Elena Gasiulytė – knygos „Lietuvos vizionierės“ autorė, atskleidusi 10 įspūdingų biografijų, apie kurias istorija pernelyg dažnai pamiršta.
Kadangi šis pokalbis gana ilgas – suskaidžiau jį į keturias dalis. Paspausk vieną iš šių 4 nuorodų ir nukeliausi į dalį, kuri tave domina labiausiai. Arba skaityk viską iš eilės:
I. Apie knygą
✍️ Išleisti knygą, tikiu, nebuvo lengva… Kas tave skatino?
Jei nuoširdžiai, neturiu supratimo, kaip su savo nervais, nepilnavertiškumo kompleksu, nerimo sutrikimais ir polinkiu į depresiją šitą knygą išvis parašiau. Ir nė kiek neperdedu. Kūrybinių krizių buvo ne viena, o nerimas – nuolatinis. Šitaip kalbu ne dėl to, kad norėčiau įsirašyti į kažkokią „dramatiškos menininkės su problematiška asmenybe“ tradiciją – mano žodžiai yra visiškai nuoširdūs ir jais noriu pasiekti žmones su panašia psichologija. Gal jiems pasidarys kiek drąsiau kažko imtis – didelių arba visiškai mažučių darbų.
Kad ir kaip paradoksaliai skambės, į priekį vedė baimė neįvykdyti pažadų leidyklai, nes prie visų kitų sutrikimų esu be galo pareigingas žmogus, kuriam nebaigti darbai naktimis neduoda užmigti.
O jei mažiau asmeniškai – man atrodė, kad Lietuvai reikia tokios knygos. Kad reikia prieinamai pateiktos (savi)kritiškos feministinės kairiosios perspektyvos – visų tų vis dar neigiamą konotaciją mūsų visuomenėje turinčių žodžių kratinio. Kad reikia ne tik pristatyti įdomias asmenybes, bet ir paklibinti pačią istorijos rašymo tradiciją.
✍️ Knygą labiau rašei sau ar skaitytojams?
Iš literatūros studijų buvo įstrigusi sąvoka „idealusis skaitytojas“ – tai nebūtinai konkretus žmogus, o greičiau potencialaus skaitytojo savybių rinkinys, kurį numato pats tekstas. Rašydama įsivaizdavau dviejų tipų skaitytoją savo knygai:
- Žmogų, besidomintį moterų istorija ir galbūt jau žinantį keletą mano aprašomų asmenybių, bet norintį naujos perspektyvos;
- Žmogų, dar net neįsivaizduojantį, kad galėtų istorija, ar juo labiau moterų istorija, domėtis.
Todėl man buvo labai svarbu teksto suprantamumas ir prieinamumas neturint kažkokių specialių šios srities žinių. Tam tikra prasme rašiau ir sau – bet tai jaunesnei Elenai – vos pradėjusiai domėtis moterų istorija ir vis dar klaidingai manančiai, kad su Lietuva susijusių įspūdingų asmenybių (beveik) nebuvo.
✍️ Ką nori, kad skaitytojai paimtų iš tavo knygos?
Hm, lai pasiima kiekviena(s) asmeniškai, bet jei galėčiau pasirinkti, turbūt sakyčiau lai pasiima drąsos. Gal net ne tiek drąsos, o darymo, nors ir labai labai baisu. Visų pirmą, žinoma, iš herojų, o tada jau ir iš manęs, tos absoliučiai visko išsigandusios nerimastingos moters, kuri visgi kažkaip sugebėjo parašyti ir publikuoti knygą. Nenoriu sakyti banaliai, kad viskas įmanoma. Tikrai ne viskas. Tačiau kažkas įmanoma.
II. Kaip knyga buvo parašyta ir išleista
✍️ Knygos pristatymo renginyje sakei, kad paskatino rašyti draugai. Supratau, kad turėjai idėją, niurnėjai draugams, galiausiai užknisai ir jie privertė rašyti?
Iš tikrųjų ilgai neniurnėjau ir neužknisau (bent jau dėl šito konkretaus dalyko). Tiesiog turėjau mintį kažkur galvoje, kad kada nors (be laiko limito) parašysiu. Tuomet sėdėjom vieną pusiaudienį tamsiame vieno ne per geriausio iš Vilniaus barų kampe, pribaiginėjom iš vakaro pradėtą švęsti draugo gimtadienį ir aš kažkodėl ėmiau ir pasakiau, kad pradėsiu rašyti.
