Benas Bėrantas: „Esu iš tų, kurie savo tekstus perrašinėja daugybę kartų”

B

Benas Bėrantas save pristato kaip knygų vaikams autorių ir trumpų istorijų rašytoją. Nuo 2017 metų jis išleido jau penkias knygas vaikams, kurios buvo išties sėkmingos. Puikiai įvertintos ne tik jaunųjų skaitytojų, bet ir kitų šalių leidėjų. Pirmosios jau išverstos į užsienio kalbas („Baubaimė“ į 9, „Riešutortas“ į 7, „Ponas Kampas“ – 3, „Bambukas yra lėėėtas“ – 4), pelniusios įvairius apdovanojimus ir Lietuvoje, ir už jos ribų. Benas Bėrantas su tekstais dirba ne tik laisvalaikiu. Yra išvertęs daugiau nei 10 knygų vaikams, baigęs leidybos studijas, penkerius metus dirbo leidykloje „Nieko rimto“, o šiuo metu yra vienintelis Lietuvoje nepriklausomas vaikų literatūros agentas.

Jau seniai norėjau šį žmogų pakalbinti ir pagaliau pasikalbėjom. Pakalbėjom tiek, kad net netilpom į vieną interviu. Čia – pirma dalis (apie kūrybą), o antros (apie leidybą) sulauksite truputėlį vėliau.

Benas Bėrantas. Nuotraukos autorė Monika Penkutė

✍️ Baigėte leidybos studijas, dirbote leidyklos projektų vadovu. Kokios įtakos turėjo leidybos patirtis pačiam rašant knygas? Ar dėl šios patirties knygas rašyti lengviau?

Penkeri metai leidykloje „Nieko rimto“ labai prisidėjo prie to, kad rašau vaikams. Kūryba užsiėmiau ir anksčiau, bet nuolat sukantis tarp puikių knygų ir pačiam kilo daugiau įkvėpimo. Pavyzdžiui, mano pirma paveikslėlių knyga „Riešutortas“ kalba apie melą – ganėtinai retą temą ikimokyklinio amžiaus vaikams, kurios nebūčiau sugalvojęs, jei nebūčiau matęs, kokių skirtingų temų gali būti.

Tad iš vienos pusės lengviau, nes darbas leidykloje padėjo pamatyti plačią knygų įvairovę, pabendrauti su rašytojais, dailininkais, skaitytojais, stebėti Lietuvos ir pasaulio literatūros tendencijas, mokytis iš geriausių autorių kūrinių, suprasti, kas nutiks su parašytu tekstu ir netgi iš anksto numatyti išleistos knygos viziją. Bet kūrybiniame etape šie dalykai gali ir trukdyti, nes nukreipia dėmesį nuo pagrindinio dalyko – rašymo. Todėl vaikštant kūrybos lynu tenka balansuoti tarp minčių srauto ir sukauptų žinių.

✍️ Kaip ir kada nusprendėte rašyti knygas vaikams?

Į vaikų literatūrą pirmą kartą dėmesį atkreipiau studijų metais, kai turėjome vaikų literatūros paskaitas. Prieš mane staiga atsivėrė pasaulis, kurį buvo įdomu patyrinėti jau suaugusiojo žvilgsniu. Apskritai manau, kad man iki šiol pavyko išsaugoti vidinį vaiką, kuris padeda ir rašant. Šitaip nepastebimai tame pasaulyje ir apsigyvenau. Pirma knyga vaikams atsirado natūraliai. Leidykloje tuo metu dirbo ir iliustruotoja Vilija Kvieskaitė. Vieną dieną pasikalbėjome, kad aš rašau, o ji piešia. Taip gimė mintis sukurti pirmą bendrą paveikslėlių knygą, kurios tarp lietuvių kūrėjų tuo metu dar nebuvo tokios populiarios kaip dabar.

Nuo mokyklos laikų iki pat dabar rašau ir trumpas istorijas, kurios skirtos ne vaikams. Šios kūrybos pusės nepamirštu, man ji taip pat labai svarbi.

✍️ Kaip gimsta knygos idėja? 

