Noriu rašyti, bet nemoku. Nuo ko pradėti?

Jei kada galvojote, kaip būtų smagu, jeigu kada nors pasirodysiančiame „The Witcher 4“ ir jo questuose būtų panaudotos jūsų rašytos istorijos, turite kūrybingų minčių, verdate noru jomis dalintis, bet vis dar nesate tikras nuo ko reikėtų pradėti, tai šitas straipsnis kaip tik jums. Pamėginsiu papasakoti, kaip nuo nulio tapti rašytoju, kurio istorijas ne tik mama pagirs, bet ir CD Projekt Red pirks.

Taigi, kaip?

Turbūt nepakenktų, jei rašymu užsiimtumėt nuo šešerių metų, bet įtariu, kad tam šaukštai jau po pietų. Ir galbūt ne šaukštai, o klaviatūros, jei kalbėsim ne vien klišėm, bet bandysim jas kiek palaužyti.

Todėl „šaukštus“ pakeisdamas „klaviatūrom“ atkreipsiu jūsų dėmesį į posakį, kurį kažkas mums įkalė nuo pat vaikystės. Gal mokykla, gal mama, gal pats Maironis su tais šaukštais po pietų kažką bendro turėjo (grįžo po mišių alkanas į seminariją, o klapčiukai jau visą vyskupo dovanotą pudingą buvo suriję. Ir dar šaukštus pavogė, nevidonai), kas čia supaisys dabar.

Esmė ta, kad klišių mūsų galvose yra tiek daug, kad mes jų nebematom, nejaučiam ir nepastebim.

Rašydamas pastaruosius sakinius specialiai įterpiau dar kelias. Pabandykite jas atrasti, o jei tingite tą daryti – tiesiog skaitykite toliau. Įkalti nuo vaikystės – metaforiška klišė. Laužyti klišes – dar viena klišė. Taigi, pirmas patarimas: atpažinkite klišes ir stenkitės jų nenaudoti. Kartais sunku pastebėti, jog rašote klišėmis, ir tam, kad išvengtumėte panašių išsireiškimų, teks perlipti per save. Dar paskutinį kartą atkreipsiu dėmesį, kad „perlipti per save“ irgi yra klišė. Nors šitą galbūt jau pastebėjote.

Žodžiu, jei dėl kažkokių priežasčių norite tapti tekstų rašytoju, stenkitės apsigobti juodu rašytojo ploščium ir prie klišių vaikų darželio demonstruoti savo ilgą, praktiškai iki žemės kabantį originalumą.

Aš negiedosiu tos giesmelės, kaip kiti rašytojai, kurie verkia, jog iš rašymo sunku gyventi. Iš rašymo gyventi yra lengva, jei nesi mėmė. Visi geri rašytojai uždirba gerai ir daug, visi prasti verkia, kad rašymas tai čia menas ir panašiai. Menas yra salotas gražiai lėkštėj išdėliot, duobę idealaus stačiakampio gretasienio forma iškasti, o rašymas yra profesija, kuri turi uždirbti tau ne tik pragyvenimui, o ir atostogoms Maldyvuose. Ar bent jau Rusijoje prie to toksiško ežero, kuris atrodo kaip Maldyvai. Kaip kadaise sakė mano buvęs kolega Aidas Puklevičius, „rašyt, tai ne griovį kast – čia įkvėpimo nereikia“. (Na, jis dar yra man sakęs, kad lašiniai yra geriausia užkanda prie šampano, tai galbūt aklai juo pasitikėti irgi nereikėtų.)

Rašytojo profesija apima ne vien romanus vieną po kito štampuojančias asmenybes. Tai ir dramaturgai, televizijos ir filmų scenaristai, kūrybingų reklaminių tekstų specialistai, žurnalistai rašantys savo išgyventas ar ištirtas istorijas (nepainioti su tais dronais, kurie „Delfyje“ rašo apie Ramūną Karbauskį), youtuberiai rašantys sau užkadrinius tekstus, questų kūrėjai video žaidimuose, žodžiu, visi, kurie rašo kūrybingai, visi tie, kurie iš nieko sukuria šiokią tokią vertę. Vieni didesnę, kiti mažesnę, bet kuria.

Taigi, kas skiria rašytoją nuo ne rašytojo? Atsakysiu paprastai – pinigai. Jei tavo tekstus kažkas perka, jei savo tekstų pagalba sugebi užsidirbti bent keletą papildomų eurų – tu rašytojas. Taip visiem ir sakyk, girkis ir jausk pasididžiavimą savimi, nes tokių žmonių nėra daug. Dabar kitas reikalas – jei nei pinigai nei šlovė nesišviečia, jei yra tik mintys, o ne konkretūs darbai, nuo ko pradėti? Paprasta – reikia daug rašyti. Jūs netapsite rašytoju galvodamas, kaip tapti rašytoju. Rašytoju tampama rašant. Tik bėda ta, kad dauguma (visi) pradedančiųjų rašo, nepabijokim to žodžio, – šūdinai. Tam, kad nerašyti šūdinai reikia daug praktikuotis, bet pagrindiniai principai, kuriais reiktų vadovautis, yra trys.

