Darius Lengvinas: „Užteko tik įjungti atmintį ir vos vos vietomis pagražinti“

Darius Lengvinas – autorius, savarankiškai išleidęs savo pirmąjį romaną: „Patys jūs perdegėt“. Apie ką knyga? Tai autobiografinių atspindžių pilna teisinė komedija biurų darbuotojams, kuriems perdegimas pažįstama būsena.

Čia bandėme paklausti Dariaus kaip jį pristatyti, bet jis toks paprastas žmogus, kad leido parašyti bet ką. Nenorime rašyti bet ko, tai geriau pakalbinkime jį!

Išklausinėjome daug temų: apie knygos pradžią, rašymo procesą, kas buvo sunku ir kas padėjo, kaip sekėsi (nesisekė) bendrauti su leidyklomis ir kaip Darius pasirinko leisti knygą savarankiškai. Paklausėme ir apie pinigus.

Taigi, šiandien paprastas pokalbis su Dariumi apie jo pirmąją knygą:

I. Pradžia ir Procesas

✍️ Tai koks kirminas įkando, kad užsinorėjai knygą parašyti ir to norėjai tiek labai, kad ne tik pradėjai, rašei, parašei, ir dar net išleidai?

Pirmąją savo knygą norėjau išleisti jau 2015 m. Tuo metu būdamas 22 m. galvojau, kad žinau visas gyvenimo tiesas, todėl laikas apie jas papasakoti visam pasauliui išleidžiant saviugdos knygą. Bet gerai, kad pasaulis nieko ir neišgirdo, nes knyga nesudomino ne tik leidyklų, bet ir nei vieno draugo ar kokio kito žinduolio.

Praėjus 4-iems blaivybės nuo rašymo metams sugalvojau, kad šį kartą noriu išleisti ne įprastą knygą, o spalvinimo knygutę suaugusiems, kurioje turėtų būti ir po trumpą istoriją. Parašiau pirmąją istoriją, susiradau dailininką, kuris sukūrė nuostabius paveikslėlius ir tada atėjo laikas tą idėją pasitikrinti su draugais. O tie ir vėl sušiko reikalus.

Cituoju: „Dariau, paveikslėliai nerealūs, bet to pasipūtusio veikėjo Deimanto sakiniai ir mintys ant tiek nesiklijuoja su spalvinimu, kad nežinau, ką tau ir patarti“.

Žodžiu, va tokie tie mano draugai, nulis palaikymo, bet bent jau nemeluoja. Ir tada atsiduriame 2022 m., guliu lovoje, turėčiau miegoti, bet neišeina ir tada sugalvojau, kad reikia tą spalvinimo knygutės istoriją su Deimantu paversi kūnu. Taigi, kirminas buvo ilgas ir brandintas, bet smagus.

✍️ O dabar išleistoje knygoje, kiek skaičiau, nemačiau spalvinimo elementų. Kodėl neliko? Ar dar bus spalvinimo versija kiek vėliau?

Mėgstu viską daryti pats, o kadangi piešti nemoku, palikau spalvinimo knygutės idėją ateičiai. Dabartinėje knygoje palikau porą tuščių lapų, tai ten skaitytojai, jei labai nori, gali nusipiešti ką nors patys.

✍️ Kiek truko rašymas? Tai yra, to gryno rašymo, kur jau atsisėdu ir maigau klaviatūrą? (Ar gal rašei ant popieriaus?)

Popieriumi nebent nusišluostydavau ašaras, kai po kurio laiko perskaitydavau, ką parašiau. Bet jei rimtai, tai rašymas truko grynus 2 metus. Esu ganėtinai užsiėmęs (arba bent jau taip galvoju), tai veiksmas vykdavo vėlyvais vakarais ir visais savaitgaliais.

Sudėti pastraipos griaučius man užtrunka apie dešimt minučių. Bet ją padaryti gerą ir skaitomą – apie tris savaites. Po to tą trijų savaičių darbą sunaikini, nes nesiskaito, tada vėl viskas iš naujo.

