Kaip išgyvenau, kai mano kūrinį pavadino šūdu?

K

Mano pirmas gyvenime gautas atsiliepimas skambėjo taip:

Brangute, nenoriu pykdyti, tačiau turiu pranešti, jog jei nori rašyti istoriją, gerą istoriją, nemanau, kad joje turėtų būti tokie žodžiai kaip „ble“ ar „ok“.

Koks tai buvo įvykis! Net nenuliūdau, kad anonimas patronizuojančiai pamokė mane kaip durnelę. Juk rado, pamatė ir dar net pakomentavo. Mandagiai padėkojau.

Kitas, sodresnis, buvo toks:

Jis čiūju koks pedikas vampyrų medžiotojos, norintis ją suvilioti ir nužudyti

Kai vieną pagrindinių veikėjų pavadina pediku nelabai malonu, netgi, jeigu skaitytojui istorija ir patiko. Po šio komentaro vis ateidavo mintis ar tai tokia išraiškinga pasisakymo forma ar mano veikėjas iš tikrųjų neša į „pediką“.

Leidžiu tris kartus suklysti, ketvirtą kartą – parašyk eilėraštį. Ko išmokai.

Prie šio komentaro galima pridėti rašyk.lt puslapio skaitytojų sistemą komentaruose rašyti įvertinimą skaičiais: 2, 1+, kuolas, be jokių paaiškinimų. Komentatoriaus technika paprasta – klasikinis Veni, vidi, vici. Atėjo, pamatė, uždominavo. Nieko nei pridėsi nei atimsi.

Manau, kiekvienas viešinęs savo darbą galėtų surankioti bent lapą tokių ir panašių atsiliepimų. Viešindami kūrinį visada rizikuojame gauti blogą atsiliepimą: nepagarbų, žeminantį ar nuvertinantį; sulaukti pasipiktinimo, gal net paniekos.

Neigiamų atsiliepimų maratoną galima tęsti ir tęsti, užsiėmimas tikrai įtraukiantis. O jeigu dar susirasti gausiai „apšiktą“ kūrinį, tai pramoga pusvalandžiui garantuota, nes kad ir kaip skaudėtų, kai apdergia tavo ar tau patinkančio autoriaus kūrinį, heiterių iškalbingumas ir kūrybingumas gali prilygti gerai komedijai. Man asmeniškai netgi būna smagu skaityti neigiamą atsiliepimą parašytą su humoru. Sunkiau, kai nepasitenkinimas nusakomas rimtu tonu, baksnojant į silpnas vietas. Kai pirmą kartą nusiunčiau darbą patikrinti redaktoriui, gavusi atsakymą apsiverkiau. Ne dėl to, kad jo kalba buvo gruboka, bet todėl, kad realiai suvokiau savo tuometines rašymo galimybes ir ribas.

Studijų metais dėstytoja, mokiusi redagavimo, pasakė, kad kūrinio kritika nėra autoriaus kritika, jeigu kritikuoja tavo darbą, nereiškia, kad kritikuoja tave. Po to su kursioke dalinomės, kad tai ne visai tiesa, nes juk į darbą įdedi save, kai kurie net savo kūrinius lygina su vaikais. Pati esu jautri nuomonėms ir kritikai. Ne todėl, kad noriu vien gerų atsiliepimų, o todėl, kad esu savikritiška. Ir suprantu tuos rašančiuosius, kurie labai išgyvena dėl neigiamų atsiliepimų. Ne kartą teko dalintis skausmais su kolegomis, bandant sugalvoti kaip išsilaisvinti nuo perdėtos savikritikos, pastiprintos neigiamais atsiliepimais.

Savikritiškas žmogus sunkiai išgyvena neigiamus atsiliepimus, jis gali užsidaryti savyje, bijodamas kam nors parodyti darbą. Arba tapti nejautrus ir nekreipti dėmesio net į naudingus patarimus, tokiu būdu užkirsdamas kelią tobulėjimui. Jis rašys su klaidomis, o į kritiką atsimušinės pasiteisiančiomis frazėmis „ai, aš ir taip niekada nesugebėsiu“, „nepatinka, neskaityk“, o geri atsiliepimai džiugins ne labiau negu gniuždys blogi.

Gaudama vis daugiau atsiliepimų ir pati stengdamasi juos rašyti vis bandžiau suvokti, o kas gi yra kritika. Ar įmanoma objektyvi kritika ar galiausiai viskas susiveda į patiko/nepatiko, tik išsakyta skirtingais būdais? Kažkas „nepatiko“ parems subjektyviais rašymo kriterijais, kitas parašys kuolą be jokių terlionių. Bet kas yra toji kritika ir kuo ji skiriasi nuo atsiliepimo (angl. feedback)?