Pirmasis (jau minėtas) – iš savo tekstų reikia išgliaudyti visas klišes. Antras – kliautis geležine logika (vėl klišė, matot kokios jos dažnos?).

Jeigu jūsų herojus yra silpnas ir paliegęs, jis negali staiga įgauti jėgų ir pakelti to sunkaus kaip šikantis stumbras akmens. Nes paprasčiausiai nebūna taip gyvenime, tai nelogiška (šikantis stumbras yra vienas sunkiausių dalykų ką įmanoma pakelti, todėl tikrai ne kiekvienam stipriam herojui ši užduotis įkandama, ką jau kalbėti apie paliegusius).

Jei ragana pirmame skyriuje buvo aprašyta esanti baisi kaip išvirkščias barsukas, tai paskutiniam skyriuje ji niekaip negalės suvilioti net pačio girčiausio herojaus, net pačiais ilgiausiais savo papais, kad ir ką pastarieji išdarinėtų (nebent žongliruotų skustais kiškiais. Visi žino, kad tam neįmanoma atsispirti). Viskam turi būti logika, ir ja vadovautis yra jūsų pareiga.

Trečias dalykas, be kurio tikrai neišsiversite – mentorius. Oh, galvojate, „čia tai suskėlė, iš kur aš paimsiu žmogų kuris mokys mane rašyti lyg koks džedajus jauną padavaną“? Teisybė, čia sunkiau, bet be mentoriaus dar niekas rašytoju netapo. Nesakau, kad jis turi būti vienas, bet visi rašytojai praeina tą laikotarpį kai… nemoka rašyti. Kažkas būsimiems žodžio meistrams parodo jų klaidas, pasako kaip geriau valdyti žodį. Kartais tai būna daug žmonių, o kartais vos keli. Todėl, jei susirasite ką nors, kas gyvena iš rašymo (turbūt nelabai tiks buhalteriai ar teisininkai, kurie laisvu metu rašo knygas, nes čia tas pats kas duobkasys, kuris laisvu laiku yra ir vestuvių fotografas), gausite gerų, nesnobiškų patarimų. Pavyzdžiui, jums pasakys, kad daugtaškį reiktų uždrausti kartu su atominėm bombom. Nebijokit prašyti nepažįstamųjų. Galite drąsiai kreiptis net į garsesnius žmones. Pasinaudokite feisbuku. Jei esate perspektyvus, manau, gausite pamokų visiškai nemokamai. Arba už viskio butelį. Čia jau nuo sėkmės priklauso. Nepamirškit, kad geras rašytojas moka ne tik apsakymą parašyti, bet ir ilgą draudimo įmonės taisyklių sąrašą gražiai pateikti.

Tai čia tokia pradžia. Paskui, kai jau „paeis“, galėsit kaip Andrius Tapinas prikepti knygų ir važinėtis naujutėliu „Lotusu“. Anot Andriaus, būtent knygos jam tą automobilį ir uždirbo.

Dar kažkam turbūt kilo klausimas „kad toks jau kietas, kodėl pats nedirbi kokiam nors „CD Projekt Red“? Va čia, deja, mano kietumas ir baigiasi. Bandžiau ten įsidarbinti, parašiau keturis elektroninius laiškus keturiems įtakingiems įmonės asmenims. Visi atrašė, kad labai mielai pakvies mane į atranką, jei aš moku elgtis su jų žemėlapių redaktoriumi. Aš nemoku, mokytis neketinau, tai taip ir baigėsi mano kelionė į Lenkijos žaidimines aukštumas. Žodžiu, rašymas tik pirmas žingsnis, antras yra žemėlapių kūrimo redaktoriaus tobulas išmanymas. Tereikia šių dviejų punktų ir voila, jūs jau kuriat „Cyberpunk 2077“ pirmojo DLC istorijas.

Turėkite kantrybės. Vilnių irgi ne per vieną dieną pastatė 🙂

Straipsnis pirmą kartą publikuotas žurnale „Pixelio Gadynė“. Tai naujas, lietuviškas žurnalas, skirtas brandiems skaitytojams, mėgstantiems video žaidimus, anime ir fantasy kūrinius. Šį žurnalą galite nemokamai skaityti internetu arba atsisiųsti bei išsisaugoti ateičiai.