13 veiksmingiausių istorijos planavimo metodų, kuriuos naudoja rašytojai

1

Sako, kad rašytojus galima suskirstyti į dvi kategorijas: tuos, kurie planuoja, ir tuos, kurie ties planavimu neapsistoja. Kuriai kategorijai priklausote jūs? Sėdate rašyti tik tada, kai jau turite detalų būsimos istorijos planą, ar griebiate tušinuką (klaviatūrą) vos tik sugalvoję pagrindinę romano mintį?

Jei į istorijos kūrimo džiungles nedrąsu leistis be žemėlapio, pakalbėkim apie tai, kaip tą žemėlapį susikurti, o jei esate neplanuojantys, vis tiek siūlau paskaityti – gal šis tas ir jums pasirodys naudinga.

Šį kartą pasidalinsiu savo konspektais apie istorijų planavimą. Nei vieno šių metodų nesukūriau pati, čia tiesiog surašyti tie, kuriuos pavyko rasti ir išbandyti.

 

1 metodas. „Tyras“ planas /santrauka (angl. synopsis)

Ne veltui šis metodas pats pirmas. Tai vienas paprasčiausių ir mažiausios apimties planas. Jį sudaro viena ar kelios pastraipos paaiškinančios apie ką bus istorija. Kažkas panašaus, kas parašyta ant knygos viršelio nugarėlės, tik šiuo atveju aprašoma ir istorijos pabaiga. Taip galima planuoti ir trumpus, ir ilgus tekstus, tačiau jei taip kursite planą romanui, jis atspindės tik pagrindinę siužeto liniją ir mažai ką daugiau (tačiau tokiu atveju tai gali būti pirmas žingsnis kuriant detalesnį planą). Šis metodas turi dar vieną pliusą – jei su jau parašyta istorija kreipsitės į leidyklą, galbūt galėsite šią knygos santrauką panaudoti pristatydami savo kūrinį būsimam leidėjui.

Santraukos pavyzdys: „Po pasaulinės katastrofos išlikusi žmonių kolonija gyvena po žeme. Kolonijos vado dukra Emilija svajoja apie galimybę surasti kitus žmonės, nors aplinkiniai mano, kad išsigelbėjusių daugiau nėra. Kaip dovanos savo vestuvių proga ji paprašo galimybės pakilti į žemės paviršių naktį kai ten mažiau pavojinga. Tačiau pakilusi kartu su savo naujuoju vyru, nuo jo atsiskiria. Nuo kilusio pavojaus ją išgelbsti Vincentas, teigiantis, kad gyvena kitoje kolonijoje. Emilija pasiryžta su juo keliauti ir pamatyti kitus žmones, tačiau pasiekus jo kolonijos gyvenamą pastatą Vincentas ją suriša ir palieka saulėje kaip auką dievams. Emilija pabėga ieškodama kelio atgal namo, tačiau jai nebepavyksta jų pasiekti“

Daugiau apie šį santraukos rašymą galite paskaityti čia:

 

2 metodas. Planavimas laisvuoju rašymu (angl. free writing)

Šitas metodas gali tikti ir tiems, kurie šiaip planuoti nemėgsta, nes pats planas sakytum rašomas be jokio plano: atsisėdate prie kompiuterio/sąsiuvinio ir rašote viską kas šauną į galvą.

Struktūros šiame plane nėra, galima užrašyti ne tik siužetą, bet ir pasigilinti į detales. Tarkim aprašote drabužius, kuriuos dėvi veikėjai, kaip sveikindamiesi gestikuliuoja trečiame skyriuje nusileidę ateiviai ir pan.

Laisvasis rašymas, naudojamas kuriant šį planą, apskritai yra naudingas dalykas ne tik planuojant, bet, tarkime, ir susidūrus su rašytojo bloku (angl. writers block). Kaip veikia ir kaip gali praversti šis metodas galite pasiskaityti čia:

 

3 metodas. Nulinis juodraštis

Tai tarpinis variantas tarp plano ir istorijos. Gal nebe labai tai pavadinčiau planu, tačiau tai dar ir ne tokia istorija, kurią galėtumėte duoti skaitytojui. Principas maždaug toks: jei gerai įsivaizduojate tam tikrą sceną, ją parašote tvarkingai, o tai ko nežinote tiesiog „užsimetate“, kad perrašytumėte vėliau.

Nulinio juodraščio pavyzdys: „Lota sugniaužė pirštus ir pakėlusi prie veido, pro ryškiai padažytas lūpas išpūtė šiltą garą. Nors dienos dar buvo šiltos, naktys jau nebeleido galvoti, kad tebesitęsia vasara. Išgirdo, kaip krantine nurieda arklių traukiama karieta. 