Tiesiog taip išėjo – nei kokią kalbą ruošiausi, nei repetavau, nei reikėjo kažkaip išdrįsti pasisakyti, tiesiog, atrodo, iš niekur. Matyt, buvo atėjęs laikas. O paskui, jau pasakius ir pradėjus, artimiausias išorinis pasaulis (draugai) labai ragino, palaikė ir skatino, ir tikėjo manimi už mane pačią tada, kai aš visai netikėjau.
✍️ Į leidyklas kreipeisi kai jau turėjai parašytą knygą?
Oi ne, leidyklą savo aš kiek apgavau (juokas). Po to pasisėdėjimo su draugais bare parašiau 4 parodomuosius skyrius. Jie buvo trumpi, tvarkingi, chronologiški, padorūs, visai ne keisti. Juos ir siuntinėjau leidykloms. Sutariau su „Tyto Alba“. Ir tęsiau darbą panašiu stiliumi – trumpi, tvarkingi, chronologiški, padorūs, visai ne keisti skyriai. Parašiau jų 10 nuo 2018 metų spalio iki 2019 metų vasario…
Ir tada pasidarė beviltiškai nuobodu. Tai buvo mano pačios emocija, ne iš šalies. Pasidarė neįdomu ir rašyti, ir savo pačios tekstus skaityti. Jaučiausi nusikaltusi ir prieš savo herojes, kad šitaip jas suvienodinau. Mat rašiau pagal tą pačią formulę, tą patį griautį, visai nekreipdama dėmesio, kada ir kur kiekviena herojė gyveno, kuo užsiėmė, kas buvo per žmogus. Daug galvojau apie Jurgą Ivanauskaitę ir supratau, kad jau apie ją tokio skyriaus tikrai niekaip neparašysiu. O ir apie kitas nebesinorėjo. Taigi dabar mes 2019 m. vasario mėnesyje, aš pilna abejonių, o intuicija sako, kad nieko čia nebus, jei šitaip tęsiu toliau. Bet visgi palikusi 10 savo nuobodžiųjų skyrių išvažiuoju į Berlyną. Raminu save, kad, pravėdinsiu mintis, suprasiu, kad ne viskas taip ir blogai, neišsidirbinėsiu, prisėsiu ir parašysiu dar bent 10 ar net 20 trumpų, tvarkingų, chronologiškų, padorių… 🙂
Kovo mėnesį knygą ėmiausi perrašyti iš naujo. Pradėjau nuo Žemaitės.
✍️ Oho! O kaip atrinkai apie kurias moteris pasakosi? Kažką esu nugirdęs, kad pasidarei 40+ asmenybių sąrašą, tačiau apie daug jų trūko lengvai randamos informacijos ir tingėjai gilintis?
Išties, turėjau išankstinį 30-40 asmenybių sąrašą, ir išties apie kai kurias trūksta informacijos ištisam skyriui. Ar greičiau trūksta įspūdžiografijai, nes 4 lapų vikipedinį skyrių gal ir parašytum, tačiau norint parašyti įspūdžiografiją, reikia jaustis taip, lyg tą asmenybę pažinotum, o tam domėtis ir gilintis reikia išties daug, ir reikia turėti smulkmenų bei kasdienių detalių, nuo kurių galėtum atsispirti.
Taigi parašiau apie tas, apie kurias rašėsi. Du oficialūs kriterijai – kad būtų gimusios ir / ar veikusios Lietuvoje, bei kad būtų kokiu nors būdu pionierės – kažką padariusios pirmą kartą. Žinoma, šiuos kriterijus atitinka ne tik dešimt mano aprašytųjų moterų, toli gražu. Tiesiog būtent jas laikau įsivaizduojamomis savo draugėmis, būtent apie jas buvau prikaupusi daugiausiai medžiagos (kai kuriais atvejais, per ilgus metus), tad būtent apie jas galėjau žengti žingsnį toliau – nuo biografijų prie įspūdžiografijų.
✍️ Ar daug teko išmesti iš knygos?
Išmesti kaip ir nieko neišmečiau, bet jei būčiau parašiusi apie daugiau negu dešimt asmenybių, pirmoji „papildomų“ sąraše būtų Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Man įdomi į depresiją linkusi jos asmenybė ir tai, kaip ji apie savo psichologinę būseną kalbėjo anuometiniu žodynu. Džiaugiuosi, kad Bitė rado savo vietą šalia Žemaitės viename iš Miglės Anušauskaitės komikse.
