Naujos knygos apie rašymą ištrauka: „Tiems, kurie svajoja parašyti knygą“

Rasa Sagė, Lietuvoje populiarių romanų autorė, išleido naujausią knygą rašytojams bei norintiems tapti rašytojais: „Tiems, kurie svajoja parašyti knygą“.

Šiandien norime pasidalinti keliomis nemokamomis ištraukomis iš šios knygos. Ištraukas parinko pati autorė. Jei ištraukos patiks – knygos reklamą (nuorodą, kur ją galima įsigyti) rasi ištraukų gale. Gero skaitymo!

Jei skaitote šią knygą, jūsų pirmoji knyga jau gyvena jūsų mintyse. Tarsi Homunkulas, kuris gali mąstyti, nors dar negimė. Tam, kad jis gimtų, reikia jį užauginti, subrandinti. Jūsų mintis taip pat – reikia subrandinti taip, kad jos gimtų knygoje. Reikia pripažinti, kad tai padaryti nėra lengva. Reikia daug užsispyrimo. Todėl yra daug rašančių, tačiau kur kas mažiau knygų autorių. Kita vertus, kas nelengva, yra verta pastangų: kuo kelionė ilgesnė, tuo daugiau pasitenkinimo pajusite, pasiekę jos tikslą.

„Parodykite man žmogų, kuris labiau norėtų keliauti į Latviją, o ne į Karibų salas“, rašė Eglė Ramoškaitė. Arba, kaip sakė Austinas Kleonas: „Nelauk, kol sužinosi, kas tu esi – imk kurti.“

Kas yra kūrybiškumas?

Kūrybiškumas yra erdvės savyje atvėrimas. Kūrybiški žmonės kalba apie tai, kad geriausios mintys ateina…nuobodžiaujant. Kitaip tariant tada, kai galva tuščia. Tuščia, reiškia be Feisbuko, televizijos, kompiuterio. Sukūrus erdvę galvoje sudaromos sąlygos gimti naujai idėjai. Nauja idėja yra ne kas kita, kaip dviejų senų dalykų kombinacija. Ieškokite senų idėjų kitų autorių knygose ir gyvenimuose ir jas kombinuokite. Pavyzdžiui, obuolių pyragas su alyvuogėmis. Kodėl gi ne? Galbūt tai gali būti jūsų pagrindinės herojės mėgstamas pyragas?

Pagrindinė kūrybinio darbo sąlyga – minčių erdvė, o geriausias jo draugas – vientisas, nenutraukiamas kūrybos laikas. Nemažai kūrybiškų žmonių dirba naktimis, nes tik tada niekas negali jų nutraukti. Nelengva įeiti į kūrybiškumo erdvę, nelengva iš jos išeiti, todėl geriau, kad niekas ten būnant netrukdytų.

Rašytojas yra kempinė – sugeria į save aplinką, ją perleidžia per save ir atiduoda visuomenei perdirbtą realybės produktą. Rašymas yra persikėlimas, nėrimas į paralelinį kūrybos pasaulį. Tai yra vaizduotėje ar prisiminimuose įvykusių įvykių išgyvenimas juos užrašant, tarsi realių. Rašymas yra jūsų sąmonės praplėtimas.

Apie ką rašyti?

Idėjos embrionas yra kasdieninė mūsų problema. Ieškodami idėjos knygai ieškokite problemos. Nors ir sako, kad idėjos trenkia tarsi iš giedro dangaus, tačiau dažniausiai idėja yra atsakymas į mūsų sąmoningai ar nesąmoningai suformuluotą klausimą, problemą. Kitaip tariant, jei norime turėti daugiau idėjų, turime suformuluoti daugiau problemų.

Nebūtina ieškoti istorijų, visada galima rašyti apie save. Juk jūsų gyvenimas yra unikalus ir tai, kas jums nutiko, nenutiko niekam kitam. Ne todėl, kad niekas kitas nemylėjo taip kaip jūs, niekas nekentėjo kaip jūs, nepamatė to, ką matote jūs, bet todėl, kad niekas kitas neužrašys to taip, kaip užrašysite jūs.

