Aidas Jurašius: Prisistatinėti rašytoju ar poetu šiek tiek lyg pretenzinga ir keista. Kažkas tarp titulo ir diagnozės

A

Literatas ir vertėjas Aidas Jurašius teigia nemėgstantis prisistatinėti ar būti pristatomas rašytoju, tačiau peržiūrėjus jo literatūrinių pasiekimų sąrašą akivaizdu, kad šiuose žodžiuose slypi tam tikra ironija: jo kūriniai du kartu nominuoti Metų knygos rinkimuose, naudojami vadovėliuose, įtraukti į moksleiviams rekomenduojamų knygų sąrašus, o kur dar įvairios literatūrinės premijos, laimėti konkursai, publikacijos kultūrinėje spaudoje, pagal jo pjeses kurti spektakliai…

Labai džiaugiuosi turėdama galimybę su jumis pasidalinti šiuo interviu, kuriame su Aidu Jurašiumi kalbėjomės apie kritiką, rašymo ritualus, publikacijas, rašytojus profesionalus, patarimus rašytojams mėgėjams ir apie naujausią jo knygą „Bibliofobija“.

 

✍️ Kiek pastebėjau, pirmiausiai save pristatai vertėju, o tik tada rašytoju. Kodėl?

Priežastis gana paprasta: duoną valgau iš vertėjo darbo, o rašymas – bent jau kol kas – tėra labiau hobis. O ir šiaip prisistatinėti rašytoju ar poetu šiek tiek lyg pretenzinga ir keista. Kažkas tarp titulo ir diagnozės. Menininko įvaizdis dabar aplipęs daugeliu juokingų dalykų, tad kasdieniškai bendraujant be ypatingo reikalo apskritai neužsimenu apie šią savo veiklą.

 

✍️ Baigei rusų filologiją. Kodėl toks pasirinkimas? Dėl planų vertėjauti?

Ne, tuo metu, rodos, dar neplanavau vertėjauti. Stodamas lietuvių filologiją įrašiau pirmu numeriu, rusų – antru. Paskui atvažiavau kelioms savaitėms laikyti stojamųjų egzaminų. Bet vasara, jaunystė, hormonai, skirtingų spalvų akytės… Žodžiu, užuot ruošęsis egzaminams, beveik visą laiką praleidau klaidžiodamas aplink Trakų ežerus, taigi į lietuvių taip ir neįstojau, nes tikrai ne padalyviai buvo galvoj. O į rusų filologiją stojamųjų egzaminų nebuvo, tad labiau pasisekė. Kuo, beje, džiaugiausi: studijuojant kurį laiką gyvenau su dviem lituanistais, tad tikrai pavydas negraužė, kai jie skaitydavo kokį Vaižgantą, o aš Dostojevskį ar Čechovą. Tiesą sakant, džiaugiuosi tuo iki šiol, nes kitos kultūros pažinimas suteikia kitokią perspektyvą žiūrint ir į savąją. Žodžiu, ežerai išėjo į gera.

 

✍️ Viename interviu 2016 metais sakei, kad rašytoju profesionalu savęs nelaikai. Ar premijos ir laimėjimai dar neprivertė pakeisti nuomonės? Jei ne, tai kas tavo manymu apskritai yra rašytojas profesionalas?

Pagal apibrėžimą, profesionalas yra tas, kas iš tos konkrečios veiklos valgo duoną. Aš, kaip minėjau, to nedarau (kaip ir turbūt niekas Lietuvoje). Ir tuo taip pat labai džiaugiuosi, nes kitu atveju tapčiau priklausomas nuo leidėjų, auditorijos poreikių ir kitų pašalinių dalykų.

Kita vertus, profesionalą galima suprasti ir tiesiog kaip profesionaliai atliekantį savo darbą. Ir šiuo požiūriu turbūt jaučiuosi profesionalas, bet tam neturi įtakos nei premijos, nei nominacijos, nei, tarkim, narystės kokiose nors sąjungose. Mano knyga „Naktis su raktininku“ nepelnė jokių apdovanojimų ir šiaip, rodos, liko truputį nesuprasta, bet tai netrukdo man suvokti, kad ji gerai parašyta ir turbūt apskritai kol kas yra geriausia mano sukurta proza. Kažkokiems patvirtinimams iš šalies nejaučiu ypatingo poreikio.

