Jei kažkaip dar negirdėjote apie Eveliną Daciūtę, netikiu, kad nesate girdėję apie jos knygą „Laimė yra lapė“. Šis kūrinys buvo puikiai sutiktas ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. 2017 metais pelnė metų knygos vaikams titulą, pagal knygą pastatyti du spektakliai, ji išversta į 11 kalbų, 2019 m. autorė buvo apdovanota už išskirtiniausią per metus JAV išleistą knygą vaikams, parašytą ne anglų kalba, ji taip pat buvo įtraukta į reikšmingiausių pasaulio knygų vaikams katalogą „The White Ravens“.
Ir tai toli gražu ne vienintelė rašytojos knyga. Be jos, nuo 2014 metų išleistos dar dešimt Evelinos Daciūtės knygų. Didžioji dalis jų skirtos vaikams, viena – suaugusiems. Čia pasikalbėjome apie autorės rašymo karjerą, rašymo ritualus, būdus pasiekti skaitytojus bei patarimus kaip išleisti knygą.
✍️ Papasakote kaip prasidėjo jūsų rašymo kelias? Kaip sugalvojote imtis rašyti knygas vaikams?
Viskas prasidėjo nuo to, kad Facebook tinkle prie pažįstamos Rasos Kaper meškio piešinio parašiau, kad jis prašosi istorijos. „Tai rašyk“, – atsakė man Rasa.
Taip viskas ir prasidėjo.
Jokios minties apie knygas tuo metu nebuvo. Gyvenau Kinijoje, Rasa buvo ką tik persikrausčiusi į Nyderlandus, tai buvo mūsų žaidimas. Rasa pirmoji pasiūlė, kad vasarą susitikusios Lietuvoje galėtume paieškoti leidyklos. Į namus grįžome jau pasirašiusios sutartis su leidykla „Tikra knyga“.
Pirmoji knyga pasirodė 2014 m. gruodį. Leidykla buvo naujokė, mes su Rasa taip pat.
✍️ Ar daug leidyklų prieš tai pasakė „ne“?
Dabar jau neatsimenu, kiek buvo tų „ne“ – tikrai daugiau nei dešimt, dalis išvis nieko neatsakė. Bet ką reiškia visi „ne“, kai nors vienas iš atsakymų buvo „taip“?
✍️ Ar antrąją ir kitas knygas išleisti buvo lengviau?
Su antrąja – taip, buvo lengviau. Ją ir dar kitas šešias išleido leidykla „Tikra knyga“. Paskui buvo trejų metų tarpas. O tada „Alma Littera“ pati mane susirado. Tas tikrai buvo labai malonu. Su šia leidykla rugsėjį išleidau poezijos knygą vaikams „Paslapčiausia paslaptis“, ką tik pasirodė dar dvi knygelės vaikams –„Kas pažįsta Šmikį Bilbą?“ ir „Diena, kai nieko nenutiko“. Rudenį pasirodys knyga „Duobė“, kurią išleis leidykla „Aukso žuvys“: jai šiuo metu kuriamos iliustracijos.
Kai norėjau išleisti pezijos knygą ne vaikams pajutau vėl grįžusi į pradinę padėtį (tai buvo dar iki „Alma Littera“ pasiūlymo). Bet dabar atsigręžusi atgal galvoju, kad dėkinga tiems, kurie pasakė ne, nes geresnės leidyklos savo knygai „Žuvys fontanuose“ negalėjau tikėtis – „Dvi tylos“ geriausiai ja pasirūpino.
✍️ Rašėte vaikams prozą, poeziją, dabar išleista poezijos knyga suaugusiems. Kaip nusprendžiate, ką tuo metu rašyti? Ar rašydama knygą svarstote kokios galėtų būti jos perspektyvos ar tiesiog rašote tai, ką tuo metu norisi rašyti?