 

Literatūrinė kritika ir atsiliepimai

Dažniausiai rašantieji viską vadina kritika, o lietuvių kalboje žodis turi neigiamą atspalvį. Jeigu kažkas kritikuoja, reiškia kalba apie tai, kas yra neigiama. Bet ne viskas taip paprasta.

Labiausiai išsami, visapusiška ir objektyvi (literatūros mokslo prasme) būtų profesionali literatūros kritika. Jos tikslas analizuoti, nagrinėti bei vertinti literatūros veikalus pagal atitinkamus metodus. Ne kiekviena parašyta knyga priskiriama prie literatūros, nes pastaroji turi atitikti tam tikrus kriterijus, kurie kartais žinomi tik patiems kritikams pagal susitarimą ir asmenines preferencijas. Pats patvariausias kriterijus nustatyti ar knyga iš tikrųjų yra aukštoji literatūra greičiausiai yra tik laikas. Jeigu šiandien vis dar skaitome Žemaitę, reiškia ji išlaikė laiko egzaminą ir lietuvių literatūroje yra laikoma aukštąja literatūra. Jos kūryboje yra tai, kas svarbu mūsų kultūrai ir literatūrai.

Akademinė kritika Lietuvoje interneto platybėse beveik nesutinkama. Tai darbai parašyti akademikų kitiems akademikams literatūros pažinimo, analizavimo ir polemikos tikslais. Tačiau akademikų rašomos kritikos platesnei auditorijai galima surasti. Juose apžvelgiama ne tik pati knyga, jos turinys, bet ir sociokultūrinis aspektas, kartais pačio autoriaus pasisakymai apie knygą ir netgi atkreipiamas dėmesys į viršelį.

Jeigu norite susipažinti su profesionalia kritika galite paskaityti:

Na, o dabar grįžkime į paprastų rašančiųjų realybę. Tikėtis, kad mūsų knygą paims vertinti akademikas visada galima (o gal net reikia?), bet iki to laiko galime naudotis jau dabar prieinamomis galimybėmis. Kur gauti kritikos jau rašė Greta Musteikienė, gan išsamiai pateikusi būdus ir galimybes. Tačiau ne visa kritika yra toji kritika, kuri padeda tobulėti. Rašantieji dažnai domisi ne tik rašymu, bet ir mėgsta atsiliepti ir apie kolegų darbus. Norėčiau pabrėžti, kad atsiliepti nereiškia išsakyti kritiką.

Atsiliepimas, atgalinis ryšys, nuomonė, pasisakymas, feedback , ar kad ir kaip pavadintume, turi esminį skirtumą nuo kritikos – jame nėra informacijos, kuri padėtų pamatyti ar atkreipti dėmesį į kūrinio geras ar blogas puses.

Pavyzdžiui, žemiau pateiktas komentaras yra atsiliepimas, ir nors autorius teigia „tai ne fantastika“, kodėl tai ne fantastika neaišku. O galiausiai žmogui net neįdomu skaityti, tokiu atveju belieka tik padėkoti už skirtą laiką darbui peržvelgti. Tai nėra potencialus kūrinio skaitytojas.

Tai ne fantastika…daugiau poezijos elementų…neįtraukė skaityt toliau…deja.

Norėčiau pateikti keletą geros kritikos pavyzdžių, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

 

Konkreti kūrinio kritika

Visa ta mistika ir pabaiga šlubuoja. Jei būtum atskleidęs daugiau paslapčių, būtų istorija apie ufonautus ar tai kažką antgamtiško. O dabar – žmona neištikima iš namų pabėgo. Tokia drungna drama gavosi.

Pliusas – geri dialogai ir personažai.
Minusas – pati istorija nesužiūrėta.

  • Komentatorius pasidalina bendru įspūdžiu apie perskaitytą darbą;
  • Pateikia pasiūlymus;
  • Nurodo pliusus ir minusus;
  • Komentaras parašytas pagarbiu tonu.

Tokiam komentatoriui verta ne tik padėkoti, bet ir galbūt parašyti asmeniškai, paklausti pavyzdžiui, kodėl juo nuomone šlubuoja pabaiga, kokios pabaigos jis tikėjosi. Užmegzti dalykišką pokalbį su komentatoriumi yra ne tik gero tono ženklas, bet ir nauda tolimesniam bendradarbiavimui. Juk jeigu įvertiname kito pastangas, jis galimai ir toliau seks mūsų kūrybą ir netingės pakomentuoti.

