Tomas Taškauskas: trijų knygų autorius, vienos bendrautorius, keturių knygų vertėjas, nesuskaičiuojamo kiekio poezijos, eilių, vertimų bei pamąstymų kūrėjas, apdovanotas Dominyko Urbos premija už savo darbus…
…Sudominome tokiu pristatymu? Tuomet pakalbėkime su Tomu apie jo kūrybą bei leidybą! Kaip jis išleido savo knygas bei ką rekomenduoja kitiems autoriams?
✍️ Įsivaizduok, kad priešais save turi klausytoją. Jis netyčia užmatė, kad čia vyks kažkoks interviu ir atėjo paklausyti… Kaip save pristatytum?
Nežinau, geriausia reakcija man atrodo ne kaip nors prisistatinėti, o tiesiog duoti susidomėjusiam žmogui savo knygą arba pacituoti vieną iš kūrinių – kūryba kalba tiksliau už patį kūrėją. Šiuo metu dažniausiai cituoju vieną tekstą iš dar neparašytos knygos: „mėnulio alba, ir tu, pamiršęs žmonių kalbą“.
✍️ Ar turi mintyse apsibrėžęs auditoriją, kuriai rašai?
Mano poezija yra gana universali, potencialiai suprantama bet kuriam skaitytojui, kuris ieško grožio. Vienintelė rimta sąlyga prieš skaitant būtų atvirumas ir įsiklausymas, nes bendravimas su meno kūriniu labai primena bendravimą su kitu žmogumi – visada gali maloniai nustebinti, jei esi atviras.
Dabartinių mano skaitytojų spektras platus, nuo ūkininkų iki universiteto dėstytojų; nuo studentų iki pensininkų, nuo muzikantų iki IT’išnikų; nuo lietuvių iki užsieniečių, kurie mokosi lietuviškai. Nemažą dalį šito skaitytojų rato sudaro žmonės, su kuriais pats buvau ar esu pažįstamas. Tačiau kartais tenka susipažinti su žmonėmis, kurie pasakoja, kaip skaitė mano pirmąją (ar kurią kitą) knygą, kas jiems patiko – tas įkvepia.
✍️ Aš spėju, kad tave labiau įsimena kaip poetą, nei vertėją, ar ne?
Anot žinomo posakio, pasaulio literatūrą kuria vertėjai! Ir taip, kai vertimas yra geras, vertėjas tarytum lieka už kadro, kaip koks pilkasis kardinolas, pristatantis autorių savo gimtosios kalbos skaitytojams. Vertimas man pačiam yra būdas plėsti akiratį ir įdarbinti savo kūrybiškumą kitame kontekste.
✍️ O knygas, kurias esi išvertęs – pats pasirinkai, pasisiūlei leidykloms? Ar gavai užsakymus iš leidyklų?
Pirmoji mano versta knyga yra prancūzų poeto Pascal Riou dvikalbė rinktinė „Pasaulis – pažadas, kurį mylėti reikia“. Pats atrinkau tekstus iš įvairių autoriaus knygų, radau leidyklą, redaktorę, tarpininkavau garantuojant paramą iš O. Milašiaus paramos leidybai programos. Sakyčiau, tai buvo smagus literatūrinis nuotykis, kuris susilaukė ir aplinkinių pripažinimo (knyga apdovanota kaip geriausias vertimo debiutas). Viskas iš meilės šio poeto eilėraščiams.
Kiek kita istorija su romanų/apsakymų vertimais, kuriuos pasiūlė pati leidykla, o vertimų ėmiausi dėl to, kad įgyčiau patirties ir papildomai užsidirbčiau. Jau turiu ir ateities vertimo planų, norėtųsi toliau dirbti su poezijos vertimais ir išversti vieną kitą populiaresnę klasikos knygą, pavyzdžiui, kažką iš Žiulio Verno kūrybinio palikimo.
✍️ O tipiškai kas tariasi dėl teisių į kūrinį ir leidybą? Vertėjas ar leidykla?
Kadangi leidykla leidžia vertimą, galutinis teisių derinimas jai ir priklauso. Tuo labiau, kad autorinės teisės irgi priklauso ne autoriui, o užsienio leidyklai. Taigi čia kalbam apie dviejų leidyklų tarpusavio bendravimą.
