„Balto lapo baimė“: ką daryti, kai nori rašyti, bet negali pradėti?

Rašytojas, kuris bijo rašyti – ar neskamba ironiškai? Gali atrodyti keistai, bet šita baimės rūšis aplanko būtent rašančius ar norinčius tuo užsiimti žmones. Tai galima būtų apibūdinti kažkaip taip: noriu rašyti, turiu idėjų, turiu tiek daug pasakyti, bet negaliu pradėti, nes kažkas man trukdo.

Įveikti šitą kūrybinį bloką tikrai lengva. Jeigu bijai balto lapo, tiesiog pabandyk užpildyti jį kuo nors (žodžiais, pavyzdžiui). Viskas. Lapas jau ne baltas ir nebėra, ko bijoti! Jei pavyko, tai toliau gali nė neskaityti.

Ech, kad viskas būtų taip paprasta…

Ką gi, jeigu tau šis metodas neatrodo aiškus, panagrinėkime visą tą reikalą giliau. Kaip kiekvienas medis turi savo šaknis, taip ir kiekvienas trukdis turi savas priežastis.

 

Kas slypi už „balto lapo baimės“?

  • Nepakankamai gera idėja. Tau atrodo, jog turi daug ką pasakyti, tačiau abejoji, ar tai iš tiesų bus kam idomu. Jei imsi rašyti, gali paaiškėti, jog sumanymas visai paprastas ir niekuo neišsiskiriantis. Dėl to tikrai neverta jaudintis. Pasaulyje yra nemažai eilinių istorijų, virtusių puikiomis knygomis. Be to, ar knygos idėja tikrai gera, galutinai sprendžia skaitytojai, o ne rašytojai.
  • Galbūt tavo baimė susijusi su tuo, jog manaisi turintis tikrai šaunią idėją? Juk jei iš tiesų parašysi labai gerą knygą, po to ją reikės išleisti. Tai reiškia, nusiųsti į leidyklą, išdrįsti ją parodyti kitiems. O jei atmes? Vaje, jei atmes, tai dar nieko, gyvenimas nuo to nepasikeis, bet O JEI PRIIMS??? Jei priims, tu turėsi priimti save kaip knygos autorių. Įsivaizduoji? Ar esi tam pasiruošęs?
  • Per didelė apimtis. Tau atrodo, jog turi labai gerą idėją, turi tiek daug papasakoti… Net per daug? Gal bijai, kad tiesiog nesugebėsi išreikšti visko raštu taip, kaip matai savo mintyse? Nurimk. Visos idėjos mintyse atrodo vienaip, o perkeltos ant lapo kitaip. Taip pat kiekvienas skaitytojas jas dar pagal save suinterpretuoja. Jei tikrai matai, kad nesusidorosi su visa informacija (gal ten turi kelių kartų istoriją, prasidedančią XVII a. pabaigoje Vidurio Lietuvoje ir užsibaigiančią XXV a. pradžioje Pietų Amerikoje?), paimk ir pabandyk aprašyti nedidelę jos dalį. Beje, nemažai talentingų rašytojų taip ir daro – nepateikia knygoje visos galvoje turimos informacijos.
  • Turi idėjų, turi, ką papasakoti, tačiau bijai, kad nesugebėsi to „skaniai“ perteikti žodžiais. Tai tikrai svarbu. Geros, tačiau prastai pateiktos idėjos neatrodo patraukliai. Šiuo atveju nieko naujo mes čia neprikursime: jei nori išmokti gerai rašyti, privalai rašyti. Taip pat turi skaityti tai, ką rašo kiti ir kas tau atrodo gražu, patrauklu bei įkvepia.
  • Turi idėją ir jau tiek ilgai vartalioji ją savo galvoje, kad tiek ji tave, tiek tu ją jau spėjote užknisti. Per ilgai ant obels kabantis obuolys tampa nebeskanus. Ar pastebėjai, kad kai kurie obuoliai ant šakų lieka kyboti net per žiemą? Medis kažkodėl vis dar laiko jų įsikibęs, nors visiems aišku, kad jau laikas paleisti. Su idėjomis tas pats.
  • Turi kokių nors kvailų įsitikinimų, kurie skelbia, kad negali rašyti, nes… Pavyzdžiui, negali rašyti, nes darai daug skyrybos klaidų. Tokiu atveju prisimink, kad klaidas galima ištaisyti, o nuolatos jas taisydamas pamažu pradėsi rašyti be klaidų. Gal galvoji, kad negali parašyti knygos, nes niekur nekeliauji, beveik ištisai leidi laiką namuose ir nesi matę pasaulio? Arba nesi baigę kažkokių didelių mokslų? Bet juk tau nebūtina rašyti apie keliones arba aplinkos inžineriją!
  • Tu labai labai labai nori parašyti knygą ir net mintis, kad gali nepavykti to padaryti, sukelia paniką. Bijai net pradėti, kad netektų patirti nesėkmės.
  • Nušoki mintimis per toli į priekį. Istorija dar neparašyta, o tu jau nerimauji dėl to, kad nežinai, kaip reikės tą knygą išleisti, ar kas sutiks finansuoti, ar skaitys, ar patiks, kaip reikės reklamuoti ir taip toliau.
  • Turi per daug nepasitikėjimo ir menkavertiškumo bei laikai save nevykėliu visose gyvenimo srityse, taip pat ir rašyme.
  • Bijai, kad tavo knyga yra visiškai kitokia, tiesiog PER DAUG kitokia. Kai rašiau MURKIANČIO BUDOS istoriją, man ji tikrai atrodė ne tokia, kaip visos. Na, kas gi rašo apie filosofuoti mėgstantį ir su anapusiniu pasauliu bendraujantį katiną? Ir dar drįsau duoti jam Budos vardą… Kas nors taip katinus vadina? Gi galėčiau parašyti apie kokią nepilnavertiškumo kompleksą turinčią „pilką pelę“, kurią staiga įsimyli raumeningas ir turtingas gražuolis, tai ne…
  • Tu jau esi parašęs vieną gerą knygą ir dabar bijai, kad antroji tokia gera nebebus. Pabandyk prisiminti, ar esi kam prisiekęs, jog kiekviena tavo knyga bus vis geresnė ir geresnė? Jei ne, tai nustok dėl šito jaudintis. Juolab, geresnė, ar prastesnė ji bus, spręs skaitytojai.
  • Tu kūrybinga asmenybė, gyveni įdomų spalvingą gyvenimą bei esi turėjęs įvairių patirčių. Daug kas sako, kad galėtum net knygą parašyti – juk kartas nuo karto vis kažką gražaus bei įkvepiančio parašai bei pasidalini FB. Gi tikrai galėtum? Bet ar nori? Ar tikrai nori rašyti, nes tau tai suteikia malonumą? O gal nori tik todėl, kad kažkas pasakė, jog galėtum ir tu tuo patikėjai?

