Eglė Ramoškaitė: „Jeigu nori – rašyk. Tik ne viską būtina rodyti kitiems“

E

Nerašyk. Jei dabar rašai, NUSTOK. Jei gali nerašyti, nerašyk. TAU SAKAU! O jei rimtai, kiek kartų šitai ar kažką panašaus tenka išgirsti pagaliau išdrįsus kam nors parodyti savo rašliavą? O dar tikint, jog ji – geniali?

Hmm… *Vieta tavo atsakymui*

Šį mėnesį kalbinu Facebook puslapio apie rašymą „NeRašyk“ įkūrėją Eglę Ramoškaitę, kurios debiutinė knyga „Tarp gyvenimo ir vilties“ pasirodė šių metų Vilniaus knygų mugėje. Nekantrauju ją perskaityti!

Eglė Ramoškaitė
Foto autr.: Gintautas Rapalis

✍️ Laba diena, Egle!

Labas, kreipsiuosi „tu“ – ok? Ir tu į mane taip pat kreipkis.

 

✍️ Okey. Nuo ko viskas prasidėjo? Kada pajautei norą rašyti? Tapti rašytoja?

Su rašymu, man atrodo, yra taip: arba visada rašei kažką, arba ne. Aš rašiau visada. Tikrai visada.

Pamenu dar pradinėse klasėse sukūriau savo laikraštį (ranka rašytą, tiražas buvo gal 10 vienetų) ir stumdžiau klasiokams po dvidešimt centų. O po to rašiau visur, kur tik tuo metu man atrodė galima: mokyklos laikraščiai, po to kitos mokyklos laikraščiai, studentų laikraščiai, o vėliau jau (kai patikėjau, kad atėjo laikas pasirodyti plačiau) ir rimčiau. Mokykloje buvau tas mokinys, kuris visada skaitydavo savo rašinius prieš klasę.

O su tapimu rašytoja irgi nėra taip, kad atsisėdi ir sugalvoji vieną kartą – „žinai, tapsiu rašytoja“.

Na bent man atrodo, kad taip iš niekur šita mintis neatsiranda. Jei rašai, tavo tikslas visada yra publikacijos, tavo tikslas (ar ta „didžioji svajonė“) yra išleisti savo knygą. Slapta apie tai galvojau turbūt jau seniai. Visgi, tas tikrasis suvokimas, kad noriu būti (taip net ne kad noriu, o patikėjau, kad galiu) atėjo nelabai seniai – gal prieš kokius penkerius metus, kai supratau, kad… Rašymas yra mano varomoji jėga: tai, ką daryti moku geriausiai.

 

✍️ Įdomu. Būtent netikėjimas, kad gali, sulaiko nuo rašymo? Ką tokiems kaip aš, bandantiems rašyti, patartum? Galbūt tikrai kliautis pasakymu: jei gali – nerašyk?

Patikėti tuo, kad gali rašyti – t.y. rašyti taip, kad tavo tekstai būtų verti atsidurti viešumoje, kad kiti juos skaitytų, tikrai nelengva.

Mano atveju, net jei visada rašiau, net jei mano tekstai buvo vertinami taip gerai (kiek to reikėjo jiems atsidurti kad ir prieš labai nedidelę auditoriją), tas tikėjimas atėjo tikrai vėlai. O taip buvo todėl, kad augau mažame mieste, kuriame nebuvo jokių popamokinių rašymo veiklų.

„Rašymas“ kaip disciplina mano miesto sąmonėje, o ir mano aplinkoje, neegzistavo.

 

✍️ Man tai visiškai suprantama. Štai kodėl nebaigei su rašymu tiesiogiai susijusių studijų?

Dėl šito taip ir nutiko, kad kai formavosi mano suvokimas apie karjeros dalykus ir ką veikti po mokslų, apie rašymą niekada negalvojau. Minties net nebuvo. Bet va, eina laikas, pleti suvokimą, išmoksti dalykų, imi galvoti kitaip.

Aš tikiu, kad tik su laiku ir patirtimi tas patikėjimas ateina. Juk jei aš dabar pasakysiu – rašykit visi, visi sugebat šitai, publikuokitės, bandykite – kažin ar visi taip ir darys: nėra tokių žodžių, kurie padėtų žmogui patikėti savimi.