Tai viena priežasčių, kodėl leidyklos dažniau pačios siūlo vertėjams jau atrinktus kūrinius. Tačiau išversti vertėjo pasirinktą kūrinį nėra misija neįmanoma – kai verčiau savo pirmąją knygą, tiesiog radau leidyklą, kuriai tai buvo įdomu ir inicijavau bendravimą.
✍️ Kaip manai, kas pelningiau – versti ar rašyti?
Deja ar laimei, nei versti knygas, nei jas rašyti nėra pelninga. Na, nebent kalbame apie bestselerius, bet kol kas nei išvertęs, nei parašęs tokio kūrinio nesu, tai negaliu ir komentuoti. Geriausiu atveju, tai tiesiog papildomos pajamos ir labai įdomi veikla, savižinos pratybos. Juk tiek rašytojai, tiek vertėjai pirmiausiai yra atidūs skaitytojai, plečiantys savo akiračius ir pasaulio – tiek vidinio, tiek išorinio – pažinimą.
Man pačiam kūryba ir vertimai nėra pagrindinis pajamų šaltinis. Turiu darbą IT srityje, o kūryba ir vertimais užsiimu, kai galiu ir noriu.
✍️ O kaip atrodė tavo pirmosios knygos („Audrapaukščio monologo“) leidybos procesas? Ir, beje, kaip išvis ją parašei? Ar ilgai truko rašymas?
Į mano pirmąją knygą pateko kūryba iš 2005–2008, taigi, iš pirmųjų trijų mano studentiškų metų Vilniuje. Ėjau klasikiniu poezijos leidybos keliu – pateikiau savo rankraštį pirmosios knygos konkursui, kurį tuo metu organizavo leidykla „Versus Aureus“ (dabar ši leidykla jau bankrutavusi). Siunčiau savo kūryba el. paštu, ir tikrai buvau nustebintas dėl greito teigiamo atsakymo. Vis dar atsimenu tą pakylėtą emociją, su kuria ėjau apžiūrėti savo pirmosios knygelės maketo 2008-ųjų pavasarį!
Pats knygos derinimo procesas buvo sklandus, gavau daug gerų komentarų iš redaktoriaus Justino Kubiliaus, kuris ir palydimąjį tekstą mano kūrybai parašė, įžvelgdamas, ko pats tuose savo eilėraščiuose nė matyti nemačiau… Nors dabar jaučiuosi jau nutolęs nuo pirmosios knygos, kaip pirmasis žingsnis ji man buvo ir lieka reikšminga kūrybinės biografijos dalis.
✍️ Esu girdėjęs gandus, na, viena pažįstama užsiminė, kai jai prasitariau, kad noriu tave kalbinti, kad studijų metais buvai aktyvus studentų kūrėjų draugijos narys? Ar studijų metais ir pradėjai kurti?
Išties! Informacija teisinga – studijų metais buvau prisijungęs prie studentų kūrėjų draugijos – menų sanatorija, literatų faktorija. O paskui bandėm kurti jaunųjų rašytojų klubą, bet šis iširo taip ir nesuspėjus nieko nuveikti. Tikriausiai dėl to, kad neradom vienijančio tikslo…
O kūryba mano prasidėjo dar ankstyvoje vaikystėje, kai improvizuodavau pasakodamas anekdotus savo tėvams ir močiutei. Tikriausiai laiko ratas apsisuko, nes neseniai grįžau prie juokų žanro ir parašiau kelis šimtus kalambūrų (sąskambiais pagrįstų sąmojų).
Rašyti pradėjau dešimtoje klasėje, prisiskaitęs Vytauto Mačernio ir Antano A. Jonyno kūrybos – jų eilės pažadino manyje kažką, ko tuo metu dar nesugebėjau nei suvokti, nei išsakyti. Ir tas vidinis poetinis impulsas mane lydėjo – tiek pirmaisiais studijų metais, tiek baigus studijas ir pradėjus darbus, tiek sukūrus šeimą. Lydi ir dabar, kai jau galiu su daugiau pasitikėjimo tarti, kad atrandu savo poezijos balsą ir stilių.
✍️ O kaip dabar – kas tave įkvepia kurti?
