Kotryna Zylė: „Mokytojais gali tapti ne tik genialūs literatūros kūriniai, bet ir ypatingai lėkšti romanai“

K

Kaip sako pati rašytoja – jos istorija turbūt netipiška. Pirmoji lietuvių mitologijos tema rašančios ir savo knygas iliustruojančios autorės Kotrynos Zylės knyga „Milžinas mažylis“ 2014 metais nominuota geriausių knygų vaikams penketuke, neseniai įtraukta į trečiokų mokyklinę programą, o šiemet pagal ją pastatytas dar ir spektaklis.

Antroji „Didžioji būtybių knyga“ – nacionaliniame knygos meno konkurse apdovanota pagrindine premija vaikų knygų grupėje kaip gražiausia 2016 m. knyga vaikams. Pagal šią knygą taip pat sukurtas spektaklis.

Trečiąją – „Sukeistas“ autorė parašė jaunimui. Apie spektaklį dar negirdėti, tačiau pagal ją bus kuriamas kino filmas!

Ar įsivaizduojate, kad gali šitaip sektis? O gal šie laimėjimai su sėkme neturi nieko bendro ir yra tiesiog sunkaus darbo vaisiai? Apie tai ir šį bei tą daugiau autorė sutiko mums papasakoti.

 

✍️ Tikriausiai dauguma lietuvių autorių turėtų Jums pavydėti: pagal Jūsų knygas statomi spektakliai, filmas, viena knyga pripažinta gražiausia metų knyga vaikams, kitos numatomas vertimas į latvių kalbą… Kaip pati paaiškintumėte savo sėkmę?

Nežinau atsakymo į šitą klausimą. Esu labai laiminga, kad viskas taip klostosi. Mitologijos tema sunku sudominti šiuolaikinius vaikus, bet gal kitiems kūrėjams ji irgi atrodo svarbi, todėl ir užsikabina – visi norime savais darbais pasakoti apie mūsų vietinę kultūrą? O tada kartu, detalė po detalės, sukuriame kažką, kas paveiku ir šių dienų ekranų vaikams. Bakst iš knygos, bakst iš teatro, bakst iš kino ekrano – tema baksteli iš įvairių šonų ir pagaliau ji tampa aktuali šiai sunkiai pasiekiamai auditorijai. Nuostabu!

 

✍️ Kaip ir kada kilo mintis parašyti ir išleisti tą pirmąją knygą?

Studijavau Vilniaus dailės akademijoje. Rašymą buvau kiek apleidusi – kūryba liejosi vizualiomis priemonėmis. Magistrantūros baigiamajam darbui kūriau UNESCO paveldo pristatymą Lietuvoje. Apie Vilniaus senamiestį, Kuršių neriją, Kernavę bandžiau papasakoti netikėtu kampu. Skirtingoms amžiaus grupėms kūriau skirtingą komunikaciją ir netikėtai, dirbdama su medžiaga skirta vaikams, atradau lietuviškas legendas. Visos mano išvardintos vietovės turi atsiradimo mitus – Gedimino sapnas, milžinė Neringa, piliakalnius pilantys milžinai. Rinkdama medžiagą atradau tokių negirdėtų ir tokių egzotiškų lietuviškų padavimų, kad nebegalėjau paleisti temos, norėjosi su visais pasidalinti, atgaivinti, parodyti netikėtoje šviesoje. Ir pradėjau rašyti knygą, kurioje savo istorijas plėtojau iš tikrų lietuviškų padavimų. „Milžiną mažylį“ rašiau ir iliustravau 2012-2013 metais, o knyga išleista – 2014 m. Dabar jau rašyčiau kiek kitaip, bet kiek žinau, tą apie savo senus kūrinius sako beveik visi rašytojai.

 

✍️ Kaip sekėsi išleisti pirmąją knygą? Kaip pasirinkote leidyklą?

