Lilė Lukminaitė: „Galiausiai supratau, kad reikia pačiai nuspręsti ir išjausti vidumi“

L

Lilė Lukminaitė yra sakiusi, kad Rojus nėra vieta – tai būsena. Rojus yra ten, kur matome grožį, nors kiti gali matyti bjaurastį. Rojų sukuriame sau patys.

Neveltui ji ir rašo tinklaraštį pavadinimu „Rojaus daržas“, o vos prieš pusę mėnesio… Išleido knygą! Savo pirmąją! „Emocijos tavo lėkštėje: pamilk save ir gyvenimą“, knygos pavadinimu linki Lilė.

Kaip šią knygą ji išleido? Kiek jai tai užtruko? Ko prireikė?

Skaityk toliau.

Labai gausios dovanos iš dangaus:) tiek kūdikių!!! Jei atvirai – laikas bėga, gyveni tempuky, atrodo, nespėji suprast,…

Posted by Lilė Kalvaitienė on Sunday, 20 January 2019

 

✍️ Kodėl knyga? Kodėl šia tema?

Prieš kokius trejus metus vienas žmogus pasėjo mintį, kad kažkada parašysiu knygą. Atvirai kalbant, tikrai pasėjo ir patikėjau, kad gal ir realu, nors iki tol neįsivaizdavau, kad galiu tai padaryti.

Knyga įprasmina mintis kitaip nei internetiniai portalai. Daug atsakingiau rašai kiekvieną sakinį ir nori kuo aiškiau pateikti mintį. Tai nėra rašliavos tik sau.

Netikėta dovana! :)

AR JAU ŽINAI, KAS IŠLEIS TAVO KNYGĄ?

Tik nuo tavęs priklauso, kiek uždirbsi iš knygos ir kiek ji bus populiari... Išsireikalauk geriausias sąlygas!

Įdomu tai, kad visi tikėjosi, jog parašysiu receptų knygą, o kai pasakiau, kad knygoje nebus nei vieno recepto – buvo toks lengvas šokas: kaip taip įmanoma? Kadangi mėgstu nustebinti ne tik kitus, bet ir save, knyga yra kitokia – mano nuomone, daug svarbesnė nei receptų. Knyga apie tai, kas man buvo aktualu nuo mokyklos laikų iki dabar. Kodėl valgom vienaip ar kitaip, kas yra maistas, kodėl vieni geba valgyti tvarkingai, kiti nuolat persivalgo ir panašiai. Šią temą nagrinėsiu ir ateityje.

Manau, kad mano knyga skirta visiems, kurie nori pažvelgti šiek tiek iš kito kampo apie mitybą. Kurie nori maistą rinktis ne dėl to, kad daro įtaką aplinka, reklamos, draugai, šeima, sociumas, bet dėl to, kad patys išjautė ir patys žino, ko reikia jų organizmui.

Mano nuomone, visiems turėtų būti įdomu ir naudinga pabandyti pažinti save per maistą.

 

✍️ Gal pameni koks tai buvo žmogus? Sakoma, kad už daug rašytojų, kaip Thomas Wolfe, stovėjo žmonės, paskatinę rašyti ar net sudėję jų mintis į kūrinius…

Žinok, nežinau, ar gerai tai būtų viešinti, cha, cha. Tai buvo vedų astrologas Vasanta Das.

 

✍️ O kodėl knyga dabar? Kodėl ne vėliau (dar po metų)? Ar anksčiau (prieš tris metus)?

Iš tikrųjų, paskutiniu metu mano šūkis yra „mažiau kalbų, daugiau darbų“. Norisi įgyvendinti idėjas, kad jos nebūtų tik idėjos. Man paskutiniu metu svarbiau, kad ji materializuotųsi bet kokiu būdu, negu, kad iš to pasipelnyti ar gauti šlovės.

