Diana Latvė: netikiu nesibaigiančiu įkvėpimu

D

Diana Latvė – vis dar naujas vardas Lietuvos literatūros padangėje, tačiau jau ryškus tuo, kad pirmoji popierinė autorės knyga vos prieš kelias dienas išleista Rašytojų sąjungos leidyklos.

Savo literatūrinį kelią autorė pradėjo dar visai neseniai – 2017 metais laimėjo pagrindinę vieno banknoto premiją Rašytojų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuotame trumpo rašinio konkurse „Balti praėjusios vasaros debesys“ skirtame paminėti rašytojo A. Ramono 70-mečiui. Taip pat dalyvavo įvairiuose literatūros konkursuose, jos apsakymai publikuoti kultūriniuose žurnaluose, literatūriniame almanache „Baltija“.

Apie rašymo metodus ir kaip nežinomas autorius gali sudominti didelę leidyklą autorė sutiko papasakoti mūsų skaitytojams.

 

✍️ Gal prisimeni kada pradėjai rašyti ir kodėl?

Rašyti pradėjau visai neseniai. Galbūt trūko noro, poreikio arba paskatos. Ilgai rašiau, atrodo, savo galvoje – stebėdama kasdienybę, praeivius ir jų bendravimą.

Visada nemažai domėjausi istorija, nuo vaikystės atrodė labai smagu įsijausti į svetimą laiko juostą. Dirbdama Muziejuje turėjau galimybę prisiliesti prie unikalių istorinių šaltinių, tad pradėjau domėtis giliau ir Klaipėdos krašto tema tiesiog užbūrė.

Tikriausiai nieko naujo nepasakysiu teigdama, jog rašymas yra raminanti, terapinė saviraiškos priemonė, savotiškas empatijos lavinimas.  Dėlioju sakinius, o jie atgyja išgalvoto veikėjo lūpose. Suprantu kažką nulipdžiusi, o tai – nepaprastai geras jausmas. Rašydama prisiliečiu prie nepažintos vietos, laiko, žmogaus.

 

✍️ Kaip vyksta tavo kūrybos procesas? Ar turi rašymui skirtą dienos valandą, tam tikrą vietą? Ar lauki įkvėpimo?

Rašau tarp darbų, laisvalaikio minutėmis. Prie lovos visada guli pieštukas ir popieriaus lapas. Namie mėtosi įvairios skiautės su pastabomis. Būčiau laiminga, galėdama rašymui skirti bent valandą, kiekvieną dieną reguliariai.

Rašyti man labai patinka, tačiau netikiu nesibaigiančiu įkvėpimu. Tam tikri kontekstai, istoriniai šaltiniai gali įkvėpti, kartais jų plėtojimas, faktų tikrinimas gali užsitęsti ir pavirsti itin varginančiu procesu. Kūrinys pradžioje atrodo viliojančiai, ilgainiui tampa darbu, ypač siekiant konsistentiško teksto – norisi vystyti vis naujas temas, nors svarbiausia – išlaukti, bręsti kartu su tema, išbūti su veikėjais. Tai – sunkiausia rašymo proceso dalis.

 

✍️ Ar pradėdama rašyti turi planą kas novelėje vyks, kuo ji baigsis?

Dažniausiai galvoje turiu siužetą, griaučius. Rašant jie užsipildo savaime. Konkretaus plano nėra, įdomu, kur mane nuves mano sugalvotų veikėjų ir istorinių šaltinių sąveika.

 

✍️ Ar daug redaguoji?

Nors tai turbūt neįprasta praktika, bet redaguoju mažai. Taip tekstas įgauna savotiško gyvumo, gaivališkumo. Struktūros nebuvimas ir kalbos defektai formuoja žymiai labiau organišką dialogą. Nenoriu permąstyti tekstų, nes jie visada atrodys nebaigti.

 

✍️ Ar turi vadinamų „beta“ skaitytojų? Tai yra tokių, kurie pamatytų dar nepublikuotą tekstą ir pasakytų savo nuomonę, galbūt pakritikuotų kas jų manymu negerai?

Deja, neturiu. Daugumos tekstų sudėtų knygoje „Memelio gaisras“, išskyrus redakciją, anksčiau niekas neskaitė. Mano artimoje aplinkoje nėra skaitytojų (arba pernelyg užsiėmę, kad to imtųsi, netrukdau jų), kurie objektyviai įvertintų mano tekstus.

 

✍️ Ar sulauki savo kūriniams kritikos? Kaip į ją reaguoji? Ar ji žeidžia?

Pradėjau rašyti visai neseniai, tad esu susitelkusi išgirsti kokybišką, konstruktyvią kritiką, ji – mokymosi proceso dalis.

 

✍️ Esi išleidusi jau dvi novelių knygas, kelios novelės publikuotos kultūrinėje spaudoje, su fantastiniais apsakymais dalyvavai Lituanicon konkurse. Ar trumpoji proza yra tas vienintelis žanras, kurį rašai?