Mano atveju knygų idėjos dažniausiai atsiranda iš kokio vaikystės nutikimo. Taip gimė „Riešutortas“, „Baubaimė“, „Ponas Kampas“. Dalinuosi savo patirtimi su dabartiniais vaikais, stengiuosi rašyti temomis, kurios svarbios visais laikais. Bet būna ir kitų įkvėpimo šaltinių. Su Vilija nusprendėm sukurti „Bambukas yra lėėėtas“, nes abu esam lėti kūrėjai, tad norėjosi padrąsinti lėtesnius vaikus, o greitiems priminti, kad svarbu nepamiršti stabtelėti ir nepamesti galvų.

Kartais nutinka ir taip, kad idėjos naujai knygai nepavyksta įgyvendinti laiku, o paskui jau šaukštai po pietų. Idėjos kaip koks pienas irgi turi savo galiojimo laiką. Kai kurios būna aktualios, naujos, įdomios tik tam tikru metu arba jas greičiau įgyvendina kažkas kitas ir tada nesinori kartotis. Esu iš tų žmonių, kurie turi labai daug idėjų. Bet sugalvoti yra tik pusė darbo. Iš pieno galima išplakti kokteilį arba jis taip ir liks šaldytuve, kol suges.

✍️ Ar rašydamas knygą įvertinate kiek tuo metu populiari knygos tema, ar jos siužetą renkatės visai ne pagal tai?

Įvertinu, bet ne tiek populiarumą, kiek aktualumą. Netikiu tais, kurie teigia rašantys tik dėl saviraiškos. Jei norisi parodyti rezultatą, vadinasi, svarbus ir dėmesys. Taip pat manau, kad rašytojai turėtų stengtis net ir į tradicines temas pažiūrėti šiuolaikiškai. Juk kitaip po tūkstančio metų žmonės atradę šiemet parašytą knygą nesupras ar ji iš šio, ar iš praėjusio amžiaus.

Benas Bėrantas ir jo knygos. Nuotraukos autorė Ivona Krukovska

✍️ Ar ilgai redaguojate ir perrašinėjate?

Esu iš tų, kurie savo tekstus perrašinėja daugybę kartų ir šlifuoja kaip deimantus. Galėčiau save pavadinti rašytoju amatininku, kuris moka į savo tekstą pažiūrėti iš šalies ir kurio kūrinio vertė didėja priklausomai nuo įdėto darbo. Tikriausiai dėl to ir rašau trumpus pasakojimus, nes juos galima kruopščiau nugludinti ir daug pasakyti vos keliais žodžiais.

✍️ Ar turite kokių nuolatinių skaitytojų, kurie įvertintų knygą ir pateiktų pastabas dar prieš imantis leidybos?

Pirma mano skaitytoja visada būna mama, nors ir žinau, kad ji tikrai nepasakys nieko blogo, net ir prispausta prie sienos. 🙂 Tačiau turiu ir žmonių, iš kurių visada sulaukiu konstruktyvių pastabų ar tiesiog žvilgsnio iš kito kampo. Kitokią nuomonę visada pravartu išgirsti dar prieš išleidžiant knygą, nes tuomet galima pagalvoti, ar į ją atsižvelgti, ar laikytis savo.

✍️ Jūsų knygos leidžiamos su leidykla „Nieko rimto“. Kodėl būtent su šia leidykla?

Pirmą knygą sukūriau būtent dirbdamas „Nieko rimto“, o leidyklos pažinimas bei išlikęs geras ryšys man buvo svarbūs motyvai ir toliau tęsti bendradarbiavimą su šia leidykla. Lojalumas man atrodo svarbus, o ir skaitytojams patogiau, kai vieno autoriaus knygos leidžiamos toje pačioje leidykloje. Kita vertus, aplinkybės keičiasi, tad bandyti nuspėti ateitį būtų tas pats kas burti iš kavos tirščių. 🙂

✍️ Kiek pats prisidedate prie savo knygų leidybos? Ar pats ieškote iliustratorių, rūpinatės knygų vertimu į kitas kalbas?