Dar vienas dalykas, dėl ko knyga dabar, ne vėliau – daug kalbėdavau su savo drauge Karolina Samale apie mitybą, emocijas, savistabą, baimes, vaikystės bėdas susijusias su mityba ir tarsi pradėjome dalintis informacija, knygomis apie tai. Natūraliai ir gavosi knygos rašymo procesas, kuris iš pradžių buvo abiejų, bet vėliau prie jo likau tik aš.

 

✍️ Ar buvo sunku pereiti nuo knygos, rašytos dviejų žmonių, prie rašymo vienai? Kaip susidorojai? Ar daug teko perkurti?

Iš pradžių pasirodė emociškai sunku, kad likau viena, bet paskui suvokiau savo pamoką ir ką man gyvenimas nori pasakyti. Labai gerai supratau, kad jis mane moko atsakomybės. Tada ėmiausi knygos iš naujo, skaičiau kiekvieną sakinį ir stengiausi visu kūnu bei siela atsakyti už kiekvieną sakinį. Tarsi prisiėmiau atsakomybę ir visai kitomis akimis pažiūrėjau į šį projektą. Ne kaip į žaidimėlį ar nereikšmingą dalyką, bet tiesiog kaip į rimtą minčių lobyną ir savo, kaip asmenybės, vaizdą.

A post shared by Lile Li (@lile_rojausdarzas) on

 

✍️ Skamba taip, lyg buvo sunku? Ar knygą ilgai perrašinėjai, kol tapai patenkinta? Ir kaip rašei? Nes kai kurie rašytojai (kaip Seth Godin) rašo dalimis ir jas tada suklijuoja, kiti supila visą juodraštį (kaip Haruki Murakamis) ir jį tik pataiso, treti pripila daaaug nesąmonių (kaip George R.R. Martin), o gale išmeta ko nereikia. Kurio tipo rašytoja esi tu?

Knygos neperrašinėjau, tiesiog taisiau. Kai kurias vietas po daugiau kartų – tol, kol patiko. Rašiau tai įdomiai… Iš pradžių surašiau vienaip, paskui bandžiau dėlioti kitaip.

Man asmeniškai, čia buvo vienas sudėtingiausių dalykų: kaip sudėlioti, kad būtų kažkoks tęstinumas, skyriai ir panašiai. Nes atrodė, kad tiesiog viskas galėtų būti vientisa ir vienodai svarbu. Nors, žinoma, kad daug patogiau, kai yra tvarka, eiliškumas, skyriai ir taip toliau.

Čia reikėjo padirbėti. Ačiū redaktorei, kuri man išsakė pastabas ir galėjau pasitaisyti… Tai, jei klausimas, kokio tipo aš rašytoja, tai turbūt ta, kur supila viską, kad nepamirštų, o paskui lipdo.

 

✍️ O kokiu paros metu rašei? Kur? Ką valgei, gėrei rašymo (pertraukų) metu? Ar muzikos klauseisi?

Rašiau visaip visur, bet man dažniausiai reikėjo keisti aplinkas. Na, kartais namuose, prie žvakių, grojančių mantrų, gurkšnojant arbatą ir panašiai.

Kartais, kai jau reikėdavo taisyti ir dėlioti rišlesnius sakinius, kad žmonės suprastų tiksliai, ką noriu pasakyti, pasirinkdavau kokią coworking erdvę arba nueidavau į restoraną, užsisakydavau skanius pietus, pavalgydavau ir tada jau sėsdavau prie knygos taisymo. Galėdavau sėdėti ilgai.

Esmė tame, kad nemėgstu rutinos, monotonijos ir panašiai, todėl net ir aplinkos keitimas man atnešdavo naujo įkvėpimo, minčių… Taip pat ir su maistu, gėrimais, muzika. Kartais norėdavosi lengvai užkąsti vaisių, kad savęs neapsunkinti, kartais – sočiai pavalgyti ir tada dirbti, o kartais tiesiog klausytis muzikos, gurkšnoti vandenį ir skęsti eilutėse.

