Kas yra kritika ir kaip ją suprasti?

Mano pirmas gyvenime gautas atsiliepimas skambėjo taip:

Brangute, nenoriu pykdyti, tačiau turiu pranešti, jog jei nori rašyti istoriją, gerą istoriją, nemanau, kad joje turėtų būti tokie žodžiai kaip „ble” ar „ok”.

Koks tai buvo įvykis! Net nenuliūdau, kad anonimas patronizuojančiai pamokė mane kaip durnelę. Juk rado, pamatė ir dar net pakomentavo. Mandagiai padėkojau.

Kitas, sodresnis, buvo toks:

Jis čiūju koks pedikas vampyrų medžiotojos, norintis ją suvilioti ir nužudyti

Kai vieną pagrindinių veikėjų pavadina pediku nelabai malonu, netgi, jeigu skaitytojui istorija ir patiko. Po šio komentaro vis ateidavo mintis ar tai tokia išraiškinga pasisakymo forma ar mano veikėjas iš tikrųjų neša į „pediką“.

Leidžiu tris kartus suklysti, ketvirtą kartą – parašyk eilėraštį. Ko išmokai.

Prie šio komentaro galima pridėti rašyk.lt puslapio skaitytojų sistemą komentaruose rašyti įvertinimą skaičiais: 2, 1+, kuolas, be jokių paaiškinimų. Komentatoriaus technika paprasta – klasikinis Veni, vidi, vici. Atėjo, pamatė, uždominavo. Nieko nei pridėsi nei atimsi.

Manau, kiekvienas viešinęs savo darbą galėtų surankioti bent lapą tokių ir panašių atsiliepimų. Viešindami kūrinį visada rizikuojame gauti blogą atsiliepimą: nepagarbų, žeminantį ar nuvertinantį; sulaukti pasipiktinimo, gal net paniekos.

Neigiamų atsiliepimų maratoną galima tęsti ir tęsti, užsiėmimas tikrai įtraukiantis. O jeigu dar susirasti gausiai „apšiktą“ kūrinį, tai pramoga pusvalandžiui garantuota, nes kad ir kaip skaudėtų, kai apdergia tavo ar tau patinkančio autoriaus kūrinį, heiterių iškalbingumas ir kūrybingumas gali prilygti gerai komedijai. Man asmeniškai netgi būna smagu skaityti neigiamą atsiliepimą parašytą su humoru. Sunkiau, kai nepasitenkinimas nusakomas rimtu tonu, baksnojant į silpnas vietas. Kai pirmą kartą nusiunčiau darbą patikrinti redaktoriui, gavusi atsakymą apsiverkiau. Ne dėl to, kad jo kalba buvo gruboka, bet todėl, kad realiai suvokiau savo tuometines rašymo galimybes ir ribas.

Studijų metais dėstytoja, mokiusi redagavimo, pasakė, kad kūrinio kritika nėra autoriaus kritika, jeigu kritikuoja tavo darbą, nereiškia, kad kritikuoja tave. Po to su kursioke dalinomės, kad tai ne visai tiesa, nes juk į darbą įdedi save, kai kurie net savo kūrinius lygina su vaikais. Pati esu jautri nuomonėms ir kritikai. Ne todėl, kad noriu vien gerų atsiliepimų, o todėl, kad esu savikritiška. Ir suprantu tuos rašančiuosius, kurie labai išgyvena dėl neigiamų atsiliepimų. Ne kartą teko dalintis skausmais su kolegomis, bandant sugalvoti kaip išsilaisvinti nuo perdėtos savikritikos, pastiprintos neigiamais atsiliepimais.

Savikritiškas žmogus sunkiai išgyvena neigiamus atsiliepimus, jis gali užsidaryti savyje, bijodamas kam nors parodyti darbą. Arba tapti nejautrus ir nekreipti dėmesio net į naudingus patarimus, tokiu būdu užkirsdamas kelią tobulėjimui. Jis rašys su klaidomis, o į kritiką atsimušinės pasiteisiančiomis frazėmis „ai, aš ir taip niekada nesugebėsiu“, „nepatinka, neskaityk“, o geri atsiliepimai džiugins ne labiau negu gniuždys blogi.

