Akvilina Cicėnaitė Charles – rašytoja, vertėja, 7 knygų autorė, kurių viena, „Niujorko respublika“, laimėjo IBBY Lietuvos skyriaus premiją už geriausią realistinės prozos kūrinį, o trys knygos pateko į Metų knygos penketuką.
Baigusi literatūros teorijos magistro studijas Vilniuje rašyti knygas pradėjo tik po kurio laiko, iki to dirbo reklamos ir komunikacijos srityse. Autorė dalinasi rašymo patirtimi, mintimis apie kūrybiškumą ir atskleidžia svarbius aspektus norintiems išleisti pirmą knygą.
✍️ Šiais metais išleidote jau septintą knygą. Papasakokite, kaip atsirado pati pirmoji knyga?
Rašytoja norėjau būti nuo vaikystės, bet pirmosios knygos kelias buvo visai ne toks, kokį įsivaizdavau rašydama ir kaupdama stalčiuje nebaigtus juodraščius. Tiesiog leidyklos projektų koordinatorė, žinojusi, kad rašau, paklausė, ar nenorėčiau pabandyti kurti jauniesiems skaitytojams. Taip ir atsirado mano pirmosios knygos paaugliams – „Viskas apie mano šeimą“ bei jos tęsinys „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“.
✍️ Kaip sekėsi tą pirmąją knygą išleisti? Ar leidyklos atstovai turėjo pastabų?
Leidyklos atstovų pastabos rašant padėjo kritiškai pažvelgti į tekstą, ieškoti balso, kuriuo galėčiau sudominti itin reiklią auditoriją – paauglius. Bet iki tos pirmos išleistos knygos buvo ir kitų tekstų, kurie taip ir liko stalčiuose. Dabar galvoju, jog gerai, kad taip susiklostė – ne visi juodraščiai, ypač patys pirmieji, turi patekti tarp viršelių.
✍️ Rašyti paaugliams Lietuvoje yra iššūkis, nedaugelis tam ryžtasi. Kaip sekėsi rašyti šiai auditorijai?
Jaunimui kurti nėra lengva, nors pradėdama rašyti to nežinojau, tiesiog leidausi į tai kaip į nuotykį. Mes vis girdime, kaip paauglių literatūra tebėra savotiškoje periferijoje, kaip ji dar tik skinasi kelią į „tikrą“ literatūrą, kaip paaugliai mažai skaito, kaip sunku juos sudominti, atrasti būdą, kaip jiems kalbėti. Bet aš tikiu gera paauglių literatūra, tikiu, kad ilgainiui ir Lietuvoje ji taps matomesnė bei skaitomesnė. Gal ir leidyklos sumąstys, kaip knygas kūrybiškai pristatyti ir populiarinti, užuot automatiškai atmetant kaip mažai paklausias. Gal ir populiarūs suaugusiems rašantys autoriai nuspręs pabandyti kurti paaugliams, užuot raukęsi „ai, aš tokių nerašau“.
Viena literatūrologė man yra pasakiusi, kad „užsidarau paauglių literatūros gete“, o juk „galiu geriau“. Kol gyvuos požiūris, kad paauglių literatūra yra getas, tol nereikia stebėtis, jog knygas jaunimui išdrįsta rašyti vienetai lietuvių, lyg jos suterštų rimto rašytojo reputaciją. O ir neretai lentynėlė „knygos paaugliams ir jaunimui“ yra tik bandymas kišti į suprantamesnius rėmus literatūrą, kuri turi potencialo būti universali ir kalbėti net labai skirtingoms amžiaus kategorijoms.
Tad nors paauglių literatūroje atsidūriau atsitiktinai, bet tai buvo geras iššūkis, išmokęs mane labai daug: rašant galvoti ne apie save, bet apie auditoriją, į kurią kreipiuosi, rašyti autentišku balsu – paaugliai puikiai atpažįsta dirbtinumą, norą moralizuoti.