 

Intuityvi kūrinio kritika

Koks nejaukus ir dirbtinis šitas dialogas. Tarsi būtų skirtas tik tam, kad skaitytojui paaiškintų dalykus, atpasakotų, bet ne papasakotų.

  • Komentatorius išsako kritiką, paremta nuojauta;
  • Pagrindžia savo nuomonę įžvalga ir netiesiogiai pateikia pasiūlymus;
  • Tonas emocinis, bet pagarbus.

Tokia pastaba gali atrodyti, kaip tiesiog neigiamų jausmų išsakymas. Na, nepatiko tas dialogas, tai ką dabar kreipti dėmesį. Bet kartais būna, kad autorius dar rašydamas tam tikrą teksto dalį jaučia, jog rašo neužtikrintai, šiek tiek pritempdamas. Tai šiuo atveju skaitytojas pajautė ir taikliai apibūdino kame problema. Rašant ilgą tekstą nesinori strigti ties viena vieta, todėl leidžiama sau praslysti („vėliau pataisysiu“), bet tos vietos būna pasimiršta. O jeigu jau silpną vietą pajuto skaitytojas, tai puiki proga grįžti ir ją pataisyti.

 

Samprotaujamoji/retorinė kūrinio kritika

man įdomesnis kitas momentas: kam to reikėjo? jis turėjo įkalintą Hesį, leisgyvę Glo. leido jiems ten atsipeikėt, susirast vienas kitą, išlaisvint, pasigydyt, pagert arbatėlės.. o dabar atėjo pas jį, pašnekėjo biškį, ir dabar jis ant jų užsiundo armiją negyvėlių, kurie net nėra tie tobuli kariai, kurių jis nori.. ir kam? kad jie užmuštų tuodu? Nors jau iš pat pradžių galėjo juos abu įkalinti ar net užmušti.. žėsim, kuo ypatinga Glo..

  • Komentatorius abejoja epizodo reikalingumu;
  • Apmasto epizodo eigą;
  • Pasiūlo galimą sprendimo būdą;
  • Išsako spėlionę;
  • Tonas neutralus.

Šis komentaras nurodo į logikos trūkumą siužete. Ir jeigu jau atsitiko tokia sėkmė, kad kažkas pabaksnojo pirštu į logikos klaidas, puiki proga jas permąstyti ir patobulinti.

 

Subjektyvi kritika

Yra komentarai, kurie nors ir atrodo pagrįsti, tačiau nebūtinai yra teisingi. Dažniausiai tai komentarai paremti asmenine patirtimi, kaip pavyzdžiui: „niekada gyvenime nemačiau, kad klube stovėtų stalo tenisas. Stalo futbolas – taip, bet ne tenisas“, „žmonės taip nesielgia“, „gyvenime nesu sutikęs taip besielgiančio žmogaus“. Ir nors žmogus stengiasi pagrįsti savo kritiką, tačiau ji, deja, nėra pakankama. Nesant tikram ar tai intuityvi ar subjektyvi kritika naudinga paklausti komentatoriaus, kodėl jis taip mano.

Manau, kuo daugiau rašantysis susidurs su kritika, ir būdamas pats kritiškas, išmoks vis geriau atsirinkti kas yra kritika, o kas – atgalinis ryšis. Kartais komentatoriai gali būti labai įtikinantys, labai konkretūs, parašyti baisiai pagrįstą kritiką, tarp argumentų gausos yra galimybė pasimesti ir beatodairiškai patikėti išsakytų. Tokiais atvejais verta skirti laiko suvirškinti informaciją ir nuspręsti ar priimti išsakytą ar atmesti.

 

Kolegos rašantieji ir Beta skaitytojai

Vienas geresnių variantų gauti konkrečios kritikos gali būti paprašyti kolegos rašančiojo arba taip vadinamųjų Beta skaitytojų (kurių sąrašą galite rasti Rašytojų megėjų grupėje Facebook). Esu skaičiusi ne vieną darbą kaip Beta skaitytoja ir kaip tiesiog kolegė rašančioji. Viena pagrindinių problemų būna ta, kad autorius prašo paskaityti ir pakomentuoti, bet nepasako ką konkrečiai jis norėtų, kad pakomentuočiau: ar tai gramatika, ar siužetas, ar veikėjai, ar tiesiog jis nori paskatinimo. Ir nors visada labai konkrečiai paklausiu ką jis nori, kad pakomentuočiau, ne kiekvienas sugeba konkrečiai apibrėžti.

