Benas Bėrantas save pristato kaip knygų vaikams autorių ir trumpų istorijų rašytoją. Nuo 2017 metų jis išleido jau penkias knygas vaikams, kurios buvo išties sėkmingos. Puikiai įvertintos ne tik jaunųjų skaitytojų, bet ir kitų šalių leidėjų. Pirmosios jau išverstos į užsienio kalbas („Baubaimė“ į 9, „Riešutortas“ į 7, „Ponas Kampas“ – 3, „Bambukas yra lėėėtas“ – 4), pelniusios įvairius apdovanojimus ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Benas Bėrantas su tekstais dirba ne tik laisvalaikiu. Yra išvertęs daugiau nei 10 knygų vaikams, baigęs leidybos studijas, penkerius metus dirbo leidykloje „Nieko rimto“, o šiuo metu yra vienintelis Lietuvoje nepriklausomas vaikų literatūros agentas.
Jau seniai norėjau šį žmogų pakalbinti ir pagaliau pasikalbėjom. Pakalbėjom tiek, kad net netilpom į vieną interviu. Čia – jau antra dalis (apie leidybą). Pirma dalis (apie kūrybą) publikuota anksčiau.
Ką daro tas leidybos agentas? Kodėl rašytojui gali jo prireikti?
Agentai gali atlikti daug įvairių funkcijų. Labiausiai paplitęs atvejis, kai leidybos agentas yra tarpininkas tarp rašytojo ir leidyklos. Leidyklai agentas yra tam tikras kokybės filtras, o rašytojui – didesnė tikimybė būti pastebėtam, nes agentai palaiko ryšius su įvairių leidyklų atstovais. Tiesa, tokia praktika labiau paplitusi didelėse šalyse, tokiose kaip Prancūzija, Vokietija ar JAV. Tuo tarpu Lietuva yra pakankamai maža, kad to nereikėtų, nes pasiekti sprendimus priimančius žmones pas mus nėra sunku.
Aš pats įprastai mezgu ryšius tik tarp leidėjų. Kitaip tariant, ieškau leidėjų užsienio šalyse jau išleistoms lietuvių autorių knygoms. Stebiu visas leidžiamas knygas vaikams ir tarp jų ieškau tų, kurios galėtų būti įdomios ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Taigi Lietuvoje dažniausiai rašytojai knygas leidžia be agento, taigi su leidykla derybas veda patys. Ką turėtų žinoti autorius, kad nebūtų leidyklos „nuskriaustas“?
Pirmiausia nereikėtų manyti, kad leidyklos nori nuskriausti ar apgauti autorius. Didelė dalis leidėjų autoriui pasiūlo honorarą prieš tai kruopščiai apskaičiavę knygos sąmatą. Juk leidėjui reikia ne tik sumokėti autoriui, bet ir dailininkui, redaktoriui, korektoriui, spaustuvei, platintojams. O pardavęs tam tikrą tiražą už tam tikrą kainą leidėjas turi dar ir uždirbti, kitaip jam knygas leisti būtų beprasmiška. Tad siūlyčiau pirmiausia pasidomėti leidėjo vizija – kaip jis įsivaizduoja išleistą knygą, koks bus jos tiražas ir kokia sklaida.
Nuo ko priklauso autoriaus honoraras už knygą?
Honoraras priklauso nuo daugybės faktorių. Ar knygą leidžia didelė leidykla, kuri per metus išleidžia šimtą skirtingų knygų? O galbūt maža, kuriai jūsų knyga bus viena iš keturių tais metais? Ar jūsų knyga gali tapti bestseleriu ir tiražai bus nuolat kartojami? O gal leidėjas ją pardavinės ilgą laiką ir parduos vos kelis šimtus egzempliorių? Ar tai jūsų pirma knyga, o galbūt dvidešimt pirma?
Žinoma, geri derybiniai įgūdžiai tikrai nepakenks, bet jie turėtų būti pamatuoti. Kaip jau minėjau, leisdama knygą leidykla prisiima nemažą finansinę riziką. Autorius gali prisiimti tą riziką kartu ir gauti honorarą nuo parduotų knygų po metų ar pusės nuo išleidimo arba paprašyti fiksuoto honoraro pasirašant sutartį.
Kaip manote, ar lietuviškai rašantis autorius gali išgyventi tik iš uždarbio leidžiant knygas?