Dabar mane labiausiai įkvepia pati kalba. Ir šiek tiek, kalba, kuria kalbame apie gamtą.
✍️ Ką turi omenyje? Ar tai susiję su ekologija?
Ekologija bus mano dar kuriamos distopinės temos apie Vilnių viena iš pagrindinių temų. Šiuo atveju viskas daug paprasčiau – mane įkvepia buvimo gamtoje, gamtos didybės ir šventumo pojūtis, kurį, norisi tikėtis, esame patyrę visi (jei ir ne visi, tai bent dauguma). Kaip ir cituotame eilėraštyje („mėnulio alba, ir tu, pamiršęs žmonių kalbą“), bandau jungti gamtos objektus su liturgija, taip bandydamas surasti adekvačią išraišką šiam pojūčiui. Įspūdinga, kiek daug kalba pati kalba!
✍️ Matai kaip! O kas įkvėpė partizanų temą tavo „Amžinybės mozaikose“?
Bronius Krivickas! Ir KGB buvusių rūmų, dabar muziejaus, siena! Ir partizanų dienoraščiai, kuriuos skaičiau studijuodamas!
✍️ Skaitei B. Krivicko kūrybą ir pajutai, kad ji su tavimi suskambėjo, patiko?
Broniaus Krivicko eilėraščiai man labai artimi, jo ruduo nepaprastai ryškių spalvų, jo beviltė viltis – paradoksali būsena, kurią ir mes kartais jaučiame – labai įstrigo nuo pat pirmojo prisilietimo prie poeto ir partizano raštų. Beje, jis mano krašto žmogus, gimė netoli Pasvalio. Studijuodamas lietuvių filologiją, 2012-aisiais, rašiau bakalauro darbą būtent apie Bronių Krivicką, apie žmogaus tapatybę jo eilėraščiuose.
Praėjus porai metų, jei teisingai pamenu, vieną lietingą 2015-ųjų dieną ėjau Gedimino prospektu ir žvilgtelėjau į Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus sieną. Tiek kartų ten ėjau, tiek kartų mačiau tą patį vaizdą, bet tąsyk viskas buvo kitaip. Mane persmelkė mintis – lyg žaibas (jei žinočiau, ką reiškia būti trenktam žaibo) – kokie jauni buvo partizanai, dauguma jaunesni už mane. Ką jie padarė? Kodėl paaukojo savo gyvenimus? Kodėl pasirinko būtent tokius slapyvardžius? Užsirašiau kelis fragmentus į užrašų knygelę. Lyjant lietui. Po kelerių metų, 2020 vasarą, išsitraukiau tą knygelę. Ant jos puslapių vis dar buvo matyti lietaus žymės. Ir pratęsiau kūrinį. Tai pirmoji tokia ryški patirtis mano kaip kūrėjo gyvenime – kiek ilgai kai kurios temos ir išraiškos formos bręsta ir transformuojasi mūsų viduje, kol išvysta pasaulį kaip savarankiškas kūrinys.
Žinau, istoriškai žiūrint, mano epitafijos neperteikia viso rezistencinės istorijos sudėtingumo. Bet noriu pasakyti vieną – rašiau iš širdies, nesistengiau būti objektyvus, bandžiau meniškai interpretuoti laisvės kovotojų neparašytas, nutrūkusias, nutrauktas gyvenimo istorijas, kurios mane jaudino ir tebejaudina savo nepaprastumu.
✍️ Sakyk, ar buvo sunku išleisti knygas? Į ką labiausiai kreipė dėmesį leidyklos ir kaip jas įkalbinai?
Trys knygos, trys skirtingos leidybos istorijos. Pirmąją knygą leidau per leidyklos organizuotą konkursą, tad leidykla pasirūpino beveik viskuo – aš tik pateikiau tekstus, sudariau struktūrą ir paprašiau, kad būtų įtraukta mano pažįstamos grafikės – Justinos Pakalnytės – iliustracijų, kurios tikriausiai ir yra vertingiausia mano pirmosios knygos dalis.