 

✍️ Pagal apdovanojimus ir publikacijų kiekį man ima atrodyti, kad turbūt nesi gavęs neigiamo atsakymo dėl publikacijos žurnale ar knygos leidybos. Ar klystu?

Su knygų leidyba situacija sudėtinga: iš esmės, tai verslas, taigi leidykla arba turi tikėti, kad tave išpirks, arba gauti finansavimą iš Kultūros tarybos ar kokio kito šaltinio. Komercinės sėkmės nesivaikau, nesiorientuoju į „einamus“ žanrus, taigi nėra viskas taip paprasta. Tarkim, ką tik išėjusią apsakymų knygą „pramušinėjau“ gal keletą metų, nes leidyklos neturėjo didelio ūpo rizikuoti – trumposios prozos žmonės šiuo metu juk beveik neperka ir neskaito. Kita vertus, buvo užsiminta, kad štai romano turbūt neatsisakytų…

Trumpai kalbant, jei nori leistis be valstybės paramos, turi susitaikyti su tuo, kad leidyklos įvertins, kiek paklausi prekė būsi rinkoje. Ir, žinoma, privalai apsibrėžti savo paties „politiką“: ar plauksi pasroviui, ar prieš srovę, ar rašysi, ką nori, ar tai, ką bus lengviau išleisti, ir t. t. Aš visumoj renkuosi tą sunkesnįjį variantą: pavyzdžiui, per laiką susikaupė nemažai pjesių, taigi galvoju apie jų rinkinį. O kadangi dramaturgiją perka dar blogiau nei apsakymus, iš anksto žinau, kad kelias bus ilgas, bet kad niekur ir neskubu. Arba štai naujausios mano knygos vaikams pagrindinis herojus yra tikras šunsnukis: keikūnas, mergišius, mušeika, pagyrūnas, žodžiu, labai toli nuo „Mažojo princo“ ir „supermamyčių“ idealų, taigi tikėtina, kad taip pat bus sunkumų išleisti, nes tai nelabai atitinka „cukriniais avinėliais“ pasaldintą vaikų literatūros sampratą. Bet ir pačiu tekstu, ir pasikapstymu po savo tamsiąją pusę esu visai patenkintas, o tai juk ir svarbiausia.

Kalbant apie publikacijas periodikoje, rodos, atmetimų nepasitaikė. Išskyrus atvejus, kai, tarkim, tekstas per ilgas konkrečiam leidiniui ar panašiai. Ir dar buvo kiek kuriozinė situacija studijų laikais: su draugu nunešėme rankraščius į „Šiaurės Atėnų“ redakciją, bet ji jau buvo uždaryta. Taigi pakišome tuos lapus po durų apačia. Tie tekstai publikuoti nebuvo, tad tebūnie tai atmetimas. Net jei tai reiškia, kad mus atmetė iš ryto atėjusi ir tuos popierius į šiukšlinę įmetusi valytoja.

 

✍️ Ar jautiesi žinomas rašytojas? Ar, pavyzdžiui, žmonės išgirdę tavo pavardę žino, kad esi rašytojas?

Su tuo žinomumu literatūroje juokingas dalykas. Pamenu, studijų laikais, kai pirmą kartą publikavausi respublikinėje spaudoje, nusipirkau tą leidinį, įsėdau į troleibusą ir jaučiausi kažkoks pakylėtas, kitoks, ypatingas. Beveik norėjosi į visus žiūrėti iš aukšto. Bet pravažiavus porą stotelių staiga lyg nušvito, kad niekas iš šių žmonių troleibuse to leidinio neskaitė ir neskaitys, ir važiuodami jie galvoja ne apie poeziją, o ką valgys vakarienei.

Literatūra šiais laikais yra nišinis reikalas, tad net garsiausi rašytojai vargu ar dažnai atpažįstami gatvėje iš veido. Per televiziją juk jie makaluojasi daugiausiai kultūrai skirtose rubrikose, per kurias normalūs žmonės eina pasidaryti sumuštinio, kol neprasidėjo sporto naujienos.

