Aistė Vilkaitė: „Tikrai niekam nelinkėčiau patirties, kai žmonių prašai tavo knygos nepirkti“

A

Knyga „Besielė“ mane įtraukė ir sužavėjo, o Aistės Vilkaitės Facebook paskyroje pasidalinta patirtis su jau prasta reputaciją turinčia Obuolio leidykla – sukrėtė. Autorė sutiko su mumis pasidalinti savo patirtimi ir patarimais, ko reikia, norint parašyti knygą.

✍️ Pradėkime nuo pradžių pradžios. Kokia ji buvo? Kada užgimė noras parašyti knygą?

Negaliu pirštu durti į konkrečią akimirką, tačiau knygos yra viena iš nedaugelio konstantų mano gyvenime, kiek tik galiu atsiminti. Mano meilę knygoms išugdė senelis. Dar visai maža būdama, laukdavau jo pareinančio iš darbo su išrinkta knyga. Man jis skaitydavo daug ir dar su skirtingais balsais kiekvienam veikėjui.

Senelis užrašė ir pirmąjį mano „kūrinį“. Dabar labai juokinga prisiminti, bet tai buvo penkiametės „Vėžliukų nindzių“ fan-fiction. Tikriausiai todėl knygos rašymas man atrodė toks savaime suprantamas ir natūralus dalykas. Buvo tik laiko klausimas, kada rasiu idėją, kurią norėsiu ne tik užrašyti, bet ir kitiems parodyti.

 

✍️ Ar baigusi mokyklą svarstėte studijuoti humanitarinius mokslus? Norėjote, kad rašymas taptų – karjera, darbu? Kuo šiuo metu užsiimate?

Kadangi nebuvo paslaptis, kad rašau ir mėgstu rašyti, dvyliktos klasės pabaigoje tikrai susilaukiau ne vieno klausimo ar pasiūlymo stoti „į filologiją“. Pati niekuomet to nenorėjau ir vis dar manau, kad geriausi tekstai gimsta iš asmeninių patirčių ir nereikalauja humanitarinio išsilavinimo.

Žinoma, tikrai verta domėtis daugybe dalykų, nes tai suteikia daugiau laisvės, leidžia lengviau manipuliuoti istorija. Tobulai išmanyti literatūros istoriją ar kalbos kultūrą, mano nuomone, rašytojui nebūtina. Nesiginsiu – kalbos redaktoriai tikriausiai turi nemažai darbo su mano tekstais: palieku ir žioplų klaidų, angliškų sakinių struktūrą, taip pat kartais įsijaučiu ir imu kaip nors labai išradingai laužyti sakinių struktūras ir daryti sąmoningas stiliaus klaidas. Laikausi pozicijos, kad rašo rašytojai, o jau klaidos – redaktoriaus darbas.

Kalbant apie karjerą, daugybę metų svajojau studijuoti mediciną, tačiau paskutinę akimirką savo pasirinkimą pakeičiau į bioinformatikos studijas VU. Dabar jau atvirai galiu pasakyti – O DIEVE KAIP AŠ JŲ NEKENČIAU! Studijas visgi baigiau.

Rašymą kaip karjerą irgi išbandžiau – studijų metais dirbau žurnaliste, paskui reklamos agentūroje rašiau reklaminius tekstus. Gana greitai supratau, kad jei rašau darbe, tai namie nebenoriu rašyti grožinių tekstų. Metusi rašymą-darbą atsigavau.

Šiuo metu dirbu komandos vadove (angl. Team Lead) IT įmonėje, programuotojų komandoje, kuri gamina sudėtingus internetinės reklamos sprendimus. Šį darbą nepaprastai mėgstu, nes jis dinamiškas, dievinu žmones, su kuriais dirbu ir nors mano tekstai dažniausiai apie kitokį laikmetį, galvoju, kad tokai darbo patirtis daro mane geresne rašytoja.

 

✍️ Kaip atrodo Jūsų rašymo rutina? Kai rašote, ar esate nusistačiusi skaičių, kiek turite parašyti per dieną? Ar turite rašymo ritualų, kurie padeda pradėti rašyti? Ar Jums svarbi jus supanti aplinka rašant? Rašymo priemonės?

Griežtos rutinos neturiu. Seniau dalyvavau „NaNoWriMo“ ir išbandžiau labai intensyvų rašymą, kai per dieną turėjau parašyti vidutiniškai 1667 žodžius, tačiau su dabartiniu gyvenimo tempu toks įsipareigojimas keltų per daug streso.

