Lina Ever: „Kai esi romano rašymo viduryje, tai tik spėk suktis ir užrašinėti“

L

Prieš metus, dar neišėjus knygai „Neišryškinta juostelė”, kalbinau Liną Ever – pripažinta 5 knygų autorę, tinklaraščio „Berlyno dienoraštis” kūrėją, žurnalistę ir gidę po Berlyną.

Kol rengiau šį interviu Lina spėjo išleisti dar vieną knygą: „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“. Vėl ją pakalbinau ir šiandien Jums pristatau išsamų interviu apie rašymą ir leidybą su patarimais jauniesiems rašytojams.

 

✍️ Kada pradėjote rašyti? Ar mokykloje mokytojai sakė, kad galėtumėte būti rašytoja?

Pirmąjį romaną su drauge parašėme devintoje klasėje – tai buvo keturi visiškai užpildyti žali mokykliniai sąsiuviniai. Dar ir dabar jį turiu. Paauglystėje rašiau pasakas, bet jų irgi niekam nerodžiau. Buvau pernelyg nedrąsi. Lietuvių mokytoja matė, kad daug skaitau ir gerai rašau, ji skatino mane stoti į filologiją. Man tai pasirodė nuobodoka, todėl pasirinkau žurnalistiką. Nors studijuojant visada pavydėjau filologams, atrodė, kad jų studijos gilesnės, o mes, žurnalistai, tik užgriebiam paviršių.

 

✍️ Kas jus įkvepia rašyti? Kokie jūsų kūrybos šaltiniai?

Mane įkvepia geri filmai, geros knygos, įdomūs žmonės, keistos situacijos. Keista, bet mane rašymui įkvepia ir bendravimo nuovargis.

Man rašymas – tai meditacija, kurios pasiilgstu. Kai tenka keliauti, dalyvauti renginiuose, pasisakyti viešai, daug bendrauti, visada po to jaučiuosi išsekusi ir nieko kito nenoriu, kaip tik atsijungti nuo pasaulio srauto, sėsti ir rašyti.

Kai pasaulis pradeda varginti, ramybę randu rašydama. Taip, atrodo, susirenki save iš naujo, sustiprėji. Net atostogaudama po kelių dienų jau pasiilgstu tos rašymo būsenos.

 

✍️ Mane visada domina rašymo rutina: kaip konkretus rašytojas kasdien dirba prie knygos. Įdomu, kaip atrodo įprasta Jūsų diena?

Kadangi turiu šeimą ir aštuonmetį vaiką, kurį laiku reikia parsivesti iš mokyklos ir nuvesti į būrelius, dar kelis kartus per savaitę vedu ekskursijas po Berlyną, rašymui galiu skirti tik konkretų laiką.

Negaliu sau leisti laukti įkvėpimo.

Dažniausiai ryte išleidus sūnų į mokyklą, peržvelgiu antraštes internete, atsakau į skubius laiškus ir tada sėdu rašyti. Rašau 3-4 valandas. Jei tiek neturiu, tada bandau bent dviem valandoms ramiai prisėsti. Būnu laiminga, jei pavyksta parašyti 1000 žodžių per dieną.

Tiesą sakant, labai retai peržvelgiu kiek parašius: man svarbiau ne žodžių skaičius, bet išbaigtas epizodas, pabaigtas ar įpusėtas skyrius, nauja idėja.

 

✍️ Kur rašote? Ar turite tam mėgstama vietą?

Jei rašau blogui ar šiaip kokį trumpą tekstuką, labai mėgstu rašyti kavinėse. Pasijuntu miesto dalimi ir manęs neblaško nei muzika, nei žmonės, priešingai – jie netgi suteikia minčių. Galiu kavinėse rašyti ir apsakymus. Bibliotekoje rinkti medžiagą, dirbti su ja, tačiau prie romano – tik susikaupusi namie, savo darbo vietoje. Straipsnį susikaupusi galiu parašyti bet kur, nors ir tramvajaus stotelėje – čia jau žurnalistiniai įgūdžiai.

 

✍️ Papasakokite plačiau, kuo blogo rašymas skiriasi nuo kitų tekstų rašymo?

