„Kūrėjo kelias“ – leidimas būti kūrybiškam

Knygų apie kūrybiškumo ugdymą nestinga, bet aš ir vėl grįžtu prie Julios Cameron „Kūrėjo kelio“. Nors ši knyga pirmąsyk išleista 1992 m. (lietuviškas vertimas pasirodė 2014 m., perleista 2019 m.), bet vis dar tebėra populiari ir aktuali. Kur jos sėkmės paslaptis ir ko iš jos galime išmokti?

„Kūrėjo kelias“ skirtas norintiems kurti, trokštantiems gyvastingesnės būties, ieškantiems savęs. Kažkur girdėta? Išties kai kurios knygos mintys gali pasirodyti skaitytos vėliau parašytuose tekstuose, girdėtos kūrybiškumo mokymuose ar saviugdos seminaruose. Bet „Kūrėjo kelio“ nepavadinčiau eiliniu saviugdos vadovėliu. Ši knyga skirta norintiems kurti plačiąja prasme – knygas, paveikslus, fotografijas ar akmenukų mozaikas ant smėlio.

Kūrybinė saviraiška – kiekvieno mūsų asmenybės esmė ir išsipildžiusio gyvenimo prielaida. Visi esame kūrybingi, tik savaip. Kūryba – tai ne tik rašymas, muzika, dailė, skulptūra, lipdymas, šokis, vaidyba ar mezgimas. Tai gali būti bet kas, kas tik išlaisvina vaizduotę ir leidžia patekti į flow būseną.

Dėl pačių įvairiausių priežasčių šis kūrybingumas neretai taip ir lieka neišsipildęs. Knygoje Cameron analizuoja, kaip atverti nuslopintą kūrybos versmę, kokios galimos kūrybinio bloko priežastys, su kokioms klaidingomis nuostatomis ar baimėmis reikia dirbti, kaip išgirsti savo – kūrėjo – balsą. Kertinė knygos ašis – dvylikos savaičių programa, kuri, kaip teigia autorė, padės išsivaduoti iš kurti trukdančių nuostatų.

Ryto puslapiai 

„Kūrėjo kelio“ metodika yra nesudėtinga. Knyga suskirstyta į dvylika skirsnių, atitinkančių dvylika savaičių – būtent tiek laiko trunka kursas. Kiekviename skirsnyje pateikiama savaitės užduočių, bet pagrindiniai darbo su šia knyga elementai yra du – ryto puslapiai ir pasimatymas su kūrėju.

Kas rytą vos prabudus reikia prirašyti tris puslapius teksto, būtinai ranka. Tai vadinamasis laisvasis rašymas, kai išliejama viskas, kas tuo metu tūno galvoje ir galbūt neleidžia kurti. Ryte vos prabudus lengviau pagauti ir užfiksuoti save tikriausią, kai dar dar neįsijungę įprastinės gynybos sistemos.

Ši rašymo praktika atliepia Natalie Goldberg knygos „Apie rašymą“ mintis. Goldberg taip pat kalba apie rašymą ranka, per mėnesį sakosi prirašanti vieną blonknotą, rašymo baimę ir atidėliojimą nugalinti kiekybės siekiu. Cameron rytinis rašymas skiriasi tuo, kad pretenzijų į literatūrą čia nėra. Šis rašymas vertingas tik sau ir tik tą akimirką. Išrašomos baimės, kasdienė savigaila, skundai, pavydas, nuoskaudos. Išrašomos, kad būtų lengviau kvėpuoti ir liautis ieškojus kliūčių kurti. Ryto puslapiai tampa terapija. Rašymo patirtys gali labai skirtis: vizualinių menų atstovas į ryto puslapius žvelgs kitaip, nei literatas. Nėra teisingo būdo rašyti šiuos puslapius, sako Cameron, kaip ir nėra teisingų būdų kurti. Tą būdą kiekvienas atrandame sau.

Pasimatymas su kūrėju

Antrasis metodikos elementas yra pasimatymas su kūrėju – kitaip tariant, pasimatymas su savimi. Kas savaitę raginama pakviesti save į pasimatymą – ar tai būtų muziejus, paroda, blusturgis, galerija, paplūdimys, ilgas pasivaikščiojimas senamiesčio gatvėmis, o gal valanda knygyne uodžiant naujų knygų kvapą. Būtinai vienam, be jokios kompanijos, kad būtų galima sutelkti dėmesį į save.

Tai laikas, skirtas sau, laikas semtis įkvėpimo, ištrūkti iš rutinos, laikas žaisti. Kartais laiko sau rasti taip sunku, kad net keista: ar tikrai neturime laiko, o gal pasąmoningai nenorime jo rasti?

Knyga kaip leidimas kurti

Pirmąsyk „Kūrėjo kelią“ perskaičiau prieš ketverius metus paskatinta raginimų, kad ši knyga pakeis mano gyvenimą. Dvylika savaičių sąžiningai rašiau ryto puslapius, bet kūrybinius pasimatymus atidėliodavau. Sunkiausia būdavo įsiteigti, kad galiu skirti laiko ir erdvės kūrybiniam polėkiui. Kartais man atrodo, kad tik dėl ryto puslapių gebėjau užbaigti savo knygą „Tylos istorija“. Rašant šį kūrinį kamavo daug abejonių, o jas išliejusi į dienoraštinius puslapius galėjau kurti toliau.

Rašau jau daug metų ir turėčiau būti sukaupusi patirties, kaip rašyti (ir kaip nerašyti), bet šioje knygoje radau ir naujų minčių, ir patvirtinimų, ir įkvėpimo. Kad ir kiek knygų būtum parašęs, galbūt visuomet išlieka pirmo puslapio ir pirmo sakinio baimė. Tokiu atveju gali praversti eksperimentai – kad ir su „Kūrėjo keliu“. Bet koks eksperimentas yra geriau už sąstingį – tiek kūryboje, tiek gyvenime. Cameron knyga yra leidimas būti kūrybiškam, leidimas tiesiog būti – kartais tą leidimą norisi išgirsti iš naujo.

„Kūrėjo kelią“ verta skaityti, kad suprastume, jog nesame vieni su savo abejonėmis ir baimėmis, kad prisimintume, jog pasaulis pilnas kūrėjų ir norinčiųjų kurti, tų, kurie bijo, nepasitiki, medituoja prie tuščio lapo laukdami stebuklo. Ir jiems, ir mums paprastos, bet veiksmingos Cameron knygos žinutės gali tapti postūmiu. Esti žmonių, kurie ryto puslapius tęsia visą gyvenimą – tai tampa kūrybine ir dvasine praktika, nemokamu ilgalaikės psichoterapijos pakaitalu. Būtų įdomu sužinoti, kaip šie puslapiai paveikė jų gyvenimą.

O jūs ar bandėte gyventi su „Kūrėjo keliu“?

Cameron, Julia. The Artist’s Way. – Pan Books, 1995
Cameron, Julia. Kūrėjo kelias. – Vilnius: Alma Littera, 2019

Akvilina Cicėnaitė

Esu rašytoja, vertėja, septynių knygų autorė. Šiuo metu gyvenu Sidnėjuje.

Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
>