Tada Lota ima galvoti apie savo mergaitę, darbą, vargą ir bla bla bla. Eina ieškoti klientų ir prie stulpo ją užpuola kaukėtas plėšikas.

 – Kaip jautiesi? Ar gali kalbėti?

Jo balsas buvo tylus, šnabždantis, vargiai girdimas per aparato skleidžiamus garsus, bet turintis savyje kažką raminančio.

– Kur aš? – liežuvis judėjo taip sunkiai, kad pati Lota sunkiai suvokė ką pasakė. Vis tik tas vyras suprato.

– Mano ligoninėje. Aš daktaras Rivas. Kuo tu vardu?

 Jie tada kalbasi apie tai kas Lotai nutiko ir kokių priemonių imsis daktaras […]“

Apie nulinio juodraščio rašymą daugiau galite pasiskaityti čia:

 

4 metodas. „Pasiimk žibintuvėlį“ (angl. Bring Your Flashlight)

Taip šį metodą savo tinklaraštyje vadina amerikiečių rašytojas Chuck Wendig. Planavimas vyksta rašant, lyg žibintuvėliu nušviečiant tik nedidelę savo kelio dalį. Parašius vieną skyrių, suplanuojate antrą, tada jį parašote, tuomet planuojate trečią, parašote jį… Ir taip iki tol, kol parašote visą istoriją. Planuojant taip, galima nežinoti kuo istorija baigsis, bet bent jau esate verčiami suplanuoti kuo baigsis kitas skyrius.

Daugiau apie šį metodą galite pasiskaityti autoriaus tinklaraštyje:

 

5 metodas. Scenarijus

Tinka, kai nerašote scenarijaus :). Rašomą istoriją siūloma rašyti kaip pjesę. Dialogas skaitosi greitai, dažniausiai greitai ir rašosi. Tikslas, parašyti tekstą kuris atrodytų taip: scenos aprašymas, dialogas, scenos aprašymas, dialogas… O po to, ant šito plano-scenarijaus jau galima lipdyti prozą.

Daugiau apie šį metodą taip pat galite pasiskaityti Chuck Wending tinklaraštyje:

 

6 metodas. Istorijos griaučiai

Rašydami pagal šį planą naudojamės ta tradicine istorijos struktūra: įžanga-dėstymas-pabaiga. Dar smulkiau tai galima išskirstyti taip:

  • Trumpai papasakojama apie veiksmo vietą ir supažindinama su pagrindiniais veikėjais
  • Veiksmo užuomazga (angl. inciting incident). Įvykis, kuris „užveda“ visą istoriją.
  • Veiksmo eiga. Kylanti įtampa
  • Kulminacija
  • Krentanti įtampa
  • Atomazga

Kaip pavyzdį naudojant 1 metodo istoriją tai atrodytų taip:

Ekspozicija: pasakojimas apie kolonijos kasdieninį gyvenimą, Emilijos vestuvių aprašymas

Veiksmo užuomazga: Emilija paprašo tėvo leidimo užlipti į viršų, tikėdamasi pastebėti kokį kitų žmonių buvimo ženklą

Kylanti įtampa: Emilija pasprunka nuo savo naujo vyro ir pastebi kažkokią laukinių gentį, nuo kurios ją išgelbsti Vincentas. Vincentas pasako, kad pats gyvena kitoje kolonijoje. Pasiekus jo koloniją Emilija užrakinama kambaryje taip ir nepastebėjusi nei vieno žmogaus. Pasprukusi pro duris randa nužudytą moterį, bėga ieškoti Vincento, tačiau jį radus paaiškėja, kad jis ir yra žudikas.

Kulminacija: Vincentas sugauna Emiliją ir rengiasi ją paaukoti savo dievams. Emilija kovoja su juo ir pabėga.

Krentanti įtampa: Emilija nebenori ieškoti kitų žmonių, tik nori pasiekti namus, bando rasti kelią iki jų.

Atomazga: mirštanti Emilija girdi jos ieškantį tėvą, supranta, kad turėjo džiaugtis tuo ką turėjo.“

 Dar detalesnius (ir vizualesnius) istorijos griaučius (pavadintus tiesiog „plot skeleton“) sukūrė rašytoja Angela Hunt. Taip planuojant jums tereikėtų užpildyti lentelę (arba pačius griaučius). Jie atrodo štai taip:

 

Daugiau apie šį metodą galite perskaityti autorės knygoje:

 

7 metodas. Planas švyturėliais

Panašus kaip prieš tai minėtas metodas, tačiau jo metu jau nebeskirstoma į ekspoziciją, kulminaciją, atomazgą ir t.t. Man asmeniškai atrodo vienas paprasčiausių, kai rašomas ilgos apimties kūrinys. Šiame plane pateikiami trumpi nurodymai, kas turi įvykti kiekviename skyriuje/scenoje. Detaliai rašyti nereikia, nebent patys bijote pamiršti ką vienos ar kitos scenos pavadinimas reiškia.