Rašau tai, kas tuo metu rašosi. Man svarbu papasakoti istoriją – ar proza, ar eiliuotai. Nėra jokio plano. Sėdi, rašai. O paskui žiūri, kas iš to gali gautis. Niekada sėsdama rašyti negalvoju, kad štai rašau knygą. Į eilėraščių knygą „Žuvys fontanuose“ sudėti per trylika metų parašyti ir atrinkti eilėraščiai. Rašiau seniai, o apie knygą pradėjau galvoti prieš dvejus metus. Ilgai atrinkinėjau, dėliojau, tvarkiau. Metus tai tikrai užtruko, gal ir ilgiau.
✍️ Ar iš ko nors mokėtės rašyti? Ar lankėte kokius nors kūrybinio rašymo užsiėmimus?
Rašyti mokomės skaitydami. Kelis mėnesius lankiau kūrybinio rašymo kursus pas Laimą Vincę. Tai buvo 2010 m., tokių kursų dar niekas neorganizavo. Dar 2014 m. savaitę dalyvavau „Summer Literary“ seminare, kur mokytoja buvo Dalia Staponkutė.
✍️ Kaip atrodo jūsų rašymo rutina? Ar turite kažkokį rašymo ritualą, tam skirtą dienos dalį ar namų vietą?
Kol kas galiu pasvajoti apie rašymo rutiną ar ritualą. Kai tik randu laiko ir jei tada dar nesu per daug pavargusi, tada ir rašau. Dėl to, kad laiko tam nedaug – mano kūriniai nėra didelės apimties. Šį sausį nusprendžiau, kad turiu pagaliau susikurti savo vietą. Kėdė ir lentyna jau atkeliavo, laukiu stalo.
✍️ Pamenu, kad viename susitikime leidyklos „Tikra knyga“ vadovas teigė, kad prie jūsų knygos „Laimė yra lapė“ sėkmės labai daug prisidėjo ir tai, kiek jūs pati į tai įdėjote važinėdama į susitikimus su skaitytojais. Ar manote, kad taip ir yra? Ar norint rasti skaitytojus iš ties reikia jų aktyviai ieškoti?
Manau, kad jis teisus – tai dalis sėkmės. Važinėti pradėjau dar iki pasirodant knygai „Laimė yra lapė“. Bet gali važinėti su nekokiu kūriniu, kiek tik nori – ar jį pamils? Svarbu, ir su kuo važiuoji. Man po kelių susitikimų buvo aišku – vaikams jų reikia.
Kitose šalyse, kur knyga išleista, su skaitytojais nesusitinku, tačiau ten ją randa ir be manęs. Man svarbu ne tik knygą išleisti, bet ir pakeisti: jei vaikas neskaitė, sudominti knyga, jei nepiešė, nerašė, įkvėpti tai daryti. Vaikų literatūra buvo apmirusi? Bandyti sukelti bangą. Jei suaugęs kadaise atsižegnojo nuo poezijos, pabandyti jį pasiekti ir galbūt pakeisti šią nuostatą. Ir kurti ryšį.
✍️ Vis tik rašymas yra gana vienišas laiko leidimo būdas ir nemaža dalis rašančiųjų nėra labai daug gyvai bendrauti linkę žmonės. Gal turite patarimų, kaip rasti skaitytojus jei, pavyzdžiui, tiesiog turi baimę kalbėti prieš publiką?
Na, norint galima nugalėti baimę. Įgundam mažiau bijoti arba geriau paslėpti judulį. Yra ir virtualių susitikimų galimybė. Bet jei nėra noro, gal ir nereikia lipti per save?
✍️ Pati dabar gyvenate JAV. Ar tai sukelia problemų norit pasiekti savo skaitytoją?
