Ar knygos autoriui privaloma turėti išvystytą vaizduotę? Priklauso nuo kūrinio žanro, bet – praverčia. Leisk, pabandysiu įrodyti kokiais leidybos atvejais gera vaizduotė ypač naudinga knygos pardavimams ir populiarumui.

Taip pat, apžvelgsiu Gedimino Beresnevičiaus knygą „Sukurk kroodilą: Kūrėjo išlaisvinimo idėjos“ ir pasakysiu ar vertą ją skaityti. Autorius knygoje kalba apie kūrybiškumo procesą, pateikia vaizduotės lavinimo pratimų.

Bet pirma, vieša paslaptis…

Deja, neatrodo, kad yra tiesioginis ryšys tarp bestselerių bei autorių vaizduotės

Jei pažvelgtum į bestselerius – labiausiai ieškomas knygas – knygynuose, bibliotekose, matytum, kad šių temos dažniausiai nėra išskirtinės. Šios knygos, kaip ir žiūrimiausi filmai, serialai ar kitos medijos, dažniausiai pristato tai, kas pažįstama daugeliui, bet dar nėra nusibodę. 

Penkiasdešimt atspalvių nėra informacinė ar labai šokiruojanti knyga, bet skaitytojas žino „kažką ten apie botagėlius“ ir jam įdomu žvilgtelėti kas slypi už tvoros. Sapiens nėra išsami pasaulio istorija, bet skaitytojas žino „kažką ten apie evoliuciją“ ir jam įdomu pamatyti tą apibendrintą žmogaus istorijos kelią. Vilko valanda nėra stulbinanti fantastikos knyga, bet skaitytojas žino „kažką apie alternatyvius pasaulius“ ir jam įdomu pamatyti kaip fantastinę Lietuvą aprašo tas žinomas žurnalistas.

Jei vaizduotė būtų bestselerio garantas – labiausiai parduodamos knygos būtų panašios į sapnus, kuriuos sunku nupasakoti. Dažnam skaitytojui, turbūt, būtų ir nesuprantama.

Palyginkime bestselerius su maistu, nes ne visi žmonės skaito, bet visi valgo:

• Tau pasiūlo cepelino su kiaulienos ir jautienos faršo įdaru. Kaip jautiesi? Ar susidomėjai?
• Tau pasiūlo cepelino su varškės įdaru. Kaip jautiesi dabar? Gal tokio jau ragavai? Šiaip, rekomenduoju.
• Tau pasiūlo cepelino su moliūgo įdaru. O kaip dabar? Ar įdomu?
• Tau pasiūlo cepelino su žuvies įdaru. Skamba bjauriai? Gali būti, bet ar nori pabandyti?
• Tau pasiūlo cepelino su mūrinės plytos įdaru. Hmm…

(Aš spėsiu, kad visi skaitantys šį tekstą yra valgę cepelinus. Jei visgi, kažkaip, kažkokiu būdu niekad nevalgei cepelino, tada įsivaizduok, kad kalbu apie burgerius.)

Per vieną žingsnį nuo pažįstamo maisto – tikiu, kad galėjo sudominti. Bet kai tau pasiūliau visiškai vaizdingą, išskirtinį, niekad nepasiūlytą cepeliną su mūrine plyta – ar tikrai tokio norėjai?

Pažįstamas maistas + šiek tiek netikėta sudedamoji dalis = gali sudominti.

Pica pažįstama, ananasas ant picos skamba keistai – štai ir viena populiariausių picų pasaulyje. Burgeris pažįstamas, pelėsinis sūris skamba keistai – štai ir dar vienas dažnas, bet „išskirtinis“ receptas. Sriuba pažįstama, imbieras sriuboje skamba keistai – vėlgi, dažna sudedamoji dalis, kuri tik skamba netikėtai.

Norint sugalvoti kabliuką „kaip visad, bet viena detalė kitokia“ – didelės vaizduotės nereikia, o susidomėjųsių bus. Tačiau sukurk visiškai išsikirtinį produktą ir daug potencialių pirkėjų nesupras, išsigąs – taigi ir bestselerio nesigaus.

Tačiau vaizduotė autoriui – praverčia

Drąsus pasaulis, išskirtiniai veikėjai, nustebinantis siužetas – praktiškai garantuoja, kad tavo kūrinį skaitytojai įsimins. Ar vertins gerai jau kitas klausimas, bet kad įsimins – tai tikrai.

Be abejo, čia neverta kalbėti apie mažai knygų skaitančius žmones. Jiems duok bet kokį kūrinį ir jiems atrodys, kad tai išskirtinė istorija – vien dėl to, kad jie neskaitė kitų knygų.

