Sabina Daukantaitė: „Būtina turėti kalbos jausmą“

S

Užtvankos kelyje yra tam, kad patirtume gyvenimo proveržį. Taip į skaitytojus prabyla pirmosios Sabinos Daukantaitės knygos „Vandeninės moterys“ viršelis.

Šios moters gyvenime užtvankų netrūksta.

Sabina Daukantaitė: septynių vaikų mama, kūrybinės agentūros vadovė, tinklaraščio „7taškai“ autorė, sutiko pasidalinti savo patirtimi ir rašymo rutina, padėjusią parašyti dėmesio sulaukusį terapinį romaną.

Sabina Daukantaitė
Foto autr.: Adomas Brazdilis, redaguota

✍️ Papasakokite apie kūrybinio rašymo pradžia. Kada pradėjote? Ar mokykloje jau girdėjote, kad galėtumėte tapti rašytoja?

Nuo septynerių rimavau eilėraščius, jų buvau prirašiusi pilnus sąsiuvinius. Patiko rašyti rašinius, ypatingai patikdavo improvizuoti laisva tema. Kai buvau trylikos metų, prosenelis išpildė mano svajonę ir nupirko man čekišką spausdinimo mašinėlę.

Tuomet buvau pradėjusi rašyti savo pirmąjį romaną. Nustojau rašyti, nes norėjau rašyti ne paaugliams, o suaugusiems! O šiaip labai daug rašiau, man tai būdavo geriausias būdas apmąstyti, išsilieti ar kažką nuspręsti.

 

✍️ Vis dėlto baigėte su rašymu nesusijusias studijas. Taigi norint tapti rašytoju nebūtinas filologijos, žurnalistikos ar kitos artimos specialybės diplomas? Mokėti rašyti taisyklingai?

Būtina turėti kalbos jausmą. Nežinau kokiu būdu jį patikrinti, nes tai nėra susiję vien su gramatikos žinojimu. Žinoma, kad filologijos žinios praplečia tavo kalbos ribas ir leidžia laisviau improvizuoti žodžiu. Tačiau nemanau, kad rašytoju gali būti tik šias specialybes baigę profesionalai.

Juk rašytojų aukštoji mokykla neruošia.

Netikėta dovana! :)

AR JAU ŽINAI, KAS IŠLEIS TAVO KNYGĄ?

Tik nuo tavęs priklauso, kiek uždirbsi iš knygos ir kiek ji bus populiari... Išsireikalauk geriausias sąlygas!

Man rašymas labiau susijęs su autentišku mąstymo būdu, nei su kalbos gramatika. Tiesa, rašydama savo knygą, pati sau atradau, kad grafinio ir industrinio dizaino specialybė, kurią esu baigusi, man labai padeda rašyti! Vien jau tuo, kad aš išmanau konstravimą.

Žodžiai tampa įtraukiančia istorija tik tuomet, kai jie yra surašyti į tvirtą tikslo, veiksmo, jausmo, laiko ir motyvų konstrukciją.

Be to, aš pati sau jau atsakiau į klausimą, kodėl man patinka rašyti. Todėl, kad man patinka suprasti ir pasidalinti savo suprastu dalyku. Net, jei ryt suprasiu kitaip. Manau, vien jau ši priežastis rašyti yra stipriai tarpdisciplininė.

 

✍️ „7taškai“ įraše „Atiduodu“ teigiate, kad „Disciplinuoja būtent tai, kas ir labiausiai trukdo veikti“. Kokiu paros metu rašote? Ar turite nustačiusi žodžių skaičių, kurį turite per dieną parašyti?

Rašau tik „švaria“ galva, o tokią dažniausiai turiu rytais. Niekada nesuveikdavo mano „burtai“ dėl puslapių ar ženklų skaičiaus, kuriuos neva privalau parašyti per dieną.

Kol pati atradau ir įsisąmoninau vieną formulę: 1+1+1…

Tuomet dingo nerimas, kai supratau, kad net vienas parašytas sakinys, pastraipa, lapas yra ėjimas į priekį, o ne atgal. Juk prie vieno pridėjus vieną jau yra daugiau nei vienas, o jei dar vieną ir dar – taip ir gimsta knygos.

