Manau, kad centrinė šio puslapio skaitytojų ašis – tie, kuriems nesvetimas wattpad’as ir begalinės jo aistrų jūros. Tiek dėl naratyvinių niuansų, tiek dėl vandenyniškos plotmės ir noro kartais iš jos išskristi. Kornelija – išskrido. Ji gyvas pavyzdys to, ko mes, čia užsukantys, siekiame (jei ne sau, tai tiems, kurių rašytojiškus bandymus mylime).
Džiaugiuosi, kad Kornelija sutiko būti pakalbinta, šio interviu metu pamačiau ją ne tik kaip žuvelę, bet kaip stiprią asmenybę, kuri puikiai galėtų tapti sektinu pavyzdžiu šio puslapio lankytojams. Tikiuosi, kad skaitydami tai pajusite ir jūs.
✍️ Knygynuose galima įsigyti tavo romaną „Draudžiu“, pasirašei jį slapyvardžiu „K.B.M. Lion“. Kodėl? Ką jis tau reiškia?
Kodėl – net nežinau. Pradžioje tai buvo įsivardijimas platformoje, o dabar – tiesiog, prilipęs prie manęs. Ar jis slepia alter ego? Tikriausiai ne, jame esu visa aš ir dar daugiau. Tai mano inicialai ir ženklas, po kuriuo gimiau. Taigi tai – viskas ką atsinešiau gimdama ir įgijau augdama. Žinoma, dauguma manęs nepažįsta tokios, kokia sėdu rašyti kaip K.B.M.Lion.
✍️ Ką galėtum papasakoti apie romaną ir jo siužetą? Kokios istorijos gali tikėtis skaitytojas?
Net juokinga pagalvojus, koks sudėtingas šis klausimas – vertinti ir kalbėti apie savo kūrinį yra sunku. Manau, tai geriausiai gali padaryti skaitytojai. Na, o tikėtis jie gali lengvo turinio, nebanalios meilės, karštų sekso scenų ir daaaug dramos. Ar yra kur paverkti? Gal. Manau, tai priklauso nuo žmogaus jautrumo ir įsijautimo, savęs sutapatinimo su veikėjais. Jau skaitę istoriją įvardija ją kaip daugiasluoksnę, joje – dvi veiksmo linijos: tiesioginė ir tarp eilučių pasislėpusi psichologinė.
✍️ Ar buvo akimirkų, kai kurdama šį kūrinį norėjai mesti, susidūrei su „rašytojo bloku“? Kaip sprendei tokias situacijas?
Būtent šį parašiau kaip tikra grafomanė – pradėjau lapkritį, o baigiau vasario pradžioje. Kone kasdien buvau užsibrėžusi parašyti mažiausiai tūkstantį žodžių. Dabar stebiuosi pati savimi, kaip radau tiek laiko ir minčių. Manau didžiausias motyvatorius buvo skaitytojas. Kasdien, keliant po naują gabalą teksto, atsirasdavo žmonių, kurie komentavo, tai dar labiau skatino juos pamaloninti ir nustebinti. Prieš tai rašytos istorijos guldavo sunkiau ir ilgiau. Taigi, manau, kad motyvaciją reikia atrasti kiekvienam savo.
✍️ Ką tau, kaip rašytojai, reiškia tai, kad knyga – išleista? Ar pasiekei gyvenimo „mile-stone“, o gal tai – tiesiog dar vienas akmenukas tavo kelyje?
Jaudinuosi. Manau, tai tolygu jauduliui, kurį jaučiu augant savo vaikui. Juk knyga – taipogi mano vaikas. Smalsu, ar viskas eisis gerai, kaip jį vertins žmonės ir ar jis ką nors pasieks. Manau, būtų kvaila leisti knygą nesitikint jos sėkmės. Pirmoji reakcija, kai leidykla patvirtino leisianti, buvo džiaugsmingas žviegimas. Kasdien gyvenu siekdama kažko ir kai pavyksta – džiūgauju. Kai nepavyksta – viską pergalvoju, retai kada pasiduodu. Tame slypi tas Lion. Žinoma, pasiekusi šį laiptelį nežadu sustoti. Manau, tai daugiau ne tik dėl skaitytojų ar noro kažkam įrodyti, kad aš galiu daugiau. Tai mano pačios augimas ir tobulėjimas toliau.
