Jurgita Pelėdaitė – dar gana naujas vardas Lietuvos literatūros padangėje. Nors pradėjo rašyti visai neseniai, Jurgita jau gali pasigirti tapusi B. Brazdžionio stipendijos ir Filologijos rudens laureate, o taip pat publikacijomis „Metuose“, „Šiaurės Atėnuose“, „Literatūroje ir mene“. Vien pažvelgus į jos biografiją, panašu, kad literatūra nėra tik laisvalaikio užsiėmimas – Jurgita ne tik studijuoja lietuvių filologiją, bet ir priklauso literatūrinio žurnalo „Rankos“ redakcijai, o vos prieš porą mėnesių pasirodė jos pirmoji knyga „Kemsyno paslaptys“. Apie visa tai ir nutarėme pasikalbėti.
✍️ Papasakok, kaip viskas prasidėjo: kada ir kaip pradėjai rašyti?
Pradėjau rašyti prieš kokius penkerius ar šešerius metus. Kartais net gailiuosi taip vėlai pradėjusi, nors, kita vertus, literatūra juk ne sportas – čia debiutuoti niekuomet ne vėlu.
Tuo metu išgyvenau, švelniai tariant, ne patį lengviausią laikotarpį ir ieškodama sprendimo pradėjau studijuoti psichologiją. Tačiau atsakymus suradau ne kognityvinėje ar egzistencialistinėje psichologijoje, o kūryboje. Tiesiog vieną naktį, beanalizuojant virtualios žiurkės judesius operantinio sąlygojimo tyrimui atlikti, visa susikaupusi neviltis ir beprasmybės jausmas išsiliejo eilėmis.
Iš pradžių tai buvo kažkas panašaus į rimuotą dienoraštį. Vėliau tie dienoraščiai nebesutilpo poezijoj, tad savo mintis ir išgyvenimus ėmiau užrašinėti proza, bet su kiekvienu nauju tekstu vis labiau tirpo autobiografiškumas ir daugėjo fikcijos. Vienu metu netgi buvau ėmus rašyti fantastiką – tas alternatyvus pasaulis iš pradžių tebuvo būdas užsimiršti, pabėgti nuo savęs.
Kai juodoji mano gyvenimo juosta pagaliau baigėsi, nerašyti jau nebegalėjau – žmones, situacijas ir įvykius pradėjau vertinti pagal tai, kiek jie atrodė verti aprašymo. Užtat lengva ranka parašiau prašymą akademinėms atostogoms ir daugiau į psichologiją nebegrįžau.
✍️ Kuri buvo pirma vieta, kur publikavaisi? Kaip sekėsi su publikacijomis periodikoje? Ar buvo atmetimų, ar viskas ėjo kaip per sviestą?
Pirmoji publikacija pasirodė „Šiaurės Atėnuose“ – tuomet kaip tik rašiau fantastiką, ar bent pati taip maniau. Bet redaktorė mano fantastikoje fantastikos neįžvelgė ir pavadino tai socialine satyra, tad pasijutau visai pusė velnio rašytoja.
Žinoma, buvo tų atmetimų. Esu ne kartą girdėjusi, kad mano būdas – visiškai nerašytojiškas. Nekantri, netgi impulsyvoka, absoliutus nuotaikos žmogus. Tuomet net kurdavau dažniausiai be jokio aiškesnio plano, tiesiog emocijos pagauta. Vos sukirbėdavo kokia idėja, puldavau ją užrašinėti, vystyti.
Bet baisiausia, kad vos padėjusi tašką, imdavau tuo gėriu dalintis. Jei tuo metu po ranka nepasitaikydavo kantraus ir paslaugaus draugo (laimė, tai nutikdavo gana retai), tokį, dar visai garuojantį, patiekdavau tiesiai redakcijai ant stalo.
Nežinau, gal tai visų pradedančiųjų bėda, bet ilgainiui pradėjau į savo tekstus žiūrėti rimčiau: tapo įprasta taisyti, braukyti, perrašinėti, leisti kūriniui susigulėti, o tuomet skaityti jį iš naujo ir vėl taisyti…
Pastaruoju metu išvis net neprisėdu rašyti, jei bent kiek suabejoju pačia idėja ar neturiu aiškaus veiksmų plano galvoje, turbūt todėl ir tų atmetimų nebepasitaiko.
