Rūta Mataitytė: „Rašytojo darbas tikrai nėra toks jau saldus, kaip kai kuriems atrodo“

R

Rūtos Mataitytės kūrinius pirmą kartą atradau dar rašyk.lt. Tuo metu apie ją žinojau labai nedaug: tik slapyvardį ir tai, kad mane žavi jos kalbos grožis.

Nuo to laiko praėjo dešimt metų. Dabar Rūta jau nebepublikuoja savo tekstų šioje svetainėje, bet yra išleidusi keturis romanus, kuriuos jos pačios žodžiais, dažnai pamilsta lietuvių emigrantai. Gal dėl to, kad ir pati autorė jau daugiau kaip 20 metų gyvena Norvegijoje, ir daug rašo apie emigrantų gyvenimą.

Apie tai kaip gimsta jos romanai ir jų leidybos procesą ji mielai sutiko papasakoti mūsų puslapio skaitytojams.

Šiandienos pašnekovė: Rūta Mataitytė

✍️ Ar seniai rašai? Kaip ir kada kilo mintis parašyti pirmąjį romaną? Kiek laiko užtruko jį parašyti?

Savo pirmąjį romaną pradėjau rašyti 2009 metais. Tuo metu neturėjau visiškai jokių konkrečių planų, tiesiog galvoje sukosi istorija, kurią norėjau sudėti ant popieriaus. Tik palaipsniui supratau, kad sukūriau romaną, ir ėmiau regzti mintis apie knygos išleidimą.

Kiek pamenu, surašiau viską per 2-3 mėnesius, bet paskui dar labai ilgai dirbau su tuo rankraščiu. Paprastai sakau, kad kūriau pirmąjį savo romaną vienerius metus.

 

✍️ Kaip sekėsi jį išleisti? Ar susidūrei su kokiais nors sunkumais?

Taip, leidimo procesas truko ilgai. Galiu pasidžiaugti, kad man labai pasisekė – pati pirmoji leidykla, į kurią kreipiausi, rankraštį rimtai įvertino ir pateikė man patarimų. Nors jie knygos išleisti neapsiėmė, bet tai labai sustiprino mano pasitikėjimą. Todėl dirbau toliau, buvau susisiekusi su dauguma didžiausių Lietuvos leidyklų.

Procesas užtruko labai ilgai. Savaime suprantama, kad sunku prasimušti, kai esi nežinomas ir nepatyręs, bet tikrai įmanoma.

 

✍️ Teko girdėti, kad bandantys siųsti savo kūrinius leidykloms dažnai nesulaukia apskritai jokio atsakymo. O kaip buvo tavo atveju? Ar visos kažką atsakė?

Ne, ne visos. Tikrai tai tiesa – dažnai leidyklos nieko neatsako, man, pratusiai prie kitokios kultūros užsienyje, tai labai keista, nesuprantama, manau, taip tikrai neturėtų būti. Visa laimė, kaip sakiau, pirmoji leidykla man atsakė ir net pasikvietė į pokalbį. Tai buvo tikras stebuklas! Ir dabar pasitaiko, kad leidyklos nieko neatsako.

 

✍️ Gal išduotum kuri buvo ta leidykla, kuri pasikvietė į pokalbį?

Baltos lankos. Tuometinis jų vyr. redaktorius Saulius Repečka pasikvietė į malonų pokalbį. Turbūt reikėtų už tai jam nuoširdžiai padėkoti, nes iki šiol to nepadariau.

Net truputį juokinga – dabar puikiai suprantu, kad ta leidykla pagal profilį man visai netinka, bet būtent jie mane rimtai įvertino. Aš tuo metu nelabai gaudžiausi leidybos reikaluose, bet pagalvojau, kad tos leidyklos leidžiamos knygos man patinka, ir aš visai norėčiau, kad būtent jie mane išleistų, todėl jiems pirmiausia ir išsiunčiau savo šviežų rankraštį.

 

✍️ Šiuo metu esi išleidusi jau keturis romanus su trimis leidyklomis. Kodėl teko jas keisti?

