Gabrielius E. Klimenka: „Rašymas – tai gyvenimo būdas ir bandymas ieškoti atsakymų į svarbius klausimus“

G

Kaip duotame interviu apologetika.lt laidoje teigia Gabrieliaus E. Klimenka, paranormalūs reiškiniai yra „tam tikri reiškiniai gamtoje arba mūsų aplinkoje, kuriuos žmonės dėl vienokių ar kitokių priežasčių laiko antgamtiniais“ – vaiduokliai, ateiviai, raganos, Lochneso pabaisa ir daugelis dalykų, apie kuriuos nuolat kuriami filmai ir rašomos knygos.

Gabrielius nuo paauglystės domisi paranormaliais reiškiniais, rašo tinklapius Paranormalūs reiškiniai trumpai ir Mysterium Tremendum apžvelgia knygas, rašo grožinius kūrinius, o šiuo metu ruošia doktorantūros temą nagrinėdamas, ką ezoterikos krypties autoritetai kalba apie Jėzų Kristų.

Lietuvoje paranormalios tematikos knygos daugiausia leidžiamos žmonių, kurie ne tik tuo tiki, bet ir praktikuoja, tačiau Gabrielius skeptikas iš prigimties, tad nieko keisto, kad jo knyga išėjo pavadinimu „Paranormalių mitų griovėjas“. Pakalbinau Gabrielių apie tai, kaip dera visos šios kryptys ir kaip gimė jo knyga.

Gabrielius E. Klimenka. Asmeninio archyvo nuotrauka

✍️ Kaip pradėjai domėtis paranormaliais dalykais? Ar visada buvai skeptikas?   

Jei susidomėjimą vertintume kaip gilinimąsi į temą, tada domiuosi nuo 12 metų (t.y. jau gerus 28 metus). Iki tol tiesiog būdavo įdomu klausyti per visokius pobūvius suaugusiųjų pasakojimų apie vaiduoklius, sniego žmones ir ateivius. Tuo metu visos šios temos kaip tik populiarėjo. Sovietų sąjunga jau leido paskutinius savo atodūsius, tad visos paranormalios temos lindo iš pogrindžio.

Na, o šios temos fanatu tapau, kai kažkurio laikraščio priede apie neatpažintus skraidančius objektus (taip, tuo metu dažnas laikraštis leido priedus tokiomis temomis) perskaičiau apie tai, kad Voroneže išsilaipino ufonautai. Kadangi ne taip seniai buvau pradėjęs domėtis fantastika, suvokiau, kad tai ką skaičiau romanuose, gali vykti realiai. Tada ir pasinešiau į domėjimąsi paranormalybėmis. Ilgą laiką ne tik domėjausi, bet ir nekvestionuodamas tikėjau.

Vėliau, studijuojant teologiją, praėjau gana neblogą kritiško mąstymo mokyklą ir pamažėle tapau skeptiku (dabar skaitytojas tradiciškai turėtų pradėti purkštauti, kad jei žmogus tiki Dievu, tai apie kokį kritišką mąstymą galima kalbėti, na bet tai jau kita tema).

 

✍️ Ar esi patyręs ką nors paranormalaus?

Kiekvienas žmogus, net ir didžiausias skeptikas, gali papasakoti vienokias ar kitokias patirtis kurios neturi racionalaus paaiškinimo. Turiu ir aš tokių, tačiau daug kas priklauso nuo tavo paties vertinimo.

Tarkime, buvo tokia situacija. Buvau nuvykęs į benediktinų vienuolyną. Naktį miegu celėje. Pabundu. Pažvelgęs į laikrodį matau, kad dar tik penkta ryto, tad verčiuosi ant kito šono ir bandau miegoti toliau. Staiga pajuntu tokį stiprų smūgį į nugarą, kad nusiritu prie sienos. Kažkas sušunka: „Dalyvi!“. Pašoku norėdamas apstaugti neprašytą svečią. Įjungiu šviesą. Celėje tik aš vienas. Pažvelgiu po lova, tada į spintos vidų. Nieko nėra. Pabandau atidaryti celės duris, jos užrakintos iš vidaus. Guluosi ir miegu toliau. Ryte papusryčiavus draugams su kuriais atvykau pasakoju: „Štai tokią haliucinaciją patyriau“. Jie sako: „Bet juk broliai penktą valandą ryto eina melstis, gal čia Dievas tave kvietė į maldas?“

Gal ir taip, viskas priklauso nuo vertinimo. Aš linkęs manyti, kad tai būta haliucinacijos. Kitam gal svarbus dvasinis įvykio aspektas. Tokių įvykių būta ir daugiau. Anksčiau nedvejodamas būčiau pasakojęs tai kaip paranormalias patirtis, dabar gi neskubu vertinti prieš tai nepabandęs rasti racionalaus paaiškinimo.