✍️ Iki savo knygos vaikams, atrodo, rašei suaugusiesiems. Ar nusprendei tapti vaikų rašytoja ar planuoji grįžti ir į suaugusiųjų literatūrą?
Nebuvo jokio plano tapti rašytoja, ar juolab apsibrėžti auditoriją. Tarsi būtum ne kūrėjas, o reklamos specialistas, kuris ištyręs rinką bestų pirštu: štai kur tie potencialūs pirkėjai, neišnaudotos galimybės. Rašau tai, kas tuo metu skauda, kas pačiai aktualu ar tiesiog įdomu, pernelyg nesusimąstydama apie savo potencialų skaitytoją. Ir turbūt būtų nuobodoka visą gyvenimą rašyti tik noveles ar tik pasakas.
O tas mano kelias į pasakas buvo gana ilgas ir vingiuotas. Netgi vaikystėje, kai jau pradėjau skaityti savarankiškai, ne itin jomis žavėjausi, ypač stebuklinėmis. Kur kas labiau traukė tie vaikams skirti kūriniai, kurias neabejojau – verčiau žliumbdavau kelissyk skaitydama „Mergaitę su degtukais“, bet man buvo svarbu tikėti, kad ta istorija tikra. Todėl labai anksti, gal kokioje ketvirtoje klasėje, peršokau prie suaugusiųjų literatūros.
Jau pradėjusi rašyti gavau užduotį sukurti pasaką, ir tai buvo prasčiausia pasaka, kokią kada nors esu skaičiusi. Pamenu, kaip susinervinau: negi nesugebu net pasakaitės parašyti – tuomet vis dar laikiau jas niekalais. Taip piktai nusiteikusi parašiau dar porą – kaip tik buvo konkursas, į kurį su draugais dėl smagumo nusiuntėme ir savąsias. Manoji pateko į knygą – viena trumpa pasakaitė tarp daugiau nei šimto autorių; ir aš pasvarsčiau: o jei toje knygoje būtų vien mano pasakos?
Pasvajojau ir užmiršau, bet kartą visiškai atsitiktinai atsidūriau vaikų literatūros autorių apdovanojimo renginyje, kuriame apie vaikų literatūrą kalbėjo Kęstutis Urba. Ne tik tai, ką jis kalbėjo, bet ir / ypač kaip kalbėjo, man padarė tokį įspūdį, kad galutinai apsisprendžiau dar kartą grįžti į universitetą – šįkart pasirinkau lietuvių filologiją. Tiesa, kai jau sužinojau, kad esu priimta, netrukus pasiekė žinia apie tai, kad profesorius išėjo iš universiteto.
Įdomiausia, kad renginiui baigiantis nusidriekė eilė norinčiųjų gauti autografą Kęstučio sudarytame „Reikšmingiausių lietuvių autorių knygų vaikams ir paaugliams kataloge“, ir jis paklausė manęs ne tik vardo, bet ir ką palinkėti. Aš atsakiau, kad svajoju užaugusi tapti rašytoja. Jis pasižiūrėjo į mane ir rimtu veidu parašė: „Jurgitai, linkėdamas „užaugti“ rašytoja!“
✍️ Kaip kilo knygos „Kemsyno paslaptys“ idėja?
Kai tik supratau, kiek praradau skubėdama užaugti, bemat ėmiau pildyti tą spragą. Orientavausi į vaikų literatūros klasiką – tiek lietuvių, tiek ir užsienio autorių, o po Michail’o Ende’o „Begalinės istorijos“ staiga parūpo, kur yra tikroji elfų, gnomų ir fėjų gimtinė. Galiausiai jų atitikmenų pradėjau ieškoti lietuvių mitologijoje, o mūsiškiai bezdukai ir markopoliai man pasirodė dar įdomesni už skandinavų ir germanų gnomus, cvergus ar dvorfus – ne vien todėl, kad jie mūsiškiai. Tai dar nesustabarėję personažai, iš kurių gali nulipdyti, ką tinkamas, nes, jeigu kiekvienas įsivaizduoja, ko tikėtis iš nykštuko ar drakono, tai vargu, ar daug atsiras išmanančių, kam tarnauja markopolis ar ką apskritai veikia Puškaitis.