Knygos idėja, kuri jums atėjo arba ateis, yra unikali ne todėl, kad jos niekas anksčiau nebuvo sugalvojęs, bet todėl, kad jūs ją aprašysite savaip. Nesvarbu, ar ji kilo iš jūsų gyvenimo ar iš stebėjimo, tačiau jūs ją aprašysite kitaip, nei buvo parašyta iki šiol. Niekas nemoka matyti pasaulio taip kaip jūs, lygiai taip pat kaip niekas nėra jūs.

Todėl nebijokite, kad jūsų idėją kas nors pasisavins, ir nesikuklinkite „pavogti“ kito žmogaus idėją. Idėjos yra bendros. Jos sklando bendroje Visatos sąmonėje, todėl dažnai pasitaiko, kad tuo pačiu metu skirtingose pasaulio pusėse du žmonės pasigauna ir įgyvendina pačią idėją. Šis fenomenas vadinamas Šimtosios beždžionės sindromu. Šis pavadinimas gimė Japonijoje, kai buvo pastebėta, jog vienos salos laukines beždžiones išmokius prieš valgant nusiplauti batatus vandenyje, tą patį ėmė daryti beždžionės kitoje salose. Šis fenomenas reiškia, kad kai tam tikras kiekis individų įgyja tam tikrų žinių, atsiranda „kolektyvinis žinojimas“ arba, kitaip tariant, idėjos ima sklandyti ore. Gaudykite idėjas, savinkitės jas, nes idėja yra tik molis. Ką iš to molio nulipdysite, tai bus unikalu ir nepakartojama.

Kol laukiate arba brandinate knygos idėją, aprašinėkite viską, ką patiriate, pamatote, pajaučiate. Preparuokite gyvenimą, išdėliokite jį popieriuje įvairiais pjūviais – šie trumpi tekstukai labai pagelbės ėmus rašyti knygą. Atmintis yra linkusi pamiršti. Todėl jei pamatote ar sugalvojate ką nors įdomaus nedelskite, tuoj pat užsirašykite. Tam labai naudinga nešiotis mažą užrašų knygelę ir rašiklį, visada (ypač miegant) turėti juos po ranka. Rašykite netgi tai, kas jums atrodo nelabai įdomu, tačiau patraukė dėmesį. Aprašykite sapnus. Vėliau iš to gali kilti istorija arba vienas ar kitas sakinys gražiai įsikomponuoti į knygos tekstą.

Brandinant idėją, skaitykite daug savo mylimo žanro knygų. Skaitykite iki galo – tai yra jūsų darbo dalis. Netgi tos, kurios atrodo neįdomios, gali jus išmokyti kažko naujo. Gal tik vienas sakinys ar net žodis iš tos knygos įsimins jums visam gyvenimui ir dėl jo buvo verta ją skaityti.

Jei turite idėją, bet nemokate jos išvystyti iki galo – ieškokite partnerių. Juk ne veltui sakoma, kad vienas lauke ne karys. Kelios galvos visais atvejais yra žymiai geriau, nei viena galva. Kalbėkite apie savo idėjas ir ieškokite bendraminčių. Autoriai gali būti ir du, ir trys, ir keturi. Rašant kartu tai bus ne tik kūryba, bet ir draugystė, bendradarbiavimas. Tai nėra lengva, nes idėjas reikia derinti, tačiau kūrinys gali išeiti universalesnis, įdomesnis. Rašymas nebūtinai turi būti vienišas darbas. Rašykite kartu.

<…>

Rašymas kartais virsta knyga, o kartais taip ir lieka „stalčiuje“. Tačiau kiekvienas rašantis žmogus svajoja, kad jo mintis pagaliau galima būtų perskaityti knygoje. Kaip tai padaryti? Vienas iš būdų – didelį dramblį supjaustyti mažais gabaliukais – išmokti rašyti knygą nesistengiant peršokti nei vieno jos gimimo ir gyvavimo etapų.