Po tų 2 metų sekė 1 metai taisymo, redagavimo. Ai, ir dar laukimas iš leidyklų atsakymų užtruko apie pusę metų. Tai čia taip tie 3 metai pilnai ir gaunasi iki fizinio produkto.

✍️ Ar knygos scenarijus, veikėjai ir kitos detalės stipriai keitėsi rašymo metu, ar labiausiai perrašinėjai sakinius ir jų struktūrą?

Patys veikėjai ir scenarijus nesikeitė tiek daug, kiek sakiniai ir jų struktūra. Žinoma, kol priėjau tos „pagrindinės knygos minties“, perrašiau visą scenarijų daugybę kartų, bet daug ilgiau truko minčių dėliojimas kiekvienoje pastraipoje. Myliu metaforas, vaizdingą pasakojimą ir kad kiekvienas sakinys turėtų aiškią paskirtį, o tuo pačiu ir esu smarkiai savikritiškas, todėl, kol sakinys man neskamba, tol aš jį kankinu iki galo.

Bet su šia knyga taip pat ką išmokau, jog niekada tobulai nebus. Supratau, jog perrašinėjimas privalo turėti ribas ir pakankamai savimi patenkintas niekada nebūsiu.

II. Rašymo technika ir Įkvėpimas

✍️ Ar rašymo metu naudojaisi kokiomis ypatingomis rašymo taisyklėmis, vadovavais kokia knyga, ar klausei patyrusio mokytojo-rašytojo?

Pirmiausia pradėsiu nuo nuobodžiausios dalies – nesu lankęs rašymo kursų, bandžiau skaityti tik kelias patarimų apie rašymą knygas, bet supratau, kad čia tas pats, kas skaityti apie taisyklingą bėgimą – vien skaitydamas geriau nebėgsi. Turi pats judinti kaulus.

Savo rankraštį siunčiau pasirinktiems rašantiems/daug skaitantiems žmonėms. O pačią didžiausią pagalbą gavau iš Eglės Ramoškaitės, kuri yra visiškas rašymo genijus. Susitikdavome, kalbėjomės, ji perskaičiusi rankraštį valandą pasakojo, kodėl mano pagrindinis knygos veikėjas yra visiškas nesusipratimas, kad naudoju per daug metaforų, jog knyga neturi jokios struktūros ir dar kitų smagių dalykų. Gavau krūvą patarimų ir tik po daugybės pokalbių su ja aš supratau apie ką apskritai tas rašymas yra.

Taigi, manau vienareikšmiškai geriausia pagalba yra rašymas. Daug rašymo. O po to apie tą rašymą kalbėjimasis su skaitančiais ir rašančiais žmonėmis.

✍️ Ar darei tyrimų, kokiomis temomis rašyti, ar galiausiai svarbiausia buvo tavo asmeninė nuomonė ir noras parašyti būtent tokią istoriją?

Kas „einama“ ir populiaru – tikrai ne. Vienintelį „tyrimą“, kurį dariau, tai analizavau žmonių patirtis tylos stovyklose. Norėjau tiksliai žinoti jų emocijų šuolius. Perskaičiau ir kelias mokslines knygas apie „perdegimą“, bet joms visiškai nepritariau, turiu visai kitokią asmeninę patirtį.

Visa kita – teisininkas, advokatų kontora, nemiga, nuostoliai, metiniai pokalbiai, ledinis vanduo, pirtys ir visa kita – užteko tik įjungti atmintį ir vos vos vietomis pagražinti, tai tam jokio tyrimo nereikėjo. Net ir visi iki vieno veikėjai yra tikri, realūs žmonės, pakeičiau tik jų vardus, kartais pridėjau ir kelias naujas savybes. Pavyzdžiui, mano mėgstamiausia knygos veikėja Palmira yra mano močiutė.

