Pažvelk į feisbuką ir jo komentatorius – rašyti gali kiekvienas. Pažvelk į ChatGPT ir kitus GPT-3 technologija paremtus įrankius – nereikia nė rašyti, jei nori „parašyti“ tekstą – užtenka paklausti klausimo, o dirbtinis intelektas sugeneruos atsakymą…
Be abejo, robotukui dar sunku su lietuviškais linksniais, bet principu „pratęsk mintį žodžiais, kurie dažniausiai pasitaiko panašiuose sakiniuose“ – galima sugeneruoti rišlų tekstą. Paklausiau ir akimirksniu gavau.
Tikėtina, kad Lietuvoje jau po kelių metų dalis išleidžiamų knygų bus sugeneruotos mechaniniu būdu. „Amazon“ priklausantis elektroninių knygų portalas „Kindle“, kur knygas perka milijonai skaitytojų, jau dabar turi tokių autorių.
Bet štai bėda su DI sukurtu tekstu…
…Dirbtinis intelektas naujo nekuria. Jis tik randa, palygina kas buvo rašyta, suklijuoja ir atvemia atgal.
Jei robotuko paprašysi, kad pratęstų sakinį „Laba diena, aš…“, jis pratęs žodžiu „esu“, nes tai – dažnesnis žodis panašiuose sakiniuose, nei, tarkime, „manau“:
Daug žmonių taip bendrauja – jie nemąsto, nesigilina, išgirsta ir kartoja.
Nemažai tokių ir autorių.
Kur tokio teksto prasmė?
Tai kaip raidės vietos užpildymui: pamatei, perskaitei, pamiršai. Net ne sakiniai ar žodžiai – tik raidės; kaip sienų tapeto raštai. Triukšmas.
Ar tikrai nori rašyti tokį tekstą ir tu? Leisti tokias knygas? Ar nori būti žmogumi-dirbtiniu intelektu? (Gali. Nedraudžiu. Tiesiog ar nori?)
Yra žmonių, kurie sako, kad dirbtinis intelektas pavogs jų skaitytojus, išnyks rašytojai. Bet tai nesąmonė. Dirbtinis intelektas yra tavo priešas tik jei rašai kaip dirbtinis intelektas.
Taigi: ką bandai pasakyti savo kūriniu?
Šiuo tekstu – tau, mielas skaitytojau, kurio turbūt nepažįstu, bet gal esame prasilenkę Knygų mugėje, bandau pasakyti – rašyk drąsiai, nes nuobodžiai už tave parašys robotukai. Rašyk asmeniškai, nes man patinka atviri tekstai. Rašyk savu stiliumi, nes kopijų nemėgsta pirkėjai. Ir, be abejo, rašydamas dar ir pagalvok, nes robotukai teiginių netikrina, tik įtikinamai meluoja.
O ką savu juodraščiu ar švarraščiu nori perduoti tu?
Ir taip pat – kuo laikai savo skaitytoją?
Ar manai, kad tavo skaitytojas yra dundukas? Jam reikia viską išsakyti paraidžiui? Jis neskiria „Mauser“ graižtvinio šautuvo nuo ieties? Jis nevertas vaizdingesnio posakio ar paslėptos nuorodos į kitą meno kūrinį?
Menas neprivalo šokiruoti. Jis gali būti ir tiesiog leidžiantis susimąstyti.
Menas yra tai, kas įsimena ir padaro tavo skaitytoją protingesnį. Bet protingumas nėra „įdedamas“ (jei būtų – perskaitę kelias enciklopedijas visi būtume genijais), jis „įgaunamas“. Tik per mąstymą -> įsiminimą -> atsiminimą -> ir vėl mąstymą tampame protingesniais.
…O, kad duotum skaitytojui progą susimąstyti – privalai duoti jam kažką tikro, drąsaus, naujo.
Ką noriu pasakyti? Nenuvertink skaitytojų. Jei tu gali parašyti – jie tikrai gali ir skaityti. Nereikia cenzūruoti kūrybos „nes ji pernelyg sunki“ ar „pernelyg keista“. Keistumas – autoriams bei kūriniams tik į naudą.
Ką išmanai?