 

✍️ Kas pačiam atrodo baisiausia iš visų paranormalių reiškinių? O gal yra kas nors, ką norėtum patirti?

Na, kaip sakoma reikia bijoti ne vaiduoklių, o žmonių, tad man baisiausia yra žmogaus skleidžiamas blogis. Paranormalybių jau seniai nebebijau, nes elementariai jomis netikiu. Tačiau vaikystėje bijojau sniego žmogaus, ufonautų ir vaiduoklių. Pamenu kažkada paauglystėje, kai buvau serialo „X failai“ fanas, pamačiau vieną seriją, kuri, jei neklystu, vadinasi „Dveinas Beris“. Siužeto pradžioje buvo rodoma scena, kurioje pagrindinį veikėją pagrobia ateiviai. Man, kaip besidominčiam ufologija, ši scena pasirodė tokia tikroviška, atitinkanti visus ufologinėje literatūroje aprašomus abdukcijų atvejus, kad aš po to tris naktis nemiegojau, ir dar kažkurį laiką bijojau šviesą išjungti.

Na, bet dabar net nežinau koks paranormalus įvykis galėtų išgąsdinti. Ne taip seniai buvo atvejis, kai naktį pabudęs pamačiau koridoriuje švytintį žmogaus siluetą. Be akinių prastai matau, tad džiaugsmingai šūktelėjęs: „O, vaiduoklis!“ pribėgau arčiau jo patyrinėti. Deja, teko nusivilti, nes tai buvo pro durų plyšelį krintanti šviesa iš vonios kambario.

 

✍️ Save vadini slapyvardžiu „Fox‘as“, kuris kilo nuo serialo „X failai“ veikėjo  – Fokso Mulderio. O kokie dar serialai, filmai ar knygos tau patinka? 

Jei kalbame apie meninius filmus, tai didžioji dauguma jų yra iš fantastikos žanro. Ypač mėgstu postapokaliptinį, kiberpanko, kosminės operos ir mokslinės fantastikos žanrą. Grožinės literatūros skaitau mažai, į metus gal tik kokias penkias grožines knygas teperskaitau. Skaitau daug mokslinės, mokslo populiarinimo ar pseudomokslinių knygų, kurios susijusios su mano tyrimų lauku.

 

✍️ Ar turi autoritetų – paranormalių reiškinių aiškintojų, ar interpretuotojų? Kas tau daro ar padarė didelę įtaką tyrinėjant šią temą?

Ko gero didžiausią įtaką padaręs šios srities autoritetas man yra Karlas Saganas. Laikausi jo požiūrio, kad ekstraordinarūs pareiškimai, reikalauja ekstraordinarių įrodymų. Taip pat įtaką padarė ir religijotyrininkas Gintaras Beresnevičius. Jo ištara „mėgstu prastą dvasinę literatūrą, nes vertinu gerą humorą“ padeda be nervų skaityti ezoterinius bei pseudomokslinius tekstus.

 

✍️ Paranormalių reiškinių aiškinimasis, nagrinėjimas apima daug sričių: psichologija, fizika, religija, dvasinės žmonių patirtys. Kaip tau pavyksta nepasiklysti atrenkant informaciją? Pagal kokius kriterijus sprendi kas yra paranormalu?

Išties pasiklysti yra labai paprasta. Manau net ir kritiškiausio mąstymo žmogus lengvai pasimes srityse, kurios jam menkiau pažįstamos. Todėl reikia viską tikrinti, patikrinti ir dar kartą pertikrinti. Kai nepakanka asmeninių kompetencijų iškart konsultuojuosi su kitų sričių specialistais: fizikais, psichologais, istorikais ir t.t. Susidūrus su vienokiomis ar kitokiomis neįprastai atrodančiomis patirtimis turi įvertinti kokie racionalūs faktoriai galėjo nulemti įvykį, deja, ne visada tai pavyksta padaryti. Paprastai žmonės linkę tokias patirtis iškart priskirti prie paranormaliųjų (na, juk mokslas nieko negali pasakyti), tačiau kaip taisyklė, tam tiesiog trūksta duomenų. Negalėjimas paaiškinti dėl duomenų trūkumo nepadaro reiškinio paranormaliu de facto.

Kaip aš nusprendžiu kas yra paranormalu? Gal ne visai tikslus klausimas, nes aš nesu linkęs tikėti paranormaliais reiškiniais. Tačiau tikėjimas jais yra mano tyrimo laukas, tad kaip tyrimo objektą, paranormalioms patirtims priskiriu tai, ką paprastai žmonės laiko mistika, ezoterika arba ekstraordinariai atrodančiais nutikimais.