Paklausk savęs, kas tau trukdo pradėti rašyti. Jei nuoširdžiai klausi bei būsi pasiruošęs priimti atsakymą, jis anksčiau ar vėliau ateis.

…O gal jau žinai savo pagrindinę kliūtį? Pasidalink komentaruose!

Pažvelgti savo baimėms į akis dažnai būna baisu, tačiau verta. Kai įvardiname savo trukdžius tikraisiais vardais, jie staiga pasidaro ne tokie jau ir baisūs, o ir pergudrauti juos tampa lengviau.

 

Būdai, padėsiantys išjudinti apsnūdusias kūrybines galias bei atstumti į šalį baimes.

Mano asmenine nuomone, kūryba visų pirma turi teikti malonumą. Net jei rašai apie kažkokius nedžiuginančius dalykus (žmones grobiančius ateivius, psichopatą, prievartaujantį moksleives, kraujo ištroškusius vaiduoklius ir panašiai), rašymas privalo būti malonus. Mes visi esame girdėję apie „kenčiančius menininkus/rašytojus“, tačiau kuris mūsų iš tikrųjų sutiktų ilgesnį laiką daryti kažką, kas teikia tik nepatogumus bei vargą? Ne, ne, tik ne šiais laikais.

Taigi, nuoširdžiai paklausk savęs, dėl ko tu nori rašyti bei ar tikrai tau tai patinka. Gal po tuo slypi noras išgarsėti, užsidirbti pinigų, įrodyti kažkam kažką? Visi šitie norai taip pat yra geri, tačiau rašydamas be jokio malonumo rizikuoji parašyti sausą ir nuobodų tekstą, kurio niekas nenorės skaityti. Patikėk, skaitytojas tikrai pajus, ko „prikaišiosi“ tarp eilučių.

Suprantama, net ir rašant su malonumu, gali iškilti visokių nesklandumų. Asmeniškai man kūryba yra neatsiejama nuo saviugdos ir savęs pažinimo. Kuo daugiau visokių baimių bei klaidingų įsitikinimų atsisakysime, tuo sklandžiau į priekį judės ir visi kūrybiniai reikalai.

Toliau dalinuosi keletu metodų, kurie gali pagelbėti pergudrauti kūrybiniame kelyje sutiktus trukdžius:

  1. Jeigu tavo sugalvota istorija niekaip „nesirašo“ nuo pradžių, pabandyk ją parašyti nuo pabaigos arba nuo vidurio. Pavyzdžiui, tai pasakojimas apie merginą, kuri anksti tapo našlaite, patyrė daug išbandymų, vėliau sutiko savo mylimąjį ir ištekėjo. Atrodė, kad viskas jau susidėliojo į savo vietas ir kad gyvenimas nuo šiol ims tvarkytis. Deja, po netikėtos avarijos paaiškėja, jog ji nebevaldys kojų. Viskas griūna, slysta, byra… Kaip ji toliau gyvens, kaip priims save, kaip jos vyras susitaikys su žmonos negalia? Juk nebūtina pradėti istorijos nuo tos vietos, kai dvylikametė Kristina stovi šalia savo mamos kapo ir lieja ašaras. Galima pradėti ją rašyti nuo tada, kai ji trečią dieną po vestuvių atsibunda ligoninėje ir suvokia, kad negali atsikelti bei bando atsiminti, kas gi su ja atsitiko.
  2. Jeigu niekaip nepavyksta pradėti rašyti savo sugalvotos istorijos, pabandyk parašyti kažką kito – kokį trumpą apsakymą, eilėraštį ar dar kažką. Rašymui skirtus „raumenis“ mes treniruojame tik rašydami.