Norint gyventi tik iš rašymo reikėtų arba parašyti labai sėkmingą knygą, arba nuosekliai ir produktyviai leisti knygas. Rašymas yra toks pat darbas kaip kiti, tik dar labiau priklausomas nuo rezultato. Jei per mėnesį parašysite vieną knygą, o paskui tinginiausit, turbūt bus sunku tikėtis iš jos pragyventi visus metus. Bet jei rašysite penkias dienas per savaitę nuo 8 iki 17 valandos, tuomet tikimybė bus didesnė. Taip pat atkreipčiau dėmesį, kad yra nemažai netiesioginių pajamų šaltinių, kurie susiję su jau išleista knyga, pavyzdžiui, knygų pristatymai, teisių pardavimai užsienio šalims ar kiti panaudojimo būdai, pavyzdžiui, spektakliui kurti ir panašiai.
Ką pats laikote gera knyga? Kokia knyga turėtų būti, kad leidykla jai sakytų „taip“?
Man gera knyga pirmiausia ta, kuri išskirtinė ir autentiška, papasakota asmeniškai ir savitai. Dabar daug knygų, kurios rašomos pagal tam tikras formules ir jei ant viršelio nebūtų pavardės, net negalėtum pasakyti, kas ją parašė.
Man taip pat norisi žinoti, kad knyga rašytojui artima, kad jis rašė iš savo patirties ir knygoje yra dalis jo širdies. To neįmanoma suvaidinti.
Tuo pat metu noriu ir pasakyti, kad labai skirtingos knygos gali surasti savo leidėją. Yra leidyklų, kurios ieško nepretenzingų knygų. Yra leidyklų, kurios nori dar negirdėto stiliaus ar drąsių temų. Žiūrint iš leidybinės pusės nė vieni nėra pranašesni, nes rinkai reikia įvairių leidinių. Tad svarbiausia žinoti, kam ir kodėl rašai, o tada pagal tai pasirinkti leidyklą.
Į ką derėtų atkreipti dėmesį autoriui, norinčiam parašyti knygą vaikams? Ar yra kokios nors taisyklės, kurios bent iš dalies nulemtų knygos sėkmę?
Pirmiausia reikėtų paklausti savęs, kodėl norisi rašyti knygą būtent vaikams. Pas mus vis dar gajus įsivaizdavimas, kad parašyti knygą vaikams yra lengviau. Iš tikro yra atvirkščiai – parašyti gerą knygą vaikams yra žymiai sunkiau. Daugelis suaugusiųjų vis tiek pabaigs kad ir nuobodoką knygą. Tuo tarpu vaikui arba įdomu, arba ne. Taisyklių ar formulių, kuriomis galima vadovautis, žinoma, yra, jei palygintumėte populiariausias knygas vaikams, tarp jų rastumėt šį tą bendro. Visgi galima pagal receptą iškepti pyragą ir jis bus tiesiog skanus, bet tik močiutė iškeps patį skaniausią pyragą. Panašiai yra ir su rašymu.
Ar pasakų knygos dar domina leidyklas ir skaitytojus? O gal jos jau „atgyveno“ ir populiaresnės trumpos istorijos vaikams leidžiamos paveikslėlių knygų pavidalu?
Aš pats į pasakos sąvoką žiūriu šiek tiek plačiau. Paveikslėlių knygos pavidalu išleista istorija vis tiek yra pasaka, tad pasakos niekur nedingo, tiesiog pasikeitė jų pateikimo būdas. Anksčiau būdavo priimta leisti pasakų rinkinius. Dabar labai išaugo vaizdo reikšmė, o kartu su tuo išpopuliarėjo ir paveikslėlių knygos žanras. Jei kalbėtume apie tradicines, senovines pasakas, esmė ta, kad jų yra tiek, kiek buvo sukurta ar išliko. Kai šiuolaikiniai autoriai kurdavo mažiau, natūralu, kad tradicinės pasakos būdavo populiaresnės. Tuo tarpu dabartinių rašytojų aktyvumas nustumia tradicines pasakas į antrą planą, bet jos vis tiek išlieka svarbios. Juk jei nebūtų tų pasakų, nebūtų ir šiuolaikinių knygų.
Kalbant apie knygas suaugusiems, kaip reklama dažniausiai suveikia vien autoriaus žinomumas visuomenėje. O kaip su vaikų literatūra? Ar ta pati tendencija čia galioja? O gal svarbesnis už žymią rašytojo pavardę ant viršelio tampa iliustratorius?
