Lukas Ramonas: „Gyventi viloje kol kas nelabai paėjo“

L

Tekstas orginaliai spausdintas žurnale „Protagonistas“, 5 numeris, 2020 ruduo. Visą žurnalą galite skaityti internetu. Taip pat įsigyti ir popieriuje.

2017 metais teisininkas Lukas Ramonas, visiems turbūt labiau žinomas kaip žmogus, rašantis šmaikščius tekstus apie politiką, technologiją ir popkultūrą savo „Facebook“ paskyroje ir įvairiuose naujienų portaluose, išleido nuotaikingą fantastinę knygą „A Poor Tale of Iris“. Vis tik apie ją tikriausiai girdėjo net ne visi jo sekėjai. Kodėl? Ar knyga skirta tik užsienio rinkai?

Pakalbinom autorių apie šį kūrinį, jo parašymo bei išleidimo istoriją ir dar šį bei tą.


✍️ Kaip apibūdintum „A Poor Tale of Iris“ tam, kuris dar nieko negirdėjo nei apie tave, nei apie tavo knygą?

Detektyvas senovės Romoje su išgalvota mitologija, nuotykiais, kelionėmis laiku, dievukais ir paaugliškais bajeriais. 


✍️ Kaip nutiko, kad nusprendei parašyti knygą? Ar tai buvo pirma tavo rašoma knyga?

Taip, pirma. Visad norėjau būt rašytoju, net nekilo klausimas rašyti ar ne. Bet tempiau, tingėjau ir pagaliau prisėdau rašyti, tada pasidaviau, nes pasirodo rašyti sunku. Vėl prisėdau, tingėjau, pasidaviau, rašiau, pasidaviau, hop hop ir parašiau. Buvo linksma. 


✍️ Kaip vyko rašymo procesas? Ar susidarei knygos planą? Ar turėjai kažkokį dienos laiką, kurį skirdavai rašymui?

Knyga detektyvas, tai plano reikėjo, kad žinočiau kas auka, kas žudikas, kas įtariamieji. Netikėjau, kad galėčiau eigoje sugalvot gerą siužetą. Pasirašiau labai bendrą planą su tikslu jį keisti berašant, aprašiau pagrindinius veikėjus, ko jie nori, siekia, slepia. Rašyti stengdavausi bent valandą į dieną, kasdieną. Kadangi turiu tikrą darbą, draugus, laisvalaikį, tai ir tą valandą ne visad pavykdavo rasti. Bet kartais prisėsdavau ir dienai ar savaitgaliui.  


✍️ Ar reikėjo papildomai domėtis knygoje aprašomais asmenimis, įvykiais, vietomis ar viskas tik iš fantazijos ir „bendro išsilavinimo“?

Uoj praktiškai apie viską skaičiau. Knygos veiksmas vyksta senovės Romoje, tai daug skaičiau apie tą laikmetį, kasdienį gyvenimą valdžios struktūras, galios santykius, apie viską. Bet net ir paprastuose dalykuose tekdavo papildomai kažką pažiūrėt. Pavyzdžiui, nori veikėjas persipjaut gerklę — tai kur jam pjauti, kad gerai persipjautų? Pats niekad nebandžiau tai teko gūglinti.  


✍️ Kodėl būtent Romoje? Kaip kilo tokia knygos idėja?

Norėjau, kad veiksmas vyktų kažkur ne dabarties Lietuvoje. II amžiaus Roma yra labai ne dabar Lietuvoje. Tai yra santykinai gerai dokumentuotas antikos laikmetis, įdomus, įžymus ir visų mėgstamas. Taip pat, norėjau daugiau žinoti apie antikos Romą. Rašydamas knygą prisiverčiau apie ją nuolat skaityti. Iš esmės, taip atsiranda visos mano žinios — per savęs įspendimą į spąstus ir psichologinę prievartą. 


✍️ Kodėl nutarei rašyti angliškai?

Angliškai skaito daugiau žmonių.


✍️ Bet angliškoje rinkoje ir konkurencija didesnė. Tai negąsdino?

Bet yra ta maža tikimybė tapti neįtikėtinai sėkmingu. Leidžiant knygą Lietuvoje yra nulis šansų būti J. K. Rowling ar Stephen King. Užtat leidžiant angliškai yra žiauriai mažas, mikroskopinis šansas.


✍️ Ar prieš užsiimdamas knygos rašymu ir leidyba domėjaisi tuometine rinka, tuo kokios knygos populiarios?

Ne. Nebent iš bendrų žinių daugmaž numaniau, kas eina. Bet pataikyti ant bangos, ant super aktualios temos nebandžiau — nemanau, kad tai įmanoma. Be to, kol parašai momentas gali būti praėjęs. Tiesiog rašiau tokią knygą, kurią pačiam patiktų skaityti.


✍️ O kokias knygas tau patinka skaityti?

Stengiuos skaityti viską, bet vis tiek skaitau daug fantastikos. „Juodoji gvardija“, „Ledo ir ugnies giesmė“ („Sostų karai“, paprasčiau), Joe Abercrombie „Pirmasis įstatymas“, „Fondo“ serija, viskas iš Stephen King įkrenta į rankas, China Mieville labai veža savo keistumu. 

Mėgstu ir klasikas kaip „Puikybė ir prietarai“, „1984-ieji“, „Rūstybės kekės“, „Nežudyk strazdo giesmininko“, tie du Dostojevskio kūriniai, kurie visiems patinka. Žodžiu, skaitau ir tą rimtą literatūrą, bet retai ir atsargiai, nes daugiau darbo. 

