Tekstas orginaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 3 numeris, 2020 pavasaris. Visą žurnalą galite skaityti internetu. Taip pat įsigyti ir popieriuje.
Justina Kapeckaitė dar žinoma kaip Monokuro Yun – lietuvė autorė, kuri pasuko dar nedaug tautiečių pramintu taku: savo pirmąją knygą ji išvertė į anglų kalbą ir praėjusiais metais išleido užsienyje popieriniu ir elektroniniu formatais.
„The Sign“ – tik pirma iš numatomos knygų serijos, pasakoja apie princesės Medani, pusiau demono Siris bei jo magiško kompaniono Nytrio kelionę magijos pilname pasaulyje, siekiant sustabdyti pabaisų puolimą.
Knyga jau sulaukė neblogų atsiliepimų iš publishersweekly.com ir įvairių kitų apžvalgininkų, tačiau pirmąją knygos versiją vis tiek teko perleisti. Apie tai, apie knygos rašymo ir leidybos procesą autorė mielai sutiko papasakoti mums ir mūsų skaitytojams.
✍️ Savo tikro vardo ir pavardės neslepi, bet kaip rašytoja prisistatai „Monokuro Yun – lady of feathers and swords”. Kodėl pasirinkai naudoti slapyvardį ir ką jis reiškia?
Kadangi mano kūrinys primena japonišką Light Novel žanrą, nusprendžiau pasirinkti slapyvardį, kuris kažkaip sietųsi su ta vis populiarėjančia kultūra. Kaip žinia, knyga angliškai, o mano pavardę užsienio skaitytojams būtų sunkoka perskaityti.
„Yun“ yra Justina trumpinys, kurį man sugalvojo draugė japonė, o „Monokuro“ atkeliavo iš vienos j–pop dainos (Jap. Monochrome). Dėl „lady of feathers and swords“, tai bandžiau susieti du man brangius hobius: rašymą ir fechtavimąsi istoriniais ginklais.
✍️ Pati esi medikė, japonų kultūros gerbėja, ir kaip jau girdėjom, fechtuojiesi istoriniais ginklais. Ar tai atsispindi tavo knygoje, ar rašei kaip tik tai, kas visai su tavimi, kaip Justina Kapeckaite, nesusiję?
Medicina šioje istorijoje tikrai nevaidina kažkokio vaidmens (nebent reiktų kokias vaistažoles aprašyti). Kaip pastebėjo pažįstami fantastikos gerbėjai, rašytojams medikams būdinga kuo labiau pagrįsti savo pasaulį, kad nebūtų tokių paikų fantastiškų elementų kaip tarkim labai greitas žaizdų pagijimas nenaudojant magijos ar panašiai.
Japonų kultūra bent kol kas irgi tiesiogiai neatvaizduota, išskyrus panašumą į japoniškų novelių žanrą dėl rašymo stiliaus.
O fechtavimasis mano gyvenime atsirado būtent knygos dėka. Moterys rašytojos dažnai turi sunkumų aprašinėjant veiksmo ar dvikovų epizodus, tad nutariau pasisemti tam tikros praktikos, kuri man padėtų kaip įmanoma logiškiau ir įdomiau aprašyti tokias scenas.
✍️ Kodėl nusprendei parašyti knygą angliškai, kodėl ne lietuviškai?
Knygos originalas yra parašytas lietuviškai. Stalčiuje dar guli ir du vis dar neversti tęsiniai.
Norėjau pasiekti kaip įmanoma platesnę auditoriją, pasižiūrėti, kaip mane vertintų pasaulio kontekste. Mūsuose kažkaip priimta lygintis tarpusavyje, o jau kas mažučiuką geriau, na tai gaaal užsieny gėdos ir nepadarytų. Tas toks vertinimas, kad „kaip lietuvei gal ir neblogai“, man neatrodo nei pagrįstas, nei patenkinamas. Nėra tokio dalyko kaip geras autorius, nes užsienietis, ir pusėtinas autorius, nes lietuvis. Man buvo įdomu, kaip reaguos žmonės, kurie nieko nenutuokia apie mano tautybę ir kuriems ta istorija būtų lyginama su bet kuria kita, nepaisant, kas ją parašė.
Šalia to, turiu ne vieną užsienietį draugą, nekalbantį lietuviškai, tad norėjau, jog ir jie galėtų pasidžiaugti mano kūryba.
✍️ O originalą vertei pati ar ieškojai vertėjo?
