Egidijus Zaikauskas apie lietuvių fantastų apsakymų rinktinę „Dangus griūva“

E

Vos prieš porą savaičių Lietuvos fantastų pasaulį nustebino žinia – po 13 metų pertraukos išleista lietuvių fantastikos apsakymų rinktinė. Išleista ne elektroniniu formatu, ne savilaida, o leidyklos „Alma littera“. O juk lietuvių fantastų rateliuose seniai buvo nuspręsta – lietuvių leidyklos lietuvių fantastikos leisti nenori!

Egidijus Zaikauskas – knygos sumanytojas ir vienas iš sudarytojų pažiūrėjo į fantastikos leidybą optimistiškai ir nutarė pabandyti pats. Ir štai praėjus metams nuo 2019 metų „Lituanicono“ trumposios prozos konkurso, jo prizininkų ir kitų atrinktų autorių darbai sugulė į knygą, pavadintą ją įkvėpusio konkurso tema „Dangus griūva“. Pakalbinau Egidijų, grįžusį iš knygos pristatymo šių metų „Lituanicone“. Klausiau, kaip gi pavyko nutraukti tą 13 metų užtrukusį lietuviškos fantastikos rinkinių badą.

Egidijus Zaikauskas

✍️ Kaip kilo mintis parengti fantastinių apsakymų rinktinę?

Nė nežinau, kas kilo pirma – mintis ar noras. Nekonkretus, idealistiškas, gerokai priplaukęs. Net ne kilo, o nusileido bene iš debesų (svajojantiems apie debesis taip nutinka), susisuko gūžtą kažkur pasąmonėj ir ėmė įkyriai stuksenti: „Išleisk, išleisk, išleisk“. Paukštytė vardu Ambicija. Vienoje jos akyje švietė troškimas pamatyti savo pavardę knygoje, kitoje – altruistinis rūpestis lietuvių fantastine literatūra. Gal net nuoskauda dėl jos varganos padėties. Taip pat dabar nedrįsčiau spėti, ką pirmą iš mūsų ji pradėjo dziubeno savo smailu snapeliu. Susėdę būreliu per 2019 m. „Lituaniconą“ keli bičiuliai rašykai (past. autoriai, savo kūrinius skelbiantys literatūrinėje svetainėje rašyk.lt) vartėme literatūros konkurso prizininkams įtektas knygas ir fantazavome: „O kodėl gi šia proga nepasidovanojus dar vienos knygos?!“ Taigi tą reiklią paukštytę derėtų laikyti kolektyviniu padaru. Paskui jau pradėjom konkrečiau galvoti, kas ką darys. Ar pagal principą „kas išmano, tas ir gano“, ar iš naivumo ėmiausi vadovauti paradui.

 

✍️ Kai kilo idėja rinktinei, ar sulaukei palaikymo? Kaip reagavo patys autoriai?

Surask tu man rašytoją ar juo labiau rašyką, kuris atsisakytų būti spausdinamas! Pakalbinti visi aliai vieno sutiko. Gal kiek skyrėsi entuziazmo lygis ir įsitraukimas vėliau rengiant knygą, bet tikrai nebuvo nė vieno iš atrinktųjų, kurie būtų pasakę „ne, nenoriu, kad mano apsakymą spausdintų“. Juk kai kuriems tai ir literatūrinis debiutas tikroje knygoje, ne periodikoje. Man pačiam irgi.

O kai jau knygą leisti nuspręsta, kai kūriniai atiduoti redaktoriui, ne kaži kiek ir rūpesčio autoriams: perskaityti redaktūrą, perskaityti leidyklos korektūrą, padėti parašą po neatlygintino perdavimo sutartimi su leidykla ir kantriai laukti pasirodant knygos.

