Oleg Surajev atsako: Ar knygą gali parašyti bet kas?

Labai norėjau šiam puslapiui papasakoti apie kiek rečiau pastebimą, Lietuvos humoro literatūrą, todėl kalbinu Olegą Surajevą – aktualią ir mėgstamą, bei ką tik knygą išleidusią asmenybę. Taigi, apie humorą ir pirmą komiko knygą „Knygą gali išleisti bet kas“.

✍️ Viename interviu pritarėte, kad humoras neturi šalies, tačiau  kiekvienoje šalyje vyrauja polinkis į vieną ar kitą humoro tipą. Humoras Lietuvoje. Koks jis?

Šiuo atveju generalizuoti nenorėčiau. Aišku, humoras turi, kaip ir bet koks intelektualus produktas, kultūrinį kodą, bet čia gal kai mes kalbame apie masinę produkciją. Kultūrinis kodas gali priklausyti nuo šalies, o gali priklausyti nuo tavo humoro suvokimo. Pavyzdžiui, Nathan for you daug kam JAV nėra suprantamas, taip pat daug kas nesupranta šio šou ir Rusijoj, nes šis produktas nišinis. Dabar jau auditorija formuojasi ne pagal tautų principą, o pagal interesus, pasaulėžiūras ir poreikius. To priežastys – greitas internetas, informacija prieinama laisviau.

 

✍️ Savo kūryboje neretai atkreipiate dėmesį į socialines, politines problemas naudodamas humorą. Ar jaučiatės netiesiogiai užsiimąs savo auditorijos švietimu?

Aš nenoriu nieko šviesti, man biški gėda tai daryti, nes pats nesijaučiu pakankamai išsilavinęs, kad ką nors mokyčiau. Iš esmės, humorą sukurti nesunku, visi moka juokauti, gali sėkmingai pajuokauti, bet sukurti kažkokią istoriją, naratyvą arba pateikti kažkokią mintį humoro pagalba gali ne visi, ir tai normalu. Kartais, kai kažką nori pasakyti per humorą žmonės labai tai sureikšmina ir kabina tą „šviesti“ etiketę. Gal yra atvejų, kai žmonės nori užsiimti auditorijos švietimu – aš tiesiog ieškau įdomių minčių ir humoro formų, man įdomus kūrybinis procesas ir humoro nervas. Kartais jis būna socialinis, kartais ne, įvairiai būna, bet kūryba pirmoje vietoje.

 

✍️ Kaip jaučiatės stebėdamas politinę situaciją Lietuvoje, ar jūsų kartais neapninka liūdesys? Ar sutiktumėte, kad vienas galingesnių ginklų įveikti sunkumus yra humoras?

Žiūrint koks. Yra nihilistinis, kvailas humoras, kurio pagrindas yra stereotipai neatitinkantys tikrovės. Kartais žmonės bando pyktį išlieti per humorą ir dažnai tai nėra labai geras kūrybinis produktas. Kaip dviejų dienų aktualijos eterio užpildymas – taip, bet perspektyvos čia nėra.

Kas yra politika? Tai skirtingų pasaulėžiūrų konfliktas ir bandymas tai išspręsti. Kur mes su tavimi nesutinkame – prasideda politika, todėl ši tema nėra maloni, o humoras kartais padeda tai pervesti į iracionalią plotmę. Problemos tai nesprendžia, bet galima pasijausti geriau. Bet pasikartosiu – svarbu koks humoras. Man, pavyzdžiui, tos aktualijų laidos atrodo tiesiog beprasmiškas eterio užpildymas. Nuobodus, beprasmiškas dalykas, kuris prisidengia „socialiai aktyviu“ naratyvu,  bet yra tik prisitaikymas prie stereotipų ir nieko naujo, įdomaus ar kūrybiško nepasako. Problema, kai žurnalistai ir aktualijų aukos pradeda galvoti, kad gali sukurti kažką ignoruodami kūrybą ir vidinį konfliktą bei bendrą humoro kontekstą – gaunasi tokie „anekdotai vienai dienai“. Ir žmonėms tai visai patinka: „Oj, geras, aktualiai čia, greitai sureagavo“. Bet rytoj tai nebejuokinga.

 

✍️ Ar pritartumėte, kad žmogus juokaudamas apie socialinę ar politinę problemą pastato save į aukštesnę moralinę poziciją už auditoriją?  

Ne, pirmiausiai, humoras yra kūrybiškumas – kaip greitai/gerai/įdomiai veikia tavo galva. Galima išmokti juokauti ir daryti tai profesionaliai, yra tam tikros technikos, taisyklės ir blablabla. Tiesiog, jei tu užsiimi humoru profesionaliai tu kaip ir sakai: „Chebra, aš tame kažką išmanau, paklausykite, vat, žiūrėkite, aš tai išgyvenau, noriu pasidalinti su jumis“. Tai tiek.

 

✍️ Johann Wolfgang von Goethe yra pasakęs: „Niekas taip neparodo žmogaus charakterio kaip, tai iš ko jis juokiasi.“ Pagal šį posakį, koks būtų jūsų charakteris? Kas kelia juoką jums?

Man kelia juoką gyvūnėliai ir absurdas. Aš labai norėčiau būti šunimi, aš dabar bandau su savo teisininku surinkti visus reikalingus dokumentus ir pagaliau užsiregistruoti ES kaip rezidentas-šuo.