 

✍️ Kokios paranormalybės kryptys dominuoja Lietuvoje, jos viešojoje erdvėje? Ar susiduri su kokiais stebinančiais pasakojimais?

Lietuvoje dominuojančios paranormalių reiškinių sritys yra tikėjimas vaiduokliais, vulgarioji ezoterika, astrologija bei tikėjimas įvairiomis sąmokslo teorijomis. Ankščiau buvo labai populiari ufologija, tačiau pastaruoju metu ji nustumta kažkur į periferiją.

Pasakojimai paprastai būna daugiau mažiau panašūs. Išties labai reti atvejai, kada išgirsti kažką labai originalaus. Per pastaruosius dešimt metų ko gero originaliausias pasakojimas būtų asmens besivadinančio Inkognito istorija. Asmuo N metų rašo apie savo kažkada seniai įvykusią abdukciją, kuri su kiekviena diena apauga naujomis detalėmis. Įdomu stebėti patį procesą, kai ieškoma priežastinių ryšių, kaip atsiranda naujos pasakojimo detalės. Sakyčiau jei būtų parašytas romanas, būtų visai įdomus, tačiau pati istorija iš esmės statoma ant tam tikro ufologinio mesianizmo fenomeno (t.y. kai asmuo patyręs kontaktą su ateiviais staiga įgauna mesianistinę misiją). Žinoma, pačia istorija netikiu ir ji įdomi kaip tyrimo lauko dalis.

 

✍️ Esi parašęs ir grožinių kūrinių, dalyvavęs (ir laimėjęs) literatūriniuose konkursuose. Nuo kada rašai grožinius veikalus?

Grožinę literatūrą bandau rašinėti nuo mokyklos laikų. Pirmieji bandymai buvo kokioj penktoj klasėj. Kiek rimčiau rašymo ėmiausi baigęs mokyklą. Esu parašęs apsakymų. Jie sudėti į knygą „De Advenis“. Ankščiau dažnai dalyvaudavau literatūriniuose konkursuose (dabar, deja, nelabai tam laiko berandu). Keturi apsakymai laimėjo prizines vietas fantastinių apsakymų konkursuose.

 

✍️ Kaip kilo mintis išleisti „Paranormalių mitų griovėją“? Ar pajautei, kad jau pribrendai susisteminti visą surinktą informaciją ir ją išleisti ar tai įvyko spontaniškai, kaip tiesiog dar vienas, natūralus žingsnis rašymo kelyje?  

Dažnas jaunystėje svajoja parašyti knygą, tačiau retas imasi to rimtai. Aš taip pat turėjau tokią svajonę ir galų gale ją įgyvendinau. Pirmoji knyga „Paranomalių mitų griovėjas“ tai ir buvo tos mažos svajonės įgyvendinimas. Dabar gi rašau tam, kad „įpoperinčiau“ savo idėjas, na ir gal dar kam nors nauda iš to bus.

Pirmajai knygai kaupiausi metus laiko. Užtrukau kol suradau leidyklą, kuri išleistų mano veikaliuką. Dabar viskas paprasčiau.

 

✍️ Koks knygos tikslas, kokiai auditorijai ji skirta? Kaip potencialiam skaitytojui įvardintum jos pagrindą, esmę, kuri turėtų „užkabinti“ skaityti?

Knyga skirta norintiems susivokti kas gi tie paranormalūs reiškiniai yra iš tiesų.

Visuomenėje tikima visiškai nepagrįstais ar įrodytais kaip neegzistuojančiais fenomenais ir idėjomis. Galime pradėti nuo homeopatijos ir baigti ateiviais bei čiupakbromis. Knygoje bandžiau pasvarstyti ką apie paranormalius reiškinius teigia gamtamokslis, psichologija ir teologija. Su gamtamoksliu kaip ir viskas aišku, čia rėmiausi gamtamoksliniais kriterijais, psichologija taip pat. Prie ko čia teologija? Tiesiog susiduriu su begale įvairiausių mitų teigiančių kaip atseit Katalikų Bažnyčia vertina vieną ar kitą reiškinį. Gal ir nelabai buvo geras sprendimas daryti tokią sintezę, bet tai pirmoji knyga. Dabar turbūt daryčiau kitaip.

 

✍️ Kaip gimė viršelio ir pavadinimo idėja?

Deja, šiame procese praktiškai nedalyvavau, nes visus darbus, išskyrus teksto peržiūrėjimą su redaktoriumi, atliko leidykla. Čia jau rašytojo žodis nieko vertas buvo.

 

✍️ Kodėl pasirinkai „Obuolio“ leidyklą?   