Norėčiau pasiūlyti keletą klausimų, kuriuos užtikau rusiškoje svetainėje, skirtoje padėti rašytojams, pagal kuriuos skaitytojas galėtų atsiliepti apie jūsų darbą:

  • Pirminis susidomėjimas knyga, pradedant anotacija;
  • Kalbos lygis (gramatika ir stilius);
  • Susidomėjimas tema, siužeto vystymusi;
  • Ar lengva susekti įvairias siužetines linijas, ar nekyla painumo jausmas dėl įvykių vystymosi;
  • Kūrinio tempas. Ar nėra jausmo, kad jis užtęstas arba, atvirkščiai, per daug skubotas;
  • Susidomėjimas veikėjų asmenybėmis. Kiek patrauklius veikėjus pavyko sukurti;
  • Pasakojimo logika;
  • Idėjų/informacijos naujumas, gautas iš knygos;
  • Kokia galimybė, kad darbą rekomenduotum draugams;
  • Bendras darbo įvertinimas penkiabalėje sistemoje (arba dešimtabalėje);

Visas straipsnis rusų kalba yra čia.

Galbūt ne į visus klausimus norėsis gauti atsakymus, ne visi bus naudingi ar aktualūs, bet jie tikrai palengvintų skaitančiojo darbą. Galima klausti ir konkretesnių klausimų apie veikėją, konkrečią sceną, aprašymą – tuos dalykus, kurie pačiam pasirodė neišdirbti arba norėtųsi išgirsti nuomonę būtent apie tam tikrą dalyką.

Pati esu davusi savo darbą įvertinti keturiems žmonėms. Tai žmonės, kuriuos pastebėjau gerai ir gan taikliai (kaip man pasirodė) komentuojant kitų darbus, todėl tiesiog susisiekiau su jais ir paprašiau įvertinti mano darbą. Kiekvienas iš jų turėjo individualių pastabų kūriniui, vieni jų buvo pagrįsti objektyvia informacija, kiti rėmėsi labiau subjektyvia nuomone. Kai nesu tikra ar derėtų atsižvelgti į vieną ar kitą pastabą klausiu draugo, apibrėždama problemą ir abejones. Jau vien pokalbis apie savo kūrinį gali padėti kitaip pamatyti situaciją ir nuspręsti kaip reaguoti.

Buvo ir pastabų, kurias pasakė visi keturi skaitytojai. Kiekvienas paminėjo, kad pirmi trys kūrinio skyriai yra silpni, juose nieko nevyksta ir pasiūlė juos perrašyti. Štai į tokias bendras pastabas verta atkreipti dėmesį, nes jeigu daug žmonių sako tą patį, greičiausiai tai silpnoji kūrinio dalis.

Mano nuoširdus patarimas jautriai išgyvenantiems kritiką: neskubėkite su darbo viešinimu, susiraskite patikimus skaitytojus ir kreipkitės privačiai, apsibrėžkite, kuo jums labiau reikia esamu gyvenimo laikotarpiu, kritikos ar palaikymo. Ir nepaisant nesėkmių ir nemalonių atsiliepimų, nepasiduokite. Jeigu yra troškimas rašyti, nenugesinkite jo ir kitiems neleiskite. Atsiriboti nuo kritikos kartais reikia, per daug skirtingų balsų ne visada naudinga kūrybai. Leiskite sau klysti, leiskite būti netobulam ir patikėkite tuo, kad kuo daugiau rašysite, tuo tai darysite geriau.

 

Teigiami atsiliepimai

Teigiamiems atsiliepimams galioja tos pačios kritikos taisyklės. Atsiliepimas „koks nuostabus kūrinys“ suteikia daug džiaugsmo ir paglosto savimeilę, o to labai reikia kiekvienam rašančiajam. Siūlau tokius atsiliepimus atsispausdinti, pasikabinti ant sienos ir žiūrėti į juos visada, kai kritikos lavina atrodo nebepakeliama. Visada bus žmonių, kuriems kūrinys patiks, bet kiekviename kūrinyje galima rasti kas yra gerai. O jeigu komentatorius dar ir paaiškino kodėl ta ar kita dalis yra gera, tai verta atkreipti į tai dėmesį, kaip į stipriąją rašančiojo pusę.

 

Vertinti savo skaitytojus

Nepaisant to, kokių komentarų sulaukiame ar tai paprasto „patiko“ ar išsamios, bet grubokos, gal piktos kritikos visada verta prisiminti, kad žmogus skyrė laiko teksto perskaitymui ir įvertino kūrinį.