Berlyno dienoraščio blogą pradėjau rašyti kaip eksperimentą – atsisėsdavau kavinėje ir rašydavau tai, kas tuo momentu užeidavo, kokios mintys tą dieną sukdavosi galvoje. Dabar bloge kiek mažiau spontaniškų rašinių ir daugiau teminių, dėlto man šiek tiek gaila.

O šiaip blogo ir apsakymų rašymą laikau treniruote, prie jo sugrįžtu, kai man liūdna, niežti pirštai, kai įstringu didesniuose rašymuose, kai baigiu romaną ir dar nepradedu kito.

 

✍️ Ar turite ritualą, padedanti pradėti rašyti? Ar klausotės muzikos, valgote ar geriate rašymo metu?

Ritualų neturiu išskyrus tai, kad sėsdama rašyti visuomet užsiplikau Earl Grey arbatos litrą. Dažniausiai rašau tyloje, nors yra buvę keli kartai, kai smagiai rašiau fone tyliai skambant meditacinei keltų muzikai ar paukščiukų garsams. Šiaip muzika mane blaško, nukreipia mintis nuo teksto. Išskyrus tuos atvejus, kai romane skamba viena ar kita daina – tuomet suku ją be perstojo, kol parašau visą sceną.

 

✍️ Esate iš tų, kurie kruopščiai renka žodžius, ar kaip tik leidžiate jiems laisvai dėliotis ir tik vėliau taisote, ką parašiusi? Ar pasitaiko įstrigti Writers Block?

Žodžius renku laisvai, leidžiu jiems tekėti iš mano galvos iki pirštų. Aišku, grįžtu, sakinį taisau, kol jis skamba ir einu tolyn, bandydama neprarasti ritmo. Rašydama žodžius taisau, bet minties ne. Šiaip visada prisėdus rašyti perskaitau viską, ką parašiusi ankstesnę dieną – taip pataisau sakinius, išgryninu mintis ir įsivažiuoju į tekstą.

Todėl nėra jokio writers block, nes aš vėl tekste, aš vėl su savo herojais ir vėl pradedu matyti, kaip jie elgiasi, ką jie kalba, kur eina.

Manau, kad writers block būna tada, kai nežinai nuo ko pradėti, kai neįsivaizduoji apie ką norėtum kalbėti, kai dar nematai savo herojų. Bet kai esi romano rašymo viduryje, tai tik spėk suktis ir užrašinėti. Jeigu kartais ir nesi tikras dėl vienos ar kitos scenos, padedi daugtaškį ir eini tolyn, žinodama, kad kažkada sugrįši ir patikslinsi. Tačiau tai galioja tik kalbant apie detales, apie atskiras scenas, o ne apie siužetą varančias vietas – jos turi būti rašomas nuosekliai.

 

✍️ Rašote greitai ar kaip tik ilgiau pasėdėti prie kūrinio? Kada jums kūrinys atrodo jau baigtas?

Rašau vidutiniškai greitai. Kartais būnu įsijautusi: tada viskas gaunasi greitai ir sklandžiai, kartais tenka pasikankinti. Nesu iš tų greitai rašančių, mėgstu grįžti ir pešioti tekstą, mėgstu tiesiog būti su juo.

Juokingai nuskambės, bet dabar suskaičiavau, kad kiekvieną iš savo romanų rašiau po devynis mėnesius.

Kaip minėjau, man labai patinka vėl ir vėl grįžti prie teksto ir taisyti atskiras vietas. Man tai padeda įsijausti ir rašyti toliau, todėl galiu sakyt, kad redaguoju rašydama. Tada leidžiu tekstui pagulėti ir paimu jį po kelių savaičių galutiniam redagavimui. Tai irgi užtrunka, nes kai kurias vietas perrašau, kai kurias keičiu vietom, kai kurias visai išmetu, o kai kurias papildau.

 

✍️ Ar kam nors rodote juodraščius?

Juodraščių nerodau, kam varginti kitus žmones? Esu įpratusi iš darbo laikraštyje atiduoti tekstą tik tada, kai esu juo pati patenkinta. Taigi rodau tik išbaigtus skyrius ar išbaigtas vietas. Ir rodau dažniausiai tiems, kas gali man suteikti papildomos informacijos, kažką patikslinti, pataisyti, su kuo galima pasitarti.

