RAŠYK AIŠKIAU: Kodėl?

(Atgal į kalbos tikrinimo įrankį)

Tau jauku tai, ką pažįsti. Tavo namų spalvos, augintiniai, cukraus kiekis kavoje, netgi bananų forma. Pernelyg tiesus bananas tave, pripažink, verčia jaustis nejaukiai. Kaip ir žmonės, kurių kalbos nesupranti.

Ir tai nėra kažkas blogo. Ar neįprasto. Juk mus visus užknisa žmonės, kurie sako vieną, tačiau turi omenyje visai kitą (meluoja) arba malą šūdą, kad parduotų savo bevertį produktą: „Šis kvantinis kremas padės jums išlyginti raukšles ir apsaugos nuo psichotropinių vampyrų“...

...Tai kodėl, rašytojau, kalbi lyg sau? Kodėl manai, kad žmonės supras tavo naujadarus, sudėtingus terminus?

O net jei supras – juk kiekviena minutė, skirta galvojimui, yra papildomas skausmas. „Ar gerai supratau? Ar tikrai prisimenu šio žodžio prasmę? Gal jis norėjo pasakyti kažką kitą?“.

Minučių neturime daug. Ypač internete.

Aišku, gali skambėti lyg prašau rašyti naudojant tik 1000 dažniausių lietuviškų žodžių. Visgi, šis įrankis tam ir skirtas: patikrinti ar tavo žodis patenka į tūkstantį dažniausių lietuviškų žodžių.

Bet, ne, rašyk ir sudėtingus žodžius! Jie duoda spalvų tavo kūrybai! Suteikia jausmų!

...Tik, galbūt, kartais verta rašyti aiškiau?

„Tai privalau rašyti naudojant tik 1000 žodžių?“

Ne. Pirma – tai daugiau nei 1000 žodžių. Šis įrankis atpažįsta ir linksnius, kurių mūsų kalboje daugybė. Antra – nieko neverčiu daryt. Tai tiesiog įrankis kalbos sudėtingumo patikrinimui.

„O ką jei noriu sudėtingais žodžiais sužavėti skaitytoją?“

Ar tikrai manai, kad skaitytojas dėl to bus sužavėtas?

„O ką jei noriu ugdyti skaitytoją, plėsti kalbos grožį?“

Leisk, duosiu pavyzdį:

Asdfdgfhgjasyuriqejhncj qrchčiuchjkcsmnmIAb eqisahnsamdi.

Štai, mano klaviatūrą perbėgo įsivaizduojama katė. Tai tikrai sudėtinga. Tai tikrai, savotiškai, gražu. Bet ar tiktų, jei visą kūrinį parašyčiau tokiu būdu?

Reti žodžiai nėra blogai. Vaizdingi naujądarai nėra blogai. Apskritai, daryk su savo tekstu ką nori. Bet rekomenduoju, ypač jei rašai tekstą didžiąjai daliai skaitytojų, pasinaudoti penkiamečio principu:

Jei tavo tekstą gali suprasti penkerių metų vaikas, jį supras visi.

O jei nori parašyti tekstą, kuris taptų populiarus – bestselerį – privalai rašyti taip, kad… Na, ir suprastų didžioji dalis skaitytojų. Tyčia įterpti keistenybes – stilius. Netyčia rašyti neaiškiai – klaida.

(O tai, kad žodis dažnas, juk nereiškia, kad jis negražus… Ar ne?)

„Man kažkas neveikia arba noriu susisiekti!“

Parašyk man į danielius@debesyla.lt!

(Atgal į kalbos tikrinimo įrankį)