✍️ O pats tylos stovykloje nesi buvęs?

Nesu. Ir vienu metu galvojau, kad čia bus mano silpnoji vieta. Bet knyga nėra apie tylos stovyklą. Ji yra apie emocijas, tikslus, darbo prasmę. Stovykla knygoje yra tik vienas iš kambarių, kuriame pagrindinis veikėjas apsilanko. Antrą kartą tylos stovyklos nesirinkčiau. Ir ne dėl to, kad joje nesu buvęs, o dėl to, kad apie ją parašyti įdomiai ir ne lėkštai yra ypatingai sunku. Kai visas knygos veiksmas vyko ne stovykloje, rašiau užsimerkęs ir atsipalaidavęs. Kai veiksmas vyko stovykloje – akys nuo įtampos ir nežinomybės trūkinėjo.

✍️ Kokie įrankiai buvo naudoti rašymui? Ar viskas vyko kompiuteryje ar ir ant popieriaus?

Word, Word, Word. Bet prieš visko liejimą į Word, scenarijų išsidėliojau ant popieriaus, kad matyčiau, kas po ko eina, kas ką turi pasakyti. Tačiau ten buvo tik gairės. Taip pat naudojau vieną gal neįprastą įrankį – kai trūkdavo minčių arba sakiniai būdavo per daug statiniai, skaičiau vienos ir tos pačios autorės knygas. Jos knygos padėdavo pajusti ritmą, išeiti iš nuobodžių sakinių.

✍️ Kokia tavo nuomonė apie LLM generuotus tekstus ir patarimus kūrybiniam rašymui?

Jeigu šiuo metu grožiniam romanui nori gauti visiškai protu ir logika nesuvokiamų juokelių apie Excelį – dirbtinis intelektas jau ir dabar puikiai tinka. O kūrybinam rašymui, tam kokybiškesniam tokiam, kada bandai skaitytoją įvilkti į šių dienų gyvenimą, kol kas nelabai tinka. Žinoma, čia tik dienų klausimas. Jau dabar mačiau ne vieną DI sugeneruotą tekstą, kurio neįmanoma atskirti nuo originalaus autoriaus minčių ir rašymo stiliaus. Ateityje vietoje 5 ar 8 metų tas pats autorius praleis 6 mėnesius ir gaus tą patį rezultatą. Taip laimės ne tik autorius, bet ir skaitytojai.

III. Leidyba ir Platinimas

✍️ Ar tik tada kreipeis į leidyklas, kai knyga jau buvo galutinai paruošta? Kaip ir į kokias kreipeisi?

Karščiausia tema! Kreipiausi tik tada, kai jau buvau 100% pasiruošęs ir tiek pat procentų pasitikintis. Knyga done, aprašymas done, „motyvacinis laiškas“ leidykloms – done. Vaizdinys galvoje, kaip „Alma littera“ išleidžia knygą ir visiems ją pristato kaip sensaciją bei geriausią lietuvių autoriaus knyga istorijoje – irgi done (meskit į mane pomidorą, kas to nedarė). Žodžiu, pasiruošęs viskam, važiuojam, publika!

Kreipiausi el. paštu tik į didžiausias leidyklas. Pirmoji leidykla (neminėsiu pavadinimo) perskaitė knygą per 3 dienas ir atrašė. Negalėjau patikėti! Dar labiau negalėjau patikėti, kai parašė, jog knyga labai gera ir kad „kalbėtis toliau įdomu“. Štai, jaunas bičiukas, niekam nežinomas, išleidžia romaną su viena iš didžiausių leidyklų Lietuvoje! Monstras, ne žmogus! Taip pat laiške paminėjo, kad duos perskaityti ir kitai kolegei, kad susirinkti daugiau nuomonių. „Easy“ – pagalvojau. Nusiųsk dar ir G. Nausėdai, aš pasiruošęs.