  3. Žaisk su savo pasakojimu. Apžiūrėk jį iš visų pusių. Jei iki šiol rašei pirmu asmeniu, pabandyk rašyti trečiu. Sugalvok, kas gali papasakoti Kristinos (tos iš pirmo punkto) istoriją. Ji pati? Jos vyras? Ligoninės gydytojas? O gal jos sūnus, po trisdešimties metų radęs senus savo mamos dienoraščius?
  4. Stebėk aplinką. Nueik į parką ir pabandyk suvokti, kaip jaučiasi ir ką galvoja tas palei tvenkinį su šunimi vaikštinėjantis pagyvenęs vyrukas, ką mąsto jo šuo, kur jie abu eis ir ką veiks po pasivaikščiojimo. Aprašyk.
  5. Užsiregistruok į kūrybinio rašymo kursus. Jokie kursai nepagamins iš tavęs talentingo rašytojo, jei pats neturėsi tam „parako“, tačiau ten gausi patarimų, užduočių, palaikymo, kritikos bei būrelį bendraminčių. Taip pat gausi terminus, per kiek laiko turi įvykdyti užduotis. Privalėsi rašyti, o ne galvoti apie rašymą. Murkiantis buda kaip tik ir gimė tokiuose kursuose. Kažin ar būčiau įveikusi savo nepasitikėjimą be jokio palaikymo.
  6. Pailsėk. Gali būti, kad tiek „užsigrūzinai“ stengdamasis priversti save ką nors parašyti, kad tau jau tikrai reikia pertraukos nuo galvojimo apie rašymą. Susitvarkyk namus, pamedituok, išeik pasivaikščioti, pasimankštink. Fizinis krūvis ypatingai gerai pailsina smegenis.
  7. Skaityk, domėkis kitų autorių (nebūtinai rašytojų) kūryba, biografijomis.
  8. Išeik už savo pomėgių ribų. Pabandyk perskaityti arba parašyti kažką, kas neatitinka tavo žanro. Jei mėgsti istorinius romanus, išbandyk savo jėgas su fantastika ar meilės istorijomis. Pomėgių pakeisti tikrai nebūtina. Kartą bibliotekoje man įsiūlė populiarų romaną, turintį tarptautinio bestselerio vardą. Iš pradžių aš jį skaičiau, paskui pravertinėjau, galiausiai atsiverčiau pabaigą ir ją perskaičiusi užsikūriau: na, jei tokia nesąmonė yra bestseleris, tai ppffff… Aš tikrai geriau galiu! Žinoma, ta knyga ir toliau bus su malonumu skaitoma tų, kuriems tokia literatūra patinka, nepaisant mano asmeninės nuomonės. Tiesiog manyje ji įjungė „aš galiu dar geriau“ režimą.
  9. Nešiokis užrašų knygutę ir užsirašinėk visas kilusias mintis, idėjas, patikusias frazes bei posakius. Jei neužsirašysi, dalį jų pamirši, o kita dalis, tikėtina, ims dreifuoti nesibaigiančiais ratais tarp tavo neuronų lyg sudužusio laivo skeveldros ir kelti papildomą sumaištį prote.
  10. Neprisiek amžinos meilės vienai vienintelei knygos idėjai. Jei negali rašyti šitos istorijos, tai nereiškia, kad jau viskas. Užsirašyk visas pas tave atklydusias idėjas, sukurk joms pavadinimus bei trumpus aprašymus – gi negali žinoti, kuri iš jų nuspręs su tavimi pasilikti.
  11. Galbūt tu turi net savo istorijos planą, kas po ko ir kaip turi vykti, tačiau tavo personažai nenori jam paklusti? Taip, jie tikrai dažnai taip elgiasi. Pavyzdžiui, maniškiai iškart išeina atostogų, jei tik imu jiems vadovauti. Pabandyk rašyti be plano. Tiesiog leisk savo veikėjams daryti tai, kas jiems patinka ir užrašinėk.