✍️ Jūsų knyga „Niujorko respublika“ laimėjo IBBY Lietuvos skyriaus premiją už geriausią realistinės prozos kūrinį, „Alma Littera“ Paauglių ir jaunimo literatūros konkurso finalą, pateko į Metų knygos penketuką. Ar šie įvertinimai paveikė jūsų kūrybą, požiūrį į rašymą?
Įvertinimai visuomet malonūs – meluočiau, jei sakyčiau, kad jie nepaglosto savimeilės. Bet nemanau, kad jie paveikė kūrybą, gal tik įpareigojo kilstelėti savąją kokybės kartelę.
Parašiusi „Niujorko respubliką“ nujaučiau, kad tai geras kūrinys. Būtent tos vidinės nuojautos laukiu kurdama, nesvarbu, ar rašyčiau esė, ar straipsnį, ar knygą, ar tiesiog įrašą feisbuke. Jei turėsime išlavintą kūrybinę nuojautą, ji mums padės atskirti pelus nuo grūdų, tinkamai įvertinti savo kūrinį. Kita vertus, kartais būna ir taip, kad kūrinys, kuris mums atrodo geras, nebūtinai sulaukia išorinio įvertinimo.
✍️ Parašėte šešias knygas paaugliams, o 2017 m. knygą suaugusiems „Tylos istorijos“ – kodėl pasikeitė auditorija?
Niekada neplanavau rašyti tik paaugliams. Apie knygą suaugusiems mąsčiau ir pastabas bei užrašus kaupiau jau seniai. O po „Niujorko respublikos“, skirtos paaugliams, bet sulaukusios labai įvairaus amžiaus skaitytojų susidomėjimo, pajutau, kad atėjo laikas būtent kūriniui suaugusiems.
✍️ Ar galėtumėte pora sakinių apibūdinti naujausią jūsų knygą „Kad mane pamatytum“? Nusprendėte grįžti prie jaunimo literatūros?
„Kad mane pamatytum“ pasirodė po trejų metų pertraukos. Per tą laiką buvau atitolusi nuo rašymo, užsiėmusi su literatūra nesusijusiais dalykais. Grįžti prie rašymo po tokios, bent man, ilgos pertraukos nebuvo paprasta. Teko įveikti baimes, kad nebeturiu ką pasakyti, kad galbūt pamiršau, kaip rašyti.
Jaunimo literatūroje vėl atsidūriau, nes turėjau istoriją, kurią norėjau papasakoti, o ir po pertraukos pažįstama paauglių literatūros terpė leido pasijusti saugiai. Šioje savo knygoje kartu su pagrindine veikėja, keturiolikmete Gile grįžtu į paskutinius praėjusio amžiaus metus, kai visi su šiokiu tokiu virpuliu laukėme artėjančios pasaulio pabaigos. Bet ši istorija – ne tiek apie pasaulio pabaigą, kiek apie šeimos dramą, draugystę, motinos ir dukros ryšį ir troškimą rasti savąjį kelią.
✍️ Esate baigusi Literatūros teorijos magistrantūros studijas Vilniuje. Sakykite, kiek studijų metu įgyta patirtis padėjo jums rašyti?
Vis diskutuojama apie tai, ar rašytoju gimstama, ar tampama, ar galima rašymo išmokti kaip amato… Literatūros studijos manęs nepavertė rašytoja, gal net priešingai – kurį laiką po studijų išvis nieko nerašiau. Studijų metu analizavome literatūros kūrinius, tyrinėjome jų veikimo mechanizmą, kėlėme jiems didžiulius reikalavimus – kritiškai vertinant kitų tekstus, neįmanoma kritiškai nevertinti savųjų.