Ar žino mano pavardę? Kas domisi literatūra, turbūt žino. O nesidomintiems ir nėra reikalo jos žinoti.

 

✍️ Kaip pats reaguoji į kritiką (jei jos gauni)? Ar pikta kritika kiek nors numuša ūpą rašyti?

Piktos kritikos lyg ir nesu gavęs. Tiesą sakant, nelabai jos ir įsivaizduoju: esu pakankamai adekvatus, kad neparašyčiau visiško šlamšto. Taigi mano tekstas gali patikti, gali nepatikti, bet noras piktintis potencialiai galėtų kilti nebent iš kai kurių temų ir idėjų, bet čia jau kita opera – mano ar bet kurio kito autoriaus ideologija jau ne kritikų reikalas.

Šiaip rašau retai, gerai apgalvojęs idėją ir tai, ką noriu pasakyti. O tokiu atveju kažkaip nei kritika baisi, nei ji gali numušti norą rašyti. Visiems pradedantiems kurti patariu: žiūrėk į savo tekstą ir pagalvok, ar jį skaitytum, jei būtų svetimas. Taikau šią taisyklę ir sau, o kadangi esu gan reiklus skaitytojas, tekstų, kurie man „neliptų“, jei būtų svetimi, paprasčiausiai neviešinu. Žodžiu, tas kritikos baubas baisus nebent tiems, kurie patys dorai nežino, ką padarė. Maždaug: įdėjau į šį patiekalą kas pasitaikė po ranka, o jūs ragaukit ar valgoma. Pirmiausia derėtų pačiam paragauti tiek, kad tikrai būtum įsitikinęs, jog nieko nenunuodysi ir niekam nepaleis vidurių.

 

✍️ Rašai poeziją, knygas vaikams, apsakymus suaugusiems, pjeses. Ar yra koks literatūros žanras, kurio rašyti nemoki ir tikrai nesiimtum?

Nemanau, kad galima „mokėti“ rašyti vieno ar kito žanro kūrinius. Paprasčiausiai reikia valdyti kalbą ir suvokti žanro specifiką. Tarkim, niekur nesimokiau rašyti pjesių, tiesiog buvau jų skaitęs, teko ir teatre lankytis, taigi kilo idėja pjesei – ėmiau ir sukūriau. Aišku, būna atvejų, kai autorius geriausiai įvaldo kažkokį vieną žanrą, bet čia jau per daug individualūs dalykai: gal koks nors rašytojas būtų sukūręs genialų romaną, tačiau buvo tinginys, todėl apsiribodavo trumpaisiais žanrais.

 

✍️ Ar pats neplanuoji rašyti romano?

Prie romano anksčiau ar vėliau turbūt taip pat prieisiu, bet greičiausiai vėliau – tai daug laiko reikalaujantis dalykas. Ir dar daugiau motyvacijos. Gal kada nors turėsiu pakankamai ir vieno, ir kito.

 

✍️ Ar turi kokį rašymo ritualą? Ar turi kokį tam skirtą kampelį, dienos valandą, ar kažkokį kasdieninį tikslą, tarkim „parašyti tūkstantį žodžių“?

Ne, jokių ritualų neturiu, tereikia kompiuterio ir laisvo laiko. Tūkstantis žodžių per dieną gal labiau į naudą pradedančiam autoriui – palavinti ranką, kalbą ir taip toliau. Nors ir tuo nesu tikras: kažkaip grafomaniškai skamba. Manau, geriau visai nerašyti, jei neturi tą dieną minčių, nei spausti kažką per jėgą. Kita vertus, aš tą ranką ir kalbą prisilavinu kasdien išversdamas gerokai daugiau nei tūkstantį žodžių. O visokios ten žvakės, vynai, smilkalai ir kitoks maivymasis apskritai juokingai skamba: jei norisi rašyti, sėdi ir rašai – kam tos pozos? Nesinori – eik užsiimti kitais dalykais.

 

✍️ Ar rašydamas galvoji apie auditoriją, numanomą adresatą?