✍️ Tai kiek valandų praleidai knygos rašymui, taisymui, leidybai bei reklamai?
Jėzmarija, nu niekaip nesuskaičiuosiu dabar tų valandų! Idėja mano galvoje sukosi kokius gerus keturis metus, jei ne daugiau, bet tik idėja – „noriu parašyti knygą apie istorines moteris kada nors“, nieko konkrečiau. Tuos bandomuosius-parodomuosius skyrius leidykloms pradėjau kurpti gulėdama su tetute Druskininkų SPA, ten berods per savaičiukę apie Boną ir parašiau pirminį variantą. Tada dar kokį mėnesį paskyriau kitiems trims parodomiesiems, bet tikrai nerašiau kasdien, nes turėjau ir kitų darbų.
Dabar pasižiūrėjau, kad leidykloms laiškus išsiunčiau 2018 gruodžio 11 dieną, kitą rytą jau turėjau keletą atsakymų, ėjau į susitikimus, vis dar toliau rašiau… Praskrolinau didelę dalį susirašinėjimo su drauge, žiūriu, vasario 7 dienos vakare koncerte Kably turėjau jau sutartį su Tyto alba pasirašiusi. Maždaug tuo metu ir buvau išspaudusi 10 trumpesnių neįdomių skyrių. Nu ir tada ta kūrybinė krizė. Tad galutinį variantą pradėjau rašyti po kovo vidurio, pabaigiau kažkaip ten rugpjūtį.
Pamenu, pirmąją įspūdžiografiją apie Žemaitę parašiau per kokias pora savaičių. Iki gegužės dar turėjau kitų užsiėmimų, vedžiau ekskursijas ir panašiai, bet nuo gegužės jau įsikalinau namie ir nieko daugiau nedariau, tik rašiau. Draugai kai kuriais atvejais turėdavo mane per jėgą iš namų tempti. Taigi tokio rašymo dieną naktį baisiai susinervavus ir daug rūkant buvo kokie keturi mėnesiai. Savotiškai gražus, bet drauge ir labai kraupus prisiminti laikotarpis. Paskui jau buvo lengviau – perskaitydavau redakcijas, bet tas nebėda, aš labai greitai skaitau.
Knygų pristatymams dažniausiai nesiruošiu, varau kaip išeina. Tik knygų mugė buvo išimtis, skaičiau atsakingai klausimus iš vakaro. Žodžiu, privėliau neaiškiai čia, bet labiausiai mano smegenyse įstrigusi toji vasara full-on rašymo. Buvo karšta ir baisu.
✍️ O kaip įtikinai leidyklą? Ar tiksliau, kaip susisiekei, ką siūlei? Ką prašei įtraukti į knygos leidybos sutartį? Kokius honorarus sutarei – vienkartinio honoraro, honoraro pagal pardavimus ar šių mišinio? Honorarai procentais nuo didmeninės kainos? Kiek procentų? Ir ar, apskritai, tau reikėjo pačiai kažkiek mokėti, kad išleistum knygą?
Neįtikinėjau visai. Kelioms leidykloms tiesiog išsiunčiau paprastus trumpučius emailus: aš va tokia Elena, noriu išleisti knygą apie istorines Lietuvos moteris, prisegu pavyzdžių, ir tiek. Pridėjau keturis trumpus skyrelius (to pirminio varianto, tai yra labiau biografijų nei įspūdžiografijų). Ir laukiau atsakymų, nors čia net žodis „laukiau“ nelabai tinka – išsiunčiau vėlai vakare, kuomet viską ir darau, ryte atsikėlusi jau radau pora atsakymų.
Nuėjau į susitikimus su keturių, jei neklystu, leidyklų atstovėmis, iškart lengviausiai sekėsi šnekėtis ir susiprasti su Tyto alba, ir ypač gerąja knygos fėja tapusia Jurgita Ludavičiene, kurią ne veltui atskirai paminėjau prie padėkų. Pastebėjau, kad kai kurių leidyklų susidomėjimą sužadino Miglės Anušauskaitės, kaip būsimos komiksų piešėjos knygai vaidmuo, bet nieko nuostabaus – aš iš principo nepasitikėčiau žmonėmis, kurie nevertina Miglės komiksų (juokas). O šiaip nesikuklindama pasakysiu, kad pagrindinis faktorius, taip greitai sužvejojęs man ir leidyklą, ir sutartį, yra geras tekstas. Nes aš tikrai gerai rašau. Kai pavyksta atsitraukti nuo savo nerimo, nepilnavertiškumo komplekso ir abejonių, aš visgi sugebu tai suvokti. O šitai begėdiškai kalbėti apie tai – psichologinės sveikatos gerinimo pratimas, sakykim 🙂 Todėl ir nesisiūliau niekam labai, nežadėjau aukso kalnų ir kažin kaip nesistengiau savęs parduoti – norėjau, kad leidyklos apsispręstų pagal įrodymus, tai yra pagal tai, ką ir kaip aš rašau.