Verčiau pati, draugai padėjo kažkiek pataisyt klaidas (tuo pat metu tapę ir pirmais skaitytojais bei vertintojais). Paskui dar šiek tiek stilistiką pakeitė „Morgan James Publishing“ redaktorė. Deja, dėl man ne visai suprantamų priežasčių pirma redakcija buvo aptekusi gramatikos klaidomis, tad po poros mėnesių gavau žinutę, jog bus išleista pataisyta redakcija. Ji irgi ne visai išpildo mano lūkesčius, bet užsienio skaitytojai bent jau neatžymi savo komentaruose šio nemalonaus trūkumo.
✍️ Kiek laiko užtruko knygos originalo rašymas? Kas rašant buvo sudėtingiausia?
Pats pradinis pirmos dalies variantas buvo parašytas per kokius keturis mėnesius. Vėliau vis prie jo grįždavau, ką nors pataisydavau. Buvau pateikusi rankraštį „Pirmos Knygos konkursui“, tad teko sukurti prologą, bent tris sykius siunčiau jį draugams, prašydama pastabų. Kadangi gavau kontraktą konkursui dar neįpusėjus, teko rankraštį atsiimti.
Sudominti skaitytoją nuo pirmų puslapių ir išlaikyti jo dėmesį nėra lengvas darbas. Nors iki šiol sulaukiu įvairių vertinimų ir komentarų apie per lėtai vykstantį veiksmą, ar per staigią, ne visai pagrįstą pabaigą, dauguma skaitytojų teigia kūrinį perskaitę gana lengvai, vienu prisėdimu, net tuo atveju, jei fantastikos įprastai neskaito. Sudominti net tokį skaitytoją gana didelis pasiekimas, mano manymu. Bent jau kaip nesudėtingas laisvalaikio skaitinys, manau, pasiteisino.
✍️ Sakai, siuntei rankraštį draugams. Ko konkrečiai iš jų norėjai? Ar jie buvo tavo kritikai ar atliko kitokią funkciją?
Siunčiau rankraštį draugams, dalimis kėliau ir į viešas svetaines dar kitiems žmonėms, kurie norėtų paskaityti.
Taip vadinamieji „beta skaitytojai“ yra svarbi proceso dalis, ypač rašant pirmą knygą. Kuo daugiau teksto prirašai, tuo sunkiau su juo tvarkytis, bent jau man, tad norėjau įsitikinti, jog veiksmas sklandus ir siužetas nuoseklus, kad veikėjai nesielgia neadekvačiai, ir panašiai. Nors nedaug, bet tikrai sulaukdavau visai konstruktyvios kritikos, į kurią atitinkamai ir reaguodavau, jei manydavau, kad kūriniui tai bus į naudą. Paprastai protingai išsakyti patarimai dar niekam nepamaišė.
✍️ Ar turėjai kokią rašymo rutiną/ritualą? Ar imiesi rašyti viską detaliai suplanavusi ar rašai tik iš įkvėpimo ir stebi kur tai nuves?
Visaip pasitaiko. Esu rašius ir ketvirtą ryto, ir devintą vakaro… Ir po visą skyrių per dieną, o kartais tik pastraipą ar kelias savaites ar net mėnesius visai nieko.
Kadangi pirmą knygą po skyrių skelbiau svetainėje, tekdavo lukterėti po kelias savaites, kol draugai grąžins jau suredaguotą, taigi rašiau ganėtinai planingai.
Paprastai pasirašau punktais, ką po ko norėsiu atvaizduoti, bet detalės ar kai kurie mažiau reikšmingi įvykiai, dialogai ir panašiai išsivysto jau berašant. Kadangi tai knygų serija – planuotis būtina, kitaip gresia pasiklysti siužeto vingiuose, neišpainiojamose paslaptyse ar panašiai. Daugelis klausymų, iškeltų pirmoje dalyje, bus atsakyta kitose knygose, tad planavimas tikrai praverčia.
✍️ Kokiose interneto svetainėse skelbei savo knygos skyrius?
Pirmos svetainės pavadinimo jau nepamenu, neilgai ten užsibuvo. Paskui buvo skelbiama inkitt bei dar kiek vėliau – patreon. Gavusi kontraktą turėjau pašalinti visas šias paskyras.
✍️ Ar specialiai mokeisi kūrybinio rašymo? Ar lankei kokius rašymo kursus?