Gaudama vis daugiau atsiliepimų ir pati stengdamasi juos rašyti vis bandžiau suvokti, o kas gi yra kritika. Ar įmanoma objektyvi kritika ar galiausiai viskas susiveda į patiko/nepatiko, tik išsakyta skirtingais būdais? Kažkas „nepatiko“ parems subjektyviais rašymo kriterijais, kitas parašys kuolą be jokių terlionių. Bet kas yra toji kritika ir kuo ji skiriasi nuo atsiliepimo (angl. feedback)?

 

Literatūrinė kritika ir atsiliepimai

Dažniausiai rašantieji viską vadina kritika, o lietuvių kalboje žodis turi neigiamą atspalvį. Jeigu kažkas kritikuoja, reiškia kalba apie tai, kas yra neigiama. Bet ne viskas taip paprasta.

Labiausiai išsami, visapusiška ir objektyvi (literatūros mokslo prasme) būtų profesionali literatūros kritika. Jos tikslas analizuoti, nagrinėti bei vertinti literatūros veikalus pagal atitinkamus metodus. Ne kiekviena parašyta knyga priskiriama prie literatūros, nes pastaroji turi atitikti tam tikrus kriterijus, kurie kartais žinomi tik patiems kritikams pagal susitarimą ir asmenines preferencijas. Pats patvariausias kriterijus nustatyti ar knyga iš tikrųjų yra aukštoji literatūra greičiausiai yra tik laikas. Jeigu šiandien vis dar skaitome Žemaitę, reiškia ji išlaikė laiko egzaminą ir lietuvių literatūroje yra laikoma aukštąja literatūra. Jos kūryboje yra tai, kas svarbu mūsų kultūrai ir literatūrai.

Akademinė kritika Lietuvoje interneto platybėse beveik nesutinkama. Tai darbai parašyti akademikų kitiems akademikams literatūros pažinimo, analizavimo ir polemikos tikslais. Tačiau akademikų rašomos kritikos platesnei auditorijai galima surasti. Juose apžvelgiama ne tik pati knyga, jos turinys, bet ir sociokultūrinis aspektas, kartais pačio autoriaus pasisakymai apie knygą ir netgi atkreipiamas dėmesys į viršelį.

Jeigu norite susipažinti su profesionalia kritika galite paskaityti:

• Viktorijos Cibarauskės recenzija apie Monikos Budinaitės „Selfų slėnis“.
• Tomas Vaiseta nagrinėtą Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka: vieneri metai“.
• Skaitantiems angliškai siūlau užsukti į The New York Times Books Review, kuris laikomas vienu geriausių knygų apžvalgų puslapiu.

Na, o dabar grįžkime į paprastų rašančiųjų realybę. Tikėtis, kad mūsų knygą paims vertinti akademikas visada galima (o gal net reikia?), bet iki to laiko galime naudotis jau dabar prieinamomis galimybėmis. Kur gauti kritikos jau rašė Greta Musteikienė, gan išsamiai pateikusi būdus ir galimybes. Tačiau ne visa kritika yra toji kritika, kuri padeda tobulėti. Rašantieji dažnai domisi ne tik rašymu, bet ir mėgsta atsiliepti ir apie kolegų darbus. Norėčiau pabrėžti, kad atsiliepti nereiškia išsakyti kritiką.

Atsiliepimas, atgalinis ryšys, nuomonė, pasisakymas, feedback , ar kad ir kaip pavadintume, turi esminį skirtumą nuo kritikos – jame nėra informacijos, kuri padėtų pamatyti ar atkreipti dėmesį į kūrinio geras ar blogas puses.

Pavyzdžiui, žemiau pateiktas komentaras yra atsiliepimas, ir nors autorius teigia „tai ne fantastika“, kodėl tai ne fantastika neaišku. O galiausiai žmogui net neįdomu skaityti, tokiu atveju belieka tik padėkoti už skirtą laiką darbui peržvelgti. Tai nėra potencialus kūrinio skaitytojas.

Tai ne fantastika…daugiau poezijos elementų…neįtraukė skaityt toliau…deja.

Norėčiau pateikti keletą geros kritikos pavyzdžių, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

 

Konkreti kūrinio kritika

Visa ta mistika ir pabaiga šlubuoja. Jei būtum atskleidęs daugiau paslapčių, būtų istorija apie ufonautus ar tai kažką antgamtiško. O dabar – žmona neištikima iš namų pabėgo. Tokia drungna drama gavosi.