 

✍️ Ar rašydama dažnai vartei knygas ir kitus šaltinius? Ir ar buvo problemų su atidėliojimu, dėmesio vagimis?

Oi… Skaudi tema… Tikrai buvo bėdų su atidėliojimu, ypač pradžioje. Atrodė, kad vis randu svarbesnių dalykų. Arba kai jau turėjau kažkiek parašius, perskaičiau po poros dienų ir pradėjau galvot, kad nežinau kaip toliau tęsti… Įvyko kažkoks atsitraukimas, vis neprisėsdavau prie rašymo, tuomet atrodė, kad tai truks milijoną valandų ir kad bus sunku.

Keista aš. Pati sugalvoju rašyti – pati rašau, pati sugalvoju, kad sunku – pati paskui vėl persigalvoju. Žodžiu, kariavau su proto išdaigomis. Knygas tikrai varčiau, skaičiau, buvo kai kurios tokios, kad atrodė vienu metu visiškas mano įkvėpimas. Jas paminėjau savo knygoje.

Dalinuosi informacija ir dovanoju savo knygą 🙂

Posted by Lilė Kalvaitienė on Monday, 14 January 2019

 

✍️ Knygoje yra ir interviu su susijusių knygos temų specialistais – juos kalbinai po knygos parašymo ar rašymo metu?

Idėja pakalbinti specialistus kilo įpusėjus rašymui, bet tai padariau visai pabaigoje. Man buvo labai įdomu išgirsti, ką kiekvienas specialistas arba, pavyzdžiui, jogos mokytojas, saviugdos treneris pasakytų apie sąmoningą mitybą, ir kokią mitybą jie patys propaguoja, ir, ar yra sąžiningi sau.

 

✍️ Kaip radai, kas knygą išleis? Ir, ar pradėjai leidybos būdo ieškoti dar rašymo metu (gal prieš?), ar jau parašiusi?

Realiai berašydama knygą būdavo pagalvodavau, kad aš net neįsivaizduoju kaip čia ką reikės daryti, bet svarbiausia buvo turėti rankraštį, kad turėčiau ką parodyti. Na, ir buvo toks labai naudingas susitikimas su ponu Danieliumi Goriunovu, cha, cha! Susitikime puikiai išaiškinai, kaip kas apie ką su kuo. Tas susitikimas buvo labai naudingas, todėl susidariau nuomonę, kaip čia kas vyksta, ir ta mistika „kaip išleisti knygą“ man pasidarė nebe tokia jau ir mistika. Gavau kontaktų ir patarimų, kur galiu kreiptis, todėl nedelsiant tą ir padariau. Kreipiausi ir į knygynus ir į Egidijų Šiaulį. Labai patiko konkretesnis pokalbis telefonu su Egidijum, todėl pasiklioviau nuojauta ir nesiblaškiusi nusprendžiau sutikti su sąlygomis ir pradėti darbuotis.

 

✍️ Ačiū! Po to, kaip žinau, turėjai sunkumų išsirenkant pavadinimą ir knygos viršelį. Kaip galiausiai pasirinkai tai?

Taip, tikrai turėjau. Pavyzdžiui, vienas labiausiai įstrigusių pavadinimų buvo: „Pasimatymas su lėkšte“ arba „Pasimatymas su savimi“. Bet labiau pasigilinus į žodžius, skambesį… Nebetiko arba tiesiog nebetikėjau.

Atsirinkau kelis variantus ir tada pradėjau klausinėti nuomonių… Tada atsirado dar bent du kartus daugiau variantų. Dar labiau pasimečiau ir klausinėjau daugiau.

Galiausiai supratau, kad reikia pačiai nuspręsti ir išjausti vidumi. Mažiau svarstyti – daugiau pasitelkti intuiciją ir tiesiog tai, kas pačiai pritinka. Tai va, taip ir pasirinkau. Po ilgų diskusijų, pasiūlymų ir taip toliau, pasirinkau, kas labiausiai patiko. Ar ne pats, Danieliau, buvai minėjęs, kad pavadinimą turiu daug kartų kartoti ir jis turi man patikti? Stengiausi, kad pavadinimas man patiktų ir kad nevengčiau jo kartoti.