Negalvoju ir kitiems nepatariu. Imkim paralelę su muzika. Iš esmės visi geriausi „šoumenai“ išsiskyrė savitais judesiais, keistokomis manieromis: Freddie Mercury, Mickas Jaggeris ir taip toliau. Arba kad ir šių laikų sensacija Billie Eilish: per koncertus ji šoka lyg alkanas indėnas priešais ką tik nudobtą bizoną. Naktiniame klube jos akcijų tai turbūt nepakeltų, bet scenoje – kas kita, nes adekvati auditorija įvertina savitumą. Aišku, su sąlyga, jei prie savo savitumo pridėsi ir gerą muziką. Savo karjerų pradžioje turbūt visi tie žmonės susidūrė su pašaipomis ir patyčiomis, nes šoko ne taip, kaip visi, tarsi visu tuo spjautų ant auditorijos, bet ilgainiui tai tapo jų skiriamuoju ženklu ir vizitine kortele. Tarkim, yra populiari Maroon 5 daina Move like Jagger – vadinasi, Jaggerio judesiukai tapo savotišku kultūriniu reiškiniu, o to nebūtų, jei jis kadaise būtų nutaręs apskritai nejudėti scenoje arba judėti kaip visi. Žodžiu, reziumė toks: buvimas savimi negarantuoja, kad patiksi auditorijai. Bet bent jau nesijausi idiotu, jei nepatiksi bandydamas patikti.

 

✍️ Viename interviu sakei, kad rašydamas įvairią literatūrą rizikuoji nuvilti skaitytojus. Teko skaityti, kad tarkim Hario Poterio autorė J. K. Rowling rašydama knygas suaugusiems prisidengia slapyvardžiu ir tam, kad vaikai nenusipirktų ne jiems skirtos knygos. Ar nekilo mintis dalies tekstų pasirašinėti kaip nors kitaip?

Mano mintis, rodos, buvo kiek kita. Minėjau ten, kad vienas iš mano tokių lyg ir autoritetų buvo „roko chameleonas“ Davidas Bowie ir kad pats sąmoningai ar ne bandau eiti panašiu keliu. Iš esmės kiekvienas jo albumas turėjo savitą koncepciją, skambesį, „persikūnijimą“. Ir taip, čia slypi rizika: tas, kas mėgo jo glam rock laikotarpio albumus, turbūt sunkiai suvirškino tokius darbus kaip Young Americans ar Low. Bet laikui bėgant išmoksti vertinti patį Davidą Bowie ir jo kaitą, o ne tai, kad jis gerai atstovauja konkretų žanrą.

Aš apie slapyvardžius niekada negalvojau ir J. K. Rowling mintis mano ausiai skamba keistokai. Be vaikų ir suaugusių dar yra paaugliai, senjorai, tautinės ir seksualinės mažumos, kairiarankiai, rudaakiai… Negi kiekvienai auditorijos daliai galvosi po slapyvardį? Nors aš jos tekstų suaugusiems neskaičiau, tad velnias žino – gal tarp jų ir knygų vaikams atsiveria kažkokia neperžengiama bedugnė. Savo atveju tokios bedugnės nejaučiu: tas, kas mėgsta mano kūrybą suaugusiems, ras ką veikti ir su mano knygomis vaikams, juolab, kad jos dažnu atveju ne tik jiems ir skirtos.

Kita vertus, gal ji turėjo omeny kitą aspektą: jos Poteris toks populiarus, kad net jei ji parašytų genialią knygą suaugusiems, vis tiek mažai kas rimtai į tai pažiūrėtų. Bet tos etiketės – žaidimo dalis. Tarkim, mano poezijos knygos tiražas – 500 egzempliorių, „Akmenukų pasakų“ – 45 000. Savaime suprantama, kad daugiau žmonių mane turbūt žino kaip rašantį vaikams. Bet tai mane jaudintų nebent tuo atveju, jei norėčiau, kad ir mano poezijos rinkinio tiražas būtų 45 000.

 

✍️ Kiek laiko rašei prieš nuspręsdamas pirmąjį kūrinį kur nors publikuoti? Ar pirmas bandymas publikuoti buvo sėkmingas? Jei taip, koks tai buvo kūrinys?

