Aurimas Gailiūnas: „Jeigu įdomu tik tau vienam – tai ne rašymas”

„Man patinka rašyti. Mėginau mesti – neišeina. Pusėtinai rašyti irgi neišeina, tad kiekvieną kartą stengiuosi, kad skaitytojas liktų vis labiau patenkintas” – teigia Aurimas Gailiūnas, šešių elektroninių fantastinių knygų autorius, ilgametis rasyk.lt svetainės narys ir kritikas, rašymo konkursų organizatorius ir žurnalo „Fantastika internete“ redaktorius.

Šį kartą interviu su juo apie fantastiką, kritiką ir elektronines knygas.

✍️ Ar seniai rašai? Ar visuomet rašei fantastiką?

Pradėjau būdamas keturiolikos, o šiemet mano grafomanijai sueis dvidešimt šešeri. Vardan visiškos teisybės, pirmuosius septynerius metus reiktų išmesti, nes iš tų laikų neišliko nė vienas kūrinys. Visi iškeliavo į krosnį, dėl ko dabar labai gailiuosi. Reikėjo pasilikti bent vieną romaną, kad žinočiau, kaip nereikia rašyti.

Visi rašliavojimai prasidėjo, deja, visai ne nuo fantastikos, o nuo Karlo Majaus ir „Vinetu“. Buvau taip susižavėjęs indėnais, kad kilo mintis parašyti apsakymą apie juos. Žinoma, apie indėnus neišmaniau nė velnio. Sklinda gandas, jog Karlas Majus irgi neišmanė, taigi, mudu kaip ir lygūs tuo klausimu. Beje, kūrinys apie indėnus taip ir neišvydo pasaulio. Vos keli puslapiai. Daviau juos perskaityti savo klasiokui, šis ėmė juoktis ir indėnai beregint nukeliavo užmarštin.

Sekanti „unikali“ idėja buvo parašyti kūrinį apie slaptą agentą koduotu numeriu 007, bet vėliau prisiminiau, kad tokia idėja jau panaudota. Nepaisant to, sukūriau storą riebų detektyvą (suklijuotą iš mokyklinių sąsiuvinių), kuris vėliau pasitarnavo kaip prakuros. Dar ir dabar gėda prisiminti, ką ten mano herojai veikė…

 

✍️ Turėdamas tokią ilgą „grafomanijos istoriją“ turbūt jau nutuoki, ką reikia daryti, kad išmoktum rašyti gerai?

Ką daryti, kad išmoktum gerai rašyti… Neturiu nė menkiausio supratimo. Turbūt pirmiausiai reikėtų nusipirkti gerą klaviatūrą ir išmokti spausdinti bent 10 raidžių per minutę greičiu ir kuo mažiau žiūrint į savo rankas (nes kai nuolat žiūri, blaškomos mintys). Kai minėtas greitis pasiekia bent 800 simbolių per minutę – jau rašai GERAI.

Tada belieka domėtis tuo, ar nespausdini nesąmonių ir ar skaitytojams bus įdomu. Nes jeigu įdomu tik tau vienam – tai čia ne rašymas, o spausdinimo sportas. Rašymas prasideda, kai atsiranda sportinis azartas sudominti kuo daugiau žmonių.

 

✍️ Portale Rasyk.lt esi žinomas, kaip ne tik autorius, bet ir kritikas. Iš kur tavo žinios?

Tarkime, jog apie 30% mano žinių yra iš knygų, o visa kas liko – tiesiog pagūglinau. Skamba nekaip, bet dažniausiai būtent tą ir darau – gūglinu. Nes jeigu tau skubiai reikia kažkokios mokslinės informacijos, knistis po popierines knygas šiais laikais yra ilgas ir varginantis užsiėmimas. Prieš dutūkstantuosius nelabai buvo iš ko rinktis, nes tuo metu Google dar tebuvo sauskelnėse.

Bet informacijos rinkimas tėra viena iš padoraus autoriaus prievolių. Antroji būtų ta pati sena gera praktika. Daug praktikos. Neišpasakytai daug praktikos, kol prozą pradedi regėti dienos metu ant tapetų.

Tai kai turi šiek tiek praktikos ir dar išmoksti padoriai gūglinti, „gero kritiko“ titulas Rašykuose tėra laiko klausimas. Be to, dauguma autorių (net ir patyrę) dažnokai neskiria kritikos nuo paprasčiausio trolinimo. Užrašo kas nors „šis kūrinys visiškas š***, nepatiko…“ ir jau manoma, kad gauta kritika. Wrong. Tave tiesiog užtrolino. Kritikoje yra tiksliai pasakoma, kas patiko arba nepatiko.

 

✍️ O tau pačiam ar patinka gauti skaitytojų kritiką?

Labai. Ypač patinka retsykiais pamatyti, koks aš įdomus ir protingas, bet tokie atsiliepimai Lietuvoje labai reti, praktiškai įtraukti į Raudonąją knygą. Patyriau, jog daugumai lietuvių daug maloniau prikibti prie negatyvių kūrinio aspektų. Bet tai irgi nėra blogai…

Kai pamatai, jog skaitytojas nebežino, kaip tave išdėti į šuns dienas – vadinasi, sukūrei kažką gero. Jei absoliučiai visi deda tave į tas pačias šuns dienas – laikas susimąstyti. O jei visi draugiškai tyli, tai reiškia, jog kūrinys greičiausiai buvo patalpintas švenčių įkarštyje – visi tiesiog išjungė kompiuterius ir žiūri krepšinį.

 

✍️ Esi išleidęs šešis fantastinius romanus ir visi jie elektroniniu formatu. Kodėl būtent elektroniniu?