Mano istorija turbūt netipiška. Parašiau knygą, pradėjau ją iliustruoti, parodžiau tekstą porai vaikų literatūrą išmanančių žmonių ir sulaukiau paskatinimo – puiku, siūlyk, leisk! Tuo metu buvau atkreipusi dėmesį į keletą labai gražių ir kūrybiškai išleistų knygų. Jos man vis šmėsčiojo miesto knygynų vitrinose. Pasidomėjusi supratau, kad visos išleistos „Aukso žuvų“ leidyklos. Susiradau leidyklos internetinį puslapį. Tik tas kelias knygas leidykla tuo metu ir tebuvo išleidusi. Buvo nedidelė ir gyvavo dar neseniai. Aš pati turėjau nedidelę dizaino studiją ir žinojau, kad dažnai mažas kolektyvas kiekvieno projekto imasi labai asmeniškai ir skiria jam daug dėmesio. Pamaniau, kad taip turėtų elgtis ir ši nedidelė leidykla, kurios knygos taip traukia akį. Ir parašiau. Sudominau. Susitikom. Pamenu, kalbėjomės bare, o aš gėriau alų, kad būtų drąsiau. Bet leidėjos neišgąsdinau ir turbūt jau tą savaitę pradėjome tartis dėl sutarties sąlygų. Dar niekada po to nesu gailėjusis dėl šio savo pasirinkimo.

 

✍️ Kodėl savo tekstų tema pasirinkote būtent lietuvių mitologija?

Esu ne sykį pati sau uždavusi šį klausimą. Neturiu akivaizdaus atsakymo. Taip tiesiog nutiko. Mitologija mane žavi paslaptimis ir tuo, kad tai mūsų identiteto dalis. Pati nepraktikuoju senojo tikėjimo, žiūriu į tai kaip į žaidimą ir savos kultūros puoselėjimą. Jau pasakojau apie pirmosios knygos ištakas, o tada tema traukė gilyn, atradau vis smagesnių būdų atkelti ją į šiuos laikus ir nebegalėjau sustoti.

 

✍️ Ar pirmoji išleista knyga ir buvo pati pirmoji parašyta?

Taip, pirmoji mano parašyta knyga buvo išleista pirmosios ir vienintelės leidyklos į kurią kreipiausi.

 

✍️ Suprantu, kad nuo piešiate nuo vaikystės, o kada ėmėtės rašyti?

Tiesą pasakius, rašau nuo vaikystės, o piešti pradėjau daug vėliau. Aišku, kažką piešdavau, kaip ir visi vaikai, bet neturiu su tuo susijusių ypatingų atsiminimų, o rašymas visad buvo mano stiprioji pusė, tėtis užrašinėdavo mano kuriamas istorijas, pirmoje klasėje pradėjau pati rašyti eilėraščius, net radijas kažkokia proga mūsų namuose įrašinėjo „mažąją poetę“.

 

✍️ Ar kaip nors specialiai mokėtės kūrybinio rašymo (kursai, knygos apie kūrybinį rašymą ir panašiai)?

Ne. Ilgai rašiau išvis nesusimąstydama kaip tai darau, bet jau ne vienerius metus į literatūrą žiūriu kitaip, nei anksčiau – skaitydama ne tik seku istoriją, bet ir tai, kaip ji sukonstruota, stebiu, kaip žadinamos skaitytojo emocijos, kokiu ritmu banguoja tekstas. Ir mokausi. Beje, kartais mokytojais gali tapti ne tik genialūs literatūros kūriniai, bet ir ypatingai lėkšti romanai – neturėdami jokios meninės vertės jie kitais būdais įtraukia ir nepaleidžia savo skaitytojo. Verta panagrinėti, kokie ten kabliukai, nes sujungus juos su geru turiniu gali įvykti didysis sprogimas.

 

✍️ Papasakokite kaip rašote. Ar prieš tai suplanuojate ar rašote be plano; rašote kasdien ar tik tada kai atsiranda įkvėpimas?

Esu racionaliųjų rašytojų rūšies atstovė – viską kruopščiai susiplanuoju ir rašau to plano griežtai laikydamasi. Kitaip tiesiog negalėčiau, neįsivaizduoju, kaip įmanoma! Aišku, rašant tas gan abstraktus vaizdas detalizuojasi, pasimato neišspręstos vietos, sumanymo trūkumai, tad gali keistis ir siužetas ir pradinė idėja, bet tada kruopščiai perplanuoju ir vėl sąžiningai pildau nusistatytą rėmelį.

Kai knyga yra rašymo stadijoje – stengiuosi rašyti kasdien. Po to ateina iliustravimo etapas, bet taisyklė ta pati – susiplanuoju, kiek laiko tai užims ir stengiuosi plano laikytis. Tik taip įmanoma suspėti „dedlainams“, kurie būna aptarti su leidykla arba… savimi.