Tiesa, kai jau buvau parengusi „Kemsyno paslapčių“ juodraštį, viename Lituanicon’o renginių išgirdau populiaraus rašytojo-fantasto patarimą nebesivarginti kuriant lietuvių mitologijos pagrindu, nes ši tema jau išsemta: tuo asmeniškai pasirūpino jis pats su savo pora bičiulių. Pasidarė smalsu, kaip gi atrodo kūriniai, sugebėję išsemti visą mūsų mitologiją, netgi buvau pasižadėjusi juos perskaityti, vos tik apmažės privalomos literatūros sąrašas.
Visa laimė, kad rašydama „Kemsyno paslaptis“, dar nekvaršinau sau galvos mintimis, kiek tie mano herojai (ne)išsisėmę, o man pačiai baltų mitologija atvėrė tokius neišsemiamus klodus, kad gerą mėnesį užsidariau bibliotekoje. Perskaičiau kone visas baltų mitologijos tyrinėtojų knygas, kurias tik pavyko surasti, ir netrukus tie personažai, tiesa, gerokai transformavęsi, ilgam įsikūrė mano fantazijoje, beliko juos aprašyti. Sunkiausia buvo iš daugybės būtybių išsirinkti, kurias jų patupdyti kemsyne, nes atrodė, visos vienodai svarbios ir visos vertos knygos. Išsirinkau įdomiausias iš įdomiausių, tiesa, vienam iš pirmųjų nusižiūrėtųjų – Zuikių dievui, taip ir nepavyko sukurti knygos verto siužeto, ir iki šiol dėl to šiek tiek nerimauju. Juk tai gana kerštingas padaras, su kuriuo, lygiai kaip ir Puškaičiu, verčiau nejuokauti.
✍️ Kam labiau patinka rašyti: vaikams ar suaugusiems? Ir kodėl?
Na, kol kas man labiausiai patiko rašyti „Kemsyno paslaptis“. Kiekvienas prisėdimas buvo ne vien tik smagus pasivaikščiojimas po mitinį pasaulį, bet ir tam tikra akistata su savo personažais. Kad ir kaip banaliai skambėtų (kai anksčiau kas taip sakydavo – netikėdavau), bet išties jutau, kad ne aš vedu personažus, o jie mane. Būtybės pačios prašėsi vienokio ar kitokio siužeto, sunkesnio ar lengvesnio nusikaltimo. Skaitydama jau užrašytas istorijas vis nustebdavau – atrodė, šito net nerašiau, kaipgi čia tas dialogas pernakt joms taip vykusiai susidėliojo? Jeigu vaikystėje netikėjau pasakomis, tai dabar tikiu jomis labiau nei gyvenimu, perfrazuojant Radauską.
✍️ Kaip nusprendei dalyvauti Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse?
Kažkuris iš draugų, sužinojęs, kad pradėjau rašyti knygą vaikams, pasidalino informacija apie tą konkursą. Maniau, nespėsiu, tad labai ir neforsavau. Kai iki konkurso pabaigos buvo likusios vos dvi dienos, pasiskundžiau bičiuliui, kad, va, jei turėčiau dar savaitę, tikrai spėčiau. Jis man primygtinai patarė aptvarkyti rankraštį ir siųsti, nes juk ir laimėjusi galėsiu patobulinti. Mėginau teisintis, kad paskaitos, o dar kaip tik Subačiaus seminaras… Apsispręsti padėjo argumentas: kas po metų atsimins tas praleistas paskaitas, užtat tikrai neužmirši, kad nesugebėjai užbaigti, ką pradėjusi.
Na, aš visgi pabaigiau, ką pradėjusi, o jau paskelbus laureatus paprašiau leidimo patobulinti tą rankraštį – vieną pasaką apskritai perrašiau. Tai buvo 2019 m., bet aš vis dar nepamiršau, kad dėl to konkurso teko praleisti Subačiaus seminarą ir netgi be pateisinamos priežasties.