Neslėpsiu, mane kažkodėl sunervino techninė tavo klausimų dalis apie sutartį. Tuomet pradėjau svarstyti, kas čia yra – ar kažkoks universalus lietuviškas (?) nepatogumas kalbėti apie pinigus, ar mano pačios tam tikra oficialių dokumentų baimė, ar mintis, kad tai tik mano ir leidyklos reikalas… Bet kokiu atveju, dabar eilinį kartą kraustausi, sutartis guli kažkur kitame bute apglamžyta stalčiuje, tad pasakysiu tiek – pačiai mokėti nereikėjo, leidykla rašė Kultūros tarybai ir laimėjo projektą, aš pati gavau pinigų sumą už visą pirmą tiražą, o jei išpirksite jį ir bus antras, gausiu po kažkiek nuo kiekvienos parduotos antrojo tiražo knygos.
III. Kokia rašytoja yra Elena
✍️ Kokia rašytija esi labiau – sodininkas (pilantis iš dūšios) ar architektas (planuojantis tekstą)?
Sodininkė. Man išvis neišeina mąstyti prieš rašant. Mano mąstymas ir vidinės diskusijos, ir kartais netgi to, ką noriu pasakyti, atradimas vyksta rašymo metu. Kuo staigiau išpilu viską, kas įmanoma, o tada jau žiūriu, kur tai nuves. Nekontroliuoju aš to teksto, greičiau vos paspėdama bėgu paskui jį. Galbūt dėl to tekstas ir išėjo ganėtinai savirefleksyvus daugeliu lygmenų – jis yra ne tik apie moteris ir apie mane, ir apie jas mano gyvenime, bet ir apie rašymą.
✍️ Ar praktikuoji ryto puslapius ar panašų rašymo ritualą?
Neeee, šiuo požiūriu esu visai neįdomi, neproduktyvi ir „neteisinga“ rašytoja. Tiesą pasakius, man vis dar smarkiai nejauku ištarti didįjį žodį iš R raidės kalbant apie save. Bet ne, jokių rutininių rašymo praktikų nepalaikau. Vienintelis dalykas – kol rašiau vizionieres, pačiai man netikėtai ėmė rašytis neplanuota tamsi gotiškoji poezija. Čia turbūt kaip kad būna – turi ruoštis egzaminui, bet vis atidėlioji, užtat susitvarkai namus iki blizgėjimo, vis kad užsiimtum kuo nors kitu. Iš pradžių svarsčiau nesidistractinti ir uždrausti sau tą poeziją rašyti, bet paskui pažiūrėjau į tai kaip į šiokią tokią rašymo praktiką.
✍️ Kaip rašymo metu atrodė tavo darbo aplinka? Ir kaip rašei?
Vizionieres rašiau namuose, tik jie trys pasikeitė per tą laiką. Didžioji dalis buvo rašoma mažame bendrabučio tipo kambarėlyje su raudonomis sienomis Rinktinės gatvėje. Berods, šis tas apie jį pateko į Sofijos Tyzenhauzaitės skyrių. Šiaip jau užsiiminėju visokiais ritualais, nes esu ragana, bet rašymo atveju – ne. Paprasčiausiai kompas, wordo dokumentas, kavos puodelis ir aš. Muzika – taip, ji man ir šiaip gyvenime yra gana svarbi, tad pasitaikė, kad skirtingoms vizionierėms pasiskyriau skirtingus grojaraščius. Tarkime, apie Emmą Goldman parašiau su rusų grupės Shortparis daina „Strašno“ ant repeato. Tuo metu mano galvoje tai atrodė kažkokiu būdu logiška. Mėgstamiausia neutrali rašymo muzika man yra „Only Lovers Left Alive“ garso takelis. Su juo ir magistrinį parašiau. O vizionierių rašymo kasdienybė nebuvo sveika – rašydavau naktimis, gėriau be proto daug kavos, daug rūkiau ir dažniausiai pamiršdavau valgyti, todėl jaučiausi gana nusilpusi. Žodžiu – stereotipai, menininkė gilioje kančioje. Sakau tai iš dalies su ironija, iš dalies visiškai nuoširdžiai.