Kaip supratau, tai Lietuvoje įprasta praktika, esu mačiusi, kad jau patyrę autoriai per metus išleidžia dvi knygas skirtingose leidyklose. Tiesiog eini ten, kur tavęs nori, kur tavimi susidomi. Žinoma, maloniausia ir patogiausia būtų turėti vieną leidėją, nes artimiau susipažinus lengviau bendrauti ir suprasti vieniems kitus, bet ne visada tai pavyksta.

Rūta Mataitytė ir jos knygos

✍️ Skaičiau, kad pirmą savo romaną rašei norvegiškai, nors vėliau perrašei lietuviškai. Manei, kad lietuviška patirtis nebūtų įdomi norvegams? Ar dar nekilo mintys išversti į norvegų kalbą kurią nors savo knygą?

Tokių minčių yra, apie tai kalba ir mano knygas išleidusi leidykla, ir vertėjas, ir dar keli entuziastai. Gal kada nors tai įvyks. Man būtų smagu, bet kaip autorė aš vertimo darbo negaliu imtis arba inicijuoti, tos iniciatyvos turi imtis kiti.

 

✍️ Esi sakiusi, kad pradėdama knygą visada žinai tris dalykus: kaip ji prasidės, kuo pasibaigs ir kokia pagrindinė idėja. Ar visada taip rašai, ar kada teko suplanuoti detaliau?

Atrodo, kad ne. Yra buvę, kad pradėjau netgi nuo dar mažiau – galvoje kyla kažkokios mintys, jausmai, veiksmo fragmentai, charakterių nuotrupos, pradedi užrašinėti, tekstas kaupiasi ir galiausiai iš to kažkas gimsta. Žinoma, kažkuriuo metu vis tiek reikia sustoti ir savęs paklausti, kur aš einu ir koks to tikslas, nes antraip tekstas taps tik chaotišku kratiniu.

Yra buvę, kad galvoje turėjau smulkiau sudėliotas siužetus, bet iš to niekas taip ir negimė, nes neįsiplieskė jausmas, kurio man reikia kūryboje. Matyt, man per daug iš anksto planuoti nedera.

 

✍️ Ar parašiusi daug redaguoji ir perrašinėji?

Oi, redaguoju be proto daug! Dirbu su tekstu iki blizgėjimo, tai man yra labai svarbu.

 

✍️ Tai kuri rašymo dalis labiau patinka: pirminio „juodraščio“ rašymas ar redagavimas?

Sunku į šį klausimą atsakyti. Smagu, kai mintyse įsiplieskia idėja, gimsta scenos, charakteriai, ir tu juos tiesiog savo oda jauti – tarytum dalyvautum naujo pasaulio atsiradime. Bet taip pat smagu ir tada, kai jau ima ryškėti kūrinio rėmai, telieka jį tobulinti, gludinti. Redagavimas man anaiptol nėra nuobodus darbas, tai irgi kūryba.

Galbūt galėčiau išskirti tik tą tarpinę stadiją, kai jau lyg ir artėji prie pabaigos, kūrybinė ugnis ima gesti, norisi pradėti džiaugtis visuma, bet žinai, kad iki finalo trūksta dar kelių scenų ar poros skyrių, ir būtent juos parašyti sunkiai sekasi – tai man ir yra pati sudėtingiausia stadija.

 

✍️ Ar turi kokią nors rašymo rutiną (rašyti tam tikru dienos metu, parašyti tam tikrą žodžių skaičių ir panašiai)?

Ačiūdie, turiu pastovų darbą ir daug kitų pareigų, kurios reguliuoja mano kasdienybę, tad rašymui atitenka tas likęs laikas, kurio tikrai nedaug. Nes nemanau, kad man gerai sektųsi, jei nuo pat ryto iki vakaro galėčiau pati susidėlioti sau dienotvarkę, įtariu, kad aš to nemokėčiau ir veltui iššvaistyčiau laiką. Nemanau, kad tada daugiau parašyčiau, veikiau priešingai. Man reikalingas rėmas, kurio viduje aš privalau tilpti ir būti kūrybinga. O tada lieka mažai erdvės nusistatinėti kažkokias rutinas, tiesiog bandai maksimaliai išnaudoti turimą laiką ir energiją. Jei užeina kūrybinė banga arba labai skubiai reikia sutvarkyti tekstą, galiu dirbti kaip jautis, be pertraukų. Man reikia spaudimo, tada aš išspaudžiu iš savęs maksimaliai.

