o tas, kurį pajuntame“ / Kaip… Tomas Vyšniauskas: „Šešėliuose netūnojau, bet ir į tauro ragą nepūčiau“ / […]