IV. Koks žmogus yra Elena
✍️ Kaip moterų istorijos temos atsidūrė tavo gyvenime?
Kada tiksliai į mano gyvenimą atėjo feminizmas, nebepasakysiu. Pirmosios sėklos buvo pasėtos dar vaikystėje skaitant Pepę Ilgakojinę. Nebijoti „žodžio iš f raidės“ pirmuosiuose bakalauro kursuose išmokė youtubės video internetuose. Tuomet link feminizmo natūraliai pakrypo ir mano darbai, ypač gidavimo srityje, kur atsitiktinai pakliuvusi pasilikau ilgam – tuo užsiimu jau gerus aštuonerius metus. Vesdama ekskursijas pastebėjau, kad moterų istorija yra labai apleista ir nenušviesta sritis.
✍️ Literatūros studijų? Mokeisi rašyti universitete, profesionaliai?
Mokiausi ne tiek rašyti, kiek analizuoti, kritikuoti, interpretuoti, išmėsinėti ir vėl atgal surinkti literatūros tekstus. O tas gerokai apsunkino knygos rašymą. Kadangi tai mano pirmoji knyga, rašančioji Elena yra dar tokia mažytė ir nedrąsi, o toji daug protingų teorijų prisigaudžiusi kritikė kaip tik rėkia labai garsiai. Ne kartą pati sukritikuodavau kokį sakinį ar pastraipą dar nė jos nepradėjusi. Tad viena vertus, literatūros studijos davė platų akiratį ir galimybę į knygą prikaišioti intertekstinių nuorodų ir citatų, tačiau kita vertus, kartais pagalvoju, kad be to kritikės balso rašyti būtų buvę lengviau.
✍️ O kodėl tau dar vis svarbus feminizmas?
O dėl feminizmo svarbos… Kaip gerai sakė amerikiečių aktyvistė Angela Y. Davis, freedom is a constant struggle. Kova už laisvę ir lygias galimybes niekada nesibaigia. Dažnai norisi piktokai pasiskųsti, kad niekas per daugybę amžių taip ir nepasikeitė. Prašau nesuprasti klaidingai – aš suvokiu, kad moterys mūsiškėje pasaulio dalyje dabar turi teisę balsuoti, siekti karjeros ir kai kur netgi laisvai spręsti, ką daryti su savo kūnais. Tai, žinoma, nebuvo mums paduota ant lėkštelės, tai prieš mus ėjusių moterų pastangų rezultatas. Tačiau kai kurie požiūriai ir visuomenės nuostatos taip ir liko tos pačios. Bendras seksizmo fonas niekur nedingo, moterų darbas vis dar vertinamas menkiau nei vyrų, jos vis dar seksualizuojamos reklamose ir kituose medijų tekstuose, vis dar normalu į kokią nors bendrai žmonėms aktualią konferenciją pasikviesti kalbėti vien vyrus, o moteris palikti padiskuotuoti neva „moteriškais“, „nišiniais“ klausimais, moterims vis dar nėra tolygiai atstovaujama politikoje ir panašiai. Galima būtų vardinti ir vardinti, darbai dar tikrai nebaigti. Tad jei mano knyga nors kiek prisidės prie tos constant struggle, jausiuos šį tą nuveikusi.
✍️ O moteriškumas/vyriškumas/xiškumas – tau svarbi tema?
Matai, gal man kažkaip nebaisiai ir nestebinančiai lyčių spektras atrodo dėl to, kad savo aplinkoje turiu labai įvairių žmonių – stereotipiškai „moteriškų“ moterų, gal net kokį stereotipiškai „vyrišką“ vyrą (nors kaip tik pagalvojau, kad šita rūšis man menkiausiai pažįstama), stereotipiškai „vyriškų“ moterų tai tikrai, stereotipiškai „moteriški“ vyrai išvis yra mano silpnybė (jeigu akis dažosi ypač, tada jau man pakerta kojas), non binary žmonių, trans žmonių ir panašiai. Tai man kažkaip natūralu viskas – kad lytis nėra kažkoks nepajudinamas konstruktas, kad nėra pasaulis tik iš „tikrų“ vyrų ir „tikrų“ moterų sudarytas, kad kartais nekenkia pasiklausti, kaip žmogus suvokia save ir kokius įvardžius pasirinkti bendraujant… Ir kad iš esmės, palei Judith Butler, lytis dažnu atveju pasireiškia kaip performansas – fizinis, drabužinis, socialinis, kalbinis, nuoširdus ar ironiškas, ar dar belenkoks. Žodžiu, esu standartinė intersectional feministė, ir tiek.