Manau, žinomumas svarbus ir vaikų literatūroje. Pamatę populiaraus autoriaus knygą vaikai reaguoja net entuziastingiau nei suaugę. Pamenu, kaip smagu vaikystėje buvo ne tik klausytis mėgstamų atlikėjų dainų, bet ir sekti karjeras ar ant sienos pasikabinti plakatus. Jei vaikui toks žmogus yra rašytojas, tai yra nuostabu.
O kiek svarbus iliustruotojas, priklauso nuo knygos žanro. Jei tai paveikslėlių knyga, esu įsitikinęs, kad dailininkas svarbesnis už rašytoją. Juk dailininkas turi sukurti visą pasaulį su veikėjais bei užpildyti kas nepasakyta žodžiais. Ne veltui šis žanras vadinamas PAVEIKSLĖLIŲ knygomis. Jeigu knyga tik iš dalies iliustruota, didesnis dėmesys, žinoma, tenka rašytojui.
Dalis pradedančiųjų autorių bijo, kad leidyklos darbuotojas net neperžiūrės jų rankraščio, jei jie nėra patyrę ir žinomi autoriai. Ar ta baimė pagrįsta?
Kaip dirbęs redaktoriumi leidykloje galiu pasakyti, kad tokia baimė nepagrįsta. Leidykloje „Nieko rimto“ būdavo skaitomi visi atsiųsti rankraščiai. Tokią praktiką taiko daugelis leidyklų – juk svarbu ne tik leisti esamus autorius, bet ir ieškoti naujų talentų. Tiesa, kartais vos pradėjus skaityti rankraštį akivaizdu, kad iš jo knygos nebus. Didžiausia bėda ta, kad kai kurie pradedantieji autoriai labai pasitiki savimi ir siunčia pirmą juodraštį, o ne išbaigtą rankraštį. Tad pirmiausia siūlyčiau sukurti geriausią įmanomą tekstą ir tik tada kreiptis į leidyklą. Ne mažiau už knygą svarbu ir kaip debiutuojantis autorius prisistato – juk leidykla apie jį nieko nežino.
Ar dėl knygos leidybos sprendžia vienas žmogus ar komanda?
Knygų vertinimo praktika skiriasi. Kai kuriose leidyklose sprendimus priima vienas žmogus, kai kuriose sprendžia komanda. Arba reikia sudominti vieną žmogų, kad rankraštis keliautų toliau. Panašiai kaip su darbo pokalbiu. Vienur nueini, pasikalbi ir kitą dieną jau dirbi, o kitur reikia pereiti kelis pokalbius su skirtingų lygių vadovais.
Gal esate pastebėjęs, kokias dažniausias klaidas rašytojai daro derėdamiesi su leidyklomis?
Yra dvi pagrindinės galimos klaidos – nuvertinti arba pervertinti save. Kai kurie rašytojai pasiruošę dirbti leidėjo sandėlyje, kad tik jų knyga būtų išleista. Pasitaiko ir tokių, kurie įsivaizduoja, kad visi tik ir laukė, kol jie pabaigs savo pasaulinį bestselerį. Manau, reikėtų save vertinti adekvačiai ir suprasti, kokia leidykla leidžia knygą ir ko iš jos tikimasi. Asmeninės savybės svarbios, bet svarbiausias vis tiek lieka pats kūrinys. Yra sudėtingų asmenybių, kurios rašo puikias knygas ir yra puikių žmonių, kurie rašo prastai.
O gal pastebėjote, kokias klaidas autoriai daro bendraudami su skaitytojais?
Galiu atsakyti tik apie knygų vaikams autorius, kurių pagrindinė klaida – ateiti į susitikimą nepasiruošus. Anksčiau pasitaikydavo atvejų, kuomet rašytojai atvykdavo pas vaikus ir valandą rodydavo skaidres ar tiesiog kažką pasakodavo. Džiaugiuosi, kad tie laikai baigėsi ir dabar rašytojai bei dailininkai stengiasi vaikus sudominti, pasiekti jų mintis ir širdis. Prie to labai prisideda visa vaikų knygų kūrėjų bendruomenė, kuri su kiekvienais metais vis auga ir stiprėja.
Ačiū už pokalbį!