Pliusas – geri dialogai ir personažai.
Minusas – pati istorija nesužiūrėta.

• Komentatorius pasidalina bendru įspūdžiu apie perskaitytą darbą;
• Pateikia pasiūlymus;
• Nurodo pliusus ir minusus;
• Komentaras parašytas pagarbiu tonu.

Tokiam komentatoriui verta ne tik padėkoti, bet ir galbūt parašyti asmeniškai, paklausti pavyzdžiui, kodėl juo nuomone šlubuoja pabaiga, kokios pabaigos jis tikėjosi. Užmegzti dalykišką pokalbį su komentatoriumi yra ne tik gero tono ženklas, bet ir nauda tolimesniam bendradarbiavimui. Juk jeigu įvertiname kito pastangas, jis galimai ir toliau seks mūsų kūrybą ir netingės pakomentuoti.

 

Intuityvi kūrinio kritika

Koks nejaukus ir dirbtinis šitas dialogas. Tarsi būtų skirtas tik tam, kad skaitytojui paaiškintų dalykus, atpasakotų, bet ne papasakotų.

• Komentatorius išsako kritiką, paremta nuojauta;
• Pagrindžia savo nuomonę įžvalga ir netiesiogiai pateikia pasiūlymus;
• Tonas emocinis, bet pagarbus.

Tokia pastaba gali atrodyti, kaip tiesiog neigiamų jausmų išsakymas. Na, nepatiko tas dialogas, tai ką dabar kreipti dėmesį. Bet kartais būna, kad autorius dar rašydamas tam tikrą teksto dalį jaučia, jog rašo neužtikrintai, šiek tiek pritempdamas. Tai šiuo atveju skaitytojas pajautė ir taikliai apibūdino kame problema. Rašant ilgą tekstą nesinori strigti ties viena vieta, todėl leidžiama sau praslysti („vėliau pataisysiu“), bet tos vietos būna pasimiršta. O jeigu jau silpną vietą pajuto skaitytojas, tai puiki proga grįžti ir ją pataisyti.

 

Samprotaujamoji/retorinė kūrinio kritika

man įdomesnis kitas momentas: kam to reikėjo? jis turėjo įkalintą Hesį, leisgyvę Glo. leido jiems ten atsipeikėt, susirast vienas kitą, išlaisvint, pasigydyt, pagert arbatėlės.. o dabar atėjo pas jį, pašnekėjo biškį, ir dabar jis ant jų užsiundo armiją negyvėlių, kurie net nėra tie tobuli kariai, kurių jis nori.. ir kam? kad jie užmuštų tuodu? Nors jau iš pat pradžių galėjo juos abu įkalinti ar net užmušti.. žėsim, kuo ypatinga Glo..

• Komentatorius abejoja epizodo reikalingumu;
• Apmasto epizodo eigą;
• Pasiūlo galimą sprendimo būdą;
• Išsako spėlionę;
• Tonas neutralus.

Šis komentaras nurodo į logikos trūkumą siužete. Ir jeigu jau atsitiko tokia sėkmė, kad kažkas pabaksnojo pirštu į logikos klaidas, puiki proga jas permąstyti ir patobulinti.

 

Subjektyvi kritika

Yra komentarai, kurie nors ir atrodo pagrįsti, tačiau nebūtinai yra teisingi. Dažniausiai tai komentarai paremti asmenine patirtimi, kaip pavyzdžiui: „niekada gyvenime nemačiau, kad klube stovėtų stalo tenisas. Stalo futbolas – taip, bet ne tenisas“, „žmonės taip nesielgia“, „gyvenime nesu sutikęs taip besielgiančio žmogaus“. Ir nors žmogus stengiasi pagrįsti savo kritiką, tačiau ji, deja, nėra pakankama. Nesant tikram ar tai intuityvi ar subjektyvi kritika naudinga paklausti komentatoriaus, kodėl jis taip mano.

Manau, kuo daugiau rašantysis susidurs su kritika, ir būdamas pats kritiškas, išmoks vis geriau atsirinkti kas yra kritika, o kas – atgalinis ryšis. Kartais komentatoriai gali būti labai įtikinantys, labai konkretūs, parašyti baisiai pagrįstą kritiką, tarp argumentų gausos yra galimybė pasimesti ir beatodairiškai patikėti išsakytų. Tokiais atvejais verta skirti laiko suvirškinti informaciją ir nuspręsti ar priimti išsakytą ar atmesti.