Iš pradžių svajojau išleisti ką nors ant popieriaus, bet tos svajonės visada susikirsdavo su kainomis. Vėliau tos svajonės susikirto su knygų leidybos Lietuvoje subtilybėmis. Pabendravęs su knygų leidėjais supratau, jog dauguma vyr. redaktorių ir leidyklų direktorių tiesiog neskaito lietuviškos fantastikos ir verčiau leistų ketvirtą „Pilkų atspalvių“ trilogijos dalį, nei vieną lietuvišką nežinomo autoriaus kūrinį. Ir aš juos kuo puikiausiai suprantu. Kai turi vos 2,8 milijono lietuviškai kalbančių skaitytojų, nežinomo autoriaus debiutas ant popieriaus tampa šiokia tokia avantiūra.

O kai pramokau geriau rašyti, netgi apsidžiaugiau, kad man iki to laiko taip ir nepavyko išleisti popierinės knygos. Būčiau miręs iš gėdos.

Vėliau internete ėmė plisti savilaidos platformos, atsirado elektroninės skaityklės, aplikacijos mobiliesiems ir netikėtai supratau, kad teoriškai VISI lietuviai laiko rankose po elektroninę knygą. Man belieka padaryti taip, jog retsykiais toji knyga būtų MANO knyga.

Žinoma, iki šiol siunčiu savo darbus leidykloms, tačiau nebekreipiu dėmesio, kai šios atsisako. Mums turbūt tiesiog ne pakeliui.

 

✍️ Kiek reikia įdėti darbo norint parengti elektroninę knygą? Ar naudojiesi kitų žmonių (iliustratorių, maketuotojų, redaktorių…) pagalba ar viską darai pats?

Finalinius darbus visada atlieku pats. Turbūt todėl, kad moku tuos žingsnius atlikti ir šiaip yra daug maloniau, kai galutinis produktas su visais pravalais yra mano vieno darbo vaisius. Pavyzdžiui, man iki šiol nepatinka „Sevito“ pirmosios knygos viršelis, nes per daug „Vinetu“ primena. Nors iš tiesų ten Erikas joti mokosi pakeliui iš Abrakso. Turbūt tai reiškia, jog man reikėtų paieškoti gero iliustratoriaus.

Palyginus su knygos parašymu, finaliniai darbai atima labai mažai laiko. Nemaloniausia dalis – kai išsiunti galutinį darbą leidykloms ir esi priverstas mažiausiai mėnesį laukti atsakymo. O taip norisi iš karto siųsti į elektroninę parduotuvę ir imtis reklamos!

 

✍️ Taigi ir knygų reklama tampa paties rašytojo darbu. Kaip savo knygas platini?

Kol kas – tik per skaitykle.lt ir Patreon. Prieš porą metų mėginau kitas elektroninių knygų parduotuves, tačiau šios arba turėjo papildomų reikalavimų, arba šiaip nemandagiai bendravo. Artimiausiu laiku ketinu pakartoti žvalgybą iš naujo – gal atrasiu dar kokį jaukų kampelį. Tačiau kol kas užtenka ir minėtų dviejų.

 

✍️ O kodėl knygoms nepirkai ISBN kodo?

Dar nesutikau skaitytojo, kuris sakytų „vakar skaičiau tokį fainą ISBN kodą šito autoriaus romane!..“ Jei rimtai, nesu įstatymais įpareigotas ir nematau tikslo. Skaitytojai niekada neįsidėmi tokių dalykų.

 

✍️ Jei ne paslaptis – ar elektroninių knygų leidyba tau atneša pelno?

Turint galvoje, jog gamindamas elektronines knygas neišleidau nė cento – taip, jos neša pelną. Bet jei paklaustum, ar galiu iš to nusipirkti automobilį Panevėžio turguje – ne, kol kas negaliu. Antra vertus, mano kompiuterio grafikos korta yra finansuota iš elektroninės kūrybos, tai nesuklysiu pasakęs, jog mano skaitytojai prisidėjo prie to, jog užuot rašęs žaidžiu PC žaidimus.

 

✍️ Kokių patarimų turėtum tiems, kurie irgi norėtų eiti šiuo, elektroninės savilaidos, keliu?

Pradedantis rašytojas pirmiausiai turėtų įsitikinti, ar jam tikrai PATINKA pasakoti kitiems savo istorijas. Nes jei rašoma su mintimi, kad „Va, parašysiu bestselerį, susikrausiu limoną ir tada viską mesiu“ – nieko gero nebus.

Neturėdami tam potraukio, rašytojai greičiausiai nepereis to įžanginio pragaro, kuris būtinas norint pasiekti bent vidutinį lygį. O šiais laikais išmokti kažką yra nepalyginamai lengviau nei prieš 2000 metus, kai neturėjome normalaus interneto ir kūrybinės bendruomenės kitame ryšio gale. Dabar gali talpinti savo pirmą šedevrą pirmoje pasitaikiusioje kūrybinėje svetainėje ir nori-nenori sulauksi nuomonių apie savo gramatiką. Patogu.

 

✍️ Savo patreon paskyroje rašai, kad turi sumanymą, jog vieną dieną dauguma tavo kūrinių virs popieriniais. Nebenori elektroninio formato? Ar popierines knygas taip pat planuoji leisti pats?

(Gilus atodūsis) Tie įrašai yra beviltiškai pasenę ir juos reikėtų pakeisti… Ačiū kad priminei. Bėgu, dabar tą padarysiu.

Autoriaus knygų sąrašas:

• “Angelo užrašai” 2012 m.
• “Skaidula” 2012 m.
• “Fleitininkas” 2012 m.
• “Lūžio taškas” 2013 m.
• “Akmenų laivas” 2014 m.
• “Sevitas” 2016 m.