Bet kurios knygos rašymas ir išleidimas susideda iš dešimties etapų. Visi etapai turi savo eigą ir trukmę ir gali būti sugrupuoti į tris pakopas.

I pakopa: Knygos rašymas 

1. etapas. Idėja
2. etapas. Rašymas
3. etapas. Knyga stalčiuje
4. etapas. Perrašymas
5. etapas. Pirmųjų skaitytojų pastabos

II pakopa: Knygos išleidimas 

6. etapas. Leidyklos paieška
7. etapas. Leidyklos verdiktas
8. etapas. Darbas su leidykla
9. etapas. Knygos spausdinimas

III pakopa: Knygos reklama 

10. etapas. Knygos pristatymas skaitytojui

Kiekviena knyga rašoma skirtingai, taip pat kaip ir kiekviena gyvenimo diena yra skirtinga. Vieni knygos rašymo etapai gali trukti labai trumpai, kiti – keletą metų. Rašant ir leidžiant kitą knygą – ilgai trukę etapai gali būti trumpi, o greitai įveikti – tęstis mėnesius. Tačiau dešimt knygos išleidimo etapų ir trys jų pakopos galioja visoms knygoms, taip pat kaip ir rytas, diena, vakaras galioja kiekvienai dienai.

Knygų rašymas yra darbas, kaip ir bet kuris kitas. Jam reikia disciplinos, darbo valandų, pašaukimo. Mūza čia nepadės. Jei seksite dešimt knygos rašymo ir išleidimo etapų, didelis dramblys, kurį ne visi ryžtasi apžioti, bus suvalgytas mažais gabaliukais ir savo pirmąją knygą jūs išleisite. Juk ir labai ilgą kelią galima nueiti mažais žingsneliais.

Populiarias knygas išleidę autoriai pataria:

Benediktas Gylys: „Žmonėms, kurie svajoja parašyti knygą patarčiau – nustoti svajoti. Svajonės pildosi tik Disnėjaus filmuose. Knyga turi būti tikslas, tikslas su data. Užrašytas tikslas. Rekomenduoju sudaryti rašymo planą, žinoma, taip pat su datomis. Apie tai jog rašote, pasigirti kiek galima daugiau draugų. Ir rekomenduoju pagaliau nustoti bijoti. Gyvenimas yra arba drąsus nuotykis arba niekas.“

Lavisa Spell: „Patarčiau rašyti. Tik rašydamas gali suprasti, ar šis laiko leidimo būdas tau patinka. Tik rašydamas gali sužinoti, ar tau pavyks ir kas tau pavyks, o kas ne. Reikia rašyti tai, kas tiktų tau pačiam, kas tave „vežtų“. Per daug galvojant apie skaitytojų reakcijas gali kilti noras jiems pataikauti, o tai ne į naudą kūriniui, nes skaitytojai taip pat tikisi originalumo. Galima svajoti apie šlovę, žinomumą ir uždarbį, tačiau rašytojui vis tiek svarbiau tai, ką jis jaučia pasilikęs akis į akį su baltu popieriaus lapu.“

Gabija Grušaitė: „Nesvajoti parašyti knygos : ) Tikrai, nes tai tuščia svajonė, ateinanti iš ego ir įvertinimo troškimo. Pats leidybos procesas ir kritika po to nėra malonūs, taigi jei norisi būti įvertintam, tada geriau kitus dalykus daryti. Kaip kartais žmonės sako, jog svajoja turėti kavinę, nors nesuvokia kiek sunkaus darbo, biurokratijos ir nuovargio slypi po kasdienybe. Panašiai ir su rašytojo darbais, jei turi savyje istorijas, kurios labai labai nori gyventi, tada nieko nepadarysi, kitu atveju, geriau padėti gyvūnų prieglaudai ar investuoti į edukaciją.“

Marius Povilas Elijas Martynenko: „Kasdien parašykite po eilutę. Jei išties svajojat, tai tiesiog tiek sau įsipareigokit – po eilutę, ne daugiau. Vieną eilutę tikrai parašysit prieš užmigdami arba per pietų pertrauką. Galiausiai tai taps knyga.“