Dėl to ir su kai kuriais bestseleriais nutinka juokingų situacijų, kad apžvalgose juos apdovanoja už išskirtinumą, nors jo ten mažai. Tas pats nutinka ir su kitomis medijomis – išreklamuoti kūriniai sutraukia daugiau vartotojų, taigi didelė dalis šių apie žanrą ir jo klišes neišmano nieko, taigi kūrinys jiems atrodo netikėtas. Taip, pasaulis nėra sąžiningas, sutinku. 🙂

Bet, net jei bandai sukurti tiesiog populiarų bestselerį, verta įtraukti savų, drąsių detalių:

1. Galbūt siužetas skaitytojams pasirodys neįdomus, bet išskirtinis kabliukas gali sukurti visą žanrą. Vienišas žmogus slepiasi ir ginasi nuo monstrų. Richard Matheson knyga „Aš esu legenda“, išleista 1954 metais, buvo viena iš zombių žanro pradžių. Bendrai knygoje daugiau nieko gero nėra, bet zombių apokalipsė – tada buvo nauja! Knyga skaitoma iki šiol.
2. Galbūt knygos veikėjai bus nuobodūs, bet pasaulio scena sužadins skaitytojų vaizduotę. Tūkstančius metų sekanti kosminė odisėja, gyvenimas kosminiuose laivuose ir kitose planetose: Isaac Asimov apysakų rinkinys „Fondas“ nėra pirma knyga, pasakojanti apie gyvenimą kosmose, bet 1951 metais ji tikrai buvo viena pirmųjų, įkvėpusi ir „Žvaigždžių karus“, ir „Mass Effect“, ir „Expanse“ pasaulius… Knyga, vėlgi, skaitoma iki šiol.
3. Galbūt ne visi įvertins tavo istorijos moralą, bet smulkios detalės – gali užburti. Magiškųjų galių sukurtas pasaulis su savais gyviais, kalbomis, pamirštomis istorijomis: J. R. R. Tolkien nesukūrė fantastikos žanro, fantastiniai pasauliai ir worldbuilding rašymo technika nėra jo išmislas, bet jo „Hobitas“ (1937), „Žiedų valdovas“ (1954) ir „Silmariljonas“ (1977) turi TIEK DAUG smulkių detalių, kad sunku likti abejingam autoriaus darbui. Tolkienas savo kūryba išpopuliarino maginės fantastikos (high fantasy) žanrą, kūriniai, vėlgi, skaityti ar žinomi milijardams žmonių.

Galiausiai, šokiruojančiai drąsūs kūrinio elementai naudingi ir dėl mažo kūrinio apsaugos triuko: sunku pavogti kūrinį, kuriame akivaizdžiai matosi autoriaus braižas, autoriaus drąsa, autoriaus vaizduotė.

Kai tavo kūrinyje slepiasi IŠSKIRTINĖ detalė – visos panašios knygos po tavęs skaitytojams atrodys kaip „kopijuojantys tave“. Seth Godin, marketingistas ir bestselerių autorius, yra pasakęs man įsiminusią mintį: „Tikrai atsiras geresnių už tave, bet jei būsi pirmas – niekada neatsiras pirmesnių.“

Knygos „Sukurk kroodilą: Kūrėjo išlaisvinimo idėjos“ apžvalga

Ar verta skaityti šią knygą, jei norisi išsilavinti vaizduotę, kūrybiškumą? Aš manau, kad verta. Leisk, pirmiau pateiksiu knygos santrauką, o tuomet įvertinimą. 🙂

Autorius: Gediminas Beresnevičius, vienas iš fantastikos mėgėjų judėjimo Lietuvoje pradininkų, 1979 metais įkūręs pirmą Lietuvoje fantastų klubą „Dorado“. Per dešimtmečius iki šiandien jis smarkiai prisidėjo prie Lietuvos fantastų kūrybos bei fentesi žanro knygų leidybos… Ir dar daug daugiau (paskaityk).

Knygoje jis pristato tokį kūrybiškumo lavinimo kelią:

1. Turi vartoti informaciją. Jei nevartosi naujo turinio – knygų ar kitos medijos – nebus iš ko naudotis vaizduote, nes tavo mąstymui trūks degalų.
2. Turi isiminti informaciją. Jei tik vartosi ir nesistengsi įsiminti – pilsi degalus lyg į kiaurą baką.
3. Turi atsiminti informaciją. Kai prireiks – ištraukti, kad „Ai, tiksliai, buvo va tokia idėja”.
4. Turi panaudoti informaciją vaizduotės žaidime. Atsiminęs turi tai atkurti kažkokiu nauju būdu – nebūtinai dar galutiniu, tiesiog pabandyti įsivaizduoti „Ką jeigu…” scenarijų. Ne visi vaizduotės žaidimai iš karto duoda rezultatą, bet kas nežaidžia, tas neišmąsto.
5. Kai reikes kūrybiškumo – visa tai padės. Jei turi įgūdžius visose šiose dalyse, viskas kūryboje seksis automatiškai.

Perspėju, kad knygoje mažai pasakojama apie informacijos atsirinkimą ar jos į(at)siminimą. Užtat, knyga sudaryta iš daugiau nei šimto (ar bent tiek suskaičiavau) praktinių vaizduotės lavinimo pratimų.

Pavyzdžiui, štai keli atsitiktiniai dvilapiai, nes noriu parodyti kaip tai atrodo:

Kaip matai, knyga parašyta  paprastai, o užduotys – įvairios. Skaityti šią knygą man užtruko, nes išbandyti visus šiuos žaidimus užtrunka… 🙂

Bendrai: sakyčiau imk ir skaityk, jei tik nori palavinti vaizduotę, kūrybiškumą. Knygą tau dar turėtų pavykti įsigyti internetu, bet taip pat ją turbūt rasi ir bibliotekose. Tikiuosi tau patiks, kaip patiko man.

Danielius