Wattpade tenka matyti rašančiuosius skundžiantis, kad skaitytojai nekomentuoja, tik spaudžia žvaigždutes, vadindami juos skaitytojais vaiduokliais, iš kurių jokios naudos. Tikimasi, kad bet koks skaitytojas turėtų mokėti parašyti atsiliepimą ar kritiką. Bet taip nėra. Tikrai ne kiekvienas skaitytojas moka ir žino, ką parašyti. Daug žmonių tiesiog skaito tekstą ir juo mėgaujasi ir daugiausia, ką gali duoti – paspausti žvaigždutę po skyriumi. O tam, kuris parašė banalų „patiko“ galima tiesiog padėkoti.

Skaitytojas nėra įpareigotas komentuoti, nėra įpareigotas pakomentuoti tokiu būdu, kuris labiausiai patinka rašančiajam. Dilema galbūt yra ta, kad autorius nemokamai skelbdamas savo darbą vis dėlto tikisi kokio nors atlygio už įdėtą darbą. Toks atlygis yra žvaigždutės ir komentarai, dėmesys rašančiajam, diskusijos užmezgimas.

Bet koks dėmesys kūriniui (ar neigiamas ar teigiamas) sukels susidomėjimą tarp kitų skaitytojų, galimai iššauks diskusiją. O kuo daugiau žmonių susidomės darbu, tuo geriau rašančiajam. Pažengę rašytojai dažnai teigia: „geriau neigiamas dėmesys, negu jokio“, bet jau žinai, kad kažkas jį skaito ir domisi.

 

Tai ką gi daryti?

Apibendrinant išsakytas mintis, norėčiau pateikti septynis konkrečius patarimus, kurie padeda man suvaldyti kritiką:

  1. Atmesti visus komentarus, kurie neturi kūriniui naudingos informacijos;
  2. Komentarus, kurie pasirodė tinkami kaupti ir atėjus metui redaguoti iš naujo peržvelgti juose pateiktą informaciją;
  3. Gavus neigiamai emociškai įkrautą komentarą leisti sau prisipažinti, kad skaudu;
  4. Susirasti žmogų, kuriuo pasitikėtum ir visų pirmą leisti perskaityti darbą jam;
  5. Ieškoti palaikančių žmonių, burtis į rašančiųjų bendruomenės, diskutuoti;
  6. Gilinti žinias apie rašymą, domėtis literatūra, jos kritika;
  7. Patikėti, kad ir tu išmoksi, kad ir tu gali ir tai, kaip dabar rašai ar reaguoji nėra galutinis dalykas. Po metų rašymo neberašysi taip, kaip rašai šiandien. Rašysi daug geriau.

Nors mano pirminis refleksas vis dar būna neigiamas, bet išmokiusi susigaudyti komentaruose ir juos sistemindama gerokai palengvinau sau kūrybinį gyvenimą.

Ar radote tekste ko nors naujo ar naudingo sau? Ko pritrūkote?

Kaip jūs išgyvenate neigiamus atsiliepimus?

Eliza

Rašytoja mėgėja ¯\_(ツ)_/¯

  • EtaRip parašė:

    Mano pirma kritike buvo mama, kai antroje klaseje parodziau savo eilerasti, ir ji pasake: „nuuuu.. Ne Puskinas..“, ir nuo tada supratau, kad neidomu man kitu nuomone 😀

    • Greta Musteikienė parašė:

      Rimta mama 🙂 Kažkaip daugiausia kaip tik gi būna, kad mamos išgiria tiek, kad paskui būna kažkas baisaus susidūrus su ne mamų kritika 🙂

      • Aurimas Gailiūnas parašė:

        Mamos yra patys baisiausi kritikai. Ypač kai ima girti be jokio pagrindo. Saviškei niekad neduodavau, nes žinojau, jog sulig tėvų kritika mano rašymai greičiausiai užsibaigs kažkuo tragišku.

    • Eliza parašė:

      Ha ha 😀 kieta tavo mama 😀

  • Danielius Goriunovas parašė:

    Man, pripažinsiu, tai nuolat būna sunku su kritika – niekaip nerandu vidurio, kur klausyti kitų žmonių nuomonių, o kur tikėti sava. Bo pastoviai gaunu ir komentarų – tai, ale, nesiklausau, tai, ale, per daug kitų klausinėju :))

    • Aurimas Gailiūnas parašė:

      Tam yra patikrintas sprendimas. Jei visi tave giria – vadinasi, darai kažką gero. Jei peikia – laikas susimąstyti. O jei pusė giria, o kita pusė stengiasi sumaišyti su žemėmis, tai greičiausiai užkabinai labai jautrią temą.