 

Kolegos rašantieji ir Beta skaitytojai

Vienas geresnių variantų gauti konkrečios kritikos gali būti paprašyti kolegos rašančiojo arba taip vadinamųjų Beta skaitytojų (kurių sąrašą galite rasti Rašytojų megėjų grupėje Facebook). Esu skaičiusi ne vieną darbą kaip Beta skaitytoja ir kaip tiesiog kolegė rašančioji. Viena pagrindinių problemų būna ta, kad autorius prašo paskaityti ir pakomentuoti, bet nepasako ką konkrečiai jis norėtų, kad pakomentuočiau: ar tai gramatika, ar siužetas, ar veikėjai, ar tiesiog jis nori paskatinimo. Ir nors visada labai konkrečiai paklausiu ką jis nori, kad pakomentuočiau, ne kiekvienas sugeba konkrečiai apibrėžti.

Norėčiau pasiūlyti keletą klausimų, kuriuos užtikau rusiškoje svetainėje, skirtoje padėti rašytojams, pagal kuriuos skaitytojas galėtų atsiliepti apie jūsų darbą:

• Pirminis susidomėjimas knyga, pradedant anotacija;
• Kalbos lygis (gramatika ir stilius);
• Susidomėjimas tema, siužeto vystymusi;
• Ar lengva susekti įvairias siužetines linijas, ar nekyla painumo jausmas dėl įvykių vystymosi;
• Kūrinio tempas. Ar nėra jausmo, kad jis užtęstas arba, atvirkščiai, per daug skubotas;
• Susidomėjimas veikėjų asmenybėmis. Kiek patrauklius veikėjus pavyko sukurti;
• Pasakojimo logika;
• Idėjų/informacijos naujumas, gautas iš knygos;
• Kokia galimybė, kad darbą rekomenduotum draugams;
• Bendras darbo įvertinimas penkiabalėje sistemoje (arba dešimtabalėje);

Visas straipsnis rusų kalba yra čia.

Galbūt ne į visus klausimus norėsis gauti atsakymus, ne visi bus naudingi ar aktualūs, bet jie tikrai palengvintų skaitančiojo darbą. Galima klausti ir konkretesnių klausimų apie veikėją, konkrečią sceną, aprašymą – tuos dalykus, kurie pačiam pasirodė neišdirbti arba norėtųsi išgirsti nuomonę būtent apie tam tikrą dalyką.

Pati esu davusi savo darbą įvertinti keturiems žmonėms. Tai žmonės, kuriuos pastebėjau gerai ir gan taikliai (kaip man pasirodė) komentuojant kitų darbus, todėl tiesiog susisiekiau su jais ir paprašiau įvertinti mano darbą. Kiekvienas iš jų turėjo individualių pastabų kūriniui, vieni jų buvo pagrįsti objektyvia informacija, kiti rėmėsi labiau subjektyvia nuomone. Kai nesu tikra ar derėtų atsižvelgti į vieną ar kitą pastabą klausiu draugo, apibrėždama problemą ir abejones. Jau vien pokalbis apie savo kūrinį gali padėti kitaip pamatyti situaciją ir nuspręsti kaip reaguoti.

Buvo ir pastabų, kurias pasakė visi keturi skaitytojai. Kiekvienas paminėjo, kad pirmi trys kūrinio skyriai yra silpni, juose nieko nevyksta ir pasiūlė juos perrašyti. Štai į tokias bendras pastabas verta atkreipti dėmesį, nes jeigu daug žmonių sako tą patį, greičiausiai tai silpnoji kūrinio dalis.

Mano nuoširdus patarimas jautriai išgyvenantiems kritiką: neskubėkite su darbo viešinimu, susiraskite patikimus skaitytojus ir kreipkitės privačiai, apsibrėžkite, kuo jums labiau reikia esamu gyvenimo laikotarpiu, kritikos ar palaikymo. Ir nepaisant nesėkmių ir nemalonių atsiliepimų, nepasiduokite. Jeigu yra troškimas rašyti, nenugesinkite jo ir kitiems neleiskite. Atsiriboti nuo kritikos kartais reikia, per daug skirtingų balsų ne visada naudinga kūrybai. Leiskite sau klysti, leiskite būti netobulam ir patikėkite tuo, kad kuo daugiau rašysite, tuo tai darysite geriau.