Geriausiai rašau vakarais, šiltuoju metu laiku – būtinai balkone, tačiau galiu rašyti ir pilname troleibuse, bare. Aplinkinis triukšmas man netrukdo. Dažniausiai rašau kompiuteriu tiesiog dėl praktinių priežasčių – negadinu popieriaus. Tačiau mane nepaprastai įkvepia muzika – „Besielę“ rašiau klausydama praktiškai vien Nick Cave and the Bad Seeds. Trečioji knyga kol kas dar neturi konkretaus garso takelio.

 

✍️ Esate parašiusi ir išleidusi ne vieną knygą, o naujausioji „Besielė“ sulaukė didesnio skaitytojų susidomėjimo. Kuo skyrėsi pirmosios knygos rašymas, nuo antrosios? Kiek maždaug laiko praleidote prie kiekvienos?

Kai rašiau pirmąją knygą „Nojus ir Ema“, buvau vos 17-iolikos. Dabar tas tekstas atrodo juokingas ir gėdingas. Buvau tuo metu ambicingai nusprendusi rašyti apie 23-24 metų merginą, kurios pasaulėžiūros dar negalėjau suprasti, todėl pats tekstas atrodo netikras, neišgyventas. Taip pat man buvo sunku išlaikyti daugiau nei porą veikėjų. „Besielės“ tekstas man atrodo daug gilesnis, rašytiniu žodžiu manipuliuoju jau daug lengviau. Manau, kad lietuvių autorių knygose didžiausias peilis yra dialogai. Daug prie jų dirbau, tad „Besielė“ dialogais nuoširdžiai didžiuojuosi.

Abi knygas rašiau po 6-8 mėnesius, atmetus redagavimą ir derybas su leidyklomis. Per juos išaugo mano rašymo „efektyvumas“ – „Nojus ir Ema“ sudaro vos 28 tūkst. žodžiai, o „Besielę“ – net 67 000.

 

✍️ Ar ieškote konstruktyvios kritikos ir pagal ją redaguojate kūrinį ar visgi pasitikite savo kūriniu ir paliekate apie jį spręsti skaitytojams? Kaip priimate kritiką?

Šiek tiek arogantiškai savo kūriniais tikiu *juokiasi*, tačiau turiu dvi kritikes – dvi Egles. Į jas kreipiuosi, kai abejoju dėl siužeto vingio, noriu pasitikrinti, ar labai nepjaunu su teksto stiliumi. Pasitikiu jų atvirumu. Esu gavusi tokių griežtų komentarų, kurių kol kas nė vienas skaitytojas ar kritikas nėra išsakęs.

Prieš pradėdama rašyti knygas, kurias vėliau išleido, daug dirbau – rašiau daug „testinių“ tekstų, daug skaičiau. Jaučiuosi pasiruošusi kritikai ir ją priimu, tačiau ji manęs ne demotyvuoja. Tiesa, dievinu neigiamus, bet išsamius atsiliepimus, būtent jie padeda tobulėti.

 

✍️ Iki šiol Jums teko bendradarbiauti su dviem leidyklomis: „Versus Aureus“ ir „Obuolys“. Kaip skyrėsi bendradarbiavimas su šiomis leidyklomis? Ar buvo sunku rasti leidyklą, kuri išleistų jūsų knygą? Ar sulaukėte atmetimo iš kitų leidyklų?

Abi šios leidyklos buvo „antrosios“. Pirmajai leidyklai „Nojus ir Ema“ neįtiko dėl žanro – tuo metu fantastikos žanras Lietuvoje tikrai nebuvo populiarus. Dėl „Besielė“ tiesiog nepavyko rasti bendros kalbos su viena iš didžiųjų leidyklų.

Vis dar nepaprastai šiltai prisimenu darbą su „Versus Aureus“ ir redaktoriais Justinu Kubiliumi ir Margarita Dautartiene. Tuo metu buvau visiška jauniklė ir jų teikiama parama ir rūpestis buvo neįkainojami.

„Obuolys“  yra labiau konvejeris, kai didžioji dalis bendravimo vyksta elektroniniu paštu, knygos pristatymai yra labiau autoriaus nei leidyklos problema ir žinant, kaip mūsų bendradarbiavimas baigėsi, patirtis vis dėlto yra visiškai kitokia.

 

✍️ Tuomet kodėl rinkotės Obuolį? Kas tuo metu lėmė tokį pasirinkimą?

Tuo metu Obuolys atrodė moderni leidykla, kuri yra atvira įvairiems žanrams. Pati tada pirkau nemažai jų išleistų knygų, todėl natūraliai ir savąją norėjau matyti tarp jų.