      • Eliza parašė:

        Ar tau tenka užkabinti jautrias temas? Čia tau pliusas ar minusas?

    • Eliza parašė:

      Ha, pažįstamas jausmas. Kartais geriausia atsiriboti iš viso, tik tavo atveju tai greičiausiai nelabai gera mintis 🙂 Na, gal kada parašysi knygą kaip gi atsirinkti tuos komentarus! 🙂

  • Eduardas Žemeckis parašė:

    Neigiamus atsiliepimus išgyvenu labai lengvai, tik štai komentatoriai neišgyvena. 😀
    Pastaruoju metu vis susiduriu su žmonėmis, kuriems sunku įveikti daugiau nei poros sakinių tekstus, tai iš karto įspėju: tekstas ilgas. Apibendrinu: ne viskam pritariu.
    Straipsnyje nepajutau ryškaus atskyrimo tarp kritiko, skaitytojo ir beta skaitytojo. Nerandu paveikslėlio iš programuotojų pasaulio, kuo skiriasi alfa, beta ir pirma versija. Alfa versija, tai kaulai ir visi organai sudėti ant to pačio stalo. Beta versija, tai kaulai ir organai sukišti į odos maišą ir vaizdas panašus į tai, ką galime pamatyti siaubo filme arba košmare, kai prieš miegą prisivalgome tiek, kad net jau seimas nebesisapnuoja. Na ir tuomet ta pirmoji versija, toks Frankenšteino monstras, bet jau daugiau mažiau veikiantis. Nemanau, kad koks nors autorius kam nors rodo alfą versiją. Tai labiau planas ar net plano užuomazga. Beta versija tai tie kaulai ir organai, sugrūsti į odos maišą. Svarbiausia, kad visi žino, jog tai yra taisytina: tiek autorius, tiek mazochi… khem, khem, norėjau pasakyti beta skaitytojas. Kai tas neaiškus tvarinys galiausiai sutvarkomas tiek, kad gali savarankiškai gyvuoti aplinkoje, atsiranda paprastas skaitytojas, o galbūt net ir kritikas.
    Beta skaitytojas nėra kritikas, nes jis dar neturi ką kritikuoti. Čia kaip atsidarius šaldytuvą sakyti, kad sriuba bus labai skani, nors dar reikia susirasti puodą, prisileisti vandens, ten sumesti produktus ir visą tai išvirti. Na, gerai, puodą ir vandenį turime, bet gali paaiškėti, kad mėsa žalia tiesiogine prasme, daržovės evoliucionavo tiek, kad iš šaldytuvo pabėgo ir liko tik pasikorusi pelė. Beta skaitytojas rekomenduoja, kad reikėtų pridėti daugiau druskos, nubraukti pelėsį nuo mėsos arba geriau – naudoti šviežesnę pelę. Ir štai, kuomet autorius, atsižvelgdamas (arba ne) į beta skaitytojo nuomonę publikuoja savo kūrinį, tik tuomet atsiranda tas realus skaitytojas ir galbūt kritikas. Jis žino, kad turi sriubą, pačią geriausią kokią tik autorius galėjo išvirti, į kurią šis sudėjo visą savo meistriškumą, širdį, penkis ketvirčius sielos ir tris nekaltos mergelės plaukus, kad tik prisiviliotų ką nors pasrėbti.
    Vertinant komentarus visada reikia atsižvelgti į kontekstą. Jei milžiniškus komentarus rašantis komentatorius tesugeba išspausti: „Reikėtų susitvarkyti gramatiką ir skyrybą.“ Tai nereiškia, kad jis tingi, nuvertina autorių ar jo komentaras blogas. Jis gali tikėtis, kad jei autorius išmoks rašyti (būtent rašyti, o ne kurti) galbūt gausis kas nors skaitomo.
    Dėl pačios kritikos, tai aš labiau linkęs ant sienos pasikabinti būtent tą komentarą, kuris buvo neigiamas. Jeigu žmogui mano tvarinys nepatiko, bet jis nepagailėjo savo laiko, kad pasakytų savo nuomonę, reiškia aš nesu dar toks beviltiškas. Jame yra klaidos, kurias aš turiu taisyti, kad būčiau dar tobulesnis, nei esu dabar. Jis parodo koks aš buvau ir kuo tapau dabar. Taip, teigiami komentarai gerai norint pasiglostyti savimeilę: štai ir mano kūrinys kažkam patiko… Taip, ir Fiat Multipla kažkas pirko… Vis dėl to, ką aš darau gerai, labai tikėtina, kad aš pats puikiai žinau. Klaidos ne visada būna tokios akivaizdžios, o būtent jas reikia taisyti. Žinoma, yra kitas kraštutinumas, kad jei tu rašai taip blogai, kad tai tampa kone kultiniais kūriniais…:)
    Straipsnis buvo visai įdomus, ne viskam pritariu, bet nesigailiu, kad perskaičiau. Gal net rekomenduosiu kokiai jautrios sielos asmenybei. 🙂