✍️ Kodėl – rašai? Ar tai hobis? Vidinė nenumaldoma aistra? Praktinis siekis, noras tapti žinoma? O gal sieki daryti įtaką savo skaitytojams, praturtinti jų būtį? O gal kūryba tave charakterizuoja?
Kaip žmogus esu jautri ir dėmesinga. Kaip kuriantis žmogus – su kiekviena eilute atradėja, ieškotoja. Nerašau tik apie tai, ką išmanau, rašau ir kartu tobulinuosi. Manau skaitytojai kartu su manimi atras kažką. Rašymas yra mano hobis. Palyginti labai šviežias ir netikėtai atrastas. Bandžiau daugybę įvairių užimtumo formų. Pradedant rankdarbiais ir baigiant tinkliniu marketingu. Galiausiai, pajutau norą savo vidinius apmąstymus užrašyti. Nesiekiu išgarsėti, bet džiaugsiuosi, jei mano kūryba kažkam padės išspręsti savo vidines, ar gyvenimo dramas.
✍️ Kuri romantines-erotines istorijas. Kai kurie meilės romanų erdvę laiko subkultūra, sukviečiančią tam tikro tipažo žmones (dažniausiai – moteris). Ar sutinki su šiuo teiginiu? Ar tai – išties subkultūra?
Manau, iš dalies tikrai tam pritariu. Mano aplinkoje mažai skaitančių. Jie neranda tam laiko, arba tiesiog tinkamo žanro. Bet negaliu teigti, kad romanai yra tik moterims, ar tik vyrams. Tai labiau priklauso nuo asmeninio žmogaus požiūrio į literatūrą. Ar romanai yra subkultūra? Galbūt. Galiausiai viskas yra tik tam tikras kultūrinis veiksnys, skatinamas stipresniųjų vadovavimu. Kas liečia patį erotikos žanrą, tai tiesiog konservatyvumo klausimas. Teko ilgokai augti, kol suvokiau pati, kad nesilaikyti daugumos dogmų nėra blogai. Kai galiausiai įsigilinau į pačio žanro detales, suvokiau, kodėl jis man taip patinka ir yra artimesnis nei kiti. Kiek daug su juo gali laviruoti ir atskleisti tai, ko gal niekas net nesusietų.
✍️ Kaip manai, ar tai tiesa, kad meilės ir erotiniai romanai – šabloniški? Kaip reaguoji į tokią kritiką? Kaip pati suteiki savo kūriniams unikalumo?
Ne visi, bet dauguma tikrai šabloniški. Eilinės meilės pasakų istorijos perpintos seksu. Bet yra ir tokių, kuriems nepritaikyčiau jokio šablono. Pavyzdžiui: CD Reiss „Santuokos žaidimai“ ir „Skyrybų žaidimai“, Vina Jackson „80 dienų“ serija, Megan Hart „Sudaužysiu tau širdį“, „Nedorėlė“ ir „Skilusi“, Valerie Tasso „Nepasotinamoji“ ir „Nimfomanės užrašai“. Tai istorijos nebūtinai turinčios laimingą pabaigą, kuriose vaikinas ir mergina įsimyli iki ausų ir kovoja su vėjo malūnais. Žanriškai mane sužavėjo Artūras Tereškinas, jo „Nesibaigianti vasara“ man yra tai, ką norėčiau pati sukurti. Joje yra patirtis ir išgyvenimai apibūdinti paprasčiausia kalba, net vulgarios detalės, kurios daugumoje meilės romanų verčia užsidengti akis, surašytos taip skaniai, kad norisi dar ir dar.
