Ar verta knygą leisti pačiam, be leidyklų? Atsako autorė Birutė Jakučionytė!

Na, manau, kad į klausimą, kaip knygą parašyti, tai atsakymas labai aiškus ir paprastas – tiesiog imti ir rašyti. Nes jeigu jau atėjai į tokį tašką savo gyvenime, kai negali nerašyti, tai tiesiog imi ir rašai.

Šį kartą noriu pasidalinti savo patirtimi apie tai, ką reikia daryti, kad knyga išvystų dienos šviesą ir pasiektų skaitytoją.

Kai jau buvau bebaigianti savąją „Moteris iš raudonos Audi“ (MIRA) ėmiau klausinėti pažįstamų, kurie jau yra išleidę knygas, ką reikia daryti toliau. Tokias pažįstamas autores turėjau dvi: Gabija Vitkevičiūtę, kurios knygas „Karavansarajus“ ir „Kalaharis“ dievinu, ir Ilzę Butkutę. Pastarosios asmeniškai nepažinojau, bet susipažinau vien tam, kad visko išklausinėčiau apie knygų leidimą.

Susitikusi su Gabija užbombordavau ją klausimais apie tai kaip viskas vyksta ir ji iš karto man vaizdžiai nupiešė du absoliučiai skirtingus knygų leidimo kelius.

„Jeigu nori būti žinoma ir kad tavo portretais būtų apklijuoti knygynai, tačiau uždirbti nelabai ką (tada nežinomam autoriui leidyklos mokėjo apie tūkstantį litų vienkartinį honorarą) tai su savo knyga kreipkis į leidyklas. Tačiau gali išsileisti knygą pati ir bandyti užsidirbti daugiau nei tūkstantį litų, tik dirbti reikės daug daugiau ir viską darysi pati.“

Taigi, labai svarbu yra iš pat pradžių apsispręsti, koks yra knygos leidimo tikslas. Žinau ne vieną autorių, kuriam svarbiausia buvo, kad knyga iš viso būtų išleista ir jie atidavė savo rankraščius nemokamai leidyklai, t.y. be jokio honoraro. Manau, kad jeigu jūsų pagrindinis tikslas, kad knyga iš viso būtų išleista, tai galima padaryti ir taip – atiduoti ją nemokamai leidyklai.

Jeigu jūsų knygą leis leidykla, tai ji labai rūpinsis, kad knygų parduotų kuo daugiau, organizuos jums susitikimus ir interviu su žurnalistais, stengsis jus visur kuo daugiau prakišti, viešinti jus ir jūsų knygą, rašys straipsnius ir pranešimus, priims jus į savo stendą per „Knygų mugę“.

Apie tą knygų leidimo variantą, kai autorius tik rašo, o visa kita daro leidykla, po mano tekstu rasite jau penkių knygų autorės Vaivos Rykštaitės aprašymą. Kantrybės.

Aš iš karto žinojau, kad man reikia ne garsumo ir norėčiau užsidirbti daugiau nei tūkstantį litų parduodama savo istoriją. Man labai rūpėjo žinoti, ką reikės daryti toliau, kai knygą pabaigsiu. Gabija sudėliojo man įvykių eigą, kad po parašymo bus reikalinga redaktorė, tada teksto korektorė ir knygos dizaineris – maketuotojas, apsisprendimas dėl knygos formato, viršelių storumo, popieriaus ir šrifto, ir tada liks spaustuvė. Kiek reikės pinigų pirmam tiražui, priklausys nuo jo dydžio ir knygos apimties, tačiau tada supratau, kad tai bus ne mažiau dvidešimt tūkstančių litų. Taip buvo prieš penkis su puse metų.

Tada Gabija man pasakė ir vieną labai svarbų dalyką – jeigu noriu, kad knyga gautųsi kokybiška, o pati esu pradedančioji, tai visi kiti: redaktorė, korektorė, maketuotojas – turi būti tik profesionalai.