Jei kalbėčiau apie idealų pasaulį, lytis ten nebūtų svarbi. Tada nebebūtų svarbu ir rašyti apie moteris. Bet čia kaip su Emmos G. anarchistiniu idealu – jis visada kažkur priekyje, kažkur horizonte, kažkur ne visai pasiekiamas. Dėl to tokioje visuomenėje, kokioje gyvename dabar, vis dar labai svarbu atskirai minėti moteris, nes seksizmas niekur nedingo ir jos dažnai mums yra nežinomos kaip tik dėl to, kad yra moterys. Žinoma, kad norėčiau ir pageidaučiau tiesiog ŽMONIŲ pasaulio. Bet kol kas turime vyrų pasaulį su trupinėliu daugiausiai baltų hetero cis moterų. Taigi reikia įtraukti visas kitas, ir drauge visaip kitaip lyties požiūriu besiidentifikuojančius asmenis. Šiek tiek kita tema, bet išduosiu – labai norėjau knygoje aprašyti bent vieną queer moterį. Bet mažai žinių ir „įrodymų“ iš istorijos, o mano fantazijos iš serijos „kas galėjo būti“, aišku, jau atskiras reikalas. Tai va. Dar neparašėm moterų istorijos iki galo, dar neparašėm LGBT+ istorijos, daug ko dar neparašėm.
Aš nežinau, kas yra moteriškumas. Rimtai. Kasdienėje savo kalboje labai vengiu tokių kategorijų išvis. Žinau tik, kad jaučiu stiprią alergiją tam „vedų išminties šulinėlio“ požiūriui – ilgaplaukė atsidavusi tyli rami su sijonu ir židinį kursto. Taip, moterys būna IR tokios. Bet ne tik.
✍️ Žinai, mane asmeniškai erzina tai, kad daug produktų sukuriama, ale, kažkuriai lyčiai. O ypač, sakoma, lengvai parduodamas moteriškumas – madinga, nesunku suteikt įspūdį, kad produktas tave pavers moterimi, nesunku pateikti tai kaip kažką drąsaus ir įspūdingo… Ką manai apie moteriškumo/vyriškumo pavertimą dar vienu produktu?
Aha, sutinku, mane irgi tie įlytinti produktai nervina labai. Ir ką jau čia pasakysi: paprastasis kapitalizmas 101, kai pasidaroma pinigų iš visko, iš ko tik įmanoma – iš esamų ir ypač nesamų tavo trūkumų, iš tavo baimių, iš tavo norų ir poreikių, ir ypač tokių poreikių, kuriuos pats kapitalizmas tau ir sukuria. Tai kaip ir nestebina, kad ir iš lyčių stereotipų tų pinigų pasidaro. Beje, rašydama tau atsakymą kaip tik gavau gerą patarimą per messengerio video chatą – pasakyti paprastai: manau, kad tai yra šūdas, va.
✍️ Ar rašydama knygą nepabijojai jos parašyti tik moterims?
O… Žinai, aš rašydama tiek dėl visko bijojau, kad apie šį aspektą beveik nemąsčiau. Gal tiesiog turėjau prielaidą, kad skaitys daugiausiai moterys, ir nieko čia nepadarysi – kas ir pasitvirtino. Aišku, jei būtų mano valia, šitą knygą skaitytų taip pat ir vyrai, ir kas tik nori. Bet neįkiši per prievartą, o ant viršelio uždėti kokį „tinka ir vyrams“ išvis būtų nesąmonė.
Nors yra gražių pavienių atvejų apie išėjimą už moterų burbulo ribų – viena moteris man rašė, kad perskaitė knygą ir po jos eilėje laukia visai ne mama, o jos tėtis, kuris jau, pasirodo, žino apie Bonos Sforzos nuopelnus. Taigi yra tų vyrų, kurių taip paprastai neišgąsdinsi, galėtų tik būti daugiau, žymiai daugiau.