Jau pirmadienį visiems, kurie užsisakėte siųsiu paštu 😘😘😘

Posted by Lilė Kalvaitienė on Saturday, 12 January 2019

 

✍️ Kas labiausiai užkniso knygos rašymo ir leidybos metu?

Kadangi esu nekantri (o gal dabar jau ir išmokau kantrumo), tai man buvo iššūkis, kad tiek laiko viskas trunka. Kad tu parašei knygą, tai dar nieko nereiškia, reikia surasti, kas užsiims leidyba, kartu spręsti, kokios bus iliustracijos, koks viršelis, ką paryškinti, o kas išvis nereikalinga…

Gal didžiausias iššūkis man buvo priimti tai, kad užtruko nemažai laiko nuo to, kai pridaviau rankraštį. Dabar jau suprantu visus procesus ir kitą kartą būtų aiškiau, ko tikėtis ir kiek viskas trunka. Pastebėjau, kad paskutiniai du projektai: knyga ir studijos atidarymas mane išmokė kantriai laukti, nesusikelti lūkesčių ir tiesiog plaukti.

 

✍️ Kaip dabar knygą reklamuoji po jos išleidimo? Ką dar planuoji pabandyti?

Knygą reklamuoju savo Facebook bei Instagram paskyrose, taip pat pareklamuoja asmenys, kurie mane pažįsta, ar nori pasidalinti knygos rekomendacija.

Taip pat pasiūlau žmonėms, kuriems, mano nuožiūra, būtų aktualu ir naudinga perskaityti tokią knygą. Taip pat šie asmenys turi savo sekėjus, tarp kurių galbūt yra turinčių valgymo sutrikimų ar problemų, todėl ir jiems būtų naudinga gauti rekomendaciją.

Planuoju daryti pristatymus knygynuose bei savo studijoje. Gavau pasiūlymus būti žurnalo „Raktas“ viršelyje, pasidalinti žiniomis knygos tema žurnale „Savaitė“, tad sutikau. Manau, kad tai dar vienas labai geras sklaidos būdas.

„Emocijos tavo lėkštėje“: knyga persivalgantiems ir nedavalgantiems.⁣ ⁣ 1 🌱 – Elgesys prie stalo yra gyvenimo atspindys. Nesistebėk, kad chaose valgomas maistas ne toks skanus… Kaip gali būti? Valgymas yra trečdalis gyvenimo ir ar tikrai jį nori praleisti nei pilnai valgant, nei pilnai kažkur kitur? Sąmoningas valgymas, visų pirma, suteiks progą įsiklausyti į save. Sąmoningas valgymas duos ramybę kasdienybėje, kurios galbūt ieškojai. ⁣ 2 🌱 – Maistas irgi kontrolės būdas. Yra žmonių, kurie maistą „pasigardina“ druska ir pipirais dar neparagavę patiekalo! O ką jei leisi maistui būti ir nepasakinėsi sau kokie patiekalai „teisingi“? Ką jei nepyksi ant savęs (ar kitų), kad valgai bandelę, o ja mėgausies… Nuoširdžiai?⁣ ⁣ 3 🌱 – Maistas ne tik investicija į save – jis YRA malonumas. Pripažink. Tavo pyktis „storinančiam“ maistui juk toks keistas – ar maistas kaltas, kad jis yra? Pasimėgauti skaniu maistu nėra blogai. Blogiau kai maistą ryji…⁣ ⁣ 4 🌱 – O ryji, kai nėra savistabos. Kaip ir jogoje – jei nejauti savo kūno, darai su juo beleką. ⁣ ⁣ 5 🌱 – Kai valgai sąmoningai, palengva, pasigardžiuojant – nepersivalgai – būtent, kiek tau reikia. Alkio jausmas nėra vien skrandžio pilnumas. Tai ir mintis.⁣ ⁣⁣ …Ką manai tu? Ar skaitei? Ar įsitrauksi į savo „perskaityti vėliau“ sąrašą? 🌱⁣ ⁣ Parašyk komentaruose „+“, jei nori daugiau naudingų knygų apžvalgų ir santraukų 💚 ⁣ #EmocijosTavoLekštėje #RojausDaržas #emocijos #maistas #knyga @rojausdarzas @lile_rojausdarzas