Ne, specialiai nieko tokio nesimokiau. Kiek pastebėjau iš kitų žmonių pasakojimų, kūrybinis rašymas nėra visai tai, kas tinka rašyti sudėtingo siužeto kūrinius, labiau gal tiktų mokantis kai kuriuos konkretesnius elementus (tarkim kalbinės raiškos, aplinkos, jausmų aprašymų), bet iš tikrųjų nesu nieko panašaus bandžiusi, tad nelabai ryžčiausi kažką tvirtai teigti ar neigti.
Pagrindinis mano mokymosi principas – itin daug skaityti kūrinių, ypač tokių, kurių siužetai ar stilistika yra artimi tam, ką nori kurti. Ir skaityti tų kūrinių tiek, kad smegenys jau automatiškai pradėtų pastebėti tam tikrus šablonus, sakinių konstrukcijas, klišes, kalbinę raišką ir panašiai. Nesakau, kad kokie nors kursai nebūtų pravertę, bet taip jau atsitiko, kad viską nuo iki teko mokytis sunkiuoju būdu, tai yra daug skaityti, o tada daug ir nuobodžiai klysti rašant.
✍️ Ar „The Sign” vienintelis publikuotas tavo kūrinys? Ar esi anksčiau publikavusi savo kūrybą kokioje nors rašytojų svetainėje, spaudoje ar kitur?
Esu šiek tiek skelbusi savo kūrybos rašyk.lt, bet tai buvo tikrai seniai ir susidomėjimo nelabai sulaukė, o kritika paprastai pasitaikydavo priekabi, bet ne visai vietoje. Tarkim komentatorius pareiškia, kad mano kūrinio ištraukia lūžta nuo tiesioginės kalbos, bet tada pasižiūri, ką pats komentatorius rašo, ir nemaloniai nustembi, jog ten toji pat situacija netgi blogesnė. Teko ne iš vieno rašančiojo išgirsti, jog rašyk.lt nėra pati maloniausia patirtis rašančiajam, tad daugelis tokių arba nustoja skelbti šioje svetainėje savo darbus, arba nustoja rašyti visai. Galbūt geras dalykas, kai aptramdomi paaugliukai, kuriems dar per anksti teikti savo darbus leidykloms, bet norėtųsi bent kiek mandagiau reiškiamos kritikos.
✍️ Kaip suradai leidyklą? Ar kreipeisi tik į tą vienintelę ar buvo kitų variantų?
Esu siūliusi savo darbą ir Lietuvos leidykloms. Tuo metu jis buvo mažiau išbaigtas, nes nebuvo prologo, bet šiaip daugiau mažiau sutvarkytas. Deja, atsakymo nesulaukiau nei iš vienos, iki šiol nesu tikra, ar leidyklos, kurioms siunčiau, matė mano darbą, ar laiškai kaži kur pasimetė.
„Morgan James Publishing“ radau per authors.me internetinį puslapį, prieš pusmetį jo veikla buvo nutraukta. Puslapis padėdavo agentams bei leidykloms išrūšiuoti rankraščius, kad galėtų greičiau nuspręsti, ką skaityti verta, o ko ne. Man pasiūlytos agentūros atmetė mano kūrinį net neatsidariusios profilio, viena leidykla pareiškė, jog tokio tipo kūriniai – ne jų sritis, dar keletas didesnių leidyklų neatsakė iš viso, o „Morgan James Publishing“ susisiekė su manimi praėjus pusmečiui.
✍️ Kaip sekėsi su bendrauti su leidykla? Ar kilo kokių nesutarimų? Ar jie keitė ką nors romane ar jiems tiko taip, kaip buvo?
Su leidykla teko bendrauti skambučiais bei laiškais, su skirtingais žmonėmis, atliekančiais skirtingas funkcijas: redaktorė, dizaineriai, marketingo specialistai, įvairūs veiklos koordinatoriai… Didelių nesusikalbėjimų kaip ir nebuvo, siužetas buvo paliktas toks, koks yra, nors nemažai sakinių mano redaktorė perrašė pagal save, palikdama tą pačią mintį. Tad skaitant galutinį variantą kartais kildavo mintis, jog idėja mano, bet žodžiai – nebe mano.
✍️ Ar Monokuro Yun internetinio puslapio taip pat norėjo leidykla ar tai buvo tavo pačios sumanymas?
Norėjo leidykla. Tai buvo vienas iš didesnių prašymų susikurti oficialų autorės puslapį, bei porą kitų medijų, kurios burtų skaitytojus, tad be oficialaus puslapio ir facebooko dar turiu ir instagramą, bei moderuoju goodreads paskyrą.