Nusprendusi pati leisti knygą, norėjau susirinkti daugiau informacijos apie tai, todėl ir pasiprašiau į susitikimą su Ilze Butkute, žinojau, kad ji taip padarė su viena savo knyga „Atleisk savo šefą“ ir nuolat viešai girdavosi, kiek daug pinigų iš jos uždirbusi. Sumokėjau jai 150 litų už valandos konsultaciją. Prapliurpėm dvi valandas, nelabai ką dar naujo sužinojau, tik tai, kad garsius žmones į savo knygos prezentaciją galima kviesti už pinigus. Pavyzdžiui, A. Užkalnio „stafkė“ tada buvo penki šimtai litų. Ji man daugiau papasakojo apie knygų platinimą po išleidimo, nes man vistiek reikės platintojo ir davė vieno žinomo knygų dailininko kontaktą ir rekomendaciją.

 

Taigi, antras žingsnis po parašymo – reikia redaktorės ir ji pas mane atsirado pati.

Sena mano bičiulė, buvusi darbuotoja, pati man parašė, kad norėtų redaguoti mano tinklaraščio tekstus, nes jai gėda, kad aš taip su klaidom rašau. Tai ir atidaviau jai savo knygą redaguoti. Ji kategoriškai atsisakė bet kokio honoraro ir viešo pripažinimo – viską padarė anonimiškai ir nemokamai.

Po knygos redagavimo sekė teksto koregavimas, t.y. rašybos ir skyrybos klaidų ieškojimas paskutinį kartą prieš atiduodant ją maketuoti. Tai padarė mano puikioji virtuali asistentė Milda. Jos akis kaip erelio ir labai stipri gramatika. Knygą redagavo ir koregavo skyriais – parašydavau skyrių ir atiduodavau redaktorei, po to Mildai ir kartais jos net susikibdavo ką ir kaip reikia rašyti.

Pirmieji skyriai jau buvo suredaguoti, buvau jau prirašiusi du kartus daugiau, nei reikia romanui, t.y. virš šimto tūkstančių žodžių, tačiau dar vis nežinojau, kada baigsiu, nes pasakojamos istorijos galo nesimatė.

Tuo metu jau daug maž žinojau, kiek reikės pinigų pirmam tiražui, todėl kreipiausi į savo draugą Ričardą, kuris kažkada buvo viauktelėjęs, kad galėtų investuoti į mano knygą. Atspausdinau jam pirmus du skyrius, nuvežiau (kaip per kokį filmą) ir paprašiau bent jau perskaitytų į ką jis investuoja. Sutarėm, kad jis sumokės už visą pirmą tiražą, kai susigrąžinsim įdėtą sumą, likusį pelną dalinsimės pusiau.

Ričardas yra stiprus verslininkas. Jis iš karto paėmė iš lentynos kelias knygas, paklausė, kiek puslapių ir kokio storio bus manoji ir supratęs, kad planuoju gan storą kūrinį pasakė:

„Padaryk taip, kad būtų ne viena, o dvi knygos, nes dvi prekės visada geriau, nei viena.“

Štai taip ir nutiko, kad pirmąją užbaigiau taip ir neaprašiusi visos istorijos iki galo, su pažadu parašyti antrą knygą, pirmosios tęsinį.

 

Tada sekė knygos pavadinimo „gimdymas“.

Mano pasiūlytą variantą „Juokas pro ašaras“ ir dar kažkokią nuvalkiotą frazę sudirbo redaktorė Lina pasakydama: „Negali taip nuvertinti savo gyvenimo.“ Ji su vyru, kuris vakarais grįžęs iš darbo vis paskaitydavo, ką Lina redaguoja, ir sugalvojo, kad knyga turi vadintis „Moteris iš raudonos Audi.“ Man labai patiko ir tiko.

Tada kai baigėm redagavimą, koregavimą, jau turėjom pavadinimą, aš dar kartą (kokį dešimtą) perskaičiau savo parašytą tekstą ir atidaviau jį pripažintam knygų dizaineriui, tikram profesionalui. Na, jam ir sumokėjom kaip tikram profesionalui – tris tūkstančius tris šimtus litų. Nesakysiu kas jis toks, nes knygoje pasirašė slapyvardžiu.