 

✍️ Galbūt galėtumėte papasakoti kaip vyko bendradarbiavimo procesas su Obuolio leidykla?

Bendradarbiavimo pradžia buvo puiki, kokios ir tikėjausi – kai projektų vadovė pavirtino, kad leidykla norėtų knygą leisti, aptarėme sutarties detales, Obuolys sukūrė viršelio maketą. Nemažai bendravau su kalbos redaktore, kol pasiekėme rezultatą, kuris patiko visoms pusėms. Kaip kūrėja nesijaučiau niekaip suvaržyta – mano nuomonės buvo klausiama dėl viršelio, kiekvienas stilistinis pakeitimas tekste su manimi taip pat buvo suderintas. Projektų vadovė Raminta padėjo išrinkti knygai tinkamą pavadinimą – pati su juo labai ilgai vargau.

 

✍️ Ar esi patenkinta jų darbu ties tavo knyga  (redakcija, viršeliu, bendra knygos kokybe, reklama, distribucija)?

Buvau pasiruošusi kovoti už savo svajonių viršelį, tačiau jų pateiktą viršelį įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Bendra kokybe taip pat esu patenkinta.  Žinoma, kiekvienas galime svajoti apie knygos versiją kietu viršeliu su prabangiomis iliustracijomis, tačiau to ir nesitikėjau – knyga skirta įsimesti į kuprinę keliaujant.

Reklamos kampanijos iš esmės nebuvo, tik savireklamos kanalai – Obuolio Facebook, Instagram, vidinė reklama knygos.lt puslapyje. Tiesa, reklamos niekas ir nežadėjo, todėl nesijaučiu apgauta. Knygos pristatymų kiekvienam autoriui leidykla taip pat neorganizuoja – jų kiekis ir vieta priklauso nuo paties autoriaus.

 

✍️ Kiek užtruko knygos ruošimo darbai nuo patvirtinimo iki knygos pasirodymo knygynuose?

Teigiamo atsakymo sulaukiau gegužę, o knygą internetu buvo galima įsigyti jau lapkričio viduryje. Taigi, šiek tiek daugiau nei pusė metų.

 

✍️ Galbūt galėtum pasidalinti pasirašytos su leidykla sutarties sąlygomis? Kokie įsipareigojimai minimi sutartyje?

Sutartis visiškai standartinė ir niekuo neišsiskirianti – 5-erius metus turtinės teisės į „Besielę“ turėtų priklausyti leidyklai (tiek pakartotiniam leidimui, tiek vertimui), o aš turėčiau būti įsipareigojusi iki 2022 metų pirmumo teisę iki kitą mano kūrinį siūlyti jiems.

 

✍️ Ar buvo mokamas vienkartinis honoraras ar procentas nuo pardavimų?

Jokio fiksuoto honoraro, mokama procentinė dalis nuo didmeninės knygos vieneto kainos. Suma ganėtinai juokinga, tačiau, kiek man žinoma, visų likimas panašus, nebent esi jau žinomas vardas. Tik, kad joks honoraras man niekada taip ir nebuvo sumokėtas.

 

✍️ Savo Facebook paskyroje esi pasidalinusi apie patirtus sunkumus, bandant nutraukti sutartį su šia leidykla. Prašome papasakoti plačiau, kokia buvo ši patirtis?

Atvirai – nemaloni.

Kol dirbome su projektų vadovėmis Raminta ir Giedre, nebuvo kuo skųstis – į laiškus būdavo atsakoma, daugiau mažiau reguliariai gaudavau pardavimų ataskaitas. Tačiau joms vienai po kitos išėjus iš darbo komunikaciją perėmė leidyklos direktorius Paulius ir bendravimas paprasčiausiai liovėsi. Dar keletą ataskaitų pavyko išsireikalauti, tačiau paskui buvau tiesiog ignoruojama. Paulius pats su manimi susisiekė tik pagrasinus skolų išmušinėtojais, tačiau jokie apmokėjimai taip ir nevyko.

Galiausiai buvau jau pasiekusi tašką, kai skambindavau jam po 3-4 kartus per dieną. Kelis kartus, kai pavykdavo prisiskambinti, išgirsdavau daug pažadų ir nelabai malonių pastabų kaip mano knyga nėra komerciškai sėkminga ir Obuolys man apskritai padarė paslaugą.

Nelengva apie tai kalbėti, nes pati situacija tave kaip autorių paverčia visiškai bejėgiu. Iš pradžių net garsiai sunku pripažinti, kad tai iš tiesų vyksta. Tikrai niekam nelinkėčiau patirties, kai žmonių prašai tavo knygos nepirkti, nes joks užmokestis tavęs už tai nepasiekia.