Rašinėti pradėjau gal 11 ar 12. Kokių 14 ar 15 pirmą kartą publikavausi rajoniniame laikraštyje. Respublikinėje kultūrinėje spaudoje ėmiau šmėžuoti pirmame ar antrame studijų kurse. Visais atvejais tai buvo eilėraščiai. Šiaip dalykas čia labai paprastas: kuo vėliau imsi publikuotis, tuo mažiau ateity turėsi dėl ko raudonuoti. Gaila, kad niekas man šito tada nepatarė. Ir ačiū visiems dievams, kad tuo metu dar nebuvo interneto, taigi tie tekstai saugiai ilsisi ramybėje periodikos archyvuose.

 

✍️ Kaip ilgai dirbi prie vieno teksto, kol tampi juo patenkintas? Ar turi kokią metodiką, kuri tau veikia? Tarkim susidaryti kūrinio planą prieš rašant, redaguoti parašytą kūrinį tik po tam tikro laiko ar panašiai?

Labai platus klausimas. Priklauso nuo to, ar kalbame apie visą knygą, ar pavienį tekstą. Jei knygą, man būtina jos koncepcija, kažkokios atskiros, tik jai galiojančios žaidimo taisyklės. Tarpusavyje nesisiejantys, po vienu viršeliu sumesti tekstai man primena mišrainę arba picą – gal šiuos valgius ir galima pavadinti patiekalais, bet akivaizdu, kad jie išrasti badmečiu.

Jei kalbame apie pavienį kūrinį, tai, kaip jau minėjau, pirmiausia viską gerai apgalvoju – pats teksto užrašymas jau būna lengvas ir greitas procesas (nebent eigoje tenka koreguoti idėją). E. A. Poe yra sakęs, kad geras autorius rašydamas pirmą eilutę jau žino paskutinę, ir stengiuosi laikytis šio priesako: niekada nesėdu rašyti neturėdamas mintyse paskutinės frazės ar bent jau scenos vizijos. Tai man būtų lyg namo statymas be plano. Jeigu statai tokį namą sau – tvarka, kodėl gi ne. Bet jei kitiems ir dar tikėdamasis, kad už tai tau mokės savo pinigais ar laiku, geriau jau apgalvok ir išplanavimą, ir kitus niuansus. Žodžiu, nuo tekstų, kuriuos skaitant apima pojūtis, kad autorius prisėdo, krapštė nosį ir mąstė: ką čia šiandien išspaudus?, mane kaip skaitytoją purto, tad, suprantama, ir pats nedarau nieko panašaus.

Pats rašymas, kaip minėjau, ilgai netrunka, bet baigęs kurti paprastai padedu tekstą į „stalčių“. Idealiu atveju „karantinas“ trunka apie pusę metų. Tada peržiūri iš naujo šviežiomis akimis, tarsi svetimą, ir arba maloniai nustembi, arba matai, ką reikia tobulinti.

 

✍️ Ar patiri kada „rašytojo bloką“ kad nebežinotum ką rašyti?

„Bloką“ patiriu tik tada, kai privalau rašyti. Didžiausios kančios buvo abiem atvejais, kai Kultūros taryba skyrė pinigų mano knygoms: tada atsiranda terminai, spaudimas ir „reikia“. Visais kitais atvejais, kaip jau minėjau: arba rašyk, arba neužimk „tūliko“.

 

✍️ Ar pats turėjai kokį rašymo mokytoją?

Ne, neturėjau. Mano būdas netinkamas būti mokomam. Be rusų kalbos, kurios mano karta iš esmės nesimokė, o tiesiog susiurbė su sovietiniu oru, moku tik vieną užsienio kalbą – anglų (nors gal per drąsus teiginys, kad moku, tad sakykim taip: įvaldžiau tiek, kad galėčiau išversti iš jos daugiau kaip 20 knygų). Ir taip nutiko tik todėl, kad mokiausi jos visiškai savarankiškai. O visos kitos (vokiečių, lenkų, lotynų ir t. t.), bandytos įdiegti mokykloje ar universitete, taip ir liko „priešėmis“. Žodžiu, jei Sokratas būtų priėmęs mane į mokinius, jam nebūtų tekę nusinuodyti – pats būčiau nunuodijęs.