Praėjo savaitė. Dvi. Trys. Jokių žinių. Atėjo laikas paklausti, kur ta kolegė užstrigo, gal su skaitymu sunkiau. Ir tada gavau atsakymą: „Kolegė perskaitė trečdalį rankraščio. Iškyla sąnaudų/rezultato klausimas. Nesinori Jūsų gaišinti, galbūt kiti leidėjai turės daugiau galimybių įgyvendinti Jūsų sumanymą.“ Čia citavau tikrą laišką. Okei, gaila. Gal kitoms sąnaudos nepasirodys tokios didelės?

Deja, kai kurioms sąnaudos net atrašyti į laišką pasirodė per didelės. Kelios nukreipė į kitas leidyklas, nes „knyga gera, bet šiuo metu neturime resursų“. Dar viena parašė, kad knygai trūksta gylio. Tikėtina, per mažai rašiau apie ežerus ar vandenynus, kitą kartą jau pridėčiau eilių ir apie juos.

Taigi, leidyklų kelias pasibaigė ir nusprendžiau leisti pats. Šiuo metu negaliu pasakyti, kad leidyklos klydo ar padarė didžiulę klaidą. Gal pasielgė net labai teisingai, nežinau. Man tik gaila, kad kažkas knygą vertina perskaitęs jos trečdalį. Dar labiau gaila, kad niekas net nepaklausė, o kas tu? Tu, tas autorius, ką veiki, ką moki, kiek pinigų esi pasiruošęs investuoti į knygos leidimą ir platinimą? Man atrodo, kad knyga, jos turinys, yra tik 3/10 jos sėkmės. Likusi dalis priklauso nuo autoriaus ir jo pastangų. Na, žinoma, jei knyga yra visiškas š gabalas, nepadės ir tas autorius. Tai gal mano ir įdėjo į tą lentynėlę, nežinau.

✍️ Kai pasirinkai leisti knygą pats savarankiškai, koks buvo tavo planas ir kaip viskas vyko? Ko prireikė leidybai?

Jei yra koks nors procesas, kurio nežinau – surandu žmogų, kuris žino. Su knygos leidyba ne išimtis. Suradau kelis žmones, kurie jau yra parašę knygą ir klausiau visko: ką darė, kaip darė, pas ką darė, kokios klaidos, patirtys, rekomendacijos. Redagavimas, korektūra, spausdinimas – iš pradžių viskas atrodė baisiai painu. Padarėm vieną formatą, po to prieš spausdinimą viską pakeitėm, vėl viskas iš naujo. Daugiausia laiko užėmė mano klaidos ir nežinojimas, ko noriu, bet nuostabūs žmonės man viskuo padėjo.

Sekantis planas – pardavimų planas. Iš pradžių į viską žiūrėjau labai rimtai. Kalbėjausi su marketingo agentūromis, atskirais komunikacijos žmonėmis. Pardavimai ir reklama yra mano įprastas darbas, todėl dėliojausi planą ir… Po to jį ištryniau, o su agentūromis atsisveikinau, nes tai man kėlė per daug nerimo.

Knygą rašiau su didžiausiu malonumu, kėliausi su šypseną šeštadienį ir sekmadienį, kad prie jos sėdėčiau kaip įprastą darbo dieną. Kadangi rašyti patiko, leisti su knyga susipažinti ir kitiems taip pat turi patikti. Todėl nusprendžiau važiuoti be plano ir viską spręsti pagal nuojautą. Jei šviečia saulė – paleisiu reklamą. Jei už lango pliaupia – padirbsiu ką nors kitą. Čia aš rimtai.

Savarankiškas knygos pardavimas ir platinimas yra labai įdomus procesas. Gaila, kad jame nėra šaltų skambučių arba man įprastų „demo“ pokalbių. Viskas vyksta lėtai, tačiau apie knygos leidybą sužinai be proto daug. Labai, labai daug.