Taigi, gal tokiais pavyzdžiais sekdama palengva siekiu į literatūrinį pasaulį pramušti ir kažką savito. O kalbant apie kritiką, tai tiesiog stengiuosi išrūšiuoti pagrįstą nuo davatkiškos. Lietuviams dar daug reikia išmokti, kol galiausiai pripažins savo lytiškumą. Bet dažniausiai tie, kurie gyvena be sekso, tokią literatūrą skaito pasislėpę.
✍️ Esi sakiusi, kad domiesi žmogaus psichologija. Ar šis susidomėjimas padeda kuriant veikėjus? O gal priešingai, domėdamasi psichologija sieki labiau pažinti savo skaitytoją ir tai, ko jam reikia iš tavo kūrybos?
Taip, domiuosi. Gal šiuo metu laiko stygius kiek stabdo viską, bet mane tai sakyčiau „veža“. Jei gyvenimas būtu buvęs man dėkingesnis būčiau studijavusi psichologiją. Man patinka analizuoti ir ieškoti priežasčių, pritaikyti ir laviruoti teorija situacijose. Tai darau ir savo kūriniuose. Tiesiog viską filtruoju per save. Susistatau veikėjų psichologinius portretus, svarstau ir analizuoju, kaip aš ar jie gali elgtis, kas tai skatintų ar malšintų, kokios traumos ar išgyvenimai juos stumtų viena ar kita linkme. Apie skaitytoją pagalvoju tik kai kūrinys baigtas ir lieka jį apšlifuoti. Tada svarstau, kam, kas būtų priimtina ir ar kažkas gali rasti sau kokį sprendimo modelį.
✍️ Kodėl – erotika? Gal sieki įnešti gaivių vėjų į davatkišką Lietuvos literatūrą, o gal perteiki savo pačios seksualinį audringumą? Kuo tau tai svarbu?
Geras klausimas, į kurį tikriausiai dalinai jau atsakiau. Erotikos žanras man yra realesnis ir gyvenimiškesnis. Gaivių vėjų tikrai nesiekiu įnešti, lietuviška literatūra turi užaugti, kaip ir kiekvienas žmogus. Gal nuskambės žiauriai, bet lietuvių literatūros pasaulis, po okupacijos vėl grįžo į vaikystę. Ne veltui sako, kad sovietmečiu sekso nebuvo. Gal nuskendo kartu su „Paskenduole“. Taigi mes tik dabar vėl literatūroje pradedame mylėtis, o kažkas prasimuša ir su fetišais, pakraipomis ir pomėgiais. Taigi man svarbu gal kažkiek padėti tam literatūriniam vaikui išgyventi paauglystės hormonus.
✍️ Egzistuoji erdvėse, kuriose esi glaudžiai susieta su savo skaitytojais (wattpad, facebook), gali tiesiogiai komunikuoti. Knygos leidimas – vartai į kitą platformą. Ar glaudžiai bendrauji su savo skaitytojais, ar visgi išlaikai rašytojas-skaitytojas distanciją? Ar nebijai, kad kitoje (knygų leidybos) platformoje prarasi ryšį su savo skaitytojais?
Tikriausiai nelabai išlaikau atstumą – mane domina ir kaip kiti mato tai, ką parašau, domina, ar pakankamai aiškiai išdėstau norimą temą ir kaip ją supranta klausytojas. Žinoma, neatsakinėju į kiekvieną repliką, bet išklausau visus ir permąstau pastebėjimus. Taigi, kas norės gali man drąsiai rašyti. Į leidybą įsitraukiau dėl gausesnio nuomonių rato. Ryšio neprarasiu, manau, kaip tik jį sustiprinsiu, nes jie galės mane pasiekti ir stebėti tolimesnę kūrybą.