 

✍️ Man smalsu, ar „Kelyje“ rašymas skyrėsi nuo to, kaip rašėte anksčiau išleistus romanus? „Kelyje. 100 000 žingsnių su kunigu Algirdu Toliatu“, spėju, pritraukia daugiau ir įvairesnių skaitytojų?

Taip „Kelyje“ yra visai kitokia knyga. Po keturių romanų pagaliau grįžau prie savo žurnalistinių įgūdžių panaudojimo – medžiagos rinkimo, apdorojimo, faktinės informacijos tikrinimo, portretų kūrimo. Tačiau kūrinys labai literatūriškas – jame daug autobiografinių elementų, daug apmąstymų, daug gamtos aprašymų. Pokalbiai buvo priderinti prie gamtos, sudurstyti ir sudėlioti kitaip, nei diktofone.

Jei romanus rašau lengva ranka, stebėdama kur mane herojai nuves, tai šiai knygai buvo reikalinga griežtesnė struktūra. Baiminausi, kad nesugebėsiu suvaldyti tiek daug medžiagos, bet žingsnis po žingsnio viskas susidėliojo.

Rašant „Kelyje“ man šalia kunigo minčių ir pamokymų norėjosi atskleisti kelionės emociją, užsimezgusią bendrystę, pokalbio temų įvairovę ir patį ėjimo – atitrūkimo nuo kasdienio pasaulio džiaugsmą, todėl pridėjau ir istorinės informacijos, ir kelio nuorodų, ir gamtos, ir pasakų.

Šią knygą knygynai deda į skirtingas lentynas – vieni prie religinės literatūros, kiti prie savipagalbos knygų, o treti – į kelionių skyrelį. Visi teisūs. Laiškų taip pat gaunu įvairių, bet labiausiai džiugina tie, kuriuose sakoma – perskaičiau knygą, noriu eiti. Manau, kad jei knyga išjudina veiksmui, tai jau didelis pasiekimas.

 

✍️ Ką patartumėte, norinčiam tapti rašytoja(-u)?

Mano nuomone, žmogus, kuris nori tapti rašytoju, visų pirma turi labai daug skaityti ir domėtis literatūriniu pasauliu: stengtis susipažinti su rašytojais, nebijoti ateiti į knygų pristatymus, užduoti klausimus.

Antras dalykas – jis neturi pernelyg paisyti kitų nuomonės, nes tai išmuša iš vėžių.

Trečias dalykas – turi norėti rašyti, turi patikti pats procesas. Parašyti romaną trunka ilgai, finansinės naudos tai beveik neduoda, šlovė irgi abejotinas dalykas, tad jei teks kankintis visus metus, tai neduos naudos nei rašančiam, nei skaitančiam.

Taigi frazę „jei gali nerašyti – nerašyk“ ar pakeisčiau į „jei nepatinka rašyti – nerašyk“. O jei patinka rašyti – tada pirmyn, bet koncentruotis reikia į procesą, o ne į rezultatą. Dar kiekvienas mes turime „pilvo balsą“, skaitydami, mąstydami, rinkdami informaciją mes jį laviname, tad pirmiausiai reikia klausytis jo, o ne draugų ir žinovų. Tik jis gali pasakyti kaip sukonstruoti romaną, kokius personažus sukurti, kurias pasakojimo gijas sumazgyti, o kurias – išplėtoti, kuriuos prisiminimus, informaciją panaudoti.

Ir reikia išmokti išjungti tą savo vidinį kritiką, kuris dėbso už nugaros – jis tikrai nepadeda kuriant. Paskui redaguojant jį galėsite pakviesti, bet rašant jis nereikalingas.

 

✍️ Kalbant apie leidybą: ar teko susidurti su sunkumais po knygos parašymo? Leidžiant knygas? Ypač pačią pirmąją?