    • Greta Musteikienė parašė:

      Tas palyginimas apie Fiat multipla yra gėris 😀 Reiks užsirašyt į savo citatų knygutę 😀 O dėl beta skaitytojo… Nu nesuprantu dar autorių, kurie duoda skaityt kažkam tai, ką palyginai su organais maiše. Kai gerų patarėjų reikia ilgai ir sunkiai ieškoti, kam juos išnaudoti tekstui, kuris yra toks, kad dar pačiam gerai matosi ką taisyt?

      • Eduardas Žemeckis parašė:

        Deja apie Fiat Multipla yra ne mano gėris.:( Kai atsirado ši mintis aš dar nebuvau toks tobulas ir nuostabus kaip dabar.:D
        Dėl beta testerio. Kartais būna tokia situacija, kai žinai, kad kažką reikėtų taisyti, bet nežinai kaip. Tuomet žvilgsnis iš šono gali labai smarkiai pataisyti situaciją. Su patirtimi gerėja ir tas, už seimą baisesnis monstras, tik autoriaus kontekste tai vis tiek lieka monstru. Naudojant šaudymo analogiją, jei šaulys pataiko į lapą ant kurio taikinys, bet nė vieno šūvio į taikinį, tai geras ar blogas rezultatas? O jei taikinys už kilometro? O jei taikinys už kilometro, o šaulys profesionalus snaiperis?:) Taip pat autoriui kūrinio beta variantas gali atrodyti baisiau nei jis yra iš tiesų.
        Beje, kartais tą beta versiją yra gal net kiek įdomiau skaityti, nei galutinį kūrinį. Tarkime yra kokia atauga, kuri lėtina mūsų monstrą, bet jame yra kelios detalės, kurios patinka man, kaip skaitytojui. Teko skaityti kūrinuką, kuriame autorius užsižaisdavo su aprašymais. Pasaulis steamdieselpunk, jame yra pakankamai įdomių mechanizmų. Tekstas nuotykinis, reikalaujantis greitesnio tempo ir štai po kelis puslapius aprašymų. Bet tokių, kad galėčiau sėsti ir braižyti brėžinius aprašomiems mechanizmams, duoti spausdinti ir po to surinkti veikiantį daiktą. Jei prie traukės turėtų būti spyruoklė, ji bus paminėta. Perskaitęs rekomendavau trinti apie tris ketvirtadalius teksto. Man asmeniškai tikrai buvo įdomūs kai kurie techniniai sprendimai ir jie atrodė pakankamai realūs, kad turėtų šansą egzistuoti, bet normaliam skaitytojui tikriausiai kiltų noras pribaigti save ar autorių kuriuo nors iš aprašomų įrengimu. 🙂 Galutinis kūrinio variantas nebebuvo toks techniškai sodrus, bet atsirado tempas ir įtampa, nes kai priešas į herojų nusitaiko pusiau automatiniu revolveriu su dujų nuvedimo sistema ir trumpa stūmoklio eiga… Na, manau mintis aiški. 🙂 Vis dėl to, tikrai džiaugiuosi, kad perskaičiau ir pradinį variantą.

    • Danielius Goriunovas parašė:

      Oi, kokie geri tavo pastebėjimai, Eduardai!!

      • Eduardas Žemeckis parašė:

        Dėkui, tik visada laukiu ir piktų pastabų. 🙂

    • Eliza parašė:

      Labas, Eduardai. Ačiū už diskusijos kelimą 🙂
      Esi teisus, ypatingai nepabrėžiau skirtumo tarp kritiko, skaitytojo ir Beta skaitytojo. Norėjau pabrėžti, kad mėgėjams sulaukti profesionalaus kritiko kritikos (akademiko pvz.) yra beveik neįmanoma (nebent tavo draugas toks yra, tada taip, arba turi pinigų, kad tokį kritiką pasisamdytum). Rimtos, profesionalios knygos ar kūrinio apžvalgos internete sulaukti irgi beveik neįmanoma paprstam mirtingajam rašančiajam. Todėl tiesiog pasitelkiau visus man žinomus ir kiek nors galinčius padėti susirankioti kažką panašaus į rimtą kritiką – Wattpadas, rašykas, Beta skaitytojai, random komentatoriai ir pabandyti parodyti kokie komentarai ir komentatoriai bei skaitytojai gali tau padėti rašant ir redaguojant kūrinį.

