Rūta Vyšnia – lietuvių liaudies muzikos atlikėja, išleidusi muzikalią novelę „Vandenynas ir Žaliamėlė“. Lietuvių mitologija ilgai traukė autorę ir ji sudėjo savo giesmę į šį kūrinį, kuris, kaip teigia kai kurie apžvalgininkai, gali patikti „Mažojo princo“ bei Richard Bach kūrybos mėgėjams.
Kuo knyga dar išskirtinė? Visų pirma, autorė knygą išleido be leidyklų, savarankiškai – tiesiog su palaikančių draugų bei gerbėjų pagalba. O antra – ši iliustruota filosofinė pasaka parašyta dvejomis kalbomis iš karto! Pirma pusė lietuviškai, o antroji – angliškai.
Na, bet pakalbinkime pačią autorę! Kaip kilo mintis šiai knygai? Kaip ją parašė? Kaip išleido?
✍️ Kada gimė Jūsų meilė literatūrai ir etninei muzikai?
Etninę muziką įsimylėjau dar vaikystėje. Man mažytei mama, močiutė dainuodavo lietuvių liaudies dainas. Pamenu kaip vieną sykį vaikystėje koncerto metu išgirdau dainuojant folkloro ansamblį ir mane ištiko estetinio pasigėrėjimo būsena bei toks gilus prasmės ir grožio pojūtis. Tiesiog kažkas giliai širdį, jausmus, pasąmonę palietė. Ir tada pajaučiau, kad aš tas dainas dainuosiu visą gyvenimą, nes jose užkoduota tiek mūsų kultūros slėpinių, simbolių, prasmių, o kokios jos gražios ir netobulai tobulos. Juk tradicinis folkloras sukurtas paprastų žmonių, kurie jautė itin gilų ryšį su gamta, pasauliu ir jį įpynė į dainų, pasakų, sakmių pynę. O kokio grožio bei unikalumo yra polifoninių giesmių sutartinių tradicija. Rodosi, kad jas giedodamas žmogus skaidrėja…
Baigusi mokyklą studijavau lietuvių kalbą ir literatūrą. Žodis yra dar vienas itin svarbus kelrodis mano gyvenime. Mėgdavau po, pavyzdžiui, pasaulio literatūros paskaitų lėtai žingsniuoti namo per rudenį, lietų ar sniego patalus. Eidavau ir mintyse kartodavau Novalio nakties poezijos eilėraščių nuotrupas… Susiliedavau su ėjimu, gamta, vakaru ir poeto dvasia, nutūpusia man ant rankos, kurioje švelniai tirpdavo snaigės, o širdy darydavosi taip gera. Grįžusi namo po paskaitų, naktinių pokalbių su rašytojais ir poetais, žvelgiančiais į mane iš anapus knygų puslapių, kurdavau eiles, dainas, brazdindavau gitara. O tada švisdavo rytas.
Po lietuvių kalbos ir literatūros bakalauro studijų studijavau muzikinio folkloro magistrą. Tai plėtė mano pažintį su tradicine lietuvių ir pasaulio tautų muzika. Studijuodama dalyvavau etnografinėse ekspedicijose Lietuvos kaimuose ir mokiausi dainų, papročių iš senųjų kaimo žmonių. Esu laiminga, kad mano gyvenime pinasi muzikos ir žodžio gijos.
✍️ Turite rašymo rutiną ar rašote intuityviai? Kas Jus įkvepia rašyti?
Kūryba manyje pildėsi, kaupėsi, plėtėsi lyg ratilai vandenyje, o tada beliko tai užrašyti. Knyga išsiliejo lyg upės į jūrą… Viskas jau buvo užrašyta manyje, tereikėjo užrašyti tai žodžiais. O rašyti įkvepia pats gyvenimas, jo grožis, trapumas. Taip pat įkvepia dainų melodijos, sutartinių gylis ir jų giedojimas, mitologijos aidai, gamtos gaivališkumas, poezija, miškų, upių, vandenynų gaivumas, senamiesčio vingiuotos gatvelės ir mylintys žmonės. Dažniausiai rašau savo mėgstamose Vilniaus senamiesčio kavinukėse arba tiesiog bet kur, kur ištinka kūrybinis blyksnis. Nieko nelaukiu ir rašau. Būna, kad įsirašiau mintis į diktofoną. Aplinka, atmosfera man svarbi, bet kartais galima atsisėsti tiesiog prie stalo, ant žemės ir paprastų paprasčiausiai rašyti. Jeigu viduje knibžda žodžiai, vaizdiniai, prasmės, veikėjai, metaforos, eilės… Nebesvarbu, kur tu esi, svarbu, ką širdyje nešioji.