 

Teigiami atsiliepimai

Teigiamiems atsiliepimams galioja tos pačios kritikos taisyklės. Atsiliepimas „koks nuostabus kūrinys“ suteikia daug džiaugsmo ir paglosto savimeilę, o to labai reikia kiekvienam rašančiajam. Siūlau tokius atsiliepimus atsispausdinti, pasikabinti ant sienos ir žiūrėti į juos visada, kai kritikos lavina atrodo nebepakeliama. Visada bus žmonių, kuriems kūrinys patiks, bet kiekviename kūrinyje galima rasti kas yra gerai. O jeigu komentatorius dar ir paaiškino kodėl ta ar kita dalis yra gera, tai verta atkreipti į tai dėmesį, kaip į stipriąją rašančiojo pusę.

 

Vertinti savo skaitytojus

Nepaisant to, kokių komentarų sulaukiame ar tai paprasto „patiko“ ar išsamios, bet grubokos, gal piktos kritikos visada verta prisiminti, kad žmogus skyrė laiko teksto perskaitymui ir įvertino kūrinį.

Wattpade tenka matyti rašančiuosius skundžiantis, kad skaitytojai nekomentuoja, tik spaudžia žvaigždutes, vadindami juos skaitytojais vaiduokliais, iš kurių jokios naudos. Tikimasi, kad bet koks skaitytojas turėtų mokėti parašyti atsiliepimą ar kritiką. Bet taip nėra. Tikrai ne kiekvienas skaitytojas moka ir žino, ką parašyti. Daug žmonių tiesiog skaito tekstą ir juo mėgaujasi ir daugiausia, ką gali duoti – paspausti žvaigždutę po skyriumi. O tam, kuris parašė banalų „patiko“ galima tiesiog padėkoti.

Skaitytojas nėra įpareigotas komentuoti, nėra įpareigotas pakomentuoti tokiu būdu, kuris labiausiai patinka rašančiajam. Dilema galbūt yra ta, kad autorius nemokamai skelbdamas savo darbą vis dėlto tikisi kokio nors atlygio už įdėtą darbą. Toks atlygis yra žvaigždutės ir komentarai, dėmesys rašančiajam, diskusijos užmezgimas.

Bet koks dėmesys kūriniui (ar neigiamas ar teigiamas) sukels susidomėjimą tarp kitų skaitytojų, galimai iššauks diskusiją. O kuo daugiau žmonių susidomės darbu, tuo geriau rašančiajam. Pažengę rašytojai dažnai teigia: „geriau neigiamas dėmesys, negu jokio“, bet jau žinai, kad kažkas jį skaito ir domisi.

 

Tai ką gi daryti?

Apibendrinant išsakytas mintis, norėčiau pateikti septynis konkrečius patarimus, kurie padeda man suvaldyti kritiką:

1. Atmesti visus komentarus, kurie neturi kūriniui naudingos informacijos;
2. Komentarus, kurie pasirodė tinkami kaupti ir atėjus metui redaguoti iš naujo peržvelgti juose pateiktą informaciją;
3. Gavus neigiamai emociškai įkrautą komentarą leisti sau prisipažinti, kad skaudu;
4. Susirasti žmogų, kuriuo pasitikėtum ir visų pirmą leisti perskaityti darbą jam;
5. Ieškoti palaikančių žmonių, burtis į rašančiųjų bendruomenės, diskutuoti;
6. Gilinti žinias apie rašymą, domėtis literatūra, jos kritika;
7. Patikėti, kad ir tu išmoksi, kad ir tu gali ir tai, kaip dabar rašai ar reaguoji nėra galutinis dalykas. Po metų rašymo neberašysi taip, kaip rašai šiandien. Rašysi daug geriau.

Nors mano pirminis refleksas vis dar būna neigiamas, bet išmokiusi susigaudyti komentaruose ir juos sistemindama gerokai palengvinau sau kūrybinį gyvenimą.

Ar radote tekste ko nors naujo ar naudingo sau? Ko pritrūkote?

Kaip jūs išgyvenate neigiamus atsiliepimus?