 

✍️ Ar knyga turi daug juodraščių ar iš karto stengiatės parašyti galutinį variantą?

Pradžioje pasirašau planą ir trumpus skyrių aprašymus, o tada jau nuosekliai pildau tikrą knygą. Nelakstau tarp puslapių, visad rašau nuo pradžios link galo. Bet taisau labai labai daug. Parašiusi skyrų grįžtu ir taisau dar keletą kartų. Po to skaitau ir taisau jau didesnį gabalą knygos, galiausiai – visą knygą iš naujo. Mano taisyklė – būtina rašyti net tomis dienomis kai „nesirašo“, nes taip vis tiek sudėliosiu šiek tiek minčių ir nukeliausiu iki taisymo etapo, o jis lengvesnis, nei kūryba.

 

✍️ Iš skaitytų interviu susidariau įspūdį, kad prieš imdamasi rašyti iš pradžių įvertinate tokio tipo knygos poreikį. Ar iš tiesų taip? Ar tai būtinas žingsnis rašytojui, kuris nori kad jo knyga būtų populiari?

Kaip tik sakyčiau, kad imuosi temų, kurios nežada populiarumo, tiesiog matau trūkumą, kurį norisi spręsti ir, svarbiausia, man pačiai labai įdomu.

Pirmoji knyga gimė iš noro apkrėsti žmones tais stebuklais, kuriuos atradau pati. Jaučiausi radusi visraktį, kuris visiems parodys mūsų kultūrą naujoje šviesoje. Dabar toks visrakčio įvardinimas, ypač kalbant apie pirmąją knygą, atrodo  naivus.

„Didžiosios būtybių knygos“ mintis iš tiesų kilo matant, kaip vaikai nebežino būtybių. Bet tik dėl to, kad jos – visiškai nerealios. Kam žavėtis Troliais ir fėjomis, jei turim savų Maumų ir laumių?

„Sukeisto“ ištakas tikrai galima susieti su leidėjos klausimu. Bet tai anaiptol nebuvo pasiūlymas, tik labai abstraktus pasiteiravimas, ar tęsiu mitologijos temą. Instinktyviai atkirtau „tikrai ne“, bet galvoje lyg tyčia ėmė regztis istorija, kuri mane pavergė. Patikėkit, tai tikrai neatrodė komerciškai sėkmingas sumanymas – vyresnieji paaugliai, kuriems skirta knyga – mažiausiai skaitanti mūsų visuomenės dalis. Be to, lietuviškos mitologijos tema jiems, švelniai tariant – tolima. Bet aš užsidegiau noru parodyti, kad apie tai kalbėtis galima ir gatvės kalba, atrasti viską šiandieniniame pasaulyje, įtraukiančiame siužete.

 

✍️ Kokie sunkumai kyla rašant?

Kartais tiesiog sunku rašyti. Jei tekstas ilgas, nuolat, NUOLAT striginėju, blaškausi, lendu į facebooką, vėl grįžtu. Nes istoriją jau žinau, o ją užrašyti – toks ilgas darbas… Kaip jau sakiau – labiau mėgstu lengvinti tekstą, jį taisyti, o ne dėlioti tą juodą pirmųjų plytų darbą. Aišku, pats mylimiausias momentas – idėjos gimimas, siužeto sumanymas. Tada viskas atrodo genialu ir žiauriai džiugina.

 

✍️ Ar sulaukiate kritikos? Ar ji žeidžia?

Kritikos pati prašausi. Visad duodu tekstą skaityti kuo skirtingesnei auditorijai, klausdama pabrėžiu, kad mane labiausiai domina trūkumai, kuriuos nelabai malonu sakyti kūrėjui į akis, todėl būna sunku ištraukti. Kritiką labai mėgstu, mokausi iš taiklių pastabų, neįsižeidžiu, bet kartais, žinoma, nusiviliu, kad likau nesuprasta, kad tekstas neatsivėrė skaitytojui.