Dievini matematiką? Nesijaudink dėl „nuobodumo“, nes matematikos akcentų kupinas detektyvas – tikrai įsimins skaitytojams. Atmintinai moki serialo „Draugai“ siužetus? Tavo knyga apie santykius ar marketingą gali būti pilna nuorodų į šį serialą ir patikėk, tai tikrai patiks kitiems šio serialo gerbėjams. („O, autorius irgi prisimena tą detalę!“)
Protingas autorius rašo protingą knygą, o ją skaito protingi skaitytojai. Nebūk dirbtiniu intelektu, kai gali būti žmogumi.
Kodėl tau visą šitą sakau?
Perskaičiau knygą ir negaliu susilaikyti. 🙂 Šį kartą – Thomas C. Foster knygą „Skaityk literatūrą kaip profesorius“.
Leisk, pasidalinsiu trumpa knygos santrauka. Jei tave sudomins – imk ją ir skaityk ir tu. Jei nesudomins – bent žinosi ką apie literatūrą pasakė šis profesorius, XX a. britų ir airių rašytojų kūrybos ekspertas.
Pradėsiu su literatūrologės dr. Jūratės Čerškutės citata apie šią knygą: „XXI amžiuje skaitome daugiau nei bet kada ir vis dažniau tik prabėgame tekstų paviršiais, teužkibdami už to, kas akivaizdžiausia. Perpratę šią šmaikščią ir pagavią knygą jūs vargu ar iškart imsite skaityti kaip tikras profesorius, bet kaip literatūros Šerlokas – garantuotai.“
Knygos „Skaityk literatūrą kaip profesorius“ santrauka
1 | Kūriniai turi pasikartojančias detales – siužetus, simbolius ir ritmą
- Siužetai: skaitai knygą ir galvoji „kažkur mačiau panašią istoriją“? Autorius rekomenduoja nenuleisti šio jausmo veltui ir panagrinėti savą atmintį – kur matei tą siužetą? Kuo tai panašu ir skiriasi?
- Simboliai: žaibo formos randas ant Hario Poterio kaktos nėra tik randas. Tai ir simbolis, kurio reikšmė – daro įtaką likusiam kūriniui. Autorius rekomenduoja stebėti kūrinių simbolikas, prisiminti ką jos reiškė kituose kūriniuose, palyginti.
- Ritmai: kai kurie autoriai ritmą išnaudoja tik grožiui – taip gražiau skamba, atrodo – bet net ir tik grožį kuriantis ritmas, pasikartojimas knygoje, siužete, irgi keičia kūrinio prasmę.
2 | Herojaus kelionė yra neatskiriama nuo knygų
Autorius pastebi, kad „kelionių“ būna visokių – ne tik pagal Joseph Campbell ir kitų tyrėjų aprašytus siužetus. Bet autorius teigia, kad visi kūriniai, nepaisant grožiniai ar tikslieji, turės penkias detales: ieškovą (herojų arba tiesiog skaitytoją), tikslą, priežastį kodėl to tikslo siekti, iššūkius pakeliui ir netikėtus atradimus.
Autorius rekomenduoja knygose ieškoti šių kelionių, siužeto linijų, net jei jos gerai paslėptos.
3 | Nė viena knyga nėra 100% originali, nesvarbu, ar autorius tai žino
Tai intertekstualumas – visi tekstai priklauso vienas nuo kito, nes juos sieja skaitytojai bei autoriai. O, neišvengiamai, kai tos pačios idėjos atsiranda vėl ir vėl, jos pavirsta simboliais, siužetais, ritmais ir kelionėmis.
Autorius rekomenduoja skaitant knygas klausti – kokia žinutė slypi už aprašomų įvykių, metaforų, kodėl apie X kalbama Y eiga ir ne nuo kito galo? Taip pat: kaip manai, kas įkvėpė kūrinio autorių, ką jis yra skaitęs, matęs, patyręs? Klausk savęs: „Kokios žinutės slypi už knygos detalių?“
Štai atsitiktinis knygos dvilapis, kad matytum koks knygos stilius:
Knygą gali įsigyti internetu arba ieškok bibliotekose, jei pasiseks.
Tikiuosi, kad sukėliau tau minčių.
Danielius