 

✍️ Žinau, kad užsiimi individualiomis kūrybinio rašymo pamokomis. Ar yra kokios nors bendros klaidos, kurias dažniausiai daro norintys rašyti?

Nežinau ar galima tai vadinti „kūrybinio rašymo pamokomis“, bet tebūnie toks apibrėžimas. Visa tai prasidėjo nuo šiaip draugiškos pagalbos ar rašytojiškų žaidimų, o paskui jau, taip sakant, iš lūpų į lūpas. Pats neieškau mokinių, tiesiog jeigu kreipiasi ir jeigu nėra beviltiškas atvejis – bandau padėti: perskaitau to žmogaus tekstus, pamatau silpnąsias vietas, tada sugalvoju atitinkamas užduotis. Visa kita jau priklauso nuo to, kiek pats žmogus įdės darbo.

O klaidos yra bent kelios. Visų pirma, noras greitai pasiekti rezultatą. Dažnai pateikiu analogiją su krepšiniu: puiku, kad nori žaisti NBA, bet pirmiausia keletą metų pažaisk kieme, tada užsirašyk į krepšinio mokyklą, tada palošk moksleivių ir studentų lygose, tada LKL, o paskui jau žiūrėsim.

Suprantu, kad gyvename „X faktorių“ laikais, kai atrodo pakanka užlipti į sceną, padainuoti svetimą dainą – ir tu jau „žvaigždė“. Bet literatūra – ne beždžioniukų diskoteka. Tam reikia daug įdirbio: tiek skaitant, tiek rašant. Jei sugalvočiau, kad noriu kurti muziką, suprasčiau, jog pirmiausia turiu išmokti pianinu paskambinti „Du gaideliai“, o ne iškart sėsti rašyti simfoniją. Žodžiu, grįžtant prie krepšinio analogijos, kartais būna taip, kad žmogus dar nelabai valdo kamuolį, o nori, kad paaiškintum jam, kas yra, tarkim, zoninė gynyba. Kas tau iš tos zoninės gynybos, jeigu per varžybas nesugebėsi persivaryti per aikštę kamuolio?

Kitas dalykas – nesugebėjimas atskirti savęs ir savo asmeniškumų nuo parašyto teksto. Tada išgirdus kritiką prasideda gynybinė reakcija, tarsi kritikuotum patį žmogų, o ne jo kūrinį, dangstymasis nuoširdumu ir „visą širdį sudėjau“. Bet vėlgi: man, kaip skaitytojui, nusišvilpti kokį gabalą savo širdies sudėjai ruošdamas maistą, man svarbu, ar jis valgomas.

 

✍️ Ar yra kokia praktinė užduotis, kurią duotum visiems savo mokiniams?

Beveik visiems savo „mokiniams“ esu davęs užduotį susirasti kokį nors savo skonio porno filmuką ir jį aprašyti. Jeigu sugebėsi gerai aprašyti patį banaliausią dalyką pasaulyje, tada sugebėsi aprašyti bet ką.

 

✍️ Ką tik pasirodė tavo prozos rinkinys „Bibliofobija“. Gal gali paaiškinti kodėl rinkiniui davei tokį pavadinimą?

Na, tai kažkas panašaus į novelių romaną, ir vienijanti gija – personažų santykis su knygomis, kaip jos pakeitė jų gyvenimą. Iš pradžių jie įtiki knygine tiesa, paskui nusivilia, bando nuo visko atsiriboti, galiausiai ima žaisti: mėgina perkelti literatūrą į gyvenimą, gyventi taip lyg būtų knygų personažai ir taip toliau. Galiausiai vienas iš jų prieina išvados, kad ant knygų turėtų būti įspėjantis užrašas: „Prieš skaitydami įsitikinkite, kad negalite gyventi patys“. Bibliofobija ir rašytojas – galbūt šioks toks paradoksas, bet paradoksai man patinka.

 

✍️ Kiek šiuose apsakymuose autobiografinių elementų? O gal visi siužetai ir veikėjai tik rašytojo fantazijos vaisius?