Dabar, kai pasaulis daug veikia virtualiai, aš gyvendama toli vėl atsidūriau arti. Mane, kaip ir daugelį, skiria ekranas. Štai per sausį surengiau dvidešimt virtualių susitikimų. Kas be ko, tuo metu rašyti negaliu, bet, kaip minėjau, man atrodo labai svarbu asmeniškai pasiekti savo skaitytoją. Matau, kad ir mano skaitytojui tai svarbu.
✍️ Kaip sekasi surasti iliustratorius savo knygoms? Ar jų ieškote pati ar leidyklos?
Iki šiol visas iliustratores radau pati. Žinoma, derinau ir su leidyklom. Smagu, kad mano pasirinkimai tiko ir leidykloms. Kai jau turiu tekstą, imu galvoti apie iliustracijų stilių, kuris jam tiktų. O tad jau visa laisvė iliustratorėms.
✍️ Kodėl jūs apskritai rašote?
Galvoje sukasi siužetai, mintys, idėjos – aš jas užrašau. Kaip ir minėjau, man labai svarbu, kad mano kūryba ir keistų. Man smagu, kad mano darbas sutampa su hobiu. Kad galiu kaitalioti žanrus, auditorijas, jei nesirašo – organizuoti susitikimus, sugalvoti žinutes, kurias noriu perduoti skaitytojams. Toks žaidimas. Ir rimta, ir nelabai.
✍️ Ką jums reiškia skaitytojų atsiliepimai?
Man smagu, kai rašo, kai dalinasi. Santykiuose visgi yra abipusis ryšys. Gali, žinoma, rašyti ir į kosmosą. Aš rašau žmonėms, esu dėkinga, kad jie atsiliepia, reaguoja.
✍️ Kaip reaguojate į kritiką, neigiamus atsiliepimus?
Anksčiau reaguodavau stipriau, dabar jau mažiau. Ar storesnė oda, ar nusprendžiau, kad radau savo kelią ir juo einu. Gal labiau veikia, kol abejoji? Žinoma, būna visko: ir aukštų kalnų, ir gilių prarajų. Bet aš jau tas kelis kartus muštas, pati daug išbandžiusi. Kartais, kai man sako, ką turėčiau daryti, o dar dažniau – ko aš neturėčiau daryti, aš galvoju, kad jau galėčiau ir juos pamokyti. Bet nesakau. Kiekvienas geriau lai žiūri savo reikalų. O va, jei paklausia – atsakau. Štai kaip ir šiame interviu.
✍️ Viename interviu sakėte, kad jums buvo sunku save vadinti rašytoja? Kokios to priežastys?
Man iki šiol sunku save taip vadinti. Nežinau, kodėl taip yra. Labai ir neanalizuoju. Gal kurią dieną bus kitaip. Greičiausiai truputį pavydžiu tiems, kas dar neišleidę pirmos knygos gali pasivadinti rašytojais. Man taip nebuvo. Kitiems matyt yra kitaip.
✍️ Ar turite kokį pirmąjį skaitytoją, kuris įvertintų knygą prieš siunčiant leidyklai, į kurio nuomonę atsižvelgtumėte tiek, kad knygą taisytumėte?
Taip, turiu. Kūrinius vaikams skaitau savo vaikams. Pirma skaitydavau vyresniems, dabar jie paaugo, skaitau jaunesniems. Taip pat dažnai parodau mano knygų „Laimė yra lapė“ ir „Žuvys fontanuose“ iliustratorei Aušrai Kiudulaitei. Ji – žmogus, kurio nuomonė man išties labai svarbi. Eilėraščius siunčiu savo bičiuliui Dariui. Taip pat su eilėraščiais man padeda ir sutuoktinis: jo gera klausa, randa duobių ten, kur aš nepastebiu.
✍️ Esu girdėjusi nuomonių, kad lietuvės neturėtų savo knygų pasirašinėti ištekėjusios moters pavarde, kad rašytojos -ienės skaitytojams nepatinka. Ar manote, kad tokios kalbos turi tiesos ir rašytojo pavardės skambesys tikrai tiek lemia?