Kadangi tokio pobūdžio knygos Lietuvoje tuo metu nebuvo, daugelis leidyklų bijojo rizikuoti. „Obuolys“ gi, bent jau tuo metu leido viską, ką tik galėjo, tad ir kreipiausi. Priežastis paprasta: atsibodo vaikščioti po leidyklas ir išgirsti, kad tai ne mūsų profilis arba kad bijoma rizikuoti.

Jei dabar ieškočiau leidyklos, „Obuolį“ lenkčiau iš toli, nes iki šiol dar honoraras nesumokėtas.

 

✍️ Kas tau yra rašymas? Ar daug ir dažnai rašai?  Gal net turi savo rašymo ritualų?

Rašymas tai turbūt gyvenimo būdas ir bandymas ieškoti atsakymų į svarbius klausimus. Tai padeda apmąstyti ir susidėlioti mintis. Šiuo metu dėl gausos veiklų rašau gerokai mažiau. Bet sakykime taip, visuomet kaupiu medžiagą ateities knygoms.

Kalbant apie ritualus, tai maniškis ko gero būtų toks: turiu krūvą sąsiuvinių, kuriuose užsirašinėju mintis ateičiai. Sąsiuviniai skirti skritingoms temoms. Tad informacija, kurią užsirašau yra ne padrika, o kaupiama kryptingai.

 

✍️ Kaip renkiesi rašymo temas ir žanrus (publicistinius ar grožinius)?

Labai nesirenku. Tiesiog gimsta idėja ir rašau. Na, būna kartais, kad paprašo tekstuko kokia nors tema. Paprastai stengiuosi išvengt tokių temų, nes tada vyksta gimdymo procesas. Kai temą susigalvoji pats gimdymas praeina lengvai ir be komplikacijų.

 

✍️ Esi išleidęs knygą „De Advenis“, kurios „pėdsakų“ galima rasti internete, tačiau nusipirkti – ne. Kas tai per knyga?

„De Advenis“ – tai mano apsakymų rinktinė, kurią išsileidau keturiasdešimtemčio proga. Tiesiog norėjosi į vieną krūvą sudėti pabaigtus fantastinius apsakymus. Visus ir pavykusius ir nenusisekusius. Apsakymai buvo sudėti chronologine parašymo tvarka, tad skaitytojus įspėju, kad pirmieji apsakymai parašyti dar paauglystėje.

Deja, jos išties neįmanoma niekur įsigyti, nebent nusipirkti pas mane asmeniškai. Jei domina skaitmeninė knyga, tai ją galima nemokamai parsisiųsti iš mano tinklaraščių Paranormalūs reiškiniai trumpai bei Mysterium tremendum.

 

✍️ Kodėl nusprendei ją spausdinti pats? 

Nes nežinau kas turėtų nutikti, kad kokia nors leidykla apsiimtų leisti fantastinius apsakymus. Tiesiog taip paprasčiau.

 

✍️ Pakalbėkime truputėlį apie techninius aspektus:  kiek kainavo malonumas pačiam išleisti savo knygą? Kokiu tiražu išleidai? Ar pats  redagavai, maketavai, o gal samdei tam specialistą? 

Tiražą dariau nedidelį – 100 egz., tad kaina gavosi nemaža. Bet apie tokius dalykus viešai juk nekalbama 🙂 Knygą padėjo maketuoti, redaguoti ir išleisti artimieji bei draugai.

 

✍️ Pasidalink savo įžvalgomis ir pastebėjimais kaip gi išleisti knygą?

Hm… Žiūrint apie ką klausimas. Apie leidybos procesus ar uždarbį 🙂

Leidžiant knygą, lengviausias būdas yra susirasti leidyklą ir ji viską padarys už tave. Deja, tai pelno neatnešantis būdas. Iš tavo juodo darbo didžiausią pelną gaus leidykla ir knygynas, tu gi gausi grašius kurie atmuš norą dar ką nors rašyti. Žinoma, ne visos leidyklos tokios, bet daugumoje padėtis tokia.

Jei norisi iš to kiek daugiau uždirbti, tada geriausia knygą leistis pačiam. Žinoma, tada bus daug darbo, skaičiavimų, paieškų. Netingint, galima išsileisti gana pigiai. O tada, kai jau rankose, reikėtų pradėti platinti, t.y. rengti pristatymus, siūlyti knygynams, dalyvauti mugėse ir t.t. Bet čia labai sudėtingas reikalas, tačiau gerokai pelningesnis.

Na, bet kuriuo atveju, linkiu bandantiems parašyti knygą, nenuleisti rankų.

 

✍️ Ačiū už pokalbį. 

Gabrieliaus E. Klimenkos knygą „Paranormalių mitų griovėjas“ dar galima įsigyti el. formatu čia.

Eliza

Rašytoja mėgėja ¯\_(ツ)_/¯

Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
>