Plano švyturėliais pavyzdys:

„I SKYRIUS.

  • Kelionė per mišką. Supažindinimas su Symantu, Galmiu, Neriliu, Ilmantu.
  • Užpuolimas latgalių kaimo.
  • Prie laužo. Kaltė ir politinė situacija.
  • Sudeginti kaimai. Mūšis su kalavijuočiais.
  • Symantas ir Gotfridas. Paaukojimas, burtų metimas, kritusių laidotuvės.

II SKYRIUS.

  • Iglė Leitei atskleidžia savo sugebėjimus.
  • Iglės kelionė pas tėtį. Supažindinimas su Sniege, Preigilu, vaidilutėmis.
  • Maudymasis ežere. Grįžta Symantas.

III SKYRIUS. VĖTRA.

  • Žolininkystės pamokos ir dar Iglės vizijų. Lilūnos gyvenimo tragedija.
  • Iglės grįžimas namo. Istorijos apie namus papasakojimas. Supažindinimas su Skiriotu. Lyg ir kažkas rezgama tarp jo ir Jaručio.
  • Leitės sapnas ir jo išpažinimas Vilkgailai ir Rikantei. Idris.
  • Iglės kelionė pas Leitę į bokštą. Leitės virtimas ne ta, mirusiųjų apsilankymas.“

 

8 metodas. Siužetinės linijos

 Nors kažin ar ji buvo pirma tai sugalvojusi, šį metodą aš nusižiūrėjau nuo J.K. Rowling. Jei rašote trumpą apsakymą, turbūt šis metodas naudingas nebus, bet ilgame kūrinyje kartais kyla pavojus pasimesti tarp siužetinių linijų, nes jų tikriausiai bus ne viena. Čia susirašote kas su kiekviena ta siužetine linija vyksta kiekviename skyriuje. Tai taip pat leidžia lengviau pastebėti kaip viena linija siejasi su kita ir suderinti kada kas vyksta.

Analogiškai galima planuoti naudojantis ne siužeto linijomis, o veikėjais. Tada vietoj stulpelių su siužetinės linijos pavadinimais bus veikėjų vardai ir juose rašysite ką kuris veikėjas veikia aprašomame skyriuje. Naudojantis šiuo metodu galite pastebėti ir tai, kad prisikūrėte per daug nieko neveikiančių veikėjų (pavyzdyje tokia galėtų būti Luknė. Toks tuščias stulpelis jau turėtų kelti rašytojui klausimą ar to veikėjo tikrai reikia).

Jei įdomu apie šį metodą paskaityti daugiau:

 

9 metodas. Snaigė (angl. snowflake)

Jei lankėte kūrybinio rašymo kursus, skaitėte knygas apie rašymą ar ieškojote informacijos internete turbūt jau girdėjote apie snaigės metodą. Bet jei ne, tai dabar bus proga paskaityti. Kalbant apie jį, kaip iliustracija dažnai naudojamas fraktalas (Kocho snaigė), turinti parodyti metodo principą – pradedame nuo vieno sakinio (trikampio), ir pamažu, trikampis po trikampio, jį sulipdome iki sudėtingos snaigės figūros. Jis pats detaliausias ir turbūt daugiausiai darbo reikalaujantis metodas iš čia aprašytų ir jį sudaro 10 žingsnių:

1 žingsnis – vieno sakinio santrauka. Kuo trumpiau tuo geriau. Nenaudokite veikėjų vardų. Pavyzdys: “Kai viduramžių gyvenvietę užpuola dvasios pradanginančios žmones, krivis su šeima iškeliauja ieškoti būdo visus išgelbėti”.

2 žingsnis – aprašyk istoriją. Dabar tą vieną sakinį reikėtų išplėsti į maždaug penkių sakinių pastraipą. Tai turėtų atrodyti kaip anksčiau aprašytas „tyras“ planas. Jame turėtų atsispindėti aplinka kur istorija vyksta, pagrindiniai veikėjams iškylantys pavojai ir istorijos pabaiga.