Tuo metu kai jau maketavo knygą mano draugė Reda buvo pasišovusi padaryti jai viršelį, tačiau vis strigo su juo. Ji turi puikią menininkės gyslą ir jau kaip sukuria kažką, tai iš ties nuostabiai, tačiau dažnai prasilenkia su terminais. Knygos dizaineris – maketuotojas pasakė, kad aš galiu jau atšaukti tos menininkės Redos viršelio „gimdymą“, nes už kainą, kurią sumokėjau, jie padarys ir viršelį. Aš Redos aišku neatšaukiau, nes buvo daug visokių ženklų, kad tą viršelį ji vistik man padarys.

Taigi, viskas baigėsi tuo, kad sėdėjau prieš du absoliučiai skirtingus viršelių pavyzdžius ir nežinojau ką daryti. Vienas – mano brangiausios Redos karpinys nufotografuotas ant gofro kartono, o kitas – profesionalios dizainerių komandos sukurtas, šiuolaikiškas, su krūtu raudonu auto ant viršaus ir poniute baltu kostiumėliu, baltais bateliais. Galvojau, kad numirsiu, kol priėmiau sprendimą, nes maža to, kad klausyčiausi širdies, o ne proto, nusiunčiau keliems savo draugams, nusimanantiems apie rinkodarą, abu variantus ir iš visų gavau atsakymą, kad reikia imti tą variantą, kurį sukūrė profesionalai, nes jis geriau lentynoje matysis, nes toks šiuolaikiškas, tos madingas. O Redos variantą visi suvarė, ypač profesionalus knygos dizaineris.

Tik mano asistentė Milda ir redaktorė su vyru, kurie šiaip nėra jokie rinkodaristai, sakė, kad oi, ne ne, imk tą Redos variantą. Ai, ir mano širdis dar taip labai aiškiai sakė, kad reikia man to kartono ir to karpinio, nors tu ką. Ir tada aš pasielgiau absoliučiai prieš minią, kaip ne kartą gyvenime. Turbūt esu taip pratusi – užsimerkus ir stačia galva į šaltą eketę nėriau – kas bus tas bus, bet profesionalų neklausysiu.

(Beje, viena neseniai išleista žinomos žurnalistės knyga, kurią maketavo tas pats dizaineris, turi tą patį motyvą, kaip turėjo atrodyti manoji.)

O manoji MIRA atrodo taip, kaip atrodo – su tikrai neeiliniu, mielu, absoliučiai birutišku Redos karpiniu ant viršaus. Iki šiol džiaugiuosi savo sprendimu, nors tai buvo pats sunkiausias sprendimas visoje knygos leidimo istorijoje.

 

Na, kai jau viskas buvo sumaketuota, knyga pateko į spaustuvę.

Milda padarė rinkos tyrimą, surinko visų Lietuvos spaustuvių pasiūlymus, knygos dizaineris rekomendavo „Balto Print“ ir taip išsirinkome spaustuvę.

Per visą tą laikotarpį, nuo knygos parašymo iki ji nukeliavo į spaustuvę reikėjo priimti labai daug sprendimų apie tai, apie ką neturėjau jokio supratimo, nes dariau tai pirmą kartą. Kiek knygų spausdinti pirmam tiražui? Tūkstantį? Du? Kaip gali žinoti, kad parduosi du? Kaip gali žinoti, kad susigražinsi visus Ričardo sumokėtus pinigus? Rizikavau ir labai smarkiai.

Pirmąjį savo dviejų tūkstančių tiražą pardaviau per šešis mėnesius ir užsisakiau dar tiek. Nebuvo jokios reklamos, tik iš lūpų į lūpas ir tai, ką sugebėjau padaryti pati nemokamai, per renginius, pažįstamus.