Vieną vakarą visai netyčia rašytojos Vaivos Rykštaitės Facebook paskyroje pamačiau, kad advokatų profesinė bendrija „Žabolienė ir partneriai METIDA“ nemokamai konsultuoja rašytojus apie jų autorines sutartis. Kreipiuosi į juos, ir esu be proto dėkinga už pagalbą ir supratingumą, o svarbiausia – po beveik 3 mėnesių mano sutartis su Obuolio leidykla buvo nutraukta.

„Obuolio“ nerekomenduočiau, ypač kaip pirmosios leidyklos. Labiau patyrusiam autoriui jau lengviau „už save atstovėti“, tačiau tikrai niekam nelinkėčiau tokios pirmosios patirties.

 

✍️ Grįžkim prie rašymo. Ar skaitote knygas, straipsnius apie kūrybiškumą? Rašymo technikas? Kas Jus įkvepia rašyti?

Negaliu sakyti, kad domiuosi reguliariai, dažniausiai tik chaotiškai. Perskaitau straipsnius, kuriuos pamatau rašytojams skirtose Facebook grupėse, seku savo mėgstamiausius rašytojus. Save laikyčiau savamoksle profesionale.

 

✍️ Ką patartumėt, norinčiam parašyti ir išleisti knygą?

Rašyti, rašyti ir dar kartą rašyti – wow, koks unikalus patarimas *juokiasi*

Manau, toks „amatas“ kaip rašymas negyvuoja be praktikos. Prieš pradėdama „Besielę“ parašiau 400 puslapių visokių atsitiktinių testinių tekstų, tobulindama vieną ar kitą aspektą.

Taip pat reikia užsispyrimo. Labai patariu nesidangstyti vadinamu „writer‘s block“ – tiesiog rašyti, arba nemeluoti sau, pripažinti, kad šiandien nesirašo ir eiti į lauką pabūti. Labai svarbu būti pačiu pikčiausiu savo kritiku, ypač redaguojant – brauk lauk viską, dėl ko nors kiek abejoji.

Man taip pat labai patiko Neil Geiman pasiūlymas rašytojams: nužudyk savo pagrindinį veikėją ir pažiūrėk, kas bus:

Dėkoju už pokalbį!

Autorės knygų sąrašas:

Rimantė Paulauskaitė

Pažengusi rašeiva, apžvalgininkė, kritikė, žinomo knygų Instagramo - @LithuanianPoetryLover - įkūrėja.

  • Valda Kunstiene parašė:

    Sveiki,rasau pirmaja savo knyga-romana apie meile.Tai is dies mano pacios siek tiek pakeista istorija su erotikos prieskoniu.Noreciau pabandyti isleisti,tik kokia leidykla rinktis?Ar reikia pradzia nusiusti keleta istrauku,ar parasyti iki galo,tada ieskoti leidyklos?
    Busiu dekinga uz patarimus…
    Valda.

    • Aiste Vilkaite parašė:

      Aš visuomet leidyklos msiųsdavau jau baigtą ir suredaguotą kūrinį, bet labiau dėl savo pačios įpračių – tik taip galėdavau būti garantuota, kad kūrinys bus baigtas 🙂
      Bet, kiek man žinoma, nėra būtina, jei ištraukos kabinančios ir istorijos linija įdomi,
      Tačiau, manau, kad kolegos šiame puslapyje galėtų patarti detaliau.

  • Eglė parašė:

    „Besielė“ man be proto patiko, gaila, kad kaip autorės patirtis buvo tokia, kokia buvo…

  • Aihara parašė:

    Puikus interviu, įkvepiantis – net jei neturi filologinio išsilavinimo ir dirbi visai kitoje srityje, vis tiek gali parašyti knygą 🙂 ir ją netgi kas nors išleis!

    Klausimas autorei: jei sutartis su Obuoliu nutraukta, tikriausiai galite pati pardavinėti knygas? Nei skaitykle.lt, nei knygute.lt jūsų knygų neradau, o būtų įdomu paskaityti lietuvišką fantastiką.

    • Aiste Vilkaite parašė:

      Komercinės knygos teisės dabar jau tikrai tik mano, tačiau negaliu naudoti nieko, prie ko rankas pridėjo Obuolys – nei viršelio, nei maketo, nei radaktoriaus darbo.
      Todėl viskas kiek ilgiau užtrunka ir legalios e-knygos kol kas nėra. Bet bus!

  • Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
    >