Kai parašiau „Sukeistą“, su leidykla sumanėm paskelbti rankraščio recenzijų konkursą. Išplatinom informaciją per Lietuvos mokyklas, užsiregistravo ir savo pastabas atsiuntė apie aštuoniasdešimt 8-12 klasių moksleivių. Labai džiaugiausi galėdama į pastebėjimus atsižvelgti dar prieš pasirodant knygai. Nors dauguma nuomonių buvo teigiamos, trūkumų pastebėjimai (pavyzdžiui apie jaunimo nevartojamus žodžius ar panašiai) – labai pravertė.

 

✍️ Kaip skyrėsi darbas rašant knygą vaikams ir knygą jaunimui?

Mano knyga jaunimu – maištinga. Viena vertėja net pavadino ją anarchiška. Buvo labai malonu išlaisvinti keisčiausias fantazijas, be to, visą laiką jaučiausi įsimylėjusi, į istoriją pasinėriau visa galva.

Kita vertus, tiek vaikams, tiek paaugliams rašau labai panašiu principu, viską patirdama ir išgyvendama kartu, pasakodama kaip bendraminčiams, tiesiog parinkusi tai amžiaus grupei tinkamesnę temą, atsižvelgdama į kokias detales galiu leistis, o kur nebereikėtų.

Evgenia Levin nuotrauka

 

✍️ Ar domitės šiuolaikine jaunimo literatūra? Kokios knygos jaunimui Jus labiausiai sužavėjo?

Taip, daug skaitau. Be to, daug dėmesio skiriu lietuvių autoriams, norėčiau, kad visi daugiau bendrautumėm, jaustumėm vietinės literatūrinės erdvės pulsą, vieni kitų skirtumus ir panašumus.

Kalbant apie sužavėjusias knygas – neseniai paėmiau į rankas paauglystėje skaitytą „Rugiuose prie bedugnės“. Skaičiau „dabartine galva“ ir negalėjau patikėti, kaip gali prieš tiek dešimtmečių parašyta knyga vis dar skambėti visiškai padūkusiai ir nei kiek nepasenusiai.

 

✍️ Kaip manote, kodėl jaunimo literatūra Lietuvoje taip sunkiai skinasi kelią į lentynas?

Jaunimui rašyti nelengva – kad tavimi patikėtų, turi tapti vienu jų. Tam ir baisu ir sunku pasiryžti, vis abejoji ar tikrai jauti jaunus žmones, kurie gyvena visai kitomis aplinkybėmis, nei tu, būdamas jų amžiaus. Kita vertus, esminiai dalykai nesensta ir nesikeičia, todėl labai bijoti nereikėtų.

Kitas dalykas – jauni žmonės mažai skaito. O jei ir skaito – laukia krūva privalomos literatūros, kuri kartais tolima ir  neaktuali. Po viso to, savo malonumui pasiimti lietuvių autoriaus knygą turbūt dažnam nebekyla ranka. Norisi rinktis kitos rūšies užsiėmimą – geiminti, jutūbinti ar tiesiog bendrauti su draugais socialiniuose tinkluose.

Bet aš tikiu, kad reikia stengtis įvairiais būdais ir įvairiais kanalais sudominti jaunus žmones. Tada bent keli susiras ir paskaitys knygą, apie kurią „kažką girdėjo“, o perskaitę atras netikėtą požiūrį, perduos kitiems ir taip žinia keliaus iš lūpų į lūpas, o kūrinys neliks nepastebėtas net ir šiuolaikinio jaunimo pasaulyje.

 

✍️ Ar turite planų ketvirtai knygai?

Taip. Šiuo metu kaip tik kuriu patiems mažiausiesiems ir tema nėra susijusi su mitologija. Mėgaujuosi šviežiais vėjais. Sutalpinti visą pasaulį keliuose sakiniuose – ypatingas uždavinys.

 

✍️ Kaip pasikeičia autoriaus gyvenimas parašius ir išleidus knygą?

Iš tiesų labai pasikeičia, tik tai neįvyksta per naktį. Pokyčiai ateina lėtai, bet su didžiule jėga. Išleidusi pirmąją knygą įsivaizdavau, kad daugiau man nieko nebereiks daryti. Kita vertus, tikėjausi, kad ji kažkodėl visiems bus labai svarbi. Pamažu išmokau, kad pristatymai, bendravimas su skaitytojais – neatsiejama ir labai svarbi knygos sėkmės dalis. O  tada pasileidžia kaip sniego gniūžtė – pradžioje pats ieškai, kam būtum įdomus, kam galėtum papasakoti apie savo kūrybą, o vėliau, metai po metų, knyga po knygos, imi ir supranti, kad nieko nebespėji, nebeturi laiko tam svarbiausiam ir maloniausiam procesui – kūrybai.