Trumpam galiu susikaupti net triukšme – tą sugebėjimą „išsijungti“ išsiugdžiau gyvendama nuolatiniame šeimos šurmulyje. Tačiau knygos rašymui, priešingai nei tinklaraščio, tokių trumpų išsijungimų neužtenka. Tad net nepradėdavau rašyti knygos, jei neturėdavau laisvų bent keturių rytinių valandų.

✍️ O kaip randate energijos, laiko ir temų tinklaraščio įrašams?

Kaip randu vakare jiems energijos? Rašydama pasisemiu. Įsigilinu į save, savo dienos ar savaitės patirtį. Atvirlaiškiai man yra tarsi piliulė prieš miegą.

Savo minčių srautą išlieju ne kasdien. Kartais savaitę nieko neparašau. Neretai pavargstu nuo savo minčių, esu dirbanti, turiu daug veiklos, užsiėmimų, ne visada yra laiko fiziškai prisėsti ir išlieti susikaupusias mintis, o kai vakare mano minčių kaleidoskope būna trys temos, griebiu už uodegos paskutinę ir rašau.

 

✍️ Ar jums svarbi erdvė, kurioje rašote? Galbūt rašote kavinėse, bibliotekose?

Aš nereikli erdvei. Svarbu vidinis susikaupimas ir žinojimas ką noriu pasakyti savo rašymu.

 

✍️ Kada jaučiatės labiausiai įkvėpta? Kokie jūsų kūrybos šaltiniai?

Mane įkvepia kasdienybė ir chaosas. Kūrybos šaltinis man yra pati kūryba. Kuo daugiau kuriu, tuo daugiau norisi, tuo daugiau naujų minčių kyla, tuo labiau auga ambicija.

Kitaip net neįsivaizduoju, kad galėtų būti.

 

✍️ Galbūt turite ritualų, pratimų, nuteikiančiu rašymui? Ar rašydama klausotės muzikos?

Kai rašiau knygą, stengiausi tą daryti visiškoje tyloje. Muzikos neklausiau. Muzika išblaškydavo teksto ritmą. Tai tas pats, kas klausytis dviejų melodijų vienu metu. Teksto muzikalumas, ritmika man yra labai svarbu. Prieš rašymą išgerdavau bent kelias stiklines gryno šalto vandens. Tai ir buvo mano ritualas.

Dar turėjau vieną keistą įprotį: prieš rašymą priglusdavau prie grindų.

Nežinau kodėl, gal tokiu paprastu būdu „pakeičiu aplinką“, nusiraminu ir suklūstu. Juk rašytojas ne tas, kuris rašo, o tas, kuris visų pirma jaučia, mato ir girdi.

✍️ Koks jūsų rašymo procesas? Kaip atsirado „Vandeninės moterys“?

Pats knygos rašymas prasideda ne nuo žodžių. Visų pirma reikalinga žinia, ką noriu pasakyti skaitytojui. Ta žinia turėtų tilpti į vieną sakinį.

Tik tuomet pradėjau knygą planuoti – ieškoti aplinkoje motyvų, asociacijų, kūrybinių išraiškų, kas tiktų įtikinamai išsakyti žinią. Tuomet piešiau knygą dideliame popieriaus lape. Tai buvo grubi knygos schema su keliomis detalėmis, veikėjų portretų štrichais.

…Ir tuomet jau atėjo eilė žodžiams. Jie dažniausiai susidėlioja galvoje, lyg veiksme “už kadro”, sinchroniškai rašymo metu. Lape sugula jau tam tikra civilizuota tvarka.

Žinoma, būna, kad netenkina ta tvarka ir tuomet perdėlioju vėl ir vėl.

 

✍️ Rašote greitai? Ar kaip tik ilgiau pasėdite prie kūrinio?

Banguoju. Dialogus rašau greitai, kaip ir vietos, įvykių aprašymus. O štai tose vietose, kur reikia įžvalgos, jausmo, gylio – nesigautų rašyti greitai.

 

✍️ Kaip suprantate, pajaučiate, jog „viskas“ – kūrinys baigtas?