„Memelio gaisras“ – novelių romanas. Čia istorijos susietos veikėjais, vieta ir laiku. Prisipažinsiu, kaip dauguma pradedančių rašyti, pradėjau nuo romano. Viena leidykla teikė jį Kultūros tarybos finansavimui. Laimė, negavome, neišleidome: atsipirkau lengvu išgąsčiu. Rankraštį paslėpiau stalčiuje. Romanui parašyti dažniausiai reikia gyvenimiškos patirties ir rašymo praktikos, kurios tuo metu neturėjau pakankamai.

 

✍️ Prieš trejus metus esi išleidusi apsakymų knygą elektroninėje leidykloje „Naujas Vardas“. Kodėl pasirinkai būtent šią leidyklą?

Negalvojau spausdinti, norėjau profesionalios nuomonės, patarimų, kritikos iš šalies.

 

✍️ Kaip vyko leidyba su „Nauju vardu“? Ar greitai sulaukei teigiamo atsakymo? Ar viskas vyko sklandžiai?

Per sklandžiai – jaučiuosi kiek paskubėjusi.

 

✍️ Ar „Trečiosios erdvės nerimas“ išpildė tavo lūkesčius? Ar po išleidimo kažkaip pasikeitė gyvenimas?

Tai buvo neapgalvotas žingsnis – tekstas neišnešiotas, nesubrandintas, neredaguotas. Gyvenimas po išleidimo niekuo nepasikeitė, bet ir neturėtų – rašymas kol kas yra tik nedidelė dalis to, kas vyksta aplink, atokvėpis. Nors po truputį užima vis svarbesnį vaidmenį.

 

✍️ Ar dalyvavai kokiame nors savo knygos pristatyme, susitikime su skaitytojais? Ar esi sulaukusi jų įspūdžių?

Rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius kvietė mane skaityti renginiuose „Proza skaitoma rudenį“, ir kituose renginiuose Klaipėdoje skaičiau trumpąją prozą ar ištraukas.

 

✍️ „Memelio gaisras” – knyga leidžiama RS leidyklos. Kokia buvo šios knygos kelionė iki išleidimo? Kodėl pasirinkai būtent ją?

Man patiko šios leidyklos stilius ir kokybė. Teigiamo atsakymo sulaukiau greitai. Rankraštis vieneriems metams apsigyveno redakcijoje, kol pasiekė knygynus.

Nuo pirmos dienos, dar ieškant finansavimo knygos leidybai iki ją perduodant į spaustuvę, mane lydėjo ypatingas Rašytojų Sąjungos leidyklos vadybos rūpestis. Dirbo nemaža profesionalų komanda: projektų vadovas, patyrusi redaktorė, puiki dailininkė, svarbūs klausimai buvo derinami su vyr. redaktoriumi.

 

✍️ Gal gali atskleisti koks tavo receptas, kaip sudominti RS leidyklą?

Išskirtinio recepto nėra. Turbūt visada reikalinga įtraukianti istorija ir/arba geras stilius.

 

✍️ Prieš leisdama antrąją knygą keletą kartų publikavai savo noveles literatūrinėje spaudoje. Kaip manai, ar tai turėjo įtakos leidyklos požiūriui į tave, ar buvo svarbus tik esamas kūrinys?

Rašytojų Sąjungos leidyklos projektų vadovas neskaitė mano kūrybos paskelbtos literatūrinėje spaudoje, daug vėliau ją atrado redaktorė, rašydama mano biografiją. Esu įsitikinusi, kad viską nulemia pasiūlyto rankraščio kokybė.

 

✍️ Kiek turėjai įtakos knygų viršelių parinkimui abiem atvejais? Tiek elektroninės knygos „Naujo Vardo“, tiek spausdintinės RS leidykloje? Kiek apskritai skyrėsi patirtis šiose leidyklose?

Negalima lyginti leidyklų su skirtingais finansais ir galimybėmis.

Rašytojų Sąjungos leidykloje renkantis viršelį pasidomėta mano vizija. Dailininkė pasiūlė net šešis skirtingus viršelio variantus, ir pasirinkto viršelio kelias spalvines versijas. Išsirinkau dailininkės idėją.

 

✍️ Kokie tolimesni kūrybiniai planai?

Įpusėjau naują knygą. Brandinu dar du siužetus būsimiems romanams. Kartais išsprūsta viena kita novelė. Užrašyti jas vis pritrūksta laiko.

 

✍️ Ką patartum pradedančiajam rašytojui, norinčiam išleisti knygą?

Prieš pradėdami, labai daug skaitykite. Visa kita turėtų ateiti savaime.

 

✍️ Ačiū už pokalbį.

Trumpai:

 

Greta Musteikienė

Rašymo mėgėja, norinti tai daryti vis geriau ir geriau, elektroninės knygos „Alsuojanti tamsa“ autorė.

  • Kaip gudru – pirmąjį neišdirbtą kūrinį išleisti slapyvardžiu, tai niekas ir nesusies 🙂

    • Mano akimis – visai protingas būdas. Gi ir ta kūrybinė baimė „o kas bus, kai išleisiu“ sumažėja. Aš irgi pradėjau nuo slapyvardžio rašyti 🙂

  • Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
    >