Kadangi poezija dažniausiai leidžiama su Kultūros tarybos parama, su antra knyga bene keturis sykius bandžiau dalyvauti leidybos konkursuose, su skirtingomis leidyklomis. Ir vis negaudavau paramos. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl nusprendžiau imtis savilaidos ir pats įgyvendinti savo svajonę – išleisti dešimtį metų brandintos poezijos rinkinį. Radau maketuotoją, sutariau su fotografe dėl nuotraukų, kurios galėtų palydėti eiles, radau spaustuvę, pristačiau knygos idėją savo draugams ir pažįstamiems, kurių suaukotomis lėšomis ir buvo išleista ši knyga (knygos egzempliorius su autografu mainais į auką).
Su trečia knyga vėl pasirinkau savilaidos kelią, nes neradau, kas susidomėtų leisti mano partizanines epitafijas. Todėl nusprendžiau sužiūrėti, kokių dar tekstų turiu, ir iš visos surinktos kūrybos sudėlioti naują knygą. Su šia knyga taip pat ištaisiau kai kurias pirmosios savilaidos klaidas – pridėjau anotaciją, detalesnę bibliografinę informaciją, kurių trūko antrojoje knygoje.
Beleisdamas antrąją knygą susilaukiau stipraus palaikymo, tai labai maloni mobilizuotos bendrystės ir draugystės patirtis. Be to, viena pažįstama kreipėsi į mane ir išsiklausinėjo, kaip leidau knygą. Pati irgi pasirinko apeiti esamą leidybos sistemą ir pasirinkti savailaidos kelią. Manau, kad nepaisant organizacinių rūpesčių, savilaida šiandien yra labai įdomi, ir verta dėmesio kiekvienam jaunam autoriui patirtis. Todėl linkiu rašytojams nors kartą gyvenimą išbandyti savilaidą.
Šiuo metu vėl grįžtu prie bendradarbiavimo su viena iš leidyklų – ketinu praplėsti ir atskira knygele išleisti partizaninių epitafijų ciklą. Planuose yra ir daugiau naujų poezijos rinkinių. Bei viena kalambūrų knygelė.
Su kalambūrais irgi patirties būta įdomios – prirašiau apie porą šimtų juokingų ir sąmojingų žodžių žaismų. Mano galva, tai artimiausias bestseleriui kūrinys, kurį iki šiol parašiau. Vadovaudamasis šia nuojauta, susisiekiau paeiliui su visomis didesnėmis Lietuvos leidyklomis. Ir ką galvojate? Dalis išvis neatsakė, dalis reagavo, kad tokiam kūriniui auditorija per siaura, dalis minėjo, kad skaityti buvo labai linksma, bet tokio tipo kūrybos neleidžia. Todėl savo kalambūrams vėl renkuosi savilaidos kelią. Manau, anksčiau ar vėliau, bet šis kūrinys susilauks ir kažkurios leidyklos dėmesio.
✍️ Kiek eurų teko išleisti kiekvienai leidybai, kiek pelno liko?
Kalbant apie finansinę savilaidos pusę, 100 egzempliorių kainuoja kelis šimtus eurų – priklauso nuo maketuotojo, ar ieškai originalaus meninio apipavidalinimo, kokią spaustuvę pasirenki.
Summa summarum, ši veikla abiem atvejais atsipirko už savikainą, nors, taip pat galėjau dalį išleistų knygų tiesiog padovanoti. Priešingai nei dirbant su leidykla, savilaidos atveju negauni autorinio honoraro, užtat gauni daug emocinio honoraro dalindamasis savo kūryba su savo aplinkos žmonėmis ir sulaukdamas grįžtamojo ryšio! Tad renkantis poezijos savilaidos kelią, siūlau tikėtis ne ekonominės, o emocinės-moralinės grąžos.
✍️ Pacekavyjau tavo instagrame, kad renki 1,2 % GPM – kokia tavo patirtis? Ar atsiranda kas norėtų prisidėti?
Paramos gavėjo statusą gavau tik 2021 metais, todėl konkretūs 1,2 % paramos rezultatai paaiškės metų gale. Pirmiausiai į šį reikalą įtraukiau savo gimines ir artimuosius, nes konkurencija GPM paramos srityje yra labai intensyvi, tad nesitikiu, kad lengva bus pritraukti daug rėmėjų. Vis dėlto, noriu sudaryti sąlygas mano kūrybą skaičiusiems ir pamėgusiems žmonėms remti mano veiklą. Pinigų eilėraščiais nepaversi, bet papildomos pajamos leidžia skirti kūrybai daugiau laisvalaikio ir, labai gerai susiklosčius, netgi imti neapmokamų atostogų.