Patiki tik tada, kai gauni įrodymų, jog tai, ką darai, yra gerai, o tai ateina tik tada, kai išdrįsti savo tekstus kažkam parodyti, publikuoti, sulaukti nuomonės.

O ta drąsa irgi ateina su kiekvieno asmenine patirtimi. Aš visiems sakau: jeigu nori rašyti – rašyk, tik nebūtina viską rodyti kitiems.

Rašymas, kaip ir kiekviena profesija, reikalauja praktikos, patirties ir įgūdžių, tad jei parašai kažką ir iš karto bandai publikuoti, gali tikrai skaudžiai nusivilti.

 

✍️ Jau teko patirti. Ne taip seniai pradėjau rodyti kūrinius ir prašyti kritikos. Kur pradedančiajam patartum ieškoti kritikos? Gal kreiptis į kitus rašytojus? Kas tau padėjo?

Na su ta kritika irgi siūlau atsargiai, ypač pradedantiems. Reikia gerai atsirinkti, kam rodai savo kūrinius, reikia ir labai susitarti su savimi, kaip į ką reaguosi.

Mano patarimas – niekada nereaguoti į tokią kritiką, kuri ateina iš vieno šaltinio. Pavyzdžiui, parašiau tekstą, daviau jį skaityti penkiems žmonėms: kreipčiau dėmesį tik į tas pastabas, kurias išreiškė visi ar bent trys iš kritikuotųjų.

Kritikuojančius reikia atsirinkti labai (labai labai) atsakingai: reikia tokių, kurie išmano teksto specifiką, pobūdį ir panašiai.

Rašytojams neduočiau. Mes esame baisiai pavydūs žmonės, baisiai kritiški, kartais ne vietoje ir ne laiku.

Geriausia, manau, dalyvauti konkursuose, bandyti teikti savo tekstus spaudai – juk jie vieninteliai gali pasakyti, ar tekstas yra pakankamai geras ir tinkamas būti publikuojamu. Tik čia, aišku, norint kritikos, nereikia nusiteikti, kad siunčiu tam, jog tekstas būtų publikuotas, o tam, kad gaučiau kritiką.

Man labai padėjo Šiaurės Atėnai – redaktorė visada pasakydavo, kas negerai su tekstu, jei jis nebus publikuojamas.

 

✍️ Įsidėmėsiu tai. Dėkoju. Tavo puslapyje NeRašyk teko pamatyti, kad gali dirbti net labai chaotiškoje aplinkoje, bet argi nesi išimtis iš taisyklės, kad rašytojas dirba specifinėse vietose: bibliotekose, kavinėse. Jam reikia tvarkingos, įkvepiančios erdvės rašymui. Ar erdvė per daug sureikšminama?

Aišku norisi sėdėti kažkur wow wow vietoje, kur tylu ramu ir čiurlena koks nors vanduo, bet na tai kas, kad norisi: galimybės yra visiškai kitokios.

Nemanau, kad aš esu išimtis. Manau, kad esu taisyklė.

Visi (nenoriu absoliutinti, bet, manau, šioje vietoje šitas absoliutinimas tikrai tinka) mes rašymui turime nedaug laiko, kartais valandą dienoje, kartais net dar mažiau.

Gerai, jei tą valandą esame šalia bibliotekos ar kavinės. Nors kavinės, beje, man nepatinka, nebent tokios, kuriose yra tylu ir nereikia jaustis kaltai, kad užimi vietą. Kai turi labai nedaug laiko, manau, jį gaišti tokiam dalykui kaip važiavimas iki bibliotekos tikrai nėra verta, jei turi kur pasislėpti. Man rašymui užtenka kaip įmanoma tylesnės patalpos, kurioje galiu būti viena.

Supratau, kad tokios sąlygos veikiau prabanga nei būtinybė, jei tikrai nori rašyti.

✍️ Ar papildomai domiesi kūrybiniu rašymu?

Žinoma!

Nuolat skaitau kūrybinio rašymo teorijas ir su tuo susijusius straipsnius. Dar labai patinka visokios online paskaitos, labai gerų ir kokybiškų paskaitų būna Coursera.org ir kituose nuotolinio mokymo šaltiniuose. Geriausia tai, kad šitie dalykai yra nemokami.

Nėra tokios disciplinos, kurioje galima tobulėti nesimokant.

Taip pat kai tik turiu progą dalyvauju kūrybinio rašymo kursuose – nieko labai naujo nebesužinau, bet sutinku tuo pačiu gyvenančių žmonių: mokomės vieni iš kitų.