Šį sąrašą sudariau tik iš to, ką esu pati išbandžiusi, tačiau jį tikrai galima pratęsti. Esminis dalykas, ką turi nuveikti, jei pas tave atkeliavo „balto lapo baimė“ – atsipalaiduok. Kuo labiau susitelksi į mintis apie tai, kad negali rašyti bei dėl to stresuosi, tuo tvirtesnis blokas formuosis. Verčiau nusišypsok ir mintyse ištark: „Sveika, baime. Kuo galiu tau padėti?“.

Patiko? Kviečiu užsukti į mano tinklaraštį. Papasakosiu apie kūrybą daugiau. O jeigu nori dar daugiau, paskaityk patį pirmąjį komentarą.

Jurgita Barišauskienė

Rašydama visada stengiuosi girdėti, kaip skamba mano tekstas. Pirmąjį romaną MURKIANTIS BUDA jau galima įsigyti ir perskaityti. Šiuo metu rašau antrąjį ir pildau savo Kūrybos Dienoraštį.

  • Jurgita Barišauskienė parašė:

    Tikiu, jog suprantate, kad kūryba yra ganėtinai individualus dalykas ir niekas negali sukurti jos recepto, tinkamo absoliučiai visiems. Aš kūrybą „traukiu“ kažkur iš pasąmonės, kuo mažiau galvodama. Protas man praverčia tada, kai reikia viską suredaguoti, sutvarkyti. Nepažadu, kad mano metodikos jums bus tinkamos, tačiau esu pasiruošusi jas atskleisti. Taigi, kviečiu prisijungti į virtualias kūrybinio rašymo dirbtuves. Daugiau informacijos čia: https://forms.gle/Qq6t9Y9aWvA8zGJq5

  • Danielius Goriunovas parašė:

    Ačiū!!

  • Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
    >