✍️ Kaip kilo mintis parašyti filosofinę pasaką „Vandenynas ir Žaliamėlė“? Ar tai pirmas toks kūrybinis bandymas?
Dar studijų laikais domėjausi tautosaka, mitologija, senąja lietuvių pasaulėžiūra. Rašiau savo mokslo baigiamąjį darbą susijusį su šiomis temomis, taip mano rankose atsidūrė antropologės, archeologės Marijos Gimbutienės knyga „Senoji Europa“. Joje perskaičiau apie tai, kad priešistoriniais laikais žmonės įsivaizdavo, kad pasaulį kūrė deivė, moteris gimdytoja, kūrėja. Tada ir įsižiebė manyje paukštės Žaliamėlės kūrėjos giesmė. Pirmą dalį knygos parašiau ir padėjau ją truputį pagyventi, o po kokių pusės metų pajaučiau, kad noriu parašyti ir antrąją dalį. Už palaikymą ir įkvėpimą rašyti esu išskirtinai dėkinga savo nuostabiai žodžio bendražygei Ernestai Baužaitei.
✍️ Ar nuo pat pradžių planavote knygą išleisti? Kaip sekėsi leidyklos paieškos ir kaip buvo priimtas sprendimas leisti knygą savarankiškai?
Knygą parašiau ir man reikėjo pastiprinimo, nes tai pirmoji mano knyga. Daviau rankraštį perskaityti savo gerbiamai literatūros dėstytojai Vilijai Janušauskienei. Ji kūriniu liko sužavėta, mane itin palaikė ir įkvėpė drąsos rengtis knygos leidimo darbams. Taip pat gavau pastiprinimą iš gerbiamo profesoriaus Sauliaus Keturakio, kad tikrai turėčiau išleisti šią knygą. Taigi įsidrąsinau ir pradėjau ieškoti leidyklų, deja, jos atsakė, kad arba neturi patirties su tokios stilistikos ir žanro knyga arba siekia komercinio užtikrinimo, o mano knyga nepanašu, kad tokia būtų. Kitos siūlė maloniai kreiptis į mažesnes leidyklas, bet mažosios leidyklos susiduria su finansinių resursų stoka, tad irgi negalėjo išleisti. Nors leidyklos neradau, bet aš šventai tikėjau, kad noriu pasidalinti su paSaule knyga. Palaikė ir skatino vyras bei draugai. Vyras net tapo knygos maketuotoju, dizaineriu. Esu labai jam dėkinga už visokeriopą pagalbą ruošiant knygą spausdinimui.
Taigi, paskelbiau apie knygą internetinėje erdvėje ir pasiūliau žmonėms, kurie tiki mano knyga, paremti jos išleidimą ir užsisakyti knygą iš anksto.
Netikėtai atsirado daug žmonių, kurie mane palaikė, parėmė ir užsisakė knygą, nors ji dar buvo neišleista. Esu labai visiems jiems dėkinga! Taip surinkau dalį lėšų knygos leidybai, o kitą dalį pridėjau pati. Taigi „Vandenynas ir Žaliamėlė“ gimė, nes žmonės jos laukė, o aš visa širdimi norėjau šia knyga pasidalinti.
✍️ „Vandenynas ir Žaliamėlė“ parengta dviem kalbomis – lietuvių ir anglų vienoje knygoje, kaip ir kodėl buvo priimtas toks gana neįprastas sprendimas?