✍️ Ar yra kokia nors taisyklė, kurios siūlytum laikytis pradedančiajam rašytojui, bendraujančiam su savo skaitytojais ir gerbėjais?
Išlaikyti pagarbą ir saiką sau ir skaitytojui. Pati pradžia ne visada lengva – reikia mokėti vertinti kritiką ir neplėšyti akių. Tą patį galiu pasakyti ir skaitytojui – nereikia pulti į atlapus rašytojui, jei nepatiko tai, ką jis rašo. Rašytojas pirma rašo sau ir apie tai, kas jam rūpi.
✍️ Kaip pati matai knygų leidybos pasaulį ir internetinės kūrybos platformas? Kaip vienas su kitu besisiejančius pasaulius, ar tarpusavyje kovojančias erdves?
Nemanau, kad jos kovoja. Priešingai. Virtuali erdvė yra gera vieta mokytis. Ji nekainuoja ir gali save išbandyti, dažnai net pasakyti tai, dėl ko norisi pasislėpti. Leidybos pasaulis pakelia tavo kaip kūrėjo kartelę ir moko teorijos, visiems priimtinos formos. Kartu jos dera ir yra reikalingos.
✍️ Ar pati siuntei savo veikalus leidyklai? O gal leidykla susirado tave? Ar esi patenkinta leidyklos sprendimu, o gal visgi norėtum popieriniu leidiniu paversti kurią nors kitą savo knygą?
Siunčiau pati ir ne dabar išleidžiamą kūrinį. Leidyklai jis patiko, bet neatitiko jų norimo koncepto. Jie manęs nebepaleido ir prašė kitų kūrinių. Antras buvo „Draudžiu“. Jie metė savo norimą planą ir štai – knyga. Esu patenkinta viskuo, kas ir kaip įvyko, nes siunčiau „vabank“. Šiuo metu rašau dar vieną knygą. Šį kartą, kiek pataikaudama leidyklai, kuriu tokią, kokios jie norėjo nuo pradžių. Matysime, kaip man seksis. Artimiausiu metu nežadu lėkti į kitą leidyklą. O rašoma yra pasiekiama skaitytojams.
✍️ Pabaigai, mėgėjų rašytojų tarpe (kaip ir visų, kurie domisi ir yra susiję su kalba) – padidėjęs susidomėjimas kalbos politika, ypač kalbos nusavinimo klausimais, piktinamasi perdėta lietuvių kalbos kontrole. Koks tavo, kaip rašančiosios santykis su kalba, formaliąja kalbos kultūra?
Darbinėje aplinkoje tenka daug naudoti tos profesinės ir formalios kalbos, bet ji man daugiau, ar mažiau, būdinga ir kalbamojoje. Bet tai, ko viešoje erdvėje reikalaujama, manau yra per daug – žmogus sukaustytas ir be kalbos pakankamai. Asmeniškai, pati nedraugauju su kalbomis dėl disleksijos. Tad visada visų atsiprašau už daromas klaidas – gramatikos, leksikos ar logopedinės klaidos nėra daromos specialiai, tad manau, daugumai rėkiančių „gerbkite kalbą, kaip drįstate klysti?“ reikia aprimti ir vietoje akių draskymo užsiimti savanoriavimu, padėti taisyti tokias bėdas. Kai rašau persikeliu į kitą realybę ir joje jokių gramatinių ar žanro ribų nėra.
✍️ Ačiū už pokalbį!
Knygynuose jau galima įsigyti Kornelijos romaną „Draudžiu“.
P.S. Ar pastebėjote, kad Kornelija jau rašo naują romaną? Ne? Aš pastebėjau. Miau.
Esu skaitęs Kornelijos šią knygą – man, kaip erotinis kūrinys, išsiskyrė tikrumu iš didžiosios dalies erotinio šlamšto. Gerus erotinius kūrinius nėra lengva parašyti, o šis patiko! 🙂