      Tavo pozicija, kaip suprantu, kad kritikas nėra Beta kaitytojas, jų funkcijos kitokios? Jeigu taip, tada grįžtų prie pačios `kritikas` sąvokos. Mano tekste pabrėžiama, kad yra profesionalus kritikas ir yra tie, kuriuos galime sutikti kaip mėgėjus (nes net žmogus išleidęs knygų nėra lygiavertis profesionaliam literatūros kritkui, nebent jis toks yra). Taigi, visi komentuojantys ir pasisakantys gali būti ar tai kritikais, ar tai Beta skaitytojais ar tai mėgėjais kritikais. Ir kad svarbu atkreipti dėmesį ne kaip žmogus save pristato, o ką ir kaip jis komentuoja parašyto teksto atžvilgiu.

      Kitas dalykas, kuri tu mini, kad „Nemanau, kad koks nors autorius kam nors rodo alfą versiją. tai labiau planas ar net plano užuomazga“ – tai va, leisiu sau paneigti tavo manymą. Yra daug autorių, kurie rodo savo alfą versijas, dar kitaip vadinamus pirminius juodraščius, arba net ir kūrinio planus ar karkasus. Todėl tolesnės tavo prielaidos, kad „kai tas neaiškus tvarinys galiausiai sutvarkomas tiek, kad gali savarankiškai gyvuoti aplinkoje, atsiranda paprastas skaitytojas, o galbūt net ir kritikas“ yra tik vienas iš būdų kaip elgiasi ar galėtų elgtis rašantysis.

      Galima diskutuoti ar verta ar neverta rodyti alfą, betą versijas ar planus, bet ne mes nustatome tendencijas, mes galime jas atsekti ir jau toliau galvoti ką ir kaip su ta informacija daryti.

      Labai smagu, kad prisijungei prie diskusijos 🙂 malonu matyti, kad yra daugiau žmonių, kuriuos domina ši tema.

  • Virginija parašė:

    Labai reikalingas straipsnis ir nebūtina su viskuo sutikti – visi turime savo nuomonę apie beveik viską. Kritika ya būtina, kad tobulėtų mūsų rašymo kokybė. Todėl kritikuotojai turėtų būti daug skaitantys žmonės, kurie turi ką pasakyti, patarti, galų gale žino, kaip knygos ‘veikia’. Ačiū.

  • Elona parašė:

    po vienos rašytojos, kuri yra išleidusi 3 knygas, komentarų, o ypač, po „pagalvok, kam ir kodėl tu rašai“, “ niekas tokio teksto ir nepublikuos“ ir „lopyk nelopius, bet audinys prastas“ aš ištryniau viską, ką buvau parašiusi, ir net visą knygos rankraštį. Man buvo žiauriai skaudu, ir pasakiau sau, kad neberašysiu niekada. Tik atsitiko toks ganėtinai keistas dalykas – seniau buvau išsiuntusi savo rankraštį leidyklai ir po dviejų mėnesių gavau atsakymą, kad mano knyga bus leidžiama. Įsivaizduojat? Aš ir vėl paėmiau parkerį į rankas 🙂 O visai neseniai vienas literatūros korifėjus palankiai įvertino mano du kūrinius. Taip vat, būna su ta kritika…

    • Eduardas Žemeckis parašė:

      Na, knygų rašymas ir gebėjimas kritikuoti nesisieja. Čia kaip tikėtis, kad vairuotojas yra geras mechanikas. Be to, niekada nereikia pasitikėti viena nuomone. Turėtų būti tam tikras kiekis pakankamai skirtingų žmonių. Jei visi sako, kad blogai, tai tikėtina, kad iš tiesų blogai. Jei nuomonės skiriasi jau galima daryti tam tikras išvadas, įsivertinti kodėl kažkas nepatinka ir ar to konkretaus žmogaus nuomonė yra vertinama toje srityje?
      Džiaugiuosi, kad sekasi kūryboje, nesustokite ir neužmikite ant laurų. 🙂

    • Eliza parašė:

      Ačiū, kad pasidalinote! Puikus pavyzdys tuo, kad knyga ne toks paprastas dalykas, ir kad ne kiekvienas pasakytas žodis, net ir rašytojo ar to pačio kritiko, yra tiesingas. Linkėjimai ir sėkmės 😉

  • >