Prieš dvejus metus buvau išvykusi į Ameriką muzikiniais tikslais. Ten susipažinau su amerikiečiais, kurie itin domisi pasaulio tradicinėmis kultūromis, etninės muzikos tradicijomis. Jie taip pat itin vertina lietuvių tradicijas, muzikinį ir instrumentinį folklorą, domisi senąja lietuvių pasaulėžiūra. Amerikoje jie groja kanklėmis, lumzdeliais, dūdmaišiais bei mokosi, pavyzdžiui, žemaitiškų, dainų arba aukštaitiškų sutartinių. Pasirinkau leisti knygą keliomis kalbomis, nes norėjau, kad ir užsieniečiai, kurie domisi mūsų tradicine kultūra, galėtų perskaityti knygą, kuri ir yra įkvėpta lietuvių etninės tradicijos atšvaitų, poezijos ar gamtos. Be to tikiu, kad knygoje yra kalbama apie universalius visam pasauliui dalykus, todėl norėjau, kad knyga kaip vanduo galėtų tekėti į visus pasaulio kampelius. O ji jau ir apsigyveno Amerikoje, Prancūzijoje, Islandijoje, Anglijoje, Lenkijoje, Kuboje ir kas žino kur dar… Knygą vertė poetė, vertėja Eglė Kirilauskaitė. Esu jai labai dėkinga už vertimą. Girdėjau, kad vertėja knygą vertė netgi gyvendama prie jūros, nes tai labiau padėjo įsijausti į kūrinio atmosferą, o kadangi tai grožinė literatūra, tai vertimui įsijautimas itin svarbus…
✍️ Knyga iliustruota nepaprasto grožio iliustracijomis, kas jas kūrė? Kaip užsimezgė bendradarbiavimas? Ar įsivaizdavote, kad knyga atrodys būtent šitaip?
Knygos iliustratorė, dailininkė Sigita Mockutė, o su ja mane supažindino geras draugas. Mes itin gerai supratome ir pajautėme viena kitos kūrybines idėjas. Aš jai siunčiau rankraštį knygos, o ji skaitė, klausėsi mūsų senojo folkloro, žvalgėsi po tradicinį meną ir kūrė savitą ir originalų knygos vaizdų pasaulį. Ji piešė ir iliustravo laisvai, taip kaip jautė knygos pasaulio tėkmę. Esu jai itin dėkinga už tokį gražų kūrybinį, meninį procesą ir bendradarbiavimą. Aš turėjau keletą idėjų, kokių norėčiau iliustracijų, bet dailininkė jas įgyvendino visiškai laisvai ir, tikrai, negalėjau įsivaizduoti kaip ji pamatys Žaliamėlę ar vilką… Man atrodo, kad jos akys, širdis ir rankos sukūrė vaizdų pasaulį, kuris panardina į ramybę, raibuliuojančio vandens paslaptį.
✍️ Ką patartumėt mūsų skaitytojams, norintiems parašyti ir išleisti knygą?
Jeigu tik jaučiate, kad viduje kirba, duodasi, veržiasi kūryba, tai būtinai ją paverskite žodžiais, garsais, žingsniais ar vaizdais. Jeigu jaučiate, kad tai, kuo norite pasidalinti yra prasminga ir turtina pasaulį, tai visu greičiu pirmyn! Pasaulis laukia jūsų kūrybos taip pat. Nelyginkite savęs su niekuo, nebent su savimi ir pasikliaukite savo širdimi. Jeigu bus sunku rašant, tuomet įkvėpkite, iškvėpkite ir pabandykite dar sykį. Jeigu bus visgi sunku rašyti, tai sustokite ir eikite pasivaikščioti, pabėgioti, o gal palydėti saulę ar išsimaudyti upėje arba ten, kur norisi jums. Atitolkite nuo rašymo ir gyvenkite gyvenimą iš visos širdies, kiekvieną akimirką. O surinkę akimirkų glėbį įkvėpkite, iškvėpkite ir rašykite vėl. Jei parašysite kūrinį, ir juo tikėsite patys, tuomet patikės juo ir kiti.
Taip pat apsidairykite aplinkui, gal šalia jūsų yra žmonių, kurie galėtų pagelbėti su leidyklos, spaustuvės paieškomis ar dizaino, maketavimo, o gal kalbos redagavimo klausimais. Ieškokite draugų ar bendraminčių, juk su žodžio draugais visada galima pasitarti, pakalbėti apie kūrybos pasaulį ir pasidalinti motyvacija. O svarbiausia, tai niekada nepasiduokite ir ieškokite kelių ir būdų įgyvendinti savo svajones, nes viskas yra įmanoma, jei tik pats tuo tiki. Pasaulyje daug kelių, pramintų ir nepramintų… Jeigu pasirinkote nepramintą kelią, tai praminkite jį patys savo pėdomis. Pirmyn.
Būkit laimingi!
✍️ Ačiū Jums už pokalbį ir knygą!