Sunku atsakyti apie sunkumus. Su pirmąja knyga viskas užtruko: išsiunčiau pirmąjį romaną turbūt aštuonioms leidykloms ir vieninteliai, kurie atsakė, buvo Svajonių knygos. Atsakymas buvo neigiamas. Tuomet jie leido tik plonas minkštais viršeliais knygas ir manoji jiems buvo per didelės apimties. Bet kokia aš buvau laiminga, kad bent kažkas atrašė!

Pusmetį romanas gulėjo stalčiuje, kol vėl išdrįsau siūlyti. Šįkart buvau gudresnė, nebesiunčiau į info paštą, bet adresavau konkrečiam žmogui leidykloje. Ir tai suveikė!

Euforija gavus teigiamą atsakymą buvo tokia didelė, kad nemačiau jokių sunkumų, buvau pasiryžusi dirbti kiek reikės ir man viskas buvo labai įdomu.

 

✍️ Ar leidyklos visada noriai bendradarbiavo? Kiek kaip autorė dalyvavai leidybos procese?

Aišku, Lietuvoje leidyklos pasaulis nėra toks, kaip filmuose, kur, jei apsiima leisti, tai viską ir padaro už tave. Aš esu perfekcionistė ir labai daug dalyvauju leidybos procese, kas galbūt ne visada patinka leidykloms, nes užima daugiau laiko.

Aš nuoširdžiai skaitau visas redaktoriaus pastabas, ginčijuosi dėl kai kurių frazių, vertimų ar sinonimų, visada skaitau paskutinę redakciją ir būna, kad dar pati save pataisau. Su dailininkų pirminiais pasiūlymais mano nuomonė taip pat dažnai nesutampa, o tie geriausiai knygą atspindinčio viršelio ieškojimai irgi užtrunka. Kiek man žinoma, ne visi autoriai tokie priekabūs ir ne visos leidyklos leidžia autoriui tiek daug kištis.

Su Tyto alba man pasisekė, nes nereikia rūpintis knygų pristatymais – suorganizuoja, išsiunčia žurnalistams informacinę medžiagą, susitaria dėl interviu. Gyvenant užsienyje ir grįžtant tik kelioms dienoms, tai labai svarbu.

Posted by Lina Ever on Friday, 2 March 2018

 

✍️ Ką reiktų žinoti jaunajam rašytojui prieš siunčiant knygos rankraštį leidykloms?

Mano manymu, ko labiausiai trūksta Lietuvoje ypač pradedantiems autoriams – tai gerų literatūrinių redaktorių.

Kalbos redaktorių yra labai gerų, bet jie dirba su tekstu ir žodžiais, o ne su struktūra ar scenomis. Trūksta tų žmonių, kurie galėtų patarti jau pačiame kūrybos procese, kurie galėtų nukreipti romaną tinkama linkme ir su kuriais autorius galėtų tiesiog padiskutuoti užstrigus. To, kuris, perskaitęs rankraštį, galėtų duoti vertingų pastabų kaip jį pagerinti. Jaunam rašytojui reiktų susirasti vyresnį rašytoją draugą, kuris galėtų iš dalies atstoti literatūros redaktorių.

Prieš siunčiant kūrinį leidyklai dar rekomenduoju apie jį padiskutuoti su daug skaitančiais žmonėmis, labai rimtai įsiklausyti į jų pastabas ir užduoti tikslinius klausimus: ar papasakota istorija įtikino, ar išlaikyta intriga iki galo, ar geras pasakojimo tempas, ar herojai tikroviški, ar tam tikros scenos nenuobodžios, ar ne per daug veikėjų ir panašiai.

Kai skaitytojui užduodat konkrečius klausimus, galima sulaukti labai tikslių atsakymų. Nes leidykloje, greičiausiai, į tuos klausimus neatsakys. Jie arba priims rankraštį, arba atmes.

Be to, prieš siunčiant leidyklai, labai pravartu apgalvoti ir jiems parašyti, kodėl jie turėtų leisti jūsų knygą, kuo ji bus išskirtinė ir kas bus jos pirkėjai. Čia kaip darbo pokalbyje, turite įtikinti darbdavį, kad jūs jam reikalingas.