Dovilė Štuikienė: „Siūlyčiau rašyti – ir net nebūtinai knygą. Gal puikų blogą ar smagius postus Feisbuke – kartais gerus blogerius pastebi leidyklų žmonės ir pasiūlo išleisti knygas. Patį geriausią patarimą iš vienos literatūros mokytojos esu gavusi dar mokykloje. Pamenu, kai penkiolikos moksleivių kūrybos konkurse gavau Rašytojų sąjungos prizą, pasijutau baisiausiai kieta. Nes juk lengva ranka sirgdama parašinėjau miniatiūrų ir novelių – ir va, prašom. Tai buvo tik naujoko sėkmė, nes kitais metais už tokius parašinėjimus buvau visiškai sudirbta. Jaučiausi visiška nevykėlė, kuriai, matote, prieš nosį užsitrenkė durys į rašančiųjų draugiją. Nusišluosčiusi snarglius beigi ašaras, parodžiau savo šedevrus vienai mokytojai, o ji labai diplomatiškai pasakė: žinai ką – rašyk TIK TADA, kai TURĖSI, ką pasakyti. Aukso žodžiai, ar ne?“

Agnė Gilytė: „Patarčiau sugalvoti labai aiškiai, koks tai bus kūrinys. Labai sunku parduoti idėją, jei nežinai, ką nori pasakyti ir kuo knyga bus kitokia nei kitos iki šiol išleistos knygos. Reikia apgalvoti visus scenarijus, ką gali pasiūlyti.“

Eglė Ramoškaitė: „Patikėkite, panorėkite, daug rašykite, daug skaitykite, panorėkite dar labiau, kažko atsisakykite rašymo laiko vardan, nepirkite brangios kosmetikos ir nevalgykite kasdien krevečių – reikės mažiau dirbti, bus daugiau laiko rašymui. Bet labiausiai patariu – pasimokykite. Tikrai nebūtina studijuoti rašymą, nebūtina lankyti visokiausių rašymo užsiėmimų: yra daugybė knygų apie kūrybinį rašymą (daugybė!) įvairiomis kalbomis, yra net ir lietuviškų. Juokingai man atrodo rašytojai, kuriems atrodo, kad nereikia mokytis kūrybinio rašymo. Kam girtis, kad specialiai kažko nesimokai? Geriau pasigirti, kad mokaisi, domiesi, nagrinėji ir stengiesi tobulėti. Štai apie ką yra kūrybinio rašymo mokslas – apie tobulėjimą, apie galimybę parašyti geriau.“

Eglė Gerulaitytė: „Patarčiau sąžiningai atsakyti sau: ar galiu nerašyti? Jei gali, nerašyk. Bet jeigu nerašyti negali, tuomet pirmyn visa jėga! Yra daugybė nuomonių ir patarimų, kaip rašyti knygą. Ko norės potenciali tavo auditorija, kas dabar populiaru, ko žmonėms reikia, kokios tendencijos… Ir galbūt tie patarimai yra vertingi. Bet tikrai geros knygos retai gimsta iš taikstymosi prie rinkos ar tendencijų vaikymosi. Jei turi pasakyti kažką unikalaus, rašyk. Jei viduje kirba ypatinga istorija, rašyk. Net jei neturi aiškios vizijos ar plano, visvien rašyk. Tikra aistra, tikras talentas, užburiančios istorijos patraukia, nesvarbu, kas tuo metu madinga ar ko prašo leidyklos. Autentika ir ištikimybė sau pačiai, net kai tai nepatogu, nejauku, galbūt net skausminga, man atrodo, yra svarbiausios rašytojos savybės.“

Dar daugiau autorių patarimų ir visi dešimt knygos parašymo etapų – knygoje „Tiems, kurie svajoja parašyti knygą“.

Knygą gali įsigyti elektroniniu formatu tiesiai per Knygos.lt platformą.
Komentarų ir klausimų autorei gali palikti komentaruose žemiau.