✍️ Ar tiki, kad pirkėjams svarbu knygos viršelis, pavadinimas, dydis?

Kai pirkėjai pirmą kartą pamato knygą, jie apie ją sprendžia tik iš viršelio ir pavadinimo. Pats prie knygos pavadinimo sėdėjau mažiausiai kelis metus. Knygos viršelį keitėm tik vieną kartą.

Knygos dydis labai svarbu. Kuo storesnė knyga, tuo sunkiau ją parduoti, nes šiais laikais žmonės itin vertina savo laiką. Manau, kad šiuo metu patraukli grožinė literatūra, ypač debiutuojančiam autoriui, turi būti iki 300 puslapių.

✍️ Grįžtant prie savilaidos – kiek sumoje kainavo visas procesas ir kokia gavosi vienos knygos savikaina?

Sumoje visas procesas kainavo apie 3 tūkst. eurų. Galime sakyti, kad vienos knygos savikaina pagal išleistą sumą gaunasi 4 eurai su trupučiu. Tačiau vertėtų atkreipti dėmesį, jog čia yra tik plyna išlaida. Tikrosios išlaidos slypi reklamoje. Tai jei kas matote knygą už 20 eurų, labai tikėtina, kad autorius ją pardavęs uždirba vos kelis eurus, nes visa kita pasiglemžia reklama, knygynas ar kitas platintojas.

✍️ Kodėl buvo pasirinktas 700 vnt. tiražas, lyginant su kitais spaustuvės skaičiais?

Spaustuves pakalbinau visas, kainos buvo praktiškai visur vienodos. Geriausią įspūdį paliko BALTOprint. O dėl tiražo man atrodė viskas šitaip: 500 – nepasitikėjimas, 1000 – didelis pasitikėjimas. Pirmą kartą leidžiant ir neturint jokios auditorijos ar patirties 700 pasirodė ir gražus, ir teisingas skaičius.

✍️ Kiek kainavo susiprogramuoti svetainę knygos pardavimams?

Dariau pats, su „Hostinger“ svetainių kūrimo programa. Viską sudėjus (web, hostingas, el. paštas ir domenas) gavosi apie 120 eurų berods. Paprasta ir patogu. Vienai knygai tikrai nereikėtų sudėtingų programavimo sprendimų, viską pasidaryti gali pats.

✍️ Kiek laiko pareikalauja leisti knygą pačiam? Ar pakuoji pats, ir kur laikai knygas?

Laiko pareikalauja nemažai, ypač reklamos kūrimas ir naujų kampų paieška. Pakavimas jau yra finišo tiesioji, čia smagiausioji dalis. Knygas taip pat laikau namie, siunčiu paštomatu arba, jeigu į užsienį, paštu. Su knyga prasideda kiekvienas rytas. Bet tuo pačiu ir nepermąstau, streso nejaučiu ir nesilyginu su kitais.

✍️ Ir dabar tavo knygą kur galima įsigyti? Ar bus ji prieinama knygynuose ar kitose platformose?

Šiuo metu tik asmeninėje interneto svetainėje www.patysperdeget.lt. Daugiau niekur kitur nėra ir artimiausiu metu nebus.

Šiuo metu noriu pilnai išsigryninti, kas yra mano skaitytojas. Noriu žinoti jo amžių, miestą, pomėgius, kur dirba, ką mėgsta skaityti, kodėl pasirinko mano knygą, kas mano knygoje patiko, kas nepatiko. Nei vienas autorius, parduodantis savo knygą per knygynus ar kitus platintojus neturi jokio kontakto su savo skaitytoju ir to nežino. Aš apie savo skaitytojus šiuo metu žinau beveik viską. Bet noriu surinkti dar daugiau informacijos, atsakyti į daugiau klausimų ir tik tuomet eiti į knygynus ar kitus tinklus.