Idealus mano įsivaizdavimas, kad surinktą paramą galėsiu skirti savilaidai nedideliais tiražais, dovanodamas savo naujas knygas mano kūrybos rėmėjams, ir didesnę dalį savo laiko dedikuodamas kūrybinei veiklai.
✍️ Mano žiniomis, labai nedaug Lietuvos kūrėjų naudojasi šia pinigų gavimo galimybe, gal jie net nežino kaip tai išvis gauti paramos gavėjo statusą?
Ar kiti kūrėjai šia galimybe naudojasi aktyviai? Nežinau. Bet tiesa, kad nesu sulaukęs prašymo šiai paramai iš savo pažįstamų menininkų rato. Galbūt kūrėjai ne tiek nežino apie paramos gavėjo statusą, kiek nenori atimti laiko iš kūrybos ir skirti jį ieškodami galimų paramos teikėjų. Būtų smagu, kad valstybė ilgainiui suteiktų ne tik privatiems asmenims, bet ir įmonėms galimybę remti menininkus, kas būtų solidus žingsnis plėtojant mecenatystės kultūrą.
✍️ Kritika – daug autorių jos bijo… Kaip elgiesi su kritikais, kritikų mintimis?
Pamenu, iš Justino Marcinkevičiaus dienoraščių be datų man labai smigtelėjo – pasakyk, kaip reaguoji į kritiką, ir aš pasakysiu, kas tu per rašytojas. Vis dėlto, atidėjus retorinę įtaigą į šalį, į šią mintį žiūriu kiek rezervuotai. Mano tikslas yra parašyti kažką, kas būtų skaitoma ir po mano mirties. Tad kritikų pasisakymai apie mano kūrinius tikrai nėra nei svarbiausias, nei geriausias mano kūrybos matas. Išbandymas laiku yra reikšmingiausias.
Esu susilaukęs įvairių atsiliepimų, ir teigiamų, ir neigiamų, bet stengiuosi nepriimti per daug asmeniškai. Kūryba tegu gyvena savo gyvenimą. Man pačiam mieliausia yra nuomonė kitų menininkų, su kuriais turiu stilistinių sąlyčio taškų arba kurių talentą gerbiu. Bet vėlgi, čia daugiau savimeilei paglostyti.
Nors gal ne vien – juk geriausia kritika yra į kūrinį atsakyti savo kūryba. Labai tikiuosi, kad mano eilės laikui bėgant įkvėps ir kitus menininkus sukurti kažką gražaus!
✍️ Kalbant apie įkvėpimus ir iš to kylančią kūrybą… Kaip autoriui žinoti, kad jo kūrinys jau „baigtas“ ar, tiksliau, jau „tinkamas leidybai“? Kaip neužstrigti su juodraščiais stalčiuje?
Jei parašai ir dvejoji, ar kūrinys baigtas, tai turbūt jau ir būtų ženklas, kad jis dar nebaigtas. Vertindamas savo kūrinių užbaigtumą, vadovaujuosi vidine intuicija, kuri labai aiškiai kalba, ar baigtas eilėraštis, ar ne. Kiek sunkiau su knyga, nes tai yra kūrinys, sudėliotas iš kūrinių, kaip koks muzikos albumas. Čia jau tikrai verta pasitelkti į pagalbą pažįstamų menininkų ar tiesiog draugų nuomonę. Ar kreiptis į spaudą, o galiausiai – ir į leidyklą siūlant savo kūrinius. Bet nereikia per daug pasitikėti kitais. Jei kūrinys tikrai geras, jis atras savo skaitytoją. Anksčiau ar vėliau.
✍️ Ar dar turi kokių patarimų pradedantiems rašyti, rašantiems, kuriantiems, leidžiantiems?
Linkiu rasti savo skaitytojus! Ir bent vieną menininką, kuris į jūsų kūrybą atsilieps savąja. Ir dar – nors kartą išbandyti savilaidą!
✍️ Ačiū už pokalbį, Tomai!