A post shared by Debesyla: Knygų marozas (@debesyla.skaito) on

 

✍️ O kaip kilo mintis rašyti tinklaraštį „Rojaus daržas“? Kaip jį reklamavai? Ar sakytum, kad tinklaraščio rašymas panašus į knygą (tai gali būti treniruotė – kaip buvo Valtininkui) ar geriau iškart bandyti rašyti knygą?

Tinklaraštis ir knyga – du skirtingi dalykai. Tinklaraštį sugalvojau rašyti paskatinta draugių, kurioms nuolat pasakodavau ką sužinojau, arba fotografuodavau ir siųsdavau maisto nuotraukas. Pirmoji išragavau daigus ir pradėjau siūlyti juos draugėms.

Tiesiog kilo mintis ir noras sudėti viską į vieną vietą ir labiau prieinamą visiems žmonėms. Kai pradėjau rašyti nebuvo tiek jau daug tų puslapių ir rašančiųjų kiek dabar… Tad buvo ir nedrąsu, ir įdomu vienu metu.

Tinklaraštyje tik po kelių metų pradėjau labiau rodyti savo veidą ir skleistis kaip asmenybė, o ne kaip kažkas už kadro. Tiesą sakant, turbūt kelionė vienai į Aziją mane įkvėpė būti drąsesne ir, kartas nuo karto, parodyti save. Taip „Rojaus Darže“ pradėjo atsirasti vis daugiau mano video, netgi pradėjau daugiau rašyti ir asmeninėmis temomis, dalintis patirtimi – kas žmonėms patiko.

Tad ar geriau pirmiau rašyti tiklaraštį, ar knygą – sunku pasakyti, nes man tai labai skirtingi dalykai. Bet dėlioti mintis kažkur vis tiek reikia… Nors tie, kurie ketina rašyti knygą galbūt jau ir dėlioja mintis, nebūtinai tinklaraštyje, galbūt užrašų knygelėse.

 

✍️ O kada pradėjai tinklaraštį ir kiek publikos iki knygos išleidimo surinkai? Bendrai, spėju, kad tavo pirkėjai dabar (be knygynų lankytojų) yra tavo asmeniniai ir tinklaraščio sekėjai? Tai kiek, tavo manymu, turi sumoje potencialių pirkėjų ir iš kokių šaltinių jie ateina?

Pradėjau 2015 metais, lygtais, na maždaug prieš ketverius metus. Šiandien Rojaus Daržo feisbuke apie 11 tūkst. pasekėjų, bet nežinau, ar galima vadovautis tais „like“ ar pasekėjų skaičiumi. Man tai neatrodo taip jau realu, nes tik maža dalis to skaičiaus išties seka, nuolat skaito. O gal aš klystu? Gal tik man taip atrodo.

Turiu du instagramus, nes vieną (savo asmeninį) turiu seniai ir jame tiesiog dalinuosi savo gyvenimo būdu. O kitą – Rojaus daržo – sukūriau ne per seniausiai. Jis labiau oficialesniems dalykams ir informacijai pateikti.