3 žingsnis – veikėjai. Kiekvienam pagrindiniam veikėjui parašykite vieno puslapio santrauką kurioje būtų paminėta: veikėjo vardas, tai ką jis/ji veiks istorijoje, tikslą – ko jis/ji nori, motyvaciją – kodėl jis/ji to nori, konfliktą – kas jam/jai trukdo tai pasiekti, nušvitimas – ką jis/ji išmoks ar kaip jis/ji pasikeis. Tikriausiai rašant apie veikėjus paaiškės, kad reikia kažką pakeisti pirmuose žingsniuose, galima (ir netgi reikia) drąsiai tai daryti.

4 žingsnis – išplėtimas. Tuos penkis sakinius, kurie buvo parašyti antrame žingsnyje dabar galima išplėsti. Vienas antro žingsnio sakinys dabar turėtų virsti viena pastraipa. Taip turėtų gautis maždaug vieno puslapio ilgio knygos aprašymas.

5 žingsnis – grįžimas prie veikėjų. Kiekvienam veikėjui reikia parašyti vieno puslapio ilgio apžvalgą. Dabar jau rašome ne tik apie pagrindinius, bet ir kitus svarbesniuosius veikėjus. Geriausia rašyti iš pačio veikėjo perspektyvos (pasakoti „jo lūpomis“). Tai padės geriau veikėjus pažinti, matyti kaip vystosi jų istorija.

6 žingsnis – išplėtimas. Ketvirtame žingsnyje aprašyta pastraipa dabar turėtų būti išplėsta maždaug iki puslapio. Vadinasi siužetas bus aprašomas dar smulkiau.

7 žingsnis – grįžimas prie veikėjų. Reikia dar plačiau aprašyti veikėjus. Gimimo data, išvaizda, istorija ir t.t.

8 žingsnis – scenų sąrašas. Dar smulkiau suplanuojamas siužetas. Vienai scenai – viena eilutė. Gali būti dviejų stulpelių lentelė: pirmame stulpelyje – veikėjas iš kurio perspektyvos pasakojama, antrame – kas nutinka.

9 žingsnis (galima ir nedaryti) – išplėtimas. Kiekviena vienoje eilutėje aprašyta scena aprašoma per kelias pastraipas. Gaunasi tarsi juodraščio prototipas.

10 žingsnis – juodraščio rašymas.

Apie snaigės metodą daugiau pasiskaityti galima čia:

 

10 metodas. Minčių žemėlapis

 Nors kai kurie tinklaraštininkai bando parašyti formulę kaip šitą žemėlapį daryti, dažniau sakoma, kad čia nėra jokių taisyklių, žemėlapis turi būti aiškus tik pačiam rašytojui. Galite nusipiešti lapo centre apskritimą su pagrindinio veikėjo vardu ir nuo jo nuvesti rodykles į įvykius ar kitus veikėjus, galite pripaišyti visokiausių jums kažką reiškiančių burbuliukų, saulučių, debesėlių ir pan. Svarbu, kad patys suprastumėte ką kas reiškia.

Daugiau pavyzdžių galite rasti tiesiog įvedę į interneto paieškos langelį „mind map“ arba pasiskaitę čia:

 

11 metodas. Šablonas ir istorijos kreivė

Šie metodai nurodo jums maždaug kas ir kada turėtų nutikti jūsų istorijoje.

Istorijos šablonai – tai struktūra, kuri būdinga daugeliui istorijų, nesvarbu koks skirtingas jų turinys. Vienas galimas šablonas, pateiktas virtualiuose kūrybinio rašymo kursuose writefictionbooks.com buvo toks:

Pagrindinis veikėjas skiria savo laiką kovoti prieš blogį/nuversti tironišką valdžią/atskleisti korupciją/įrodyti, kad mylimasis yra neištikimas.

Pagrindinis veikėjas kažką dėl to tikslo paaukoja (nužudo draugą/atsižada šeimos nario/išsiskiria su mylimuoju). Galų gale savo tikslą pasiekia ir triumfuoja.

Tada pagrindinis veikėjas supranta, kad tai, apie ką jis galvojo, kad tai gėris, iš tiesų buvo blogis ir atvirkščiai. Jo draugas/brolis/mylimasis iš tiesų buvo teisus, o pagrindinis veikėjas klydo.

Kitas tikrai dažnai pasitaikantis toks:

Kažkas gręsia pagrindiniam veikėjui/jo šeimai/jo bendruomenei. Tik pagrindinis veikėjas gali tai išspręsti.

Pirmas bandymas baigiasi nesėkme, antras bandymas taip pat. Tada pagrindinis veikėjas išmoksta kažką svarbaus ir drastiškai pakeičia taktiką. Pabando dar kartą ir laimi.