✍️ Atrodo, nuo laimėjimo iki knygos išleidimo užtruko tikrai gana ilgai. Kas tai lėmė?
Pandemija, žinoma. Nors šiaip jau užtruko visi įmanomi procesai, netgi laureatų paskelbimas. Bet svarbiausia, kad tais metais, kai mus turėjo išleisti, netgi neįvyko knygų mugė. Nuotoliniu režimu dirbo mokyklos, bibliotekos, buvo ribojami renginiai. Natūralu, kad konkurso organizatoriai nesiėmė leisti knygų, kol nebuvo aiškios jų realizacijos galimybės.
✍️ Atrodo tik prieš kelerius metus pradėjai rimčiau rašyti ir štai jau knyga. Kaip paaiškintum savo sėkmę (gal greičiau ne sėkmę, o progresą)?
Sėkme pavadinčiau nebent laimėjimą Nacionaliniame vaikų literatūros konkurse. Tikrai nesitikėjau, kad tarp daugybės rankraščių būtent maniškis pateks tarp laureatų.
O kalbant apie produktyvumą, tai per penkerius rašymo metus (net jeigu ir neintensyvaus rašymo) užgyventa viena knyga juk tikrai nėra daug. Tiesa, buvo ir gana ilgų nerašymo periodų. Kaip jau sakiau, pastaruoju metu, jei jaučiu, kad neturiu, ko pasakyti, tai verčiau išmintingai patyliu (kol kas tai galioja tik kūrybai). Nesivaikau tos privalomo kasdienio rašymo mados, nors gal ir reikėtų, nes po kiekvienos ilgesnės pertraukos atrodo, tarsi vėl pradėčiau nuo nulio.
✍️ Studijuoji lietuvių filologiją. Kaip tai įtakoja tavo rašymą? Ar iš vis įtakoja?
Nors šiomis studijomis esu nepaprastai patenkinta, tiesą sakant, jos gerokai viršijo mano lūkesčius, bet jeigu kalbėsime konkrečiai apie kūrybinį rašymą, ilgą laiką atrodė, kad jokios įtakos ir nėra. Visgi, analizuodamas ir vertindamas kitų autorių kūrybą, išmoksti žiūrėti į tekstą iš vidaus, pamatyti, kaip jis sukonstruotas, kokiomis priemonėmis autoriui pavyko pasiekti rezultato, o kas galbūt pavyko mažiau.
Išsiugdęs tokį skaitymo būdą, nori nenori pradedi pastebėti ir savo teksto spragas. Viena vertus, tai dar labiau augina ir taip gana plačiai išsikerojusį mano vidinį kritiką. Kita vertus, dabar parašau kur kas mažiau šlamšto – man visai negaila atsisveikinti su kūriniu jau po pirmojo puslapio, jei matau, kad iš to nebus nieko gero. Tiesa, kartais, bet jau visai visai kartais dar užsimirštu – tokią būklę vadinu persirašymu. Čia panašiai kaip su persivalgymu – kai, užuot laiku sustojęs, prisikemši tiek, kad vietoje laukto malonumo pajunti vien pilvo skausmą.
✍️ Tu ne tik rašai, bet ir esi lietuvių fantastų rinktinės „Dangus griūva“ viena iš sudarytojų, literatūrinio žurnalo „Rankos“ redakcijos narė. Kaip ten patekai?
Kol dar oficialiai nepriklausiau redakcijai, tai vienas, tai kitas „Rankų“ bendraautoris paprašydavo rekomenduoti kokį įdomesnį autorių, patikimą recenzentą ar kalbos redaktorių. Po kurio laiko tokio tarpininkavimo tiesiog užsiminiau vyriausiajam redaktoriui: „Tai gal tiesiog į redakciją įrašykit, kad jau vis tiek viena koja ten“.