Kai knyga jau buvo išleista dar reikėjo išsirinkti platintoją ir aš pasirinkau „Pegasą“. O pirmas oficialus MIRA pristatymas vyko prekybos centro „Panorama“ centrinėje aikštėje. Iki dabar nesuprantu, kodėl aš taip nusprendžiau, nes tai nelabai knygos pristatymams tinkama erdvė. Turbūt dėl to, kad daugybę kartų buvau stovėjusi toje vietoje per “Ežiukų klubo” renginius ir jaučiausi kaip namuose, bet per knygos pristatymą buvo tiek daug jaudulio ir kažkokio vidinio drebulio, kad kalbėti tokioje atviroje erdvėje apie labai asmeninius dalykus nebuvo lengva. Džiaugiuosi, kad susirinko tiek daug žmonių – atėjo apie pora šimtų mano draugų ir bičiulių ir aš tikrai neapsikiaulinau, bet daugiau niekada gyvenime nesirinkčiau tokios erdvės knygos pristatymui. Nebent tapčiau pasaulinio žinomumo bestselerių rašytoja ir kitur gerbėjai netilptų.

 

Labai keistas jausmas buvo, kai reikėjo pasirašyti pirmąją knygą.

O ką rašyti? O ką kiti autoriai rašo? O kur apie tai paskaityti? Nėra tokių kursų ar universiteto, kur būtų galima viską sužinoti nuo pradžios iki galo apie knygų rašymą ir leidybą, viso to mokaisi iš patirties.

Jeigu kam įdomu, kaip susidėlioja skaičiai, tai jie atrodo panašiai taip: Jeigu knygos savikaina apie 3 eurai, knygynui jas atiduodame po 6 eurus. Knygynas parduoda už 12 – 13 eur. Taigi, pardavus knygyne vieną knygą, mums su Ričardu lieka po pusantro euro. Platintojo galima ir neturėti, pvz.: pardavinėti knygas per renginius ir internetu, tačiau tada knyga bus sunkiai prieinama eiliniam vartotojui. Uždirbsite iš kiekvienos knygos daugiau, tačiau jas pardavinėsite ilgai.

Jeigu norite pirkti knygą ir žinote, kad autorius išsileido ją savo lėšomis, tai visada geriausia pirkti tiesiai iš jo internetu ar per pristatymus.

Mano knygas galima įsigyti čia:

• Moteris iš raudonos Audi
• Mano karūna nematoma

Aš per pirmus pusę metų pardavus du tūkstančius uždirbau daugiau, nei tuo metu nežinomam autoriui už pirmą knygą siūlė leidyklos. Uždirbtus pinigus išleidome antro tiražo spausdinimui, o pusę jo pardavę už gautus pinigus leidom antrą knygą. Šiandien nežinau ar jau susigrąžinom įdėtus pinigus – reiktų paskaičiuoti.

Kad parduočiau keturis tūkstančius knygų, na, gal jau ir visus penkis, dirbau tikrai daug ir sukausi kaip voverė. Ir dabar sukuosi, nes dar turiu apie tūkstantį neparduotų.

 

Principingai neatidavinėju savo knygų akcijiniams pardavimams.

Jos manęs neprašo valgyti ir joms nieko neatsitinka, nesensta, nepelyja – kada nors vistiek parduosiu, nes veltui atiduoti tikrai nesinori. Kalbu apie tai, kad kai knygynuose ar prekybos centruose būna įvairios akcijos, tai ta pasiūlyta pirkėjams nuolaida yra padengiama iš mūsų kišenės, reiškia, iš tų trijų eurų, kurie mums lieka.

Išleisti antrąją, „Mano karūna nematoma“, buvo daug papraščiau, nes jau viską žinau, daug sprendimų esu priėmus, turiu pažinčių, turiu su kuo pasitarti ir žinau, kaip viskas veikia.

Tačiau knygų leidimas, kai darai viską pats yra labai sunkus ir atsakingas, daug energijos ir laiko reikalaujantis darbas. Mane tikrai gelbsti išlavinti organizaciniai gebėjimai ir renginių vedimo patirtis, gebėjimas administruoti kelias FB paskyras ir savo internetinę svetainę, mokėjimas rašyti pranešimus spaudai ir straipsnius, nes kartais tenka pačiai rašyti apie save. Juk neturiu leidėjo, neturiu užnugario. Kartais labai pavargstu nuo viso šito ir daugiau nebenoriu to daryti. Kartais noriu parašyti trečią, ketvirtą knygą ir už minimalų honorarą atiduoti jas leidėjui – tegul pardavinėja, stumia, reklamuoja. Vis tiek esu įsitikinus, kad knygų rašymas Lietuvoje yra daugiau hobis, nei pragyvenimo šaltinis.