✍️ Ar pati leidykla užsiėmė kokia nors knygos reklama ar viskas buvo palikta tau?
Leidykla reklama užsiėmė labai minimaliai: mano knyga yra rodoma jų leidyklos parduotuvėje, taip pat su leidyklos pagalba gavau recenziją iš „Publishers weekly“, bet tai, ko gero, viskas.
Tiesa, be leidyklos mano knyga nebūtų pasiekiama daugelyje internetinių knygynų. Kita vertus, dėl reklamos trūkumo, gana sunku ją surasti tarp gausybės kitų leidinių.
✍️ Ar pavyko iš knygos uždirbti? Kaip knygai sekasi užsienio rinkoje?
Užsidirbti tikrai nepavyko, bet su pirma knyga, ir dar pirma knyga iš serijos, be geros reklamos tą padaryti itin sunku. Daugybė žmonių nemėgsta investuoti savo laiko į serijas, kol nėra gana daug atsiliepimų, kad knygą skaityti verta.
✍️ Ar jau žinai kiek serijoje bus dalių? Ar ir toliau bendrausi su ta pačia leidykla?
Serijų dalių kiekis mažumėlę kinta, nes ketinu, pradedant nuo ketvirtosios, knygas rašyti šiek tiek didesnių apimčių. Galbūt 6–8.
Su ta pačia leidykla vargu ar palaikysiu ryšius, kadangi grožinės literatūros autoriams sąlygos ne itin palankios: gerokai per brangios, vidutiniškos kokybės paslaugos, tad dar vienai tokiai knygai jau neturėčiau pinigų. Svarstau įvairius variantus, tarpe jų ir apie savilaidą, bet kol kas tik galiu pasakyti, kad kitos dalies anglų kalba, deja, bet teks palaukti.
✍️ Tai kiek tos knygos leidyba atsiėjo?
Skaičius nėra baigtinis, bet pasakysiu taip: pati tokios sumos neturėjau, teko skolintis. Ir vis dar keliauja įvairios išlaidos marketingui, knygų kopijoms, kurias pagal kontraktą turiu nusipirkti iš leidyklos ir panašiai.
Tad patarimas norintiems publikuotis ir ypač užsienyje: pirma pasverkite savo galimybes, norus, būtinai išsiaiškinkite viską, ką galite, apie leidyklą, su kuria norite dirbti. Kartais tikrai daug pigiau yra užsisakyti redagavimo ir dizaino bei leidybos paslaugas atskirai pagal norus ir galimybes.
✍️ Kaip manai, ko reikia, kad pavyktų prasimušti tarp daugybės anglakalbių autorių?
Pirma, ir vienareikšmiškai – geros istorijos.
Antra: sugalvoti, kaip išsiskirti iš minios, nes geras marketingo planas parduoda žymiai daugiau, nei gera istorija, kurios niekas neatranda. Rašytojas turi būti kaip įmanoma labiau pastebimas.
Jei autorių publikuoja garsi leidykla, dažnai tai yra pusė darbo, bet pakliūti į tokią yra vargo kalnas, nes be literatūros agentų tokios leidyklos net neina į kalbas.
Visiems kitiems, kurie nuspręs užsiimti savilaida – daug kantrybės, daug darbo save reklamuojant ir neturėti naivių vilčių, kad vos išleidus knygą ją visi griebs ir skaitys. Rašančių yra daug, labai daug, tad būti tuo vienetuku minioje, kurį visi skaitys, reikia pardavėjo talento, kas gana dažnai būna užmirštama.
✍️ Tai ar tavo gyvenimas kaip nors pasikeitė išleidus knygą?
Savotiškai. Kadangi vis dar tenka dirbti prie marketingo, investuoti į knygą, galvoti, kas bus toliau, iš tos pusės tikrai pasikeitė. Deja, bet knygos parašymas ir jos išleidimas yra mažoji dalis, tikrasis darbas prasideda knygą jau išleidus: kaip pritraukti skaitytojus, kaip būti pastebėtai ir taip toliau.
✍️ Kokie tolesni kūrybiniai planai? Tęsinio rašymas?
Šiuo metu vis dar delsiu sėsti prie ketvirtosios knygos dalies. Kada nors, galbūt po metų, sėsiu versti antrosios knygos į anglų kalbą, bet tikrai neskubu.
Taip pat kartas nuo karto kyla idėjų visai kitoms istorijoms, bet jos dar turi subręsti, kol ateis laikas jas užrašyti.
✍️ Ačiū už pokalbį.