Niekad tiems rašytojams neįtiksi, che che. Tenka išmokti balansuoti.

 

✍️ Pastaruoju metu populiarūs rašymo kursai. Ar neplanuojate pati jų vesti?

Mokyti negalėčiau, nes neturiu struktūruotų žinių, neišmanau formulių ir veiksmingų triukų. Be to ir taip nespėju įgyvendinti visų savo sumanymų, kasdien dėlioju prioritetus ir skaudančia širdim sakau daugybę „ne“.

 

✍️ Skaičiau, kad rašant knygą „įdarbinate“ konsultantus. Kur ir kaip juos randate?

Čia dar viena mano mėgiamiausių kūrybinio proceso dalių. Neįsivaizduoju, kaip galima rašyti apie specifinius dalykus jų neišmanant. Reanimatologas man kaip tik minėjo, kad kartais jaučia svetimą gėdą, kai filmuose mato, „reanimacijos“ palatas, gydytojų darbą. Labai dažnai tai iškreipta, netikra. Aš nenorėjau užsiimti fantazijomis, juk galima iš tikrųjų suprasti, pažinti ir aprašyti teisingai.

Konsultantus susirandu labai įvairiai – stengiuosi per pažįstamus. Bet temos tokios specifinės, kad taip ne visad išeina. Pavyzdžiui, mane konsultavusį klimatologą pamačiau vienoje pokalbių laidoje. Pagalvojau, kad tai reiškia, jog jis atviras, mėgsta dalintis žiniomis, parašiau jam per facebooką ir sulaukiau atsakymo! Psichologę pažinojau, apie šnekų draugišką mediką išgirdau per draugus. Bet yra ir niekada neatsakytų žinučių iš žmonių, į kuriuos kreipiausi.

 

✍️ Ar išleidus knygas teko pačiai jas reklamuoti ar tai buvo tik leidyklos darbas?

Šiuolaikiniame informacijos persodrintame pasaulyje autoriaus indėlis į knygos komunikaciją yra neišvengiamas ir labai svarbus. Be paties autoriaus intereso ir pastangų leidykla, greičiausiai, nuveiks tik mažąją darbo dalį. Todėl parašius knygą reikia nusiteikti, kad dabar viskas tik prasideda.

 

✍️ Ką galėtumėte patarti mūsų skaitytojams norintiems išleisti savo knygą?

Rašydama pirmąją knygą esu galvojusi apie savilaidą. Bet su dabartine savo patirtimi to nesirinkčiau. Ypač pirmajai knygai. Jei knygą atiduodi leidyklai – atsikratai begalės šalutinių  darbų. Be to, įgyji kritikus ir išmanančius patarėjus kūrybiniame procese, nepamainomus partnerius knygų platinime, nereikia tapti buhalteriu ir pardavėju, o sutaupytą laiką galima skirti naujos knygos rašymui. Žinoma, labai svarbu į kokią leidyklą kreipiesi – mano mintis, kad mažosios nuoširdžiai rūpinasi savo autoriais, pasiteisino. Bet tai jau turėtų būti asmeninis sprendimas. Svarbiausia nebijoti rinktis, ieškoti ir derėtis.

 

✍️ Ačiū už pokalbį!

Kotrynos Zylės knygų sąrašas:

  1. Milžinas Mažylis (2014)
  2. Didžioji būtybių knyga (2016)
  3. Sukeistas (2019)
Greta Musteikienė

Rašymo mėgėja, norinti tai daryti vis geriau ir geriau, elektroninės knygos „Alsuojanti tamsa“ autorė.

  • Aihara parašė:

    Norėjau nusipirkti visas tris Zylės knygas, bet radau tik „Sukeistą“ – kitos išparduotos. Belieka tikėtis, kad leidykla kada nors jas perleis 🙂

    • Greta Musteikienė parašė:

      Aš būtybes radau second hand 😀 Bet nu gi netikiu, kad neperleis 🙂 Reik man irgi dar Milžino Mažylio

  • Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
    >