Nesu tikra. Aš pasirašau ta vienintele pavarde, kurią turiu visą gyvenimą. Niekada jos nekeičiau. Tiesiog neįsivaizduoju savęs kita. Nežinau, ką daryčiau, jei būčiau -iene. Norisi galvoti, kad svarbiausiai – gerai parašytas kūrinys. Vardai, pavardės – jau detalės.
✍️ Ar publikuojate savo tekstus tik kaip knygas ar viešinate ir kur nors internete?
Taip, viešinu ir savo paskyrose socialiniuose tinkluose Facebook ir Instagram. Tai kaip energija; skleidi, ji eina raibuliais, kažkas iš to sugrįžta. Įdomu stebėti. Irgi žaidimas.
✍️ Ar turite kokių nors tolesnių rašymo planų?
Turiu, bet kol dar nieko konkretaus nėra, tai nesinori šokti per upelį, kurio dar nepriėjau.
✍️ Klausimas, kurio visada turiu paklausti: patarkite mūsų skaitytojams kaip gi išleisti knygą?
Man padeda kelios patarlės.
- Tūkstančio mylių kelias prasideda nuo pirmo žingsnio.
- Kartais reikia pasėdėti prie upės ir palaukti, kol ja praplauks priešo lavonas.
- Tamsiausia naktis prieš aušrą.
- Šunys loja, karavanas eina.
Gal jos dar kam nors taip pat padės?
✍️ Ačiū už pokalbį!
Evelinos Daciūtės knygų sąrašas:
- Meškių istorijos. Lubinų labirintas (2014, Tikra knyga, iliustravo Rasa Kaper)
- Meškių istorijos. Medaus mainai (2015, Tikra knyga, iliustravo Rasa Kaper)
- Meškių istorijos. Meškiai eina į mokyklą (2015, Tikra knyga, iliustravo Rasa Kaper)
- Drambliai ėjo į svečius (2015, Tikra knyga, iliustravo Inga Dagilė)
- Meškių istorijos. Svajonių sodas (2016, Tikra knyga, iliustravo Rasa Kaper)
- Laimė yra lapė (2016, Tikra knyga, iliustravo Aušra Kiudulaitė)
- Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių (2017, Tikra knyga, iliustravo Diana Molytė)
- Paslapčiausia paslaptis (2020, Alma Littera, iliustravo Agnė Nananai)
- Žuvys fontanuose (2020, Dvi tylos, Iliustravo Aušra Kiudulaitė)
- Diena, kai nieko nenutiko (2021, Alma Littera, iliustravo Greta Alice)
- Kas pažįsta Šmikį Bilbą (2021, Alma Littera, iliustravo Viktorija Ežiukas)
Sveiki, o pirmiausiai radote leidyklą ar redaktorių? Ir ieškodami leidyklos siuntėte dalį knygos, ar santrauką, ar ištrauką ar visą rankraštį? Dėkoju
Dažniausiai, pirma leidykla. Su eilėraščiais tik ne: juos peržiūrėjo, o paskui darkart – jau suradus leidyklą.
Manau, kad tai priklauso nuo situacijos: galbūt geras redaktorius apglostytų tekstą ir po to leidyklai būtų lengviau pasakyti taip.
Jei būtų galimybė neišleisti vienos knygos, kuri tai iš jūsų jau išleistų knygų būtų?
Yra viena knyga, kurią paskubėjau išleisti. Tai “Kaip šuo ir banginis išgelbėjo Vilnių”. Dar reikėjo su ja padirbėti.
Laba diena. Vis kirba mintis išleisti knygą. Jau kaip ir turiu siužetą, esu parašiusi apie 60 puslapių (fantastinė, grožinė knyga). Koks būtų Jūsų patarimas, ar pirmiausia pabaigti rašyti knygą ar vertėtų susirasti leidyklą ir tik tuomet tęsti rašymą? 🙂