 

✍️ Ar rašydama įsivaizduoji kas bus knygos skaitytojai, ar bandai prie jų taikyti savo kūrinius?

Žinau, kad rašau suaugusiems. Tik tiek. Suprantu, kad dėl komercinių sumetimų būtų labai protinga daugiau pagalvoti apie tai, kas mano skaitytojas. Bet tai man jau būtų verslininko veikla, o ne kūryba.

Tikrai negaliu savo rašymo proceso valdyti pagal tai, kas knygą skaitys. Man tai būtų absurdiška, tikrai neketinu to daryti, net nepajėgčiau. Leidėjai man yra uždavę klausimų, kokiai skaitytojų kategorijai skirtas mano kūrinys, pasijaučiau truputį kvailai, nes nesugebėjau į tą klausimą atsakyti, bet nemanau, kad turėčiau apie tai galvoti ir pati ieškoti savo skaitytojų.

 

✍️ Ar tau svarbus atgalinis ryšys su skaitytoju? Ar mėgsti susilaukti jų įspūdžių, pagyrimų ar pastabų?

O taip, žinoma! Kadangi, kaip sakiau, pati skaitytojo aktyviai neieškau, visada labai džiugu išgirsti, kad man visai nepažįstamas skaitytojas surado mano knygas ir kad jos paliko įspūdį. Neįsivaizduoju, kaip galima būtų kurti negaunant jokio atsako.

Esu girdėjusi įvairių atsiliepimų – kad skaitytojai mano knygose atranda sau gyvenimo atsakymus ir prasmę, patiria didelį skaitymo malonumą, verkia, juokiasi, nori skaityti iš naujo. Būna, kad susilaukiu ir kritikos, kartais labai rimtos, bet nebandau jos išvengti, visų baisiausia, jei negaunu jokio atsako.

 

✍️ Esi baigusi filologijos studijas. Ar tai labai įtakojo tavo rašymą? Ar manai, kad šios studijos būtų reikalingos norintiems rašyti knygas?

Tikrai negaliu sakyti, kad būsimam rašytojui reikia studijuoti filologiją, bet esu įsitikinusi, kad tai yra privalumas. Gal filologu būti ir nebūtina, bet raštingumas ir nusimanymas apie literatūrą rašytojui tikrai svarbu.

Yra tokių, kurie teigia, kad svarbiausia turėti idėjų, kūrybiškumo ir sukurti geras istorijas, o kalba ir gramatika – tai jau redaktorių darbas. Aš su tuo nesutinku. Kad ir kokia gera istorija, jei rankraštis parašytas baisia kalba, sunku tikėtis, kad vertintojas sugebės jį visą įveikti.

 

✍️ Ar manai, kad rašymas tėra talentas ar jo galima išmokti? Jei taip, tai kokiu būdu?

Daug ko galima pasiekti dirbant, stengiantis ir mokantis, bet tikrai ne bet kas gali parašyti literatūros kūrinį, kaip dabar vis dažniau įrodinėjama.

 

✍️ Ar esi skaičiusi knygų apie kūrybinį rašymą?

Esu. Kai rašiau pirmąjį romaną, susiradau knygą apie grožinės literatūros rašymą. Tai tikrai padėjo, ir džiaugiuosi, kad ta knyga man pateko į rankas, bet nemanau, kad žmogus, kuris nesugeba nieko parašyti, galėtų tokių knygų pagalba pradėti kurti. Tai padeda patobulinti techniką, bet kūrybiškumo nepriduoda.

 

✍️ O kokias knygas pati mėgsti skaityti?

Iš principo mėgstu viską, tik detektyvų ir fantastikos neskaitau.