Stengiuosi dalyvauti knygos leidimo procesuose, toks įprotis išlikęs iš darbo leidykloje, kai buvau atsakingas už leidybos planavimą. Dažniausiai pats pasirenku, su kuria dailininke bendradarbiauti, nes paveikslėlių knygų atveju iliustracijos labai susijusios su tekstu. Tuo pat metu suprantu, kad leidykloje dirba žmonės, kurie nori, kad knyga būtų išleista kuo geriau, tad tai tikrai ne vieno žmogaus darbas.

Kadangi esu ne tik rašytojas, bet ir leidybos agentas, savo knygų atstovavimu užsienyje rūpinuosi pats.

✍️ Kokia publika yra vaikai? Ar tenka sulaukti jų nuomonių, pastebėjimų, gal net kritikos po knygos išleidimo?

Vaikai dažniausiai yra emociški skaitytojai ir niekada nepabaigs knygos, jei ji jiems nepatiks, o gal net neims skaityti apskritai. Kita vertus, jie turbūt visada mieliau rinksis saldainius nei brokolius, tad labai svarbi knygų kūrėjų atsakomybė, ką ir kaip jie vaikams rašo.

Džiaugiuosi, kad rašymas vaikams man padėjo geriau susipažinti su vaikais, nes mano artimoje aplinkoje iki šiol jų nebuvo. O pradėjus leisti knygas vaikams prasidėjo susitikimai, kurių metu galima sulaukti nuomonių ir pastebėjimų, kurie dažnai priverčia susimąstyti ar bent nusišypsoti.

✍️ Didelė dalis autorių kaip susitarę teigia: parašyti knygą yra viena, bet dar sunkesnis darbas prasideda po jos išleidimo, jei nori, kad ji būtų populiari ir ją pirktų. Ar ir Jūsų atveju taip pat? Ar pats užsiimate knygos reklama, ar paliekate tai kitiems?

Visiška tiesa – šiais laikais, kai išleidžiama tiek daug knygų, labai svarbu ir pačiam autoriui kalbėti apie savo kūrybą, o jei tai daroma originaliai ir išskirtinai, tuomet dar geriau. Aš pats mėgstu vykti į susitikimus su skaitytojais, pasidalinti knygų pasiekimais, dalinti autografus, bet nemažai lūkesčių dedu ir į leidyklą. Kadangi labiau susitelkiu į leidybos agento darbą ir populiarinu lietuvių autorių knygas vaikams užsienyje, savų knygų reklamai Lietuvoje laiko lieka mažiau.

✍️ Kokie tolesni kūrybiniai planai?

Ketinu ir toliau kurti paveikslėlių knygas ikimokyklinio amžiaus vaikams, nes manau, kad rašyti šio žanro kūrinius man sekasi gerai. Kitais metais, tikiuosi, pasirodys trumpų istorijų knyga suaugusiesiems. Kiek tolimesniuose planuose – didesnės apimties knyga vaikams. Bet, kaip ir minėjau, visuomet turiu daug idėjų, o kaip jas pavyks įgyvendinti – bus matyti. Mėgstu planuoti, bet ateities nežinomybė yra žavus dalykas. Ar prieš dešimt metų būčiau galėjęs pasakyti, kad rašysiu knygas vaikams? Tikrai ne.

✍️ Ačiū už pokalbį!

Beno Bėranto knygos:

  1. Riešutortas (2017, Nieko rimto, iliustravo Vilija Kvieskaitė)
  2. Baubaimė (2018, Nieko rimto, iliustravo Vilija Kvieskaitė)
  3. Ponas Kampas (2019, Nieko rimto, iliustravo Tania Rex)
  4. Bambukas yra lėėėtas (2021, Nieko rimto, iliustravo Vilija Kvieskaitė)
  5. Monstropedija. Naujokas? Neįprasta diena mokdaržėje (2021, Alma littera, iliustravo Greta Alice)
Greta Musteikienė

Rašymo mėgėja, norinti tai daryti vis geriau ir geriau, elektroninės knygos „Alsuojanti tamsa“ autorė.

Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
>