Ar sulaukiau palaikymo iš kitų, į knygos sudarymą neįsitraukusių žmonių? Moralinio tikrai nemažai. Daugelis išmanančių lietuvių fantastikos reikalus – jei tiesiai šviesiai, prastus – nuoširdžiai palaikė ir linkėjo sėkmės. Gal ne visada ja ir tikėdami. Kaip tik tada ir atsirado žymaus posakio variantas „Viltis – rašykų motina“. Pridurčiau: ir fantastikos kūrėjų lietuvių .

 

✍️ Kaip pavyko susitarti su Lietuvos leidykla imtis leisti pastaruoju metu tikrai nelabai populiarią lietuvių rašytojų fantastiką?

Trumpas atsakymas būtų „sunkiai“. Turbūt nei Lietuvos fantastikos skaitytojų, nei kūrėjų tai visai nestebina. Nuo paskutinės, šeštosios, lietuvių fantastinių apsakymų rinktinės, išleistos „Eridano“, praėjo 13 metų. Beje, įdomu: 13 metų nuo paskutinio rinkinio „Geriausia Lietuvos fantastika“, mūsų knygoje – 13 apsakymų, o dar tema velniška – griūvantis dangus. Velniškas sutapimas…

Nepamenu, kodėl atmetėme savilaidos mintį. Gal atrodė ne oru? O gal kad nieks nieko apie tai neišmanėm. Tad pirmiausia ėmėmės planuoti elektroninės knygos leidybą. Juoba keli bičiuliai fantastai jau turėjo išleidę elektroninių savo fantastikos knygų. Tai atrodė racionaliausias sprendimas. Juk daugelis skaitom knygas „Kindle“, „Apple Books“, „iBouquiniste“ ir kitomis skaityklėmis. Ką jau kalbėti apie tinklaraščius, literatų svetaines, kaip kad rasyk.lt, zaliazole.lt ir pan. Šiais laikais žmogaus rankose dažniau išvysi telefoną ar planšetę nei spausdintinę knygą. Ir vis dėlto… Matyt, sena meilė nerūdija. Man taip smagu į rankas paimti tikrą popieriumi šiugždančią, gal dar vis spaustuvės dažais tebekvepiančią knygą. Tekstas iš popierinės knygos tarsi įgauna papildomos vertės, tarsi labiau įtraukia. Tad nusprendžiau ieškoti leidyklos, kuri sutiktų imtis šio komerciniu požiūriu gal ir rizikingo projekto. Su autoriais sutarėm, kad leidyklai atiduosim savo kūrinius be honoraro – kad tik išleistų.

Pradžioj viskas atrodo labai aišku ir paprasta: susidarai sąrašą leidyklų ir pirmiausia siūlaisi toms, kurios pastaruoju metu leido bent kiek fantastikos, tiesa, verstinės. Pirmiausia rašai vienai, gavęs „ne“ ar pralaukęs porą savaičių rašai kitai. Bet tai žiauriai ilgai trunka. Tad vėliau rašai jau kelioms. Iš kai kurių – permanentinė tyla, iš kelių – mandagus atsakymas, kad planai sudaryti kelerius metus į priekį ir net pasaulinio šedevro nepavyktų į juos įprausti, dar iš kitų – pažadas perskaityti ir atsakyti per savaitę ar porą. Tada ilgas viltingas laukimas. Po poros mėnesių tokių pasirašinėjimų ir palūkuriavimų kvailiukė viltis galiausiai pasiduoda sveikam protui ir reikalo imiesi iš kitos pusės: rašai laiškus ne leidykloms, o jų vadybininkams, redaktoriams, lendi į akis leidėjams per visokiausius renginius, ieškai „švogerių“… Po kelių mėnesių tokių paieškų tunelio gale švystelėjo žaltvykslė – sutarėme su viena leidykla. Ta švieselė daugiau kaip pusmetį mirksėjo pažadais tuoj rytoj imtis leidybos, kol galiausiai taip išblėso, kad pasidarė aišku, jog iš tunelio neišves. Ir tada vėl viskas iš pradžių. Atrodė, pandemija, karantinas ir ekonomikos smukimas idėją visai nužudys, bet pasirodė priešingai – knygą ėmėsi leisti bene didžiausia Lietuvos leidykla „Alma Littera“. Labai aiškiai ir paprastai atsakė TAIP. Tiesa, iškėlė sąlygą – sudarytojai ir autoriai turėtų padėti knygą viešinti. Ką mudu dabar ir darome.