Šiaip knyga domisi daugiausiai tie, kurie domisi Rojaus Daržu ir manim. Aš manau, kad kai žmonės jau tave pažįsta, skaito, girdėję ar buvę seminaruose, tiesiog labiau pripažįsta ir nori to kūrinio, šiuo atveju knygos, nes tiesiog žino, ko tikėtis. Čia kaip į stovyklas atvažiuoja žmonės, kurie nepraleidžia nei vienos, ir kai paklausiu ko tikitės, tai gaunu atsakymų: „Jei atvirai, neskaičiau programos, nes važiuodamas buvau tikras, kad bus gerai“. Man čia būna didžiausias komplimentas, toks pasitikėjimas… Net kartais pati savim taip nepasitikiu kaip kiti manim pasitiki!

Tai va dėl tų sekėjų… Nesu aš labai apsišvietusi kaip ką reikėtų daryti, kad jų proporcingai daugėtų ar kaip juos dar labiau įtraukti, aš tiesiog darau tai, kas man patinka, atrodo naudinga, dalinuosi ne viskuo, bet tuo, kuo pajaučiu ir tiek. Man kartais patinka nesivadovauti jokiomis taisyklėmis ir gairėmis, kaip reikėtų daryti, kalbėti, postinti ar reklamuoti. Man geriausiai – daryti taip, kaip jauti!

 

✍️ Ką dar norėtum pasakyti knygą norinčiam parašyti ir išleisti žmogui?

Pasakysiu, kad svarbiausia yra turėti svajonę, viziją ir po truputį ją įgyvendinti. Nelaukti, kol tai įvyks savaime ar kad kažkas padovanos super pasiūlymą. Geriau pačiam imtis veiksmų ir pradėti tikėti savimi. Tada atrodo, kad visa visata ir visi žmonės tau padeda.

 

✍️ Kaip fainai!! Ačiū už pokalbį, Lile!

Autorės naująją knygą „Emocijos tavo lėkštėje” galima įsigyti leidyklos puslapyje ir, 2019 metų pradžioje, visuose Lietuvos knygynuose. Lilę gali sekti instagrame ir feisbuke.

Ir… SVARBU. Ar tau patiko pokalbis? Ar dar turi klausimų šiandienos pašnekovei? Kokių? Palik komentarą žemiau, kad matytume, jog nori dar daugiau šio gėrio!

(Gali parašyti tiesiog „ačiū” jei nori daugiau interviu.)

Danielius Goriunovas

Knygos „Tinginio manifestas“ ir skaitomiausio lietuviško saviugdos tinklaraščio – Debesyla.lt – autorius.

  • Zigmas parašė:

    Juokinga, kai zmones “apie nieka”, tiesiog turedami hobius pradeda rasyti knygas ar “influencinti” tam tikromis temomis…:) kokia tikra verte tokiu kuriniu, manau visi supranta. O si persona, panasu save isimylejusi asmenybe, kazkur norinti buti reiksminga. Siaip labai gerai, darosi zmones pinigus, jei darosi. Bet visi zino kaip tai laikina

    • Danielius Goriunovas parašė:

      Pareiškė Zigmas, kuris tikrai nėra pakankamai susireikšminęs, kad vertintų kitų žmonių susireikšminimą :))

  • Silvija parašė:

    Zodziu “turtingumas” skaitant knygos istraukas tai stebina😂😂😂

  • Jurgita parašė:

    Ačiū, labai patiko pokalbis. Lilė atrodo toks nuoširdus žmogus. Pasidomėsiu plačiau apie knygą.

  • Modesta parašė:

    Labai smagus pokalbis, ačiū! Tik labai prašau kablelio pavadinime (po knygą). Čia tikrai ne priekabiai, tiesiog truputį atbaido nuo teksto, o to juk nesinori! 🙂

    • Danielius Goriunovas parašė:

      Ak! Haha, tiksliai! Ačiū labai, Modesta, pataisyta! :))

  • >

    Netikėta dovana! :)

    AR JAU ŽINAI, KAS IŠLEIS TAVO KNYGĄ?

    Tik nuo tavęs priklauso, kiek uždirbsi iš knygos ir kiek ji bus populiari... Išsireikalauk geriausias sąlygas!