Kalbant apie istorijos kreives, viena iš paprastesnių ir dažnesnių atsispindi šiame grafike. Pati kreivė simbolizuoja įtampos kilimą ir kritimą.

 

Planuoti galima ir ant tokio grafiko. Jei mėgstate dirbti ne kompiuteriu, o ant popieriaus, užtektų ant didelio lapo nusipiešti tą kylančią įtampos kreivę ir aprašinėti ją punktais (tokiais kaip plane švyturėliais). Kokie tokio planavimo pliusai? Vizualinis priminimas, kad įtampa turi kilti, kad pradžia ir pabaiga neturi užsitęsti.

Apie istorijos kreives dar galite pasiskaityti čia:

 

12 metodas. Kortelės

Dabar man turbūt labiausiai patinkantis planavimo metodas. Kortelių metodų yra visokiausių (net su matematinėmis formulėmis) bet man labiausiai patikęs ir tikęs buvo tiesiog atskirų scenų surašymas ant kortelių.

Mano pavyzdyje kiekvienoje kortelėje aprašyta atskira scena (pačiose mažiausiose – datos kada veiksmas vyksta). Galima jas susidėlioti ant stalo ar ant žemės, susiklijuoti ant sienos, bet turbūt patogiau jas prikabinti ant magnetinės ar kamštinės lentos. O tada, turint prieš akis visą knygos siužetą, galima imtis ir eksperimentų scenas sukeičiant vietomis, išmetant, įterpiant naujas. Kadangi mano pavyzdyje skirtinga kortelių spalva reiškia skirtingus pasakotojus iš karto galiu matyti ar kurioje nors romano dalyje kuris nors iš jų ilgesniam laikui nedingsta. Jei spalvomis koduotumėte ne pasakotojus, o atskiras siužeto linijas, vidinį ir išorinį konfliktą ar dar ką nors matytumėte kitus dalykus.

Apie kortelių metodus daugiau paskaityti galima čia:

 

13 metodas. Konteksto paruošimas/ istorijos biblija

 Tai jau nėra siužeto planavimas. Čia planuojamas ir kuriamas kūrinio pasaulis. Gali tikti ir neplanuojantiems, nes siužetas, jei norite, vis dar gali išlikti paslaptis, tačiau investavę laiko į konteksto paruošimą imsite puikiai įsivaizduoti bent jau tai kur vyksta jūsų istorija. Tai ypatingai svarbu rašant fantastiką ar istorinį romaną, bet taip pat nederėtų aplinkos pamiršti ir kitais atvejais – pavyzdžiui, jei rašote apie Londoną niekada ten nebuvęs.

Galite susikurti šiam reikalui atskirą aplanką savo kompiuteryje arba viską sudėti ant popieriaus. Ką į aplanką dėti sprendžiate patys. Aš į saviškį sudėjau veikėjų aprangos piešinius, jų gyvenamų vietų ir kelionių žemėlapius, politinės to meto situacijos aprašymus, pastatų, kuriuose vyko veiksmas, planus, populiariausių tais laikais valgių sąrašą, tradicijų/ritualų aprašymus, pačių veikėjų aprašymus ir nuotraukas. Taip pat, ypač jei istorija vyksta fantastiniame pasaulyje, gali būti naudinga aprašyti (nupiešti) to pasaulio geografiją, politiką, papročius, religiją, šventes, architektūrą, susisiekimo priemones, ekonomiką, kalbas, gyvenančių žmonių savybes (kokios jų etninės grupės/rasės/rūšys, išsilavinimas) ir t.t.

Apie „istorijos bibliją“ daugiau pasiskaityti galite:

 

Šiuo metodu ir užbaigsiu. Šis sąrašas, žinoma, nėra baigtinis, be to, net ir aprašytus metodus kiekvienas autorius gali pritaikyti kažkaip kitaip ir vis skirtingai. Juk svarbiausia ne taisyklės, o tai, kad tas metodas suveiktų.

O kaip planuojate jūs?

Greta Musteikienė

Rašymo mėgėja, norinti tai daryti vis geriau ir geriau, elektroninės knygos „Alsuojanti tamsa“ autorė.

  • Aihara parašė:

    Climax verčiama kaip kulminacija, ne kaip klimaksas 😀
    okei skaitau toliau.

    • Greta Musteikienė parašė:

      Oi, vienoj vietoj ištaisiau, kitoj palikau 🙂 Ačiū. Dabar jau visur „kulminacija“

  • Rima Rita parašė:

    Dėkui,labai naudinga informacija.

  • Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
    >