 

✍️ Kaip buvo atrinkti apsakymai rinkiniui?

Kokia žavi ta mūsų kalba! Po teisybei, knyga yra ne rinkinys, o rinktinė. Šis žodis kaip tik ir rodo pagrindinį mūsų atrankos kriterijų – į knygą atrinkome geriausius. Pirmiausia paėmėme geriausius 2019 m. „Lituanicon XXX: Eros pabaiga“ trumposios prozos konkursui atsiųstus kūrinius, visus, kuriuos, mūsų galva, buvo verta skelbti knygoje. Žinoma, tai subjektyvu. Neturėjome sudarę kokių nors apsakymų atrankos kriterijų sąrašo, juk universalių kokybės kriterijų literatūros kūriniams įvertinti apskritai nėra, bet vertinome tikrai įvairiais aspektais: pagal įdomumą, išradingumą, originalumą, kūrybingumą, siužeto nuoseklumą, veikėjų spalvingumą, teksto rišlumą, kalbos raiškumą… Atrinkome aštuonis. Tik atrinktų kūrinių knygai buvo per mažai, tad paprašėme tų pačių autorių duoti po antrą ta pačia tema „Dangus griūva“. Kas davė – parašė naują ar perdirbo seną, kas ne, kas jau atrinktą apsakymą išplėtė. Po poros mėnesių jau turėjom velnišką kūrinių skaičių – trylika.

 

✍️ Ar planuojate toliau leisti panašias rinktines?

Apetitas bevalgant atsiranda. Pradžioj galvojome apie vieną elektroninę knygą, paskui jau apie spausdintinę, o dabar jau pasvajojame ir apie visą seriją. Net pavadinimą susigalvojom: „Mažasis lietuvių fantastikos almanachas“. Tai galėtų būti metinė geriausių lietuvių fantastikos kūrinių rinktinė. Arba dvimetė. Gal galima būtų leisti „Lituanicono“ literatūros konkursų geriausius kūrinius. Galėtų būti ir nuo tokių konkursų nepriklausoma knyga. Labai daug GAL, nes yra daug BET. Kaip kad lėšos. Vargu bau leidykla sutiktų kelerius metus iš eilės leisti nuostolingas vienos serijos knygas. Verslas siekia pelno. O mūsų siekis – truktelti į viršų Lietuvos fantastikos kūrėjų lygį, kilstelti fantastikos rašytojų ir rašykų savivertę (argi tai ne paskata – tavo vardas knygos autorių sąraše!) ir apskritai pajudinti užsistovėjusius lietuvių fantastikos vandenis.

 

✍️ Spėju, kad kitas BET yra laikas. Rinktinėje yra ir du paties apsakymai. Ar rinktinės leidybos reikalai labai atitraukia nuo kūrybos?

Viename iš mano dar nebaigtų kūrinių herojus, nenusisekęs rašytojas, gyvena keliuose laiko matmenyse. Viename vargsta nesibaigiančiuose darbuose bei buities rūpesčiuose ir vis svajoja, kaip, radęs laisvo laiko, sukurs šedevrą. Kitame kaip kokioj atostogų saloj tarpsta kūrybos laisvėje ir visą gyvenimą rašo vieną eilėraštį. Bandyk spėti, kaip istorija baigsis. Pastaruoju metu jaučiuosi labiau gyvenąs tam pirmam matmeny – svajoju daugiau apie rašymą nei rašau. Rinkinio sudarymas, redagavimas, leidėjo paieškos, korektūros ir kiti leidinio reikalai iš tiesų atėmė daug laiko, per kurį gal būčiau sukūręs ką vertingo. Gal. O gal kaip tas mano herojus, gavęs neribotai laisvo laiko taip ir rašyčiau savo vieną eilėraštį. Ar apsakymą.