Pats svarbiausias dalykas rašančiajam yra skaityti – visi šitai žino, todėl skaitymą laikau mokymosi rašyti dalimi.

Tik tas skaitymas jau toks akylesnis pasidaro, pradedi kreipti dėmesį į kiek kitus dalykus, nei kad kreipdavai įprastai skaitydama: veikėjų formavimą ir atskleidimą, dialogus, tai, kas kūrinyje neišpildyta ir kaip būtų galima pakoreguoti ir panašiai.

 

✍️ Visiškai pritariu. Ačiū, Egle!

Jei dar neskaitai nuostabių bei naudingų „NeRašyk“ įrašų facebooke, tai nuoširdžiai patariu pradėti.

PRADĖK (NE)RAŠYTI.
DABAR – ko lauki?

Klausimas tau: ar gauni naudingos kritikos savo rašliavoms? Kiek ir kaip į ją atsižvelgi? Nesidrovėk – palik komentarą apačioje.

Rimantė Paulauskaitė

Pažengusi rašeiva, apžvalgininkė, kritikė, žinomo knygų Instagramo - @LithuanianPoetryLover - įkūrėja.

  • Julija parašė:

    Esu buvusi Eglės rašymo dirbtuvėse, labai patiko, rekomenduoju 🙂

  • Ona parašė:

    sveiki. Tiesiai prie reikalo(atsakymas į jūsų klausimą) – negaunu naudingos kritikos, tik kažkokius neaiškius ir nekonkrečius paistalus. Vienas pasiūlymas, paslėptas tarp eilučių – NERAŠYK , nes tavo rašliava yra šlamštas(nesvarbu, kad tik pradėjau)… Aš suvokiu, kad tai ne šedevras, bet kad iškart taip žiauriai…

    • Eliza parašė:

      Sveika, Ona, labai smagu, kad pakomentavai! Manau tavo jausmai labai teisingi, kiekvienas rašantysis nori, kad jį traktuotų kaip kūrėją. Ne vienas negimėme profesionalais 🙂 o kokios kritikos tu norėtum? Kokio tipo – dėl pačio teksto formos ar turinio? Dėl veikėjų? Ar tiesiog bendro įspūdžio, nuoširdžios nuomonės? 🙂

      • Ona parašė:

        Sveiki, Eliza. Norėčiau, kad konkrečiai įvardintų tai, kas negerai, parodytų pirštu, o ne pvz. „lavinkite kalbinę klausą“ . O kas tai yra rašyme, ir kaip tai atrodo – nė žodžio. Labiausiai domina stiliaus, sakinių sandaros, teksto formos kritika. Bendras įspūdis – kiekvienam skirtingas, tad jis paskutinėje dominančios kritikos vietoje.

        • Eliza parašė:

          Galvojau apie jūsų klausimą. Ir sugalvojau du galimus sprendimo variantus.
          Kiekvienam kūriniui reikia tinkamo kritiko, kuris atitiktų autoriaus poreikius. Pavyzdžiui, nelabai tinkamas pasirinkimas būtų duoti kritikuoti filosofinį romaną žmogui, kurio domėjimosi sritis yra erotiniai romanai. Taip ir su kūrinio forma. Jeigu jūs norite konkrečios formos kritikos, jums reikėtų ieškoti tokio kritiko (ar redaktoriaus), kuris puikiai išmanytų gramatiką (bendrąją prasme), kuris ne tik galėtų pataisyti, bet ir pagrįsti savo taisymus. Rasti tokį profesionalą yra ir lengva ir sunku.
          Lengva, jeigu turite pinigų, tada jums belieka išbandyti porą redaktorių ir pasirinkus jums labiausiai tinkantį dirbti su juo jūsų norima kryptimi. Sunkumas čia toks, kad net turint pinigų geras redaktorius nebus pigus.
          Kitas variantas yra pačiam mokytis to, ką norisi suprati. Galima mokytis pačiam lietuvių kalbos gramatikos (sintaksė, morfologija, leksikologija) arba įstoti studijuoti ar net susirasti dėstytoją kaip korepetitorių.
          Tokios būtų mano idėjos 🙂

  • Danielius Goriunovas parašė:

    O aš girdėjau, kad Eglė ruošia knygą apie rašymą… Turėtų būti įdomu, jei tai tiesa 🙂

  • >