✍️ Knygos pristatymo metu minėjai, kad tavo viena iš didžiausių asmeninių herojų, apie kurias ir pasakoji knygoje, yra Žemaitė. Kaip manai, ką Žemaitė pasakytų šių dienų moterims/vyrams bei xlyčiams?
Žemaitė. Manau, visų pirma, ji turėtų savo nuomonę apie tai, kad jos kalbos ir keltos problemos vis dar taip smarkiai aktualios. Kai skaičiau, ką ji kalbėjo apie moterų padėtį Lietuvos moterų suvažiavime, nuolat apie tai ir mąsčiau – senovinė ten tik kalbinė raiška, bet ne turinys. Tikiu, kad pati šitai pamačiusi mūsų Julija giliai atsidustų ir dar kartą pakartotų tai, ką visuomet ir sakė, kuo tikėjo ir kuo gyveno: nebijoti tėvo valios, vyro kumščio ir švento kunigo žodžio, nes vienaip ar kitaip visi šie trys komponentai smarkiai gadina ir šiuolaikinių moterų gyvenimą. Ir dar gal prisakytų visus tuos valdininkus pristatyti prie puodų, lai bulves ir pyragus paprastiems žmonėms kepa, bet čia jau knygos kritiko mintį pavogiau.
✍️ Kaip galima įsigyti tavo knygą su autografu?
Na, o knygą pirkit knygynuose arba internetu (kad ir iš leidyklos puslapio). Ir parašykit man per messengerį arba instagramą (visur rasite pagal vardą ir pavardę) – sutarsim, kada ir kur autografą padėt. Man patinka labai, kai žmonės parašo.
✍️ Kaip nori, kad tave atsimintų po 150-ties metų?
Haha, kaip paprasta – kaip vizionierę!
✍️ Ir ar norėtum dar kažką pasakyti šio pokalbio skaitytojams, knygų rašytojams?
Noriu palinkėt – don’t be too hard on yourselves. Nežinau kaip čia proper lietuviškai. Tiesiog žmonės būna daro viską ir gerai, ir teisingai, ir stengiasi, ir vis tiek labai muša save. Ir aš taip darau. Tai linkiu šiek tiek daugiau empatijos ir kitiem, ir sau pasistengti parodyti.
✍️ Ačiū už fantastišką pokalbį, Elena!
Trumpai:
Ačiū! Labai įdomus pokalbis. Nekantrauju perskaityti šitą knygą. Džiugu, kad tokia knyga buvo išleista ir tikiu, kad daug kam bus įdomi ir ilgam naudinga.
Smagu, kad patiko, Giedre 😉
Puikus interviu! Labai įkvepia ir paguodžia, kad ne aš viena neurotiška perfekcionistė, nepasitikinti savimi. Gal ir aš kada nors pabaigsiu, ką rašau.
Turiu knygą „Moterys, kūrusios Lietuvą”, išleistą Lygių galimybių centro. Ten labai daug moterų, tačiau kiekvienai skirtas tik puslapis, ir, kiek teko pavartyti, tik gan sausoka biografija. Elenos „įspūdografijos” skamba daug įdomiau.
Prajuokino terminas „lytinis performansas” 😀 tai turbūt pats tiksliausias vertimas angliškam žodžiui „gender”. Ta keista idėja, kad chromosomos nulemia, kaip sociume atrodyti ir elgtis turi moterys ir vyrai. Ir tuo pačiu matau prieštaravimą pačiai sau – jei tai „lytinis performansas”, iliuzija, miražas, tai reikia prieš jį kovoti, o ne įtvirtinti naujais įvardžiais ir terminais kaip „trans” ar „non-binary”. Nes vos tik kažkas teigia, „Esu trans/non-binary, nes neatlieku mano lyčiai sociumo priskiriamo performanso”, tuo pačiu netiesiogiai teigia ir tai, kad lytis apibrėžiama to performanso, o tai nėra tiesa. Štai aš sėdžiu su kelnėm, gauruotom kojom, trumpais plaukais ir be makiažo; dirbu IT sferoje, susigaudau fizikoje ir matematikoje, šiandien grindis siurbė ir vakarienę gamino vyras, ne aš – ar aš staiga nebe moteris?
Aš tai tikrai tikiu, kad pabaigsi rašyt, Aihara! Tikiuos, kad Elenos knyga prisidės prie įkvėpimų! 🙂