Tačiau dar vienas to rinkinio sudarymo aspektas. Moralinis, vertybinis. Rimčiau apie tai susimąsčiau jau tik vartydamas signalinį egzempliorių ir radęs net keliose vietose parašytą savo pavardę. Viskas gerai, kai leidi savo rinktinę. Žinoma, kankynės daug, nes visi tavo kūriniai maldaujamai tiesia į tave savo rankeles ar žiūri nuskriaustomis akelėmis, jei jų į knygą nepaimi. Bet kai knyga sudaroma iš įvairių autorių kūrybos ir turi pretenzijų būti „geriausių kūrinių rinkiniu“, kad ir kokio masto, sudarytojui dėti į ją savo kūrinius turbūt nėra visiškai normalu. Nes juk labai sunku pačiam save objektyviai įsivertinti. Altruizmo ir egoizmo kova. Man kur kas labiau patiktų, kad kas kitas sudarytų geriausių lietuvių fantastikos rinktinę ir į ją įtrauktų mano apsakymų. Čia užbėgu tau už akių, jei norėtum paklausti, ar ateityje ketinu imtis sudaryti kitas mūsų svajojamo „mažojo lietuvių fantastikos almanacho“ knygas. Į šulinį nespjaunu, bet viliuosi, kad to darbo imsis kas kitas.

 

✍️ Grįžkim prie lietuvių fantastikos. Kaip manai, kodėl tie „lietuvių fantastikos vandenys užsistovėjo“? Ar dėl to galimo leidyklų nusiteikimo prieš fantastiką, ar galbūt Lietuvoje trūksta gerai fantastiką rašančių žmonių ir leidyklos tiesiog neturi ką leisti?

Čia kaip klausimas apie vištą ir kiaušinį – kas pirmesnis… Nemanau, kad Lietuvos leidyklos iš principo nusiteikusios prieš fantastiką. Fantastikos knygų pas mus išleidžiama ne tiek ir mažai, tik jos beveik vien verstinės. Suprantama, daugelis leidyklų renkasi saugų kelią – leidžia kitose šalyse komerciškai pasiteisinusias knygas. Nė neabejoju, kad jei lietuviai rašytų kaip Danas Simonsas, Džordžas Martinas ar Andžejus Sapkovskis, juos leistų ne tik Lietuvos leidyklos. Holivudas pagal jų knygas ir filmus kurtų. Graži fantazija. Deja, iki tokio lygio mūsų fantastikai oi kiek augti…

Prieš kelerius metus tuometinis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas suskaičiavo, kad daugiau kaip pusė iš kone keturių šimtų LRS narių yra poetai. Kiti – kritikai, dramaturgai, eseistai, prozininkai. O kiek iš pastarųjų – rašantys fantastiką? Vienas? Du? Trys? Vargu bau daugiau. Žinoma, LRS neapima visų kuriančių lietuvių kalba, vis dėlto rodo tendenciją: Lietuvoje į fantastikos kūrybą nežiūrima rimtai. Pavienių savilaidos ar elektroninių knygų, rašyk.lt fantastikos skyrelio ir metinio „Lituanicono“ apsakymų konkurso nepakanka lietuvių fantastinės literatūros tradicijai suformuoti ir stipriems fantastikos rašytojams ugdyti. Bet gal tereikia nestipraus stumtelėjimo? Motyvacijos knygos pavidalu. Idealistiškai tikiuosi, kad mūsų „Dangus griūva“ taps paskata būsimiems lietuviško raganiaus ar hiperiono autoriams.

 

✍️ Ačiū už pokalbį.

Greta Musteikienė

Rašymo mėgėja, norinti tai daryti vis geriau ir geriau, elektroninės knygos „Alsuojanti tamsa“ autorė.

Projektas „Kaip išleisti knygą“ už šio straipsnio ir/arba pokalbio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi rašytojo ir/arba pašnekovo nuomonė.
>