 

✍️ Kuris tavo romanas tau pačiai brangiausias? Kurį pasiūlytum pirmiausiai perskaityti žmogui dar nesusipažinusiam su tavo kūryba?

Oi, tikrai nežinau… Širdies gilumoje man pirmasis turbūt visiems laikams liks mieliausias, nes ten sudėjau visą savo širdį. O geriausias, manau, tas, kurio dar neparašiau.

 

✍️ Na, ir paskutinis klausimas: ką galėtum patarti mūsų skaitytojams norintiems išleisti savo knygą?

Užduodami tokį klausimą žmonės dažniausiai tikisi, kad patarsiu kažką labai konkretaus: rašyk taip ir taip, nueik ten ir ten, sakyk tą ir tą. Tokių patarimų duoti tikrai negaliu, nes kiekvienas kartas yra skirtingas, net išleidusi keturias knygas aš vis dar nežinau, kas yra teisingiausia, tiesiog bandai, klausai savo nuojautos ir eini, kol pasieki tikslą. Todėl ir patariu dirbti, tikėti savimi, neleisti kitiems savo nuomonėmis jūsų tikėjimo sužlugdyti, bet kartu ir neprarasti realybės jausmo, kad netektų nusivilti.

Rašytojo darbas tikrai nėra toks jau saldus, kaip kai kuriems atrodo, kol to rimtai nepabando. Taip, pirmajai knygai žmogus dažnai turi visą krūvą minčių, ir tos eilutės, puslapiai, skyriai pilasi kaip iš gausybės rago, bet ateina laikas, kai tikrai esi priverstas pradėti rimtai dirbti, ne tik mėgautis. Jei kurdamas nori turėti tvirtą pagrindą ir būti įdomus, tenka skirti daug laiko medžiagos rinkimui, analizės, skaitymui, rimtam darbui su savo tekstu. Greitkelių čia tikrai nėra, arba bent jau aš jų neradau.

Bestselerius parašo tik vienas iš tūkstančių autorių, tad didžiausia tikimybė, deja, kad ir jums tai nepavyks.

Nueikite į knygyną ir susiraskite knygą, kuri guli apatinėje lentynoje, kur nors užkišta už kitų, kurios niekas nemato, nėra girdėjęs ir bus tikras stebuklas, jei ją kas nors nupirks ar išvis pastebės, ir jei tikrai sutinkate, kad jūsų knyga ten atsidurtų, ir esate nusiteikę prakaituoti net žinodami, kad pasieksite tiek ir ne daugiau, jei manote, kad verta ir dėl tiek, tuomet – pirmyn!

O jei pavyks pasiekti daugiau, tai jau būsite laimėję loteriją.

Niekada nekaltinkite kitų, kad jus neigiamai įvertino, nepaėmė rankraščio leidimui arba neperka, supraskite, niekas nelinki jums bloga, gerus tekstus leidyklos ir skaitytojai vertina, jei jūsiškis buvo atmestas, ieškokite trūkumų savo kūrinyje, ne kitur.

Ir, susimildami, neneškite pirmųjų rankraščių giminaičiams ar artimiems draugams. Jei norite bent kiek verto atsiliepimo, nepabijokite duoti tekstą neutraliems kritikams, kurie gali įvertinti blaiviai, be sentimentų. Taip, drąsi kritika labai skaudina, bet ateis laikas, kai ją įvertinsite.

 

Ačiū už pokalbį.

Pašnekovę Rūtą Mataitytę galite sekti Facebook.

Jos knygų sąrašas:

Greta Musteikienė

Rašymo mėgėja, norinti tai daryti vis geriau ir geriau, elektroninės knygos „Alsuojanti tamsa“ autorė.

  • Danielius Goriunovas parašė:

    Fainas pokalbis, ačiū 🙂

  • Alvyda parašė:

    Man jau nuo tada kai perskaičiau autorės knygą “Gunda“ ji patinka (: tikiuosi autorė išleis ir daugiau knygų, nes buvo malonu skaityti

  • Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
    >