Prieš pradėdama žinojau kuo „Vandeninės moterys“ turi baigtis. Tad sunkumo pajusti pabaigą nebuvo. Tiesa, pabaigą perrašinėjau bent penkis kartus. Tačiau tai buvo tik detalių klausimas – truputį vienaip, ar truputį kitaip? Man tai atrodė labai reikšminga, lyg pabaigos akordai.

Pabaiga visuomet suskamba kitaip nei visa kita – vien jau todėl, kad tai pabaiga ir tolimesnio konteksto ji nebeturi.

 

✍️ Prieš skelbdami savo kūrinius neretai ieškome kritikos, būdų juos pakoreguoti. Ar kam nors rodote juodraščius?

Knygos juodraščius keliais gabalais siunčiau leidyklos projektų vadovei, bet tai buvo jau ne visai „juodi“ juodraščiai. Apskritai nepatinka man rodyti teksto niekam, kol jis manęs pačios netenkina. Būna išimčių, kai privalau pasitarti, bet taip atsitinka retai.

Rašydama tinklaraštį, tyčia išmokau nebijoti klaidų.

Jos ne tik leidžia sugrįžti bent minutėlei, bet ir provokuoja bendravimą. Pavyzdžiui, kelis kartus esu gavusi laiškų iš sekėjų – redaktorių, filologų, kurie siūlo pataisyti klaidą tekste. Taip užsimezga geranoriškas ir nuoširdus bendradarbiavimas tarp blogerio ir jo skaitytojų. Smagu.

Aš, knyga ir angelai #vandeninesmoterys

A post shared by Sabina Daukantaite (@sabinadaukantaite) on

✍️ Pasitaikė užstrigti rašant? Kas jums padeda, kai taip nutinka?

Taip, žinoma, ypatingai knygos rašymo pradžioje. Esi labai pažeidžiamas, lengvai išmušamas iš vėžių, viskuo abejojantis. Tad tie sąstingio momentai man puikiai žinomi.

Ką darydavau? Vis tiek rašydavau, net ir nesąmones, kurias neabejojau, kad ištrinsiu. Taip, matyt, pavyksta „išrašyti“ savo nerimą, susikaupusias sąmonės šiukšles. Palengvėja.

Į knygos rašymo pabaigą tokių užtvankų patyriau mažiau, nes nešė siužeto srovė ir abejonių buvo gerokai mažiau.

 

✍️ Ar bijojote, kad jūsų kūrinys liks nesuprastas?

Išgyvenau panišką baimę kai parašiau romaną ir atidaviau redaguoti. Tuomet buvo aplankęs ir beprasmybės jausmas, ir didelės abejonės.

Pirmą kartą teko suprasti, kad knyga yra ne tai ką aš parašiau, o tai, kas atsitinka, kai ji papuola skaitytojui į rankas.

Kai gavau pirmąjį teigiamą atsiliepimą iš nepažįstamos moters, praėjus vos kelioms dienoms po knygos pasirodymo knygynuose, baimė pradėjo slūgti. Dabar jos nebeturiu, nes gaunu labai nemažai atsiliepimų. Tarp jų yra tokių, jog perskaičiusi mintyse pagalvoju, – “vien dėl šio vienintelio žmogaus pasaulyje tikrai vertėjo rašyti.”

 

✍️ Ar domitės kūrybiniu rašymu? Ar skaitote knygas apie rašymą?

Neskaitau. Kūrybos industrijose dirbu jau daugiau nei penkiolika metų, tad esu praktikoje išbandžiusi daugybę aprašytų metodų, sukūrusi savuosius.

 

✍️ Ką patartumėte, norinčiam tapti rašytoju/rašytoja?

Pabandyti juo tapti.

#melynaknyga #vandeninesmoterys #jura

A post shared by Sabina Daukantaite (@sabinadaukantaite) on

Rimantė Paulauskaitė

Pažengusi rašeiva, apžvalgininkė, kritikė, žinomo knygų Instagramo - @LithuanianPoetryLover - įkūrėja.

  • Aihara parašė:

    7taškai yra nuostabūs.

  • >

    Išspausk leidyklų viską