 

✍️ Ar jūs ruošdamas programas labiau atsižvelgiate į savo humoro tipą ar labiau į auditorijos? Ar galėtumėte juokauti apie tai, kas yra juokinga jūsų sekėjams, bet ne jums? Kaip sprendžiate situacijas, kai jūsų ir auditorijos poreikiai nesutampa?  

Niekas neegzistuoja vakuume. Jei tau pačiam nejuokinga ir nelinksma – nebus linksma ir kitiems. Pavyzdžiui, stand up taisyklė – „pasakok tuos bajerius, kuriais tiki“.

Mano sekėjai nėra vien mano sekėjai, jie seka daug kitų žmonių, aktualijų, bajerių ir t.t. Aš kartais jiems pasiūlau savo požiūrį ir savo viziją. Ir, jei sueina – tai valio, ne – nu, deja. Neturiu „savo“ auditorijos, nes labai įvairius dalykus darau.

 

✍️ O kaip dėl jūsų knygos? Ar kūrėte atsižvelgdamas į būsimus skaitytojus ar labiau likote ištikimas savo humoro jausmo tipui?

Tas pats ir čia. Nėra kūrybos vakuume, nėra jokio prieštaravimo: AUDITORIJA VS TU. Netikiu tais dalykais: „arba išduodi save ir pataikauji“ arba „būni ištikimas sau“ – taip nėra.

 

✍️ Viešai minėjote, kad jūsų knygoje 80% paveiksliukų ir tik 7 tekstai. Kodėl toks pasirinkimas? Ar toks sprendimas turi potekstę?  

Tiesiog tie „paveiksliukai“ yra labai geri ir man labai patinka vizualus humoras. Kitais formatais toks humoras nelabai galimas. Per pasirodymus labai ilgai užtrunka viską rodyti, internete tai nusivažiuoja į „memų“ kategoriją ir žmonės to nebevertina. Nes žmonės internete nevertina kūrybos, nes nemokamai, ir labai didelis srautas, o knygoje – pats tas.

 

✍️ Knygą baigiate rimtais atviravimais, rizikuodamas skaitytoją sugluminti. O galbūt jūsų manymu humoras yra toks natūralus žmogui dalykas, kad nubrėžti ribą tarp žaidimo, kūrybos ir asmenybės yra sunku?   

Sunku, tikriausiai. Bandau būti organiškas, toks koks esu ir kaip jaučiuosi. Tuo metu, kai rašiau ir knygą „lipdžiau“ atrodė, kad noriu būtent taip padaryti. Dabar pradėjau abejoti ar verta kalbėti rimtai. Žmonės nevertina nuoširdumo – viena idiote internete parašė, kad „čia specialiai įtraukė tuos tekstus, kad išspaustų ašarą“. Na, toks tipinis goodreads.com snobės komentaras, kuri nei su kūryba neturi nieko bendro, nei pati kažką padarė, bet užtat „mato kitus kiaurai“. Nors žmonių komentarai apie knygą dažniausiai pasako ne apie knygą, o apie juos. Vienas, vat, ekspertas net neskaitė, bet jau įvertino neigiamai ir komentaruose išliejo pseudo filosofinę trydą apie knygą.

 

✍️ Kaip pats vertinate savo knygą? Ar esate patenkintas galutiniu produktu?

Niekada nesu patenkintas savo produktais, niekada. Turiu kelius produktus, kurie man labai patinka, bet čia gal labiau sentimentai.

 

✍️ Kodėl knygą pasirinkote leisti savarankiškai, o ne per leidyklą?

Nes mums kaip įmonei ir organizacijai svarbus kiekvienas euras, plius, nematau leidyklos pliusų mano atveju.

 

✍️ Kiek kainavo šios knygos maketavimas, dizainas, spausdinimas?

Viskas kainavo labai geromis rinkos kainomis, bet mes nevertiname knygos pagal „savikainą“, nes bet kokia fizinė savikaina nėra didžiausia dalis. Mes vertiname mūsų laiką, o laiko ir jėgų įdėjome daug.

 

✍️ Kodėl knygą įkainojote būtent tokia kaina, o ne pigiau arba brangiau?

Nes 12 eurų kainuoja bilietas į mano stand up, čia skaitytojas gauna beveik tiek pat emocijų ir džiaugsmo.

 

✍️ Ar planuojate išleisti knygą elektroniniu formatu?

Ne, šita knyga įmanoma tik fiziniame formate, elektroninis formatas – Facebook, YouTube, Web  – ten mano kūrybos pilna.

 

✍️ Ką darote, kai draugai ar šeima prašo knygos – duodate nemokamai ar kviečiate įsigyti ir taip palaikyti jūsų kūrybą?

Šiaip visiems knygą dovanuoju. Mano pozicija – jei žmogus manęs kažko paprašo visada padovanoju arba pakviečiu (pvz. į stand up).

 

✍️ Ar jau planuojate kitą savo knygą?

Dabar nežinau.

 

✍️ Kiek žinau, jūsų pavardė yra Šurajev, bet knygą pasirašėte kaip Surajev. Ar toks atskyrimas turi jums ypatingą reikšmę?

Nežinau.

 

✍️Dėkoju už pokalbį.  

Nusipirkti Olego Surajevo knygą „Knygą gali parašyti bet kas” galite čia.