Kai knygą leidi pats ir neturi leidėjo yra ir daugiau trūkumų – esu nepriklausoma jokiai leidyklai, todėl apie mano knygas niekas nerašys recenzijų, nesiūlys jų vertinti rašytojų sąjungai, neįtrauks mano knygų į jokius naujienų katalogus, niekas „neprastūminės“ mano knygų per „Knygų mugę“ ir nepakvies į susitikimą. Daugelis šių dalykų daroma už pinigus, per ryšius, o aš neturiu tam pinigų ir reikiamų ryšių, esu tikra diletantė – rašau, leidžiu, parduodu, viena tokia pati sau Jakučionytė tyruose ir manęs nėra jokiuose naujųjų ar jaunųjų rašytojų sąrašuose ir niekada nebus.

 

Taigi, toks tas knygos, kai leidi pats, leidimo kelias.

Sutrumpintai, punktais būtų taip:

1. Parašyti knygą.
2. Susirasti redaktorių.
3. Suredaguotą knygą atiduoti korektoriui.
4. Sugalvoti pavadinimą.
5. Susirasti knygos maketuotoją – dizainerį.
6. Nuspręsti koks bus viršelis, kas jį maketuos, pasirūpinti tekstais ant viršelio, autoriaus nuotrauka ir jo trumpa biografija (juos reikės irgi redaguoti ir koreguoti).
7. Susirasti spaustuvę.
8. Gauti iš kažkur pinigų arba leisti už savus.
9. Organizuoti knygos pristatymus ir platinimą.

Kai visą šitą padariau pirmą kartą ir pardaviau savo pirmą tiražą, supratau, kad parašyti knygą yra pats paprasčiausias ir lengviausias darbas visoje knygos atsiradimo ir pardavimo istorijoje.

O štai ir žadėti Vaivos Rykštaitės patarimai, kaip eiti kitu, keliu, nei ėjau aš, t.y. – ieškoti leidėjo. Įdėjau tik dalį jos teksto, visą galite perskaityti čia.

✍️ Kaip rasti leidėjus?

Žinau, kad daugumą pirmą kartą bandančių išleisti knygą mano, kad reikia atspausdinti knygą ir tą rankraštį nunešti į leidyklą. Man kažkodėl visa tai rodosi kažkaip dramatiškai. Galima viską daryti paprasčiau:

1. Rasti pagrindinių Lietuvos leidyklų elektroninio pašto, kontaktinius, adresus.
2. Parašyti jiems trumpą laišką apie save. Kas esate, ką veikiate, kuo esate įdomus, kokie jūsų gyvenimo pasiekimai ar patirtys gali sustiprinti jūsų, kaip rašytojo autoritetą. Paklausti, ar leidėjus domintų paskaityti knygos rankraštį.
3. Laukti atsakymo, ir rankraštį siųsti el. paštu, tik leidyklai sutikus jį skaityti.
4. Laukti.
5. Laukti.
6. Ilgai (kokį mėnesį) laukus galima parašyti mandagų elektroninį laišką, ir pasiteirauti, kaip sekasi vertinti rankraštį.
7. Laukti.

Paprastai leidyklos užtrunka apie 3-7 savaites, kol perskaito ir įvertina rankraštį. Jeigu viskas gerai, tuomet pasiūlo autorinę sutartį.

Jeigu nei viena iš didžiųjų leidyklų nesusidomi rankraščiu, viską pradėti nuo pirmo punkto ir siųsti laiškus į mažesnes, mažiau žinomas leidyklas.

✍️ Milijonai.

Jų nebus.

✍️ Ką daryti jei leidykla atsisako spausdinti mano knygą?

1. Verkti ir nieko nedaryti;
2. Rašyti toliau;
3. Visiems pasakoti, kad knyga pralenkė savo laiką, yra neformatas ir leidėjai nieko nesupranta;
4. Patalpinti knygą online nemokamai ir laukti skaitytojų reakcijų.

Linkiu gaivališko įkvėpimo, gero redaktoriaus ir didelės SĖKMĖS!