Šiais metais dalyvavau Kauno knygų mugėje. Puiki patirtis, pavyko ištuštinti ne vieną knygų dėžę, o taip ten būdamas dar labiau supratau savo pozicionavimo klaidas ir išmokau daug pamokų. Žinau, kad kiti autoriai daro knygų pristatymus įvairiose bibliotekose, o man dėl jų dar kyla per daug klausimų. Kitų renginių ir galimybių vis dar ieškau.

Ai, dar turėjau savo paties knygos pristatymą, kuomet visiems draugams beveik valandą pasakojau nevykusius juokelius apie perdegimą ir praktiškai nieko apie pačią knygą. Iki šiol žandai kaista prisiminus, bet bent jau bus ką prisiminti.

✍️ Kaip girdėjau, naudoji ChatGPT ir kitus AI įrankius skaitytojų profiliavimui? Kokią didžiausią naudą gauni?

Aha, naudoju. Kaip ir minėjau anksčiau, noriu sužinoti daugiau apie tuos, kurie įsigijo knygą, kad išsiaiškinčiau, kas yra mano tikslinė auditorija ir su kuo bendrauti turėčiau ateityje.

Įprastai Google Analytics ar Meta pateikia labai abstrakčius duomenis apie bendrą srautą, o rankomis ieškoti informacijos apie kiekvieną pirkėją yra per daug sudėtinga. ChatGPT gražiai ir saugiai paprašau rasti visą įmanomą informaciją apie pirkėją, kuo dirba, kur dirba, ką mėgsta, kokia tikimybė, kad perskaičius knygą jis/ji viešai pasidalins apie ją socialinėse medijose (pvz., tas pirkėjas anksčiau yra tai daręs su kitais produktais arba paslaugomis). Mes socialinėse medijose ir visur kitur apie save atskleidžiame viską, tai ChatGPT tokias išvadas padaro labai nesunkiai. Tuomet gaunu visų pirkėjų bendrą profilio vaizdą ir galiu labiau edukuotai spėti, su kuo bendrauti turėčiau ateityje. Visgi nieko negali būti blogiau nei parduoti knygą žmogui, kuriam ji aiškiai netinka.

Kol kas dar neturiu itin didelės duomenų imties, todėl negaliu pasakyti, jog tai smarkiai pasiteisina, bet jau dabar matau labai aiškias tendencijas, kam patinku, kam ne ir su kuo turėčiau bendrauti.

✍️ Ar buvo minčių knygą parduoti ir elektroniu formatu, kaip PDF? Arba įrašyti audio versiją?

Žinoma, labiausiai norėtųsi audio knygos. Dėl šio formato kaip tik neseniai susisiekiau su Audioteka, tikiuosi, viską pavyks įgyvendinti. O dėl elektroninės knygos versijos kol kas nepavyko rasti patogaus ir optimalaus sprendimo. Ten atsiranda daug niuansų su piratavimu, o kad jo išvengti, kai kurie sprendimai brangiai kainuoja.

✍️ Apie knygos pradžią, rašymą, leidybą, platinimą, pinigus ir planus pakalbėjom. Ar dar norėtum kažkuo pasidalinti, kokiu patarimu norinčiam parašyti ir išleisti savo knygą?

Man atrodo rašymo pasaulyje viskas paprasta: jeigu nori rašyti – rašyk. Į rašymo procesą pats žiūriu su tokiu nusiteikimu: čia yra tik mano pirmoji knyga. Tas „tik“ yra kertinis. Nes antra bus geresnė ir tai bus tik antra.

Manau, kad tik penkiolikta mano išleista knyga bus tikrai labai, labai gera. O kol kas čia tik apšilimas. Svarbiausia, kad patiktų rašyti.

O kas dar svarbiau, tai visada prašyti pagalbos. Nei viena gera knyga nebuvo parašyta tik paties autoriaus. Jei gerų žmonių rasti nepavyksta – parašyk man, padėsiu viskuo, kuo tik galėsiu, bet kam ir bet kada.