Iš negrožinės literatūros tai visiems rekomenduoju: Karl Popper „Atviroji visuomenė ir jos priešai“, Richard Dawkins „Savanaudis genas“, Daniel Kahneman „Mąstymas, greitas ir lėtas“.

Komiksai, manga irgi. „Watchmen“, „The Sandman“, „Berserk“, „One Piece“, „Hunter x Hunter“.


✍️ Knygą leidai savo lėšomis per „Amazon“ platformą. Ar toks ir buvo pirminis planas? Kodėl ne per leidyklą?

Taip, savo. Bet tai nebuvo mano pradinis planas. Parašęs kreipiausi į daug agentų ir leidyklų, bet visi mandagiai atsisakė. Buvo liūdna, bet statistiką žinojau — reta pirma knyga būna išleista. Kol išmoksti rašyt turi parašyt bent kelias knygas.


✍️ „A Poor Tale of Iris“ galima įsigyti ir elektroniniu formatu, ir popieriniu formatu. Kodėl nusprendei leisti knygą abiem formatais?

„Amazon“ suteikė tokią galimybę, tai pasinaudojau. 


✍️ O kuris formatas tarp pirkėjų buvo populiaresnis?

Elektroninė, bo paprasčiau gauti. Vienas paspaudimas ir viskas. Be to, elektroninę galima dalinti nemokamai per visokias „Amazon“ akcijas.


✍️ Ar turėjai kokių nors kritikų rašymo laikotarpiu?

Daviau draugams ir pažįstamiems paskaityti pradinę versiją. Jų pastabos buvo labai naudingos, bet tuo pačiu kažko labai smarkiai pakeisti negalėjau — jei sako, kad veikėjai per daug šabloniški, na čia jau nieko nepadarysiu, reiktų visą knygą perrašyt. Tuo pačiu buvo smagu išgirsti, kad siužetas nėra nesuprantamas košmaro labirintas ir kad skaitosi gana lengvai (atmetus pirmą trečdalį).


✍️ Jei ne paslaptis, kiek knygos leidyba kainavo?

Dabar jau neprisimenu. Bet šiaip nėra brangu. Mokėjau redaktoriui (šitą laiptelį galima praleisti, bet norėjau kuo švaresnio kūrinio), viršelio dizaineriui ir gal kažkiek „Amazon“ už kokį administravimo dalyką. Aišku tada buvo galima begalybę pinigų kišti į marketingą, bet to nedariau. 

Iš esmės, tas išleidimas per „Amazon“ buvo reikalingas tam, kad pagaliau šį projektą baigčiau. Nenorėjau dėti į stalčių ką rašiau 5 metus, tai šiokią tokią dienos šviesą kūrinys pamatė. 


✍️ Nepaisant to, kad socialiniuose tinkluose esi gana žinomas žmogus, nepastebėjau, kad būtum labai aktyviai užsiėmęs savo knygos reklama. Kodėl?

Lietuvoje reklamuoti anglišką fantastinę knygą būtų resursų ir laiko švaistymas.


✍️ O užsienio rinkoje kiek nors ją reklamuoti teko?
  

Yra visa ekonomika užsisukusi iš „Amazon“ savilaidos knygų. Visokie naujienlaiškiai ir tinklapiai, kurie už mokestį reklamuoja tavo knygas, ypač jei jos su akcija ar laikinai nemokamos. Iš principo ir pareigos jausmo priregistravau „A Poor Tale of Iris“ prie tų naujienlaiškių ir padalinau kelias dienas nemokamai. Nemažai darbo tame, bet įmanoma prasisukti, ypač jei paima didesni agregatoriai. Man knygos į didesnius prastumti nepavyko, nes jie prašo daug recenzijų „Amazon“ ir daug žvaigždučių.


✍️ Nuo knygos pasirodymo praėjo jau beveik pusantrų metų. Ar į ją sudėtos viltys išsipildė?

Dabar rašau kur kas geriau. Bet tikslas gyventi viloje, narkotikų rūke ir kontroliuoti savo kūrinių pagrindu sukurtą kapitalistinę imperiją kol kas nelabai paėjo.


✍️ Ar vadini save rašytoju? Ar planuoji rašyti dar?

Ne, nevadinu. Manau reikia gyventi iš rašymo, kad vadintum save rašytoju. Rašyti planuoju ir po biškį rašau, bet nesakysiu ką.


✍️ Ką galėtum patarti žmonėms, kurie norėtų savo pirmą knygą leisti ir parduoti amazon?

Paskaityti Stephen King „On Writing“, domėtis dalyku apie kurį rašai, domėtis rašymo technika ir rašyti kasdien. 


✍️ Ačiū už pokalbį!

Greta Musteikienė

Rašymo mėgėja, norinti tai daryti vis geriau ir geriau, elektroninės knygos „Alsuojanti tamsa“ autorė.

  • Ačiū už interviu. Angliškai Amazone rašyti būtina, juk lietuviu kalbos Amazon nepalaiko.

    • Taip, tikra tiesa! Ir pirkėjai neieško lietuviškų knygų ten, deja. Lietuviškas elektronines man teko matyti tik knygos.lt, kas turbūt būtų artimiausias mūsų atitikmuo Amazonui?

  • Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
    >