Sudėtinga tema. Visi, kas mane nors kiek pažįsta, be vargo pastebės, kad šių tekstų pagrindiniai personažai daugiau ar mažiau yra mano alter ego. Tiesą sakant, nėra nei vieno teksto, kuris būtų visiškai išgalvotas. Koks nuošimtis tiesos konkrečiame tekste – kitas klausimas. Yra ir tokių, kuriuos galėtum pavadinti beveik dienoraščiais. Bet skaitant tai neturėtų būti svarbu. Manau, esu pakankamai adekvatus, kad suvokčiau, jog ne viskas, kas man nutinka, verta aprašymo ir brukimo kitiems, taigi tai ne tas atvejis, kai pasirakinėji bambą, išsiimi pūkelį ir pasidėjęs ant stalo jį aprašai, nes kaip gi vargšė žmonija išgyvens be šito. Taigi atsirinkau tai, kas atitiko knygos koncepciją ir potencialiai galėtų būti įdomu ne tik giminėms ir artimiesiems.

Daugiausiai išgalvotas paskutinis apsakymas. Man ten reikėjo, kad manasis alter ego būtų senas, tačiau įsivaizduoti save 70-ies gana sudėtinga. Taigi aprašiau tėvo brolį, savo dėdę. Jis vertas daugiau nei apsakymas, bet esmė tokia: jis tikrai dabar vienuolis ir tikrai apimtas aistros bėgioja. Neišgalvotas ir moters portretas, ir trenksmingas kritimas ant kelių per mišias, ir kai kurie kiti dalykai. Taigi, kai ieškojau į ką atsiremti įsivaizduojant save seną, nieko geresnio neatėjo į galvą. Galbūt tai ne visai aš, bet kraujas vis tiek tas pats, jurašiškas.

 

✍️ Ar dalyvauji susitikimuose su skaitytojais? Ar svarbus jų dėmesys?

Beveik nedalyvauju. Tam tikru požiūriu tai beprasmis reikalas. Rašytojas iš esmės niekada nemato tiesioginės savo auditorijos reakcijos. Aišku, būna tie susitikimai ir skaitymai, bet tai kas kita: jei tekstas bent pusėtinai sudėtingas, pilnam jo suvokimui nepakaks vieną kartą išgirsti (greičiau jau reikia keletą kartų perskaityti pačiam sau, tyliai), o jei skaitytojui tekstas jau pažįstamas, vadinasi, jis jau atėjo atsinešdamas įspūdį apie savo pirminę reakciją, o ne ją pačią. Taigi, kitaip nei, tarkim, muzikantai, rašytojai dažniausiai gali tik įsivaizduoti, kaip skaitytojai iš tiesų priima jo darbą.

Dėl dėmesio net nežinau. Buvau du kartus nominuotas Metų knygos rinkimams – po šito tikrai kildavo šioks toks sujudimas: prieidavo žmonės per kokius nors renginius, parašydavo žinutę Facebook, siųsdavo mokyklinių darbelių mano knygų tema nuotraukas ir panašiai. Kita vertus, visa ši akcija šiek tiek (o gal ir gerokai) televizinė, tad nežinia, kaip priimti tas reakcijas: kaip natūralias ar tiesiog kaip medijos produktą. Man gal svarbesni kažkokie kiti atributai. Tarkim, kai pirmą kartą paprašė leidimo panaudoti mano tekstus vadovėliuose, o paskui tuos vadovėlius ir pratybų sąsiuvinius atsiuntė, vartydamas juos pagalvojau: velnias, darausi kažkoks Cvirka. Ir dar pagalvojau: vargšai vaikai, net ir aš nežinau koks čia turėtų būti tas kirtis.

✍️ Ačiū už pokalbį!

Aido Jurašiaus knygų sąrašas:

  1. Luiso Alberto Salvatjeros gyvenimo aprašymas (2011)
  2. Akmenukų pasakos (2015)
  3. Naktis su raktininku (2017)
  4. Pypas ir jo nutikimai (2017)
  5. Bibliofobija (2019)
Greta Musteikienė

Rašymo mėgėja, norinti tai daryti vis geriau ir geriau, elektroninės knygos „Alsuojanti tamsa“ autorė.

  • Vita parašė:

    Žiauriai įdomus interviu, ačiū didžiulis!

  • Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
    >