Tarp pažįstamų – nemažai pradedančių perspektyvių autorių, o dabar įsiliejo ir kurso draugai. Bent jau iš artimiausio mano rato beveik visi kuria, recenzuoja, redaguoja, verčia. Taigi, labai smagu, kad, viena vertus, mūsų žurnalas gali pasitarnauti kaip savotiškas tramplinas gabesniems studentams, kita vertus, jau ir besipublikuojantys ratu neapeina – noriai dalinasi kūryba, padeda redaguoti, administruoti ir visaip kaip prisideda prie žurnalo kokybės augimo.
Su „Dangus griūva“ buvo panašiai: senam geram bičiuliui – kalbininkui, redaktoriui, vertėjui ir rašytojui Egidijui Zaikauskui – kilo idėja geriausius fantastikos konkurso autorius suburti į almanachą ir jis paprašė keleto draugų skirti laiko peržiūrėti konkursinius darbus. Tokioms idėjoms laiko paprastai atrandu, tad su malonu kibau į pagalbą. Iš tiesų viso labo padėjau apsispręsti dėl kūrinių atrankos, todėl net suabejojau, ar derėtų sutikti pasirašyti esant viena iš sudarytojų. Juk Sifizo darbą derėdamasis su leidykla, autoriais ir pan. nuveikė pas Egidijus, bet džiaugiuosi turėjusi galimybę prisidėti.
✍️ Kaip manai, ar naudinga pradedančiam rašytojui publikuotis periodikoje?
Manau, kad naudinga. Visų pirma, pasitikrini, ar tai, ką kuri, apskritai gali būti priskiriama literatūrai. Ir jeigu ne, tada arba tiesiog susitaikai, kad rašai savo malonumui ir neverkšleni, kad tavo didžiojo meno niekas nesupranta, o visa šiuolaikinė literatūra – visiškas šlamštas ir pan., arba randi užsiėmimą, kuriame jautiesi turįs potencialą.
✍️ O publikuotis literatūriniuose puslapiuose?
Manau, kažkur publikuotis, išgirsti kuo daugiau ir įvairesnių nuomonių, netgi ir labai kritiškų, yra gerokai naudingiau nei slėptis stalčiuje arba dalintis kūryba tik su artimaisiais, kurie besąlygiškai palaikys.
✍️ Koks tavo santykis su kritika? Gal tiesiog išmokai ją priimti?
Žinoma, išklausau, pasidarau išvadas, kažkur sutinku, kažkur mintyse pasiginčiju, paburbu, bet giliau į širdį neįsileidžiu – ten tiek savikritikos, kad išorinei kritikai tiesiog nebeužtenka vietos.
✍️ Kokie tolesni literatūriniai planai?
Artimiausias planas būtų novelių knyga. Kol kas esu sukūrusi tik šešias noveles, kurių nebūtų gėda sudėti į knygą. Niekuomet neturėjau tikslo išleisti visko, kas plius minus paskaitoma ir juolab padaryti tai, kaip įmanoma greičiau.
Yra daug tų planų, tarkime, esu parašiusi antrosios vaikų knygos juodraštį, bet matau, kad dabartinis variantas nėra toks, kurį norėčiau išleisti, tad neskubėsiu, kol nesugalvosiu, kaip tai tinkamai realizuoti.
✍️ Ką patartum skaitytojams, norintiems išleisti savo knygą?
Patarčiau pradėti ne nuo noro išleisti knygą. Visų pirma, daug rašyti, taisyti, rašyti ir vėl taisyti, o tada, kai jau nebežinai, ką taisyti, parodyti savo darbus autoritetui, kurio kompetencija ir skoniu pasitiki, dar geriau, jeigu ne vienam. Na, o tuomet jau praverstų lašelis drąsos – nebijoti dalyvauti konkursuose, ypač tokiuose, kurių organizatoriai įsipareigoja išleisti laureatų kūrinius.
Vienas protingas žmogus kartą manęs paklausė: „O ar pati skaitytum, ką parašei?“. Taigi, patarčiau kiekvienam, svajojančiam išleisti knygą, nuoširdžiai atsakyti sau į šį klausimą. Ir jeigu atsakymas teigiamas, jus greičiausiai anksčiau ar vėliau išleis.
✍️ Ačiū už pokalbį.