O jei įtikinote, nebekelkite reikalavimų, stebėkite visą knygos leidimo procesą su smalsumu, bet nebijokite ir paklausti, kas domina. Dažnai leidyklos darbuotojai net nepagalvoja, kad naujam autoriui įdomūs visi procesai, nes jam viskas nauja…

Paskui, aišku, knyga išeina, atsiranda knygyne ir pirmasis nusivylimas – niekas apie ją nekalba, niekas jos nemato.

Daugelis pradedančiųjų galvoja, kad naujienos visada apžvelgiamos spaudoje. Nieko panašaus, kritikai nežinomų autorių neskaito, portalai apie juos nerašo. Reikia rasti būdų kaip patraukti dėmesį patiems.

Gerai, kad dabar atsirado nemažai knygų blogerių – tikimybė, kad bent jie perskaitys ir apžvelgs jau didesnė. Net tada reikia susitaikyti, kad tai, ką jūs parašėte, nebūtinai patiks visiems skaitytojams.

 

✍️ Ar skaitote knygas apie rašymą, kūrybiškumą? Jei taip, kurias rekomenduotumėte?

Skaitau daug ir ne vien knygas apie rašymą. Nepraleidžiu susitikimų su man įdomiais rašytojais. Pradedantiesiems patarčiau skaityti daug įvairių knygų. Vieni mėgsta sakyti, kad reikia skaityti tik literatūros šedevrus, o aš patarčiau skaityti įvairiausias knygas – bestselerius, klasiką, premijų laureatus, detektyvus, lietuvių autorius, kad gaudytis savoje erdvėje. Taip pat literatūrinius žurnalus ir knygų blogerius. Reikia domėtis ir ta kryptimi, kurioje patys norėtumėte reikštis. O blogos knygos kartais motyvuoja labiau, nei geros, nes jas paskaičius užverda kraujas, kad gali parašyti geriau.

Mano pirmos perskaitytos knygos apie rašymą buvo S. King „On Writing“ ir W. S. Maugham „The summing up“, pastaroji man rodos buvo išleista ir lietuviškai. Tai dviejų autorių autobiografijos, kuriose daug minčių apie rašymą ir patarimų kitiems rašytojams. Dar galiu rekomenduoti J. Wood knygą „How Fiction works“, nors parašyta labiau kaip esė, nei patarimų knyga. Taip pat smagiai skaitoma ir lietuviškai išleista N. Goldberg knyga „Apie rašymą“.

 

✍️ Paskutinis klausimas: ar bijote, kad jūsų kūriniai liks nesuprasti?

Labai bijojau aplinkinių nuomonės, kai pasirodė pirmasis romanas.

Kai neturi gero redaktoriaus, kuris gali pasakyti, kas gerai, o kas šlamštas, kurios vietos veža, o kurios kelia nuobodulį, o tik sutvarko kalbą, labai sunku orientuotis pačiam, ko vertas tavo romanas. Todėl visų, o ypač rašančių kolegų nuomonės, man buvo labai svarbios.

Dabar, kai įgijau patirties ir pasitikėjimo savimi, kai turiu ištikimų skaitytojų ratą, jau nebėra taip baisu. Taip pat supratau, kad visada bus gerbėjų ir visada bus kritikų, taip sutvertas pasaulis. Aš, galiausiai, juk irgi kai kurias knygas kritikuoju, o kitas giriu.

Jei skaitytojos rašo, kad joms patiko, kad jos su mano knyga praleido gerą vakarą, puikų savaitgalį ar atostogas – džiaugiuosi ir žinau, kad ne veltui rašiau. Tada atlaidžiau gali žiūrėti ir į kritikus.

 

✍️ Autorės knygų sąrašas:

Rimantė Paulauskaitė

Pažengusi rašeiva, apžvalgininkė, kritikė, žinomo knygų Instagramo - @LithuanianPoetryLover - įkūrėja.

  • Rima Rita parašė:

    Dėkui. Daug naudingų patarimų.

  • Danielius Goriunovas parašė:

    Ou! Kaip jėga. Ačiū labai, buvo malonu skaityti 🙂

  • Justė parašė:

    Ačiūm, gerulis šitas (y)

  • Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
    >