Bet šiuo metu man pavyksta rašant kritiškąjį balsą nutildyti, jis tampa svarbus redaguojant, dirbant su tekstu ir jį tobulinant. Dabar galiu pasakyti, kad studijos man davė išties daug – ir žinių, ir platesnį akiratį. O disertacijos rašymo patirtis labai praverčia rašant didesnės apimties kūrinius, renkant medžiagą, kaupiant ir apdorojant informaciją. Dėl šios patirties žinau, kad tekstui, kaip medžiui, išaugti reikia laiko.
✍️ Populiarioje literatūroje apie rašymą rašytojai skirstomi į du tipus: sodininkai ir architektai. Sodininkai, pavyzdžiui, Stivenas Kingas ar Džordžas R. R. Martinas, nekuria nuodugnaus knygos plano, o siužetas ateina rašant, architektai, kaip J. K. Rowling, nuodugniai suplanuoja knygą nuo pradžios iki pabaigos. O kaip vyksta jūsų rašymo procesas? Mėgstate planuoti ar atsiduodate stichijai?
Su kiekviena knyga būna vis kitaip, kiekviena tarsi atsineša savo rašymo būdą. Su „Tylos istorija“ planavimo būta daugiau, jo ir negalėjau išvengti, kadangi rašiau apie keturias skirtingas veikėjas, gyvenančias skirtingu istoriniu laiku. „Niujorko respublika“ tiesiog nutiko, išsiskleidė pernelyg daug neplanuojant. „Kad mane pamatytum“ prasidėjo šiokiu tokiu planu, bet jį peraugo ir atskleidė man naujų neplanuotų prasmių. Nuodugnus knygos planas man reiškia saugumą, rėmus, savotiškai užtikrina, kad pradėjusi rašyti tekstą jį ir užbaigsiu. Bet būna taip, kad tik manausi žinanti, apie ką rašau, o tikroji kūrinio prasmė išnyra berašant ir nustebina mane pačią.
✍️ Mūsų skaitytojams įdomu ir labai konkrečios autorių patirtys rašant. Pavyzdžiui, ar turite rašymo rutiną, rašymo ritualų? Kas padeda jums susikaupti?
Esu darbingiausia ryte. Neretai vienu metu rašau ne vieną tekstą, tokiu atveju pirmas ryto valandas skiriu tam tekstui, kuris tuo metu man yra svarbiausias. Rašydama pirmą juodraštį per daug nesijaudinu dėl kokybės, nes daug redaguoju ir perrašinėju. Anksčiau rašydama kūrinį užsibrėždavau per dieną parašyti tam tikrą žodžių skaičių – motyvavo progresas. Dabar kiekybė man tampa ne tokia svarbi. Noriu, kad tekste būtų svarbus kiekvienas žodis. Noriu, kad pats tekstas būtų svarbus.
Ritualų neturiu, tiesiog užsidarau savo erdvėje, užsiplikau kavos ir rašau. Bet neretai tikrasis rašymas vyksta atsitraukus nuo rašomojo stalo: idėjos kyla ir geriausi sakiniai galvoje pasirašo plaunant grindis, bėgiojant, vairuojant, skaitant kitų parašytas knygas ar tiesiog naktį negalint užmigti.
✍️ Ar rašote kasdien ar pagal nuotaiką?
Kai dirbu prie naujo kūrinio, rašau kasdien. Įkvėpimo ar tinkamos nuotaikos nelaukiu, tiesą sakant, jei laukčiau – kažin, ar būčiau parašiusi bent vieną knygą. Akimirkos įkvėpimas svarbus eilėraščiui, o štai rašant romaną rutina yra būtina – tai ilgas procesas, kuris gali trukti ir metus, ir dar ilgiau.
✍️ Kas jums yra rašymas – darbas, pomėgis, savęs realizacija, galbūt pokalbis?
Turbūt visa tai, ką išvardinote. Tai mano būdas būti pasaulyje, pasakyti tai, kas atrodo svarbu. Kai rašau – esu savimi.
✍️ Ar daug redaguojate prieš pasiūlydama leidyklai?
Redaguoju turbūt net ilgiau nei rašau. Nuo teksto reikia kuriam laikui atsitraukti, kad vėliau grįžus prie jo gebėtum pažvelgti kaip į svetimą, kad nesigailėtum to labai gero sakinio, pastraipos, skyriaus. Kill your darlings – tikiu, kad literatūros kūrinyje mažiau yra daugiau. Man darbas su tekstu jau turint pirminį juodraštį yra malonumas – nuostabu matyti, kaip tekstas formuojasi, pagaliau įgauna kontūrus tokius, kokius mačiau savo galvoje.
✍️ Ar turite žmogų, kuriam rodote knygos juodraštį, kurio nuomone pasitikite?
Tokio žmogaus neturiu ir kiekvieną kartą užbaigusi tekstą pagalvoju, kad neblogai būtų turėti. Gal kada nors?
✍️ Kaip reaguojate į kritiką?
Kritikos išvengti neįmanoma, ji – šio žaidimo dalis. Ji ne visuomet būna konstruktyvi, bet galima atrasti naudos net ir nekonstruktyvioje kritikoje, net ir tokioje, kurią norisi iškart pamiršti.
✍️ Ką galėtumėte patarti mūsų skaitytojams, kurie nori parašyti ir išleisti savo knygą?
Patarčiau ugdytis kantrybę. Dažnai manoma, kad svarbu turėti talentą. Bet talentas neretai pervertinamas, jo nepakaks, jei kūrėjui nepakanka valios ir kantrybės ištobulinti kūrinio. Geram kūriniui reikia laiko, patirties ir brandos. Literatūroje nėra amžiaus cenzo, nebūtina parašyti pirmą knygą iki trisdešimties. Mane žavi late bloomers – žmonės, kurie save randa vėlai, kurie ateina į literatūrą turėdami ką pasakyti. Rašytojai neišeina į pensiją, rašyti galime visą gyvenimą, kūrinį ir save reikia subrandinti. Jei nori rašyti, turi gyventi rašymu.
Patarčiau ir nuolat kaupti žinias, tobulėti, būti atviram – pasauliui, gyvenimui, sau. Rasti savo balsą. Susitaikyti su tuo, kad vieni kūriniai bus geresni už kitus, vieni galbūt išgarsės, kiti liks nepastebėti. Susitaikyti ir su tuo, kad gal nė vienas kūrinys netaps žinomas, nepasieks skaitytojų, neatneš šlovės. Ar ir tokiu atveju norėsite rašyti?
Patarčiau ugdytis kalbos jausmą, kritinį mąstymą, auginti vidinį kritiką – rašant jį geriau nutildyti, bet redaguojant jis būtinas. Patarčiau stengtis kilstelėti savo kokybės kartelę. Pradedantiesiems svarbu suprasti, kad leidyklos neretai leidžia ir prastas knygas, jei tik mato, kad jos bus perkamos ir atitinka žanro reikalavimus. Teigiamas leidyklos atsakymas nėra pažadas, kad knyga išties yra gera. Tik rašytojas atsakingas už tai, ką paleidžia į pasaulį.
Ir dar patarčiau nenuleisti rankų išgirdus kritiką, atrasti sveiką pusiausvyrą, nesuteikti kitų nuomonei per daug svorio. Svarbu turėti galvoje vidinį kompasą ir nusistatyti kryptį – tuomet kritika taps orientyru, proga savirefleksijai, bet ne ženklu sustoti.
✍️ Dėkojame už atsakymus.
Kviečiame apsilankyti Akvilinos asmeniniame tinklaraštyje ir skaityti jos knygas:
- „Viskas apie mano šeimą“ (2009)
- „Mano tėtis ir kiti nesusipratimai“ (2010)
- „Kengūrų slėnio paslaptis“ (2014)
- „Raudonosios uolos prakeiksmas“ (2015)
- „Niujorko respublika“ (2015)
- „Tylos